Martyno BREIKŠTO kalvė, įkurdinta Prienų r. Antaveršio kaime, internetinėje erdvėje turi ir savo pavadinimą – Poškučio kalvė. Kodėl Poškučio? „Savo darbuose stengiuosi išlaikyti kuo daugiau senovės lietuvių ir baltų autentikos, tad dėl to ir pasirinkau Poškučio vardą. Poškutis – tai senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievas, mums dar kitaip žinomas kaip Perkūnas. Perkūną senieji lietuviai vadino dangaus kalviu. Štai tokia istorija“, – paaiškina Martynas.

Bet iš tiesų tai tik istorijos pradžia. Jo tapimo kalviu kelias kur kas ilgesnis. Ir visai visai neaišku, kur buvo užuomazgos, pradžių pradžia. Galbūt netgi toje akimirkoje, kai į svečius atvažiavęs mamos brolis išdrožė sūnėnui gražų medinį burlaivį su burėmis ir kiliu, kuris plaukė tiesiog tobulai. O gal, kai dailės mokytojas vedėsi į mišką būrį mokinių, rodė įvairias išsikraipiusias medžių šakas ir mokė jose įžvelgti slypinčias vizijas.

Paskui Martynas tų meniškų šakų ieškos dar ilgai, net kai bus sukūręs šeimą, sakys – įdomu. Bet kuo čia dėta kalvystė, kai įkvėpimo šaltinis medis? Galbūt tuo, jog tai jauną žmogų džiugino, lietė širdį ir įstrigo giliai atmintyje kaip ženklas, kad meno pojūtis jame gyvas.

Nuo paaugliškų kaprizų – pašaukimo link

Deja, pasirinkta specialybė menais net nedvelkė. Dabar šį pasirinkimą Martynas įvardija kaip priešginos paauglio kaprizą ir tiek: elektrikas-šaltkalvis. Su elektra jis taip ir nesusidraugavo, o šaltkalvio darbą verta paminėti jau vien dėl to, kad jis ir atvedė Martyną tiesiai prie kalvio žaizdro. Mat dirbant Kruonio elektrinėje, vis atsirasdavo viena kita valandžiukė laisvo laiko, o visai šalia kūrenosi kalvės ugnis.

Čia Martynas susipažino su metalo galimybėmis, tyrinėjo jo apdirbimo technologiją. Sako, kad dirbti su metalu nieko mistiško, magiško ir stebuklingo. Jis kaip molis, tik gal kiek kietesnis ir ne rankomis minkomas. Bet dar jokių minčių, kad tai gali tapti pragyvenimo šaltiniu, nebuvo: negi imsi ir mesi valdišką darbą?

Vis dėlto tų pakalinėjimų darbe ir tik priebėgomis pasidarė per mažai – uošvijoje po obelimi atsirado pirmas žaizdras. Bet kalviu tyliai visomis prasmėmis nepadirbsi, ir garsas, kad štai kaime yra savas kalvis, sklido neskleidžiamas. Ūkininkai nešė taisyti noragus, Martynas kūrė dovanas draugams, susidomėjo medžioklinių peilių gamyba, darė židinių įrankius ir vis sparčiau mokėsi savo amato.

Kitaip kaip amatu to nevadina, iki menų, sako, kad dar labai toli, bet jaučia, kad tai jo stichija. Darbovietę paliko tvirtai žinodamas, kad nori kalviauti, ir ne taip tvirtai jausdamas, kad galbūt išeis iš to ir išgyventi. Tai nutinka prieš šešerius metus ir dabar jis jau gali pasakyti, kad nebuvo nė dienos, kad dėl šio sprendimo gailėtųsi.

Mokytojai ir įkvėpėjai

Savo kalvystės mokytojais, ar bent jau įkvėpėjais, šiandien įvardija žinomą Lietuvoje saulučių ir kryžių meistrą Juozą Stankevičių ir garsų kalvį Ričardą Grekavičių. Iš tų žmonių tiesiog daug ko mokėsi, nes likti tik noragų kalviu tikrai neketino.

Vėliau likimas suveda su Lietuvoje žinomu medžio drožėju Algimantu Sakalausku, atsiranda įvairesnių užsakymų ir, atrodo, ateina laikas nerti į baltų kultūros simboliką ir ten paieškoti ne tik savęs, bet ir įkvėpimo.

Tuo pat metu labai natūraliai tobulėja ne tik profesiniai gebėjimai ir galimybės, bet plečiasi ir užsakymų asortimentas. Tarp jų ir tos magiškos iš baltų kultūros atėjusios saulutės, puošiančios kapinių paminklus ar savo spinduliais kylančios į dangų nuo koplytstulpių ir stogastulpių. Martynui jos iš karto tampa mielos, nes atsiranda galimybės kurti. Ir visai nesvarbu, kad saulutė lipdosi iš šimtamečių simbolių, bet ją tinkamai sudėlioti jau yra ką veikti.

Žmonių užsakymai labai įvairūs ir žemiškesni: laiptų turėklai, tvoros, vartai, vidaus ir kambario šviestuvai, terasų baldai, kepsninės, tos pačios paminklų saulutės. Martynas nustebina pasakydamas, kad užsakymų niekada nestokojo, o po pavasario karantino jų tarsi ir dar daugiau.

„Man atrodo, kad žmonės tiesiog stabtelėjo, turėjo laiko pagalvoti, ko jiems trūksta, ko norėtų, ir kaip tik todėl aš nepristigau darbo. Gal ir visa ši situacija mums duota stabtelėti, kas čia žino...“, – svarsto Martynas.

