Viena ryškiausių visų laikų Lietuvos žemės ūkio mokslininkių Veronika Vasiliauskienė sveikinimus 85-ojo gimtadienio proga gruodį priėmė nuotoliniu būdu. Buvę kolegos, bendradarbiai, mokiniai, gimtojo Radviliškio krašto žmonės su didžiule pagarba prisiminė iškilios mokslininkės darbus, indėlį ugdant jaunus žmones, organizatorės talentą, gerumą ir meilę.

Veiklią, ryžtingą, energingą, gyvenimo džiaugsmu ir išmintimi trykštančią visų gerbiamą akademikę prof. V. Vasiliauskienę pandemija kuriam laikui uždarė namuose, tačiau jokie barjerai negali sulaikyti prisiminimų.

Radviliškio rajono Aukštelkų kaimo seniūnė Alma Kubilinskienė V. Vasiliauskienės veiklai ir gyvenimui apibūdinti pasitelkė M. K. Čiurlionio mintį: „Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse.“

Jaunus mokslininkus skatino siekti aukštumų

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) viceprezidentas, Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas akademikas Zenonas Dabkevičius pirmą kartą V. Vasiliauskienę sutiko atvykęs dirbti į Žemdirbystės institutą (ŽI) Dotnuvoje. „Tuomet ji jau buvo solidi, energinga mokslininkė, atliekanti žolininkystės srities tyrimus. Aktyviausia jos veikla prasidėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai įsitraukė į Žemdirbystės instituto, kurio Tarybos pirmininke buvo, permainas, daug padėjo tuometiniam direktoriui Rimantui Dapkui. Aktyviausia Veronikos veikla išryškėjo persikėlus į Vilnių, kai jos vyras Stasys tapo žemės ūkio viceministru“, – prisimena akademikas.

V. Vasiliauskienė tapo ŽI Vokės filialo direktoriaus pavaduotoja mokslui ir ėmė organizuoti mokslinius tyrimus. „Ypač jaunuosius mokslininkus skatino siekti aukštumų, karjeros, parodyti žemės ūkio mokslo svarbą ir skleisti tą žinią visuomenei“, – pasakoja Z. Dabkevičius.

Tą laiką gerai prisimena ir dr. Eugenija Bakšienė, ŽI Vokės filialo vyriausioji mokslo darbuotoja.

„Buvau tik pradėjusi dirbti, kai visuose instituto padaliniuose, skirtingose šalies vietovėse buvo atliekami nuotekų dumblo panaudojimo tręšimui tyrimai. Baigus tokį kompleksinį darbą reikėjo pristatyti baigiamąją ataskaitą ir Veronika pasakė, kad tai padaryti turėsiu aš. Išsigandau, sakau, esu nepatyrusi, yra rimtesnių mokslininkų. Ne, sako ji, reikės tau tai daryti. Pasiruošiau, išmokau beveik atmintinai pranešimą ir jį pristačiau. Tik po to pagalvojau, kad V. Vasiliauskienė mane stūmė tam, kad mokyčiausi saviraiškos, nes buvau jauna ir to man trūko. O saviraiškos išmokstama tik per darbą, daug kalbant, ginant savo pozicijas, tada keičiasi ir retorika. Tai buvo vienas iš būdų, kuriuos Veronika naudojo jauniems mokslininkams stumti į priekį. Nepamirštami dalykai“, – pasakoja E. Bakšienė, iki šiol bendraujanti su akademike ir ją vadinanti savo mokslinės veiklos krikštamote.

Sakydavo viską tiesiai, bet be pykčio

Reikšmingas V. Vasiliauskienės veiklos etapas prasidėjo, kai buvo išrinkta į LMA. Jos ir kai kurių kolegų (J. Lazausko, L. Kairiūkščio, V. Kontrimavičiaus) pastangomis buvo įkurtas LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius. Prieš 25 metus V. Vasiliauskienė tapo pirmąja skyriaus pirmininke, kuriai teko suburti iškiliausius mokslininkus, aktyvinti veiklą, sukurti tradicijas.

„Nesvarbu, ar ji buvo skyriaus vadovė, ar jau ne, visada aktyviai domėjosi kolegų veikla, patardavo, rūpinosi, skatino, drąsino. Buvo ir yra labai geranoriška, niekada nerodė jokių nuoskaudų, tik pozityvumą. Iki šiol skyriaus posėdžiuose ji turi ką pasakyti ir pasiūlyti, visada pasidžiaugia kitų darbais. Mokslų akademijoje Veronika labai mylima“, – kalba dabartinis LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas Z. Dabkevičius.

Skyriui V. Vasiliauskienė vadovavo dvi kadencijas, po to šias pareigas paliko pačios pasirinktam įpėdiniui – Albinui Kustai, o pati tapo LMA viceprezidente. Ji toliau rūpinosi moksline veikla, išleido daug mokslinių knygų. Tuo metu ryškiai atsiskleidė ir akademikės organizaciniai gebėjimai – jos iniciatyva buvo restauruoti LMA rūmai, kultūros paveldo objektas. „Tai buvo didelis iššūkis“, – sako Z. Dabkevičius.

Žemės ūkio ministru tapus Edvardui Makeliui, V. Vasiliauskienė paskirta pirmąja prie ministerijos įkurtos ir iki šiol veikiančios Žemės ūkio mokslo tarybos pirmininke.

Akademikė visada reikli buvo ne tik sau, bet ir kitiems – jeigu kas nors būdavo laiku nepadaryta, sulaukdavo griežtesnio žodžio, bet visada viską pasakydavo tiesiai, pykčio užantyje nelaikė. „Kartais sulaukiu kolegų pastabų, kad ir aš dirbu panašiai, kaip V. Vasiliauskienė. Atsakau, kad einu paskui savo Mokytoją“, – šypsosi Z. Dabkevičius, Mokslų akademijoje perėmęs visas V. Vasiliauskienės pareigas. Jiedu iki šiol pasikalba, bendrauja, mokslininkė vis dar turi racionalių pasiūlymų.

„Kai paskambinau pasveikinti su jubiliejumi, Veronika kaip visada pozityviai nusiteikusi pasidžiaugė, kad savo pareigas atliko, kad turi daug mokinių, pasiekusių ar siekiančių mokslo aukštumų ir įpėdinį Mokslų akademijoje“, – pasakoja akademikas.

Telkė žmones aplink save

Akademikas emeritas Albinas Kusta su V. Vasiliauskiene daug metų buvo kolegos, bendraminčiai ir bičiuliai. „Veronika labai geranoriška, visiems gera, turi humoro jausmą. Su ja labai gera bendrauti. Kaip mokslo žmogus, ji greitai pagauna esmę, moka įvertinti situaciją. Pagrįsti savo teiginius ji gali net kalbėdama ekspromtu. Darydama išvadas, viską paaiškina su motinišku rūpestingumu, pasakydama ir kas negerai“, – pasakoja apie bendražygę A. Kusta, nepamiršęs paminėti ir jos organizacinių gebėjimų „pramušant“ LMA pastato renovaciją, taip pat didžiulio indėlio kuriant integruotą mokslo, studijų ir verslo centrą – slėnį „Nemunas“.

Dabartinė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto direktorė akademikė dr. Žydrė Kadžiulienė V. Vasiliauskienę vadina viena svarbiausių pievininkystės mokytojų, su kuria kartu Dotnuvoje darė tyrimus ir eksperimentus.

„Žolininkystei ir pievininkystei akademikė skyrė daugiausia dėmesio ir savo mokslinėje veikloje, ir atiduodama žinias kitiems. Ji buvo mano disertacijos komitete – pagal tuometinę tvarką 5 komiteto nariai rūpinosi ne tik gynimu, bet ir visa disertacijos rašymo eiga visus 4 metus. Daug kalbėdavome, diskutuodavome. Tai tikrai išmintingas žmogus, turintis begalę žinių ir noriai jas perduodantis savo kolegoms ir mokiniams, – kalba Ž. Kadžiulienė. – Manau, jaunystėje įgyta pedagoginė patirtis, kai Veronika dirbo Šilutės technikume, jai vėliau labai pravertė bendraujant su jaunais mokslininkais. Ji sugebėjo telkti aplink save žmones, jai rūpėjo jaunesni mokslininkai, jų karjera, ji mus labai palaikė ir stengėsi padėti. Jautėme ir tebejaučiame V. Vasiliauskienei didelę pagarbą.“

Aukštelkų kaimo žmonės džiaugiasi bendryste

Su velioniu vyru Stasiu Vasiliausku, žinomu agronomu ekonomistu, Veronika darnioje šeimoje užaugino sūnų ir dukrą. Ji sugebėjo suderinti mokslininkės veiklą su šeima, puoselėjo sodybą Anykščių rajone. „Tai Dievo apdovanota moteris, sugebėjusi padaryti mokslinę karjerą, vadovauti, organizuoti ir rūpintis šeima, kuri jai visada buvo svarbi. Jos veiklos našumas tiesiog neįtikimas“, – neatsistebi V. Vasiliauskienės gebėjimais A. Kusta.

Mokslininkei suteiktas Radviliškio krašto garbės pilietės vardas. Ji gimė Aukštelkuose, ūkininko šeimoje. Savo gimtojo kaimo, kuriame iki šiol minima pačiais šilčiausiais žodžiais, V. Vasiliauskienė niekada nepamiršo. Aukštelkų seniūnė A. Kubilinskienė yra dėkinga akademikei už nuolatines pasiaukojančias pastangas, liudijimus, knygas, už visą jos neįkainojamą palikimą – „gyvąją Tėvynės istoriją, kurią mokė ir moko mus skaityti, dėtis į atmintį, į pačią širdį.“

„Laimė šalia turėti tokį gerumą skleidžiantį žmogų – Veroniką Vasiliauskienę. Susitikimuose patyrėme jos išminties, patirties ir meilės žmonėms pamokas. Nesvarbu, kokias pareigas užėmė, kada ir kur tik reikėjo pagalbos – visur stebėtinai aktyviai, iniciatyviai, ryžtingai ir atsidavusiai padėdavo, sutikdavo, patardavo negailėdama jėgų ir laiko. Veronika taip supranta savo profesinę ir žmogiškąją priedermę, nes jai visada rūpėjo šalia esantis žmogus, jo ir viso krašto gerovė“, – sako Aukštelkų seniūnė apie žymiąją kraštietę.

Bendryste su Veronika Vasiliauskiene džiaugiasi visi, kurie tik turėjo galimybę pažinti šią neeilinę Lietuvos mokslininkę ir asmenybę.

***

Lietuvos nusipelniusios agronomės akademikės Veronikos Vasiliauskienės mokslinės veiklos sritis – biomedicinos mokslai, kryptis – agronomija (augalininkystė, pievininkystė ir agrochemija). Paskelbė apie 340 mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių, parengė (su M. Eidukevičiene) monografiją „Lietuvos dirvožemiai“. 1990 m. išrinkta LMA nare eksperte. 1994 m. tapo LMA nare korespondente, 1998 m. – LMA tikrąja nare ir pirmąja Lietuvos moterimi akademike. Dirbo LMA Prezidiumo nare (1995–2009 m.), moksline sekretore (2001–2005 m.) ir viceprezidente (2005–2009 m.). Buvo daugybės institucijų, mokslo įstaigų tarybos narė, konkursinių darbų, projektų ekspertė, mokslo leidinių redakcinės kolegijos narė. 2006 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. 2008 m. suteiktas Lietuvos žemės ūkio universiteto Garbės daktarės vardas.

Šaltinis – Visuotinė lietuvių enciklopedija