Na ir nutik man taip, kad aplankyti Ukmergės meistrų meistro medžio drožėjo Rimanto Zinkevičiaus į Juodausių kaimą išsiruošėme bene pačią darganočiausią šių metų dieną, kai vėjas vos ne iki žemės plakė dar lapuotas medžių šakas, o lietus be gailesčio talžė žemę. Turbūt simboliška, nes medžio darbai vieni iš jautriausių gamtos sąlygoms, ypač jei stovi lauke, ir labiausiai jaučiantys laikinumą.

Tautodailininkas dėl to nenusimena, nes, pasak jo, kiekvienas turime savo laiką. „Viskas natūralu, pastatei, pagyveno savo ir nugriuvo“, – sako menininkas. Jis pats neretai imasi kalvystės darbų ir, pavyzdžiui, koplytstulpius uždengia paties nukaltais stogeliais. Šiuo metu taiko ir daugiau ilgaamžiškumui išlaikyti skirtų technologijų.

Turtinga giminės istorija

Rimanto ir Ritos Zinkevičių sodyba, kurioje gyvena ir sūnaus Andriaus šeima, traukia akį iš tolo draugo dailininko išpieštomis langinėmis, medžio skulptūromis, gėlėmis. Sodyboje šiuo metu gimsta didžiulės įvairių pasakų personažų skulptūros greitai atsidarysiančiam vaikų parkui netoli Vilniaus, mus pasitinka galingas būsimo Guliverio (kuris sieks 4 metrus) torsas, o iš už medinių lentų stirtos žiūri Miunchauzenas.

Gyvenamasis šeimos namas skaičiuoja jau 200 metų, čia gimė, augo, ir užgeso nugyvenusi gražų amžių Rimanto močiutė, čia vaikystę (ir ne tik) praleido tėtis Stanislovas su broliu, tapusiu žymiu kalbininku, Zigmu Zinkevičiumi ir seserim Onute. Medžio drožėjas, nusprendęs iš Ukmergės atsikelti į tėvo paveldėtus močiutės gimtuosius namus ir gavęs jo pritarimą, pats savo rankomis namą praplėtė ir rekonstravo, tačiau išlaikė senąją protėvių dvasią – įėjusiuosius pasitinka senovinė močiutės sesers, kuri taip ir neištekėjo, pasoginė spinta. „Šios sodybos kieme Rimas atsirideno pirmą rąstą ir pradėjo dirbti“, – tarsteli žmona Rita.

Darna ir meniška atmosfera tvyro visur, tai yra nemažas Ritos Zinkevičienės, kuri juokiasi, kad yra vyro ir vadybininkė, ir sekretorė, ir buhalterė, nuopelnas, nors pati moteris linkusi likti nuošalyje.

Kelias nuo molio iki medžio

Rimantas vaikystėje labiau lipdė molį. Kaimynė dirbo koklių fabrike ir atnešdavo gero, švaraus išminkyto molio. Vėliau fabrike ir išdegdavo Rimanto nulipdytas vazas, kurios tapdavo dar gražesnės. Tad jaunasis kūrėjas buvo užsidegęs tuometiniame Stepo Žuko dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas) studijuoti keramiką. Tačiau neįstojo, iš piešimo gavo dvejetą ir verkdamas grįžo namo.

Bet užsispyrimas ir noras davė rezultatų. Vaikinas technikume lankė parengiamuosius kursus, piešė, tapė, dirbo šalia stalių dirbtuvių, kur mokėsi ir medžio drožėjai. Per metus persivertė, įstojo studijuoti medžio drožybą. „Ir keramiką visai užmiršau, kol 2010 m. nenuvažiavau į Leliūnus pas Vytautą Valiušį (jis yra įkūręs Keramikos muziejų – red. past.) ir labai užsidegiau. Grįžęs pasidariau stakles ir pradėjau žiesti. Tačiau vis trūko laiko ir plykstelėjusi praeities aistra prigeso“, – pasakoja liaudies menininkas.

Rimantas teigia, kad technikume gavo labai gerus pagrindus – ne pačios drožybos, bet kūrybos. Studentų mokymas rėmėsi tautodaile. Pavyzdžiui, per kompozicijos pamoką dėstytojas atnešdavo albumą „Lietuvių liaudies menas“ ir kitus panašius leidinius. Vartydami tuos albumus, studentai kurdavo pagal užduotį prieverpstes ar kitus daiktus. Galėdavo panaudoti ir tą pačią formą, ir ornamentą. Tik tuo laiku niekas nerodė kryžių ir dievukų drožybos.

„Jeigu pastatytumėte mane greta kitų tautodailininkų, tai aš esu „šiek tiek pagadintas“, nes esu ragavęs mokslų. Negaliu kurti be proporcijų išlaikymo, visiškai primityviai man neišeina. Mano kryptis yra arčiau realizmo, su proporcijomis, tvarkingesnė ir logiškesnė kompozicija. Mėgstu skulptūras padekoruoti, įtraukti ornamentų, įvairesnių faktūrų. Skulptūros nėra lygios ir vienodos. Stengiuosi padaryti, kad ir medžiagiškumas atsispindėtų. Tarkime, jeigu žmogus apsivilkęs kailiais, kad matytųsi, jog tai kailis, jeigu drobė – tai drobė. Jei tautiniai drabužiai – tai ornamentas matyti, – pasakoja R. Zinkevičius. – Mano darbus žmonės ir atskiria iš detalių, iš anatomijos. Nors nesistengiu labai teisingai sudėlioti, bet paryškinu. Jeigu žinau, kad tas dievukas liesas ir turi matytis šonkauliai, juos paryškinu, pirščiukų sąnariukus pabrėžiu. Noriu, kad mano skulptūra visada būtų įdomi.“

Ukmergės meistro kelias, vingiuojantis nuo 1975 m., jam atnešė net tris respublikinio konkurso „Aukso vainikus“. Paskutinysis – 2019 m. už kryždirbystę. Taip pat du Liongino Šepkos medžio drožėjų konkurso laimėjimus.

Daugiaplanės skulptūros – išskirtinis kūrybos bruožas

Dar vienas išskirtinis Rimanto kūrybos bruožas – daugiaplanės skulptūros, kur yra daug figūrų. Lietuvoje taip daugiau niekas dabar nedrožia. Iš vieno medienos gabalo išeina visas pasakojimas, sudėta visa istorija.

Viena įspūdingiausių skulptūrinių kompozicijų, kurią nupirko Nacionalinis dailės muziejus, yra Rokiškyje vykusiam Liongino Šepkos medžio drožėjų konkursui kurta prakartėlė. Ji irgi sukurta iš vieno medžio masyvo: visos figūros, kiek jų yra – Juozapas, Marija, karaliai, avinėliai, piemenėliai ir kt., išdrožtos iš vieno gabalo. „Tai daryti man įdomu ir pavyksta, nors tai ir nelengvas uždavinys. Labai retai pridedu kokią mažytę detalę, priedus, kuriuos sunku išdrožti (pavyzdžiui, piemenėlio pučiamą ragą). Jis labai trapus, neatsparus, nuluš. Tad tokius daiktus darau įdedamus. Transportuojant patogu“, – subtilybėmis dalijasi meistras.

Droždamas tokią kompoziciją jis pradeda nuo artimiausio taško, o toliau viskas eina tolyn, aukštyn ir gilyn. Atrodo, kad audžia kaip kilimą. Tiesa, pirmiausia kompozicija būna sudaryta jau piešinyje, R. Zinkevičius visada nusipiešia būsimą kūrinį.  Kartais, kaip pats teigia, ir kankinasi, nes ne visada lengva padaryti, kaip nupiešta. Bet vis tiek užsispyrusiai kuria pagal piešinį.

Prie kryžių ir koplytstulpių drožybos Rimantą atvedė Atgimimas. Sąjūdžio laikais žmonės pradėjo atkūrinėti ir atstatinėti kryžius. Iki to laiko jų buvo sukūręs labai nedaug. Žinodami, kad tautodailininkas drožia, važiuodavo prašydami sukurti kryžių sodybai. Atvažiuojantys žmonės dažnai nežinodavo, kokio kryžiaus prašyti, taip prasidėdavo kūrybinis darbas. Tautodailininkui pačiam tekdavo sugalvoti idėją, sukomponuoti, papuošti.

„Ypač man smagu drožti koplytėles. Tokiame koplytstulpyje visada gali įdėti skulptūrą. O skulptūra man patinka labiausiai, – atviras Rimantas. – Skiriu jai daug dėmesio. Mano koplytstulpiuose skulptūrų yra ir kamienuose, ir koplytėlėse. Esu padaręs didelių koplytstulpių, kur kamiene net ne viena skulptūra. Pavyzdžiui, keturios iš visų pusių.“

Pradėjęs kurti koplytstulpius, ėmė daugiau domėtis ir pačia kryždirbyste, kas būdinga konkrečiai tam kraštui. Šiuo metu, deja, nebėra regioninių skirtumų, daug kas susimaišę. Anksčiau Aukštaitijoje daryti tik aukšti kryžiai, Žemaitijoje – tik žemi, Dzūkijoje – su dviem kryžmom.

Garsina darbai iškilioms asmenybėms

Dar vienas įsimintinas Rimanto darbas, plačiau jį išgarsinęs už Lietuvos ribų – Popiežiui Pranciškui skirta skulptūra, sukurta Didžiosios kovos apygardos partizanų (vadinamajam A. Svarinsko, nes jis yra įkūrėjas) parkui, plytinčiam Kadrėnų kaime, Ukmergės rajone. Vietinių žmonių iniciatyva taip įamžintas Popiežiaus vizitas Lietuvoje 2018 metais. Anot drožėjo, iniciatoriai pas jį atėjo jau su projektu – tikėjosi, kad skulptūra bus panaši į Brazilijoje (sąsajos su Popiežiaus gimtine) stovinčio Jėzaus skulptūrą. „Manęs taip prašė, tai aš panašų jiems ir išdrožiau“, – juokiasi tautodailininkas. Bet tuo viskas nesibaigė. Iniciatoriams kilo mintis, kad mažą tikrosios versiją reikia nusiųsti pačiam Popiežiui Praciškui. Taip iš juodojo ąžuolo buvo išdrožta maža 70 cm aukščio skulptūrėlė ir nuvežta į Vatikaną.

Šiemet, minint vyskupo kardinolo Vincento Sladkevičiaus 100-ųjų gimimo metinių jubiliejų, išdrožta skulptūra-koplytstulpis tam pačiam A. Svarinsko parkui. Skulptūra išėjo 6 metrų aukščio. „Man labiau patinka drožti kokių 3 metrų kūrinius. Nedidelius lengviau prižiūrėti. Ir tokiuose galima padaryti viską, ką reikia. Nesu dydžio šalininkas“, – patikina R. Zinkevičius.

Beje, tautodailininkui tenka remontuoti A. Svarinsko parke esančias skulptūras, tai kai reikia 6 ar 7 metrų aukštį pasiekti, būna sunku. Pavyzdžiui, kryždirbio Prano Kaziūno (1947–2013) kryžiai su labai daug smulkių detalyčių, trapūs, todėl jų priežiūra labai sunki.

„Darai ir mokaisi, dabar aš skiriu nemažai dėmesio ilgaamžiškumui: kad vandens nutekėjimai būtų, kad vanduo neužsilaikytų, kur galima, kad stogelis atsirastų, – technologinius dalykus mini meistras. – Dabar darome 0,5 metro pamatą, tik tada statoma skulptūra, nes be pamato jau yra nugriuvusių. Visą laiką technologijos keičiasi. Reikia priežiūros, dažymo. Kai sukuriu ir pastatau koplytstulpį, visi dievagojasi, kad dažysim, prižiūrėsim, atvažiuoji po 10 metų – apaugęs samanom, niekas per tuos 10 metų nei dažė, nei kitaip prižiūrėjo. O reikia tik kas kokius 3 metus apsauginiu sluoksniu nutepti. Vengrijoje esu padaręs keletą skulptūrų, tai juos reikia stabdyti, nes dažų sluoksnis baigia užgožti natūralumą – jie taip uoliai prižiūri.“

Kaip vieną didžiausių savo darbų meistras pamini ir Kaišiadorių r., Rumšiškėse, prie Lapteviečių palapinės, pastatytą 5 skulptūrų kompoziciją, kurią sukūrė remdamasis vieno tremtinio piešinėliais ir atsiminimų nuotrupomis keliuose lapuose. Skulptūrose meniškai pavaizduotos mokslo, laidotuvių, žvejybos ir kitos temos. „Tai bene didžiausias pastarųjų metų darbas, gal šiek tiek nutolęs nuo tautodailės, tačiau jis man svarbus“, – tarsteli medžio skulptorius.