Kad liktų vietos kūrybai

Šiandien jis jau gali leisti sau prabangą rinktis. Pamažu tolsta nuo didelių ir daugiau mechaninio darbo reikalaujančių darbų, kokia nors monotoniška stambių gabaritų tvora jau tikrai nėra labai įdomi. Kartu yra labai dėkingas tiems užsakovams, kurie palieka nors mažą erdvę kurti. Vis dėlto kur kas įdomiau pasukti galvą dėl kokio nors meninio sprendimo, negu nukalti kelias dešimtis vienodų tvoros virbų.

Nors dar tenka pripažinti, kad užsakovai yra inertiški, dažnai atsineša kažkur matyto daikto nuotrauką ir prašo tokio pat darbo – Martynas štampuotojo darbo kratosi, bet negali ir užsakovų išvaikyti, todėl prasideda derybų menas: kad niekas neįsižeistų ir dar liktų vietos kūrybiniams ieškojimams.

Vis dėlto, paklaustas apie mieliausius darbus, vardija turbūt pačius kūrybiškiausius: saulėgražų formos šviestuvus vieno užsakovo kieme, šviestuvą, kurį įkurdino meškerės plūdėje, imituodamas iš vandens traukiamą žuvį prisiekusio žvejo kieme, tas pačias saulutes, kurias sukūrė pats, o ne nukopijavo iš atneštos nuotraukos.

Darbų dabar jau daug, jie pasklidę po visą Lietuvą. Nemažai jų pasiekė Žemaitiją, netrūksta užsakovų kaimyniniame Aukštadvaryje, kur kuriasi daug vilniečių, diktuojančių aplinkos puošybos madas.

Beje, pokalbis dėl užsakymo su vyrais ir moterimis yra skirtingas, nes moterys norus dėsto vyrams sunkiau suprantama kalba. Čia jau Martynas gavęs pamokų, todėl moterų klauso ypač atidžiai. Kai paklausiu, kas jo darbe sunkiausia, beveik nustebina: bendrauti su klientu ir ypač – pasakyti kainą. Pats juokiasi, kad „šio įvardijimo“ išvakarėse dažnai ir užmigti sekasi sunkiau, ir pabunda anksčiau.

Gera prisiliesti prie kultūros klodų

Gal todėl jam labai mieli tie darbai, kur prisiliečia prie kultūros, o pinigai tampa antraeiliu dalyku. Visada smagu kažką kurti muziejams. Tuomet, anot Martyno, paskaitai daug istorinių dalykų ir jautiesi darantis kažką prasmingo.

Pastaruoju metu jis atrado ir dar vieną veiklą – dalyvauja įvairiuose kultūros objektų restauracijos darbuose. Štai Žemaičių „Alkos“ muziejuje rekonstravo malūno sparnų detales, Vinco Krėvės gimtosios sodybos muziejuje gamino langų apkaustus, Juozo Zikaro muziejuje darė durų ir langų detales. Tokių užsakymų yra ir daugiau. Juolab kad vis glaudžiau bendrauja su drožėju Algimantu Sakalausku bei jo komanda, todėl ant šių drožėjų kūrinių dažnai švyti Martyno kaltos saulutės. Visa tai praplečia veiklos horizontus, įprasmina kalvystės meną ir Martyno gyvenimą.

Namus savo darbais puošia saikingai

Ar jo namai irgi puošiami kalvystės darbais? „Saikingai, bijau persistengti, – juokiasi Martynas, – yra keli šviestuvai, padariau lovos kojas, krosnies įrankių komplektą, beje, tai labai populiarus užsakymas, šis tas yra lauke, bet nenoriu namų paversti savo darbų muziejumi“.

Čia pat prisipažįsta, kad ruošiasi atiduoti ir duoklę savo antrajai meilei – medžiui: savo kiemui koplytstulpį darys pats, ir, žinoma, jis baigsis savo kalvėje kalta saulute. Nors suvaldyti medį jam sekasi sunkiau, šio darbo vis dėlto imsis.

Kūrybinė atmosfera plevena visuose Martyno Breikšto namuose. Jo dvi dukros groja gitara, o žmona prieš kelerius metus buvo labai susidomėjusi vėlimu. Kai šeima dar augino ir aveles, ne kokių nors smulkmenų buvo imtasi – vėlė veltinius, šlepetes, kepures. Užsakymų tuomet irgi netrūko, o draugai buvo pamaloninti ne tik kalvystės darbais, bet ir veltinio darbeliais.

Kaimo ramybė suteikia saugumo

Paklaustas, ar saugus šiandien su savo amatu-menu jaučiasi šiame pokyčių ir nežinomybės metu, Martynas sakė, kad taip, o vienas geriausių sprendimų buvo persikelti gyventi į kaimą iš Elektrėnų, iš kurių yra kilęs ir kurį laiką gyveno sukūręs šeimą.

Atrodo, jam iš tiesų patinka ta kaimo ramybė, kažkur pradingusi įtampa ir lėkimo per gyvenimą poreikis. Ne veltui geriausiu poilsiu jis įvardija žvejybą Švedijos upėse, laukinėse vietose su draugų kompanija. Sako, kad ten neveikia net telefonas ir nesutiksi jokio kito žmogaus per dienų dienas. Tuomet jis geriausiai pailsi, išvalo mintis ir vėl sugrįžta į kasdienybę.

Kasdienybę, kurios ramybę trikdo tik naujų projektų kūryba, o tylą – tik kalvės garsai. Bet tai Martynui Breikštui yra greičiau gyvenimo prasmė nei koks sunkus būties nepatogumas.