Su dviem gražuoliais aviganiais vaikščiodamas po aptvarą, Raimondas Arbačauskas neretai pagalvoja, kaip viskas būtų pasisukę, jeigu prieš aštuonerius metus nebūtų nusipirkęs kelių avyčių, kurios padėjo jam įgyti dar vieną amatą.

Į gimtąjį kaimą Kelmės rajone R. Arbačauskas sugrįžo 2013 m., kai tėvas perleido jam 4 ha žemės. Iki tol mechanizatoriaus specialybę turintis vyras daug metų dirbo statybose. Pasiryžęs ūkininkauti, nutarė auginti avis. Pirmosios keturios ūkyje atsiradusios ėriavedės paskatino Raimondą išmokti jas kirpti. Šis amatas padėjo išsiplėsti iki 60 ha augalininkystės ir 20 ėriavedžių ūkio.

Dabar R. Arbačauskas jau yra žinomas Lietuvoje avių kirpėjas, be jo parodinio avių kirpimo neapsieina avininkystės renginiai ir parodos. Ne mažiau už profesionalumą žmonės vertina ir dažniausiai gerą Raimondo nuotaiką.

Rekordas – 174 per dieną nukirptos avys

Kai pirmą kartą pasinaudojo avių kirpimo paslauga, Raimondui pasirodė, kad už keturių ėriavedžių kirpimą sumokėjo labai brangiai. Kainą didino tai, kad kirpėjui dėl kelių avių reikėjo atvažiuoti iš toli. Todėl augintojas ir pagalvojo, kad vertėtų pabandyti avis kirpti pačiam. „Negi nesugebėsiu? Tik apie tai, kad avių kirpimas gali tapti amatu, iš kurio uždirbsiu pinigus, nė minties nebuvo“, – prisimena pradžią R. Arbačauskas. Bet viskas rutuliojosi greitai.

Avių kirpimo pamokėlių ieškojo youtube kanale. Daugiausia studijavo Australijos ir Naujosios Zelandijos avių kirpėjų įrašus, o vienas prancūzas mokė tiesiog piešdamas ant nukirptos avies: kur, kaip, nuo ko pradėti, kur su mašinėle braukti, kaip avies koją laikyti, kaip avį paversti. Raimondas viską žymėjosi, braižė.

Pasimokęs virtualiai, praktinius įgūdžius lavino kirpdamas avis. Ne viskas iškart pavyko, bet pamažu sekėsi vis geriau. Iš pradžių nusipirko paprastą elektrinę mėgėjams skirtą kirpimo mašinėlę, su kuria nukirpo 30 draugo avių. Šis pasakė dar keliems avių augintojams – ne veltui sakoma, kad geriausia reklama iš lūpų į lūpas. Kiek daugiau padirbėjusi, mašinėlė sulūžo. Kitą Raimondas pirko jau brangesnę, už 1 200 litų, o kad ji bent kiek atsipirktų, įdėjo skelbimą, jog kerpa avis. Klientų atsirado tiek, kad po pusmečio teko pirkti profesionalią avių kirpimo įrangą. Ją įsigijo Anglijoje už tūkstantį eurų.

Trečiaisiais darbo metais įgudo per dieną nukirpti po 100 ir daugiau avių. R. Arbačausko rekordas – 174 per dieną nukirptos avys.

Avių kirpimo įranga – tai didžiulis stovas su aukštai kabančiu varikliu, kirpimo mašinėlė ir vadinamasis medinis stalas, ant kurio kerpamos avys. Pats kirpėjas įlenda į kabantį specialų diržą, kuris prilaiko kaip atrama, kad mažesnė apkrova tektų nugarai. Kaskart įrangą pervežant į kitą vietą, ją reikia išardyti ir vėl surinkti. Vienai kitai avytei nukirpti ar parodose jis naudoja akumuliatorinę mašinėlę.

„Avių kirpimo paklausa buvo ir tebėra labai didelė“, – sako R. Arbačauskas. Norint pakviesti jį į savo ūkį kirpti avių, eilėje tenka laukti ir mėnesį, ir du. Vienas ūkininkas, avis norėjęs kirpti rugsėjį, labai nustebo, kad du mėnesius reikės laukti eilėje. „Vieni kerpa rudenį, kiti – pavasarį, o treti – kada gauna kirpėją“, – ūkininkui atsakė R. Arbačauskas.