Negali būti be darbo

Įdomus nuotykis Rimantui nutiko Vanuatu salų šalyje, į kurią su žmona vyko daugiau kaip mėnesiui aplankyti ten gyvenančios dukros Justinos su žentu. Skrisdamas nusivežė ir keletą nedidelių įrankių, mat šalia namų įsirengtame muziejuje kaupia angeliukų, išdrožtų iš įvairios pasaulio medienos, kolekciją. Galima rasti sukurtų iš balzaminių karpažolių, Pietų Amerikos pušų, sekvojų, eukaliptų, lietuviškų obelų, kriaušių, tujų ir iš kitokios medienos. Prie kiekvieno žmona Rita kruopščiai surašiusi angliškus ir lotyniškus medienos pavadinimus. Taigi, Rimantas galvojo ir Vanuatu salyne išdrožti angeliuką. Tai bedarantį jį pamatė viešbučio administratorius, kuris paprašė ir jiems ką nors sukurti. Užvažiavę į vieną medžio dirbtuvę, pamatė išpjautą gal 20 cm storio, 90 cm pločio ir 6 metrų ilgio medienos ruošinį. Taip gimė originalus stalas. Vienoje pusėje stalo kraštas buvo kaip jūros dugnas: koralai, žuvys, vandens gyvūnai, o kitoje pusėje – džiunglių vaizdai: vaisiai, gėlės, paukščiai. „Visi džiaugėsi. 16 vyrų paskui nešė tą stalą, nes jis išėjo 4 metrų ilgio 90 cm pločio, išskaptavau visą apačią. Labai sėkmingas medis, visai nesutrūko“, – laimingas Rimantas.

Šventosios upėje aptiktas radinys

Meistras dirba išskirtinai tik iš ąžuolo medienos, nes tai taurus, stiprus ir tvirtas medis. Ąžuolo mediena, jei moki su ja apsieiti, anot Rimanto, graži pati iš savęs, jos nereikia net dažyti. Deja, Lietuvoje nelabai galima daug rasti ąžuolo medienos, tad šalia namų tekančioje Šventojoje aptikta ąžuolų sąvarta praplėtė R. Zinkevičiaus darbų kolekciją unikaliais juodojo ąžuolo darbais. Medžio juodavimas priklauso nuo geležies kiekio vandenyje.

„Pasisekė, kad mūsų rajone Šventosios upėje yra tokia vieta, kur gamta kažkada tuos ąžuolus suvertė. Kartais po vieną per metus išplauna, ar išneša į seklumą. Prieš dvejus metus radome vieną didžiulį 5 metrų ilgio, 60–70 cm storio rąstą. Pjovėm, plukdėm, juokinom žmones, kol parsitempėm namo. Toks vaizdelis: guli rąstas, o du vyrai – vienas iš vieno galo, kitas iš kito galo įsibridę iki kelių vandeny kažką daro (jie pjovė po vandeniu – red. past.)“, – prisiminė meistras. Atidavus tyrimams paaiškėjo, kad šiam medžiui gali būti 5 650 metų. Dabar iš jo dirbdina nemažai darbų, mediena labai savotiškai leidžiasi apdirbama.

Jei ištraukęs tokį rąstą laikysi lauke, tai jis sutrupės į šipulius. Per metus gali suirti visiškai. Jį reikia džiovinti labai vėsiai ir labai ilgai. „Pas mus yra akmeninis rūsys, tai jis labai tam tinka. Žiemą būna apie 4, o vasarą – 10 ^oC“, – teigia Rimantas. Šis ąžuolas pasitarnaus ir dėžutėms „Aukso vainiko“ apdovanojimams įdėti. Rimantas pats pasisiūlė Liaudies kultūros centrui, rengiančiam „Aukso vainiko“ rinkimus, vietoje kartoninių, kaip būdavo iki šiol, išdrožti solidesnes – iš juodojo ąžuolo.

Rimantas Zinkevičius turi begalę apdovanojimų ir įvertinimų. Nuo 1979 m. yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, beveik 40 metų – Ukmergės skyriaus vadovas. 2015 m. gimtoji Ukmergė suteikė miesto garbės piliečio vardą. Už skulptūras, sukurtas Vengrijoje, Kiskunmajsa mieste, suteiktas miesto garbės piliečio vardas. Darbų gausu ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čekijoje, Belgijoje, Švedijoje, Australijoje.

Net ir sukaupęs tiek patirties, jis nesiliauja stebinti kūrybingumu ir idėjomis. Be to, jo pilna ir Ukmergės kultūriniame gyvenime. Štai 2020-aisiais, sutelkęs tautodailininkus, sumąstė Ukmergės miestui skirti dovaną – prakartėlę. Tik ji bus kiek kitokia. Rimantas baigia išdrožti lėles, kurios bus aprengtos tikrais pasiūtais drabužiais.

„Džiaugiuosi, kad galiu kurti ir gyventi šalyje, turinčioje gilias medžio drožybos tradicijas“, – sako tautodailininkas Rimantas Zinkevičius.