Jeigu būtų pakankamai kirpėjų, avių kirpimas, pasak Raimondo, būtų labiau sezoninis darbas. Bet dabar jų trūksta, o jis fiziškai nespėja aptarnauti visų ūkių, nors dirba nuo ryto iki vakaro beveik ištisus metus, išskyrus per javapjūtę, kai reikia doroti savo ūkio derlių. „Tada pailsiu nuo kirpimo, – šypsosi Raimondas. – Jeigu neturėčiau ūkio, galėčiau kirpti daugiau, bet sveikata už tai nepadėkotų. O dabar neturiu laiko nei sirgti, nei apie koronas galvoti.“

Viskas gyvenime turi savo kainą

Konkurentų Lietuvoje, sako Raimondas, nėra – yra tik kolegos. Panašiomis apimtimis, po 100 ir daugiau avių, dar kerpa tėvas ir sūnus Klemunskiai iš Kupiškio. Yra keletas, kurie gali kirpti po keliasdešimt avių per dieną, tačiau Lietuvos kirpėjai niekaip nespėja aptarnauti visų ūkių, todėl kai kurie ūkininkai kviečia Lenkijos kirpėjus.

Vienas jaunuolis norėjo išmokti kirpti avis, įsiprašė pas kelmiškį kartu padirbėti, bet ištvėrė tik iki pietų. „O jis galvojo, kad tai labai lengvai uždirbami pinigai“, – juokiasi prisiminęs Raimondas.

Atsižvelgiant, kokia avis, ją nukirpti trunka nuo pusantros iki trijų minučių. Raimondo teigimu, nėra skirtumo, kokios veislės avį kirpti, bet yra skirtumas, kaip avis buvo laikyta – liesa ar riebi, kailis švarus ar purvinas, susivėlęs ar tvarkingas.

Didžioji dalis yra stabilūs klientai, kurių avis kerpa 5–6 metus. Raimondas pastebi, kad didesni avių ūkiai stambėja, laikę po 100 bandą didina iki 200–300 ėriavedžių, o smulkių augintojų, laikančių po 10–20 avių, mažėja.

Lapkritį jis kirpo „Šeduvos avininkystės“ ūkio avis – dvi savaites kasdien nukirpdavo po 130–140, vieną dieną – net 148 avis. Šiame ūkyje avys prižiūrėtos, išpuoselėtos, tad ir darbas vyko sparčiau. „Profesionalas. Dirba greitai, kokybiškai, labai šaunus vyrukas“, – giria Raimondą „Šeduvos avininkystės“ vadovas Rimantas Kairys, iš kurio lūpų sulaukti komplimentų ne dažnam pasiseka.

Nei avių kirpimo technika, nei kirpimo mašinėlės nesikeičia. Anot Raimondo, kirpimo technika Australijoje ištobulinta jau daugiau kaip prieš 100 metų, tad išrasti kažką naujo būtų sunku. Gali tik tobulinti savo įgūdžius, kad kuo greičiau ir kokybiškiau nukirptum avį.

Dabartinę kirpimo įrangą jis naudoja 6 metus. Variklis dar veikia, dažniausiai reikia keisti mašinėlės peilius – per metus jų sunaudojama apie 40 komplektų, kurių vienas Lietuvoje kainuoja apie 40 Eur, Anglijoje – perpus pigiau. Pakeistas ir sukimo apa ratas, pati mašinėlė – jau trečia, perdavimo trosas – antras. Kuo daugiau kerpi, tuo daugiau reikia lėšų įrangai atnaujinti.

Į akis krenta ir Raimondo avalynė – tai specialūs kirpėjų batai, kuriuos jis irgi įsigijo Anglijoje. Šie batai neslysta, su jais galima tvirtai stovėti, nes jeigu avis pajustų, kad gali kirpėją pastumti, tai ir pastumtų. Ant batų esančios raukšlės neleidžia nuslysti ir aviai, kai ji atsiremia į kirpėjo kojas. Anot Raimondo, avint tokius batus, lengviau dirbti.

Labai svarbu kirpėjui nugludinti avies paėmimo ir pavertimo techniką. 70–80 kg sverianti avis Raimondo rankose atrodo visai lengva – regis, vienu judesiu ir be didelių pastangų jis pasodina avį reikiama poza, vėliau dar paverčia ją, o nukirpęs paleidžia taip, kad ši atsiduria tiesiai prieš vartelius į aptvarą ar lauką. Tačiau lengvumo įspūdis – apgaulingas. Tai daug fizinių jėgų, ištvermės reikalaujantis darbas, vykstantis tarsi konvejeriu – avis eina paskui avį, tik kas dvi valandas daromos trumpos pertraukėlės.

„Tik dirbk ir norėk“, – sako Raimondas, neslepiantis, kad galėtų išgyventi ir šeimą išlaikyti vien tik iš šio amato. Tačiau yra vienas „bet“ – kerpant avis labai apkraunama nugara ir jos skausmai – nuolatinis avių kirpėjo palydovas. „Viskas gyvenime turi savo kainą. Tai labai sunkus fizinis darbas, didelė apkrova tenka nugarai, nes visą laiką dirbi susilenkęs. Už tai, kad dar galiu kirpti avis, esu dėkingas manualinės terapijos specialistui Dariui iš Palangos – jis kas pusę metų gelbsti mano nugarą“, – apie nematomą darbo pusę pasakoja R. Arbačauskas.

Ištikimiausi draugai – aviganiai šunys

Raimondas džiaugiasi šiemet atsigavusia avių supirkimo kaina, kurią pavadino „adekvačia“. Tai reiškia, kad avių augintojų, o kartu – ir darbo jam nemažės, bus gerai ir jo nedideliam ūkiui. „Jeigu tokios kainos būtų visada, iš avininkystės būtų galima gyventi“, – tarsteli vyras. Jis laiko mėsinius sufolkus, dar yra likusios trys pieninės ostfryzų veislės avys. Anksčiau jas melžė, gamino sūrius, tačiau apsisprendė susitelkti į mėsinę avininkystę.

Šio sektoriaus plėtrą stabdo vis dažnėjantys vilkų išpuoliai, tačiau R. Arbačauskas jų žalos dar nepatyrė ir už tai dėkingas avis saugantiems šunims – Podhalės ir Vidurinės Azijos aviganiams. Šunys – ištikimiausi Raimondo bičiuliai. „Turiu pačius geriausius ir labai protingus avių bandos sargus“, – džiaugiasi avių augintojas.

Šunų, pasak jo, dresuoti nereikėjo – ganyti ir saugoti avis yra jų prigimtinis instinktas. Tik juos reikia auginti ne su žmonėmis, o avių bandoje, kurią turės saugoti. Ir penktus metus skaičiuojanti Podhalės aviganė Kaira, ir jaunas metų laiko Vidurinės Azijos aviganis Arčis, vos tik atjunkyti nuo mamų, augo kartu su avimis.

„Arčis iš prigimties daugiau naktinis bandos sargas. Dieną jis beveik į nieką nereaguoja, nekreipia dėmesio į žmones. O naktį prasideda jo pamaina – budėjimas. Kaira, kurios tėvai taip pat saugojo avis, labai sargi ir dieną – į aptvarą neįleis jokio svetimo žmogaus, tik mane ir šeimos narius. Žiemą šunys kartu su avimis gyvena tvarte – jiems negalima prarasti ryšio su gyvuliais“, – apie aviganių elgseną pasakoja Raimondas.

Jis mano, kad vilkai bent vieną kartą bandė pasidairyti grobio tarp jo avių – sykį pažįstamas atsiuntė nuotrauką, kurioje vilkai užfiksuoti per 300 m nuo aptvaro. „Iškart lėkiau į ganyklą, bet joje buvo ramu. Manau, jeigu vilkai ir žvalgėsi, tai suprato, kad jiems būtų pernelyg daug vargo prasibrauti iki avių. Juk vilką maitina kojos – jeigu šunys sužeistų, jis būtų pasmerktas badui. Vilkai avis puola kaip lengvą grobį, bet jeigu prie lengvo grobio nėra kaip prieiti, jie atsitraukia. Aviganiai avis saugo kaip savo akį“, – džiaugiasi jų sargumu augintojas.

Avis saugo ir tinklo tvora su elektriniu piemeniu, bet vilkams, įsitikinęs Raimondas, tai mažesnė kliūtis negu du sargūs šunys. „Sunku pasakyti, ar Kaira ir Arčis sugebėtų apginti bandą nuo vilkų, jeigu šie vis dėlto nutartų avis medžioti. Bet Arčio brolis iš tos pačios vados, saugantis avis Alytaus rajone, su vilkais buvo susidūręs akis į akį ir bandą išgelbėjo“, – pasakoja R. Arbačauskas. Pasirodo, į avių medžioklę buvo atėję trys vilkai. Kai vienas jų griebė avį, šuo griebė vilką. Ganykloje kilo didžiulis triukšmas, išgirdęs jį su mašina tiesiai į ganyklą atlėkė šeimininkas. Vilkai pabėgo nieko nepešę, nesunkiai buvo sužeistos kelios avys, o aviganis atsipirko perdrėksta ausimi.

Tačiau dėl šunų sargumo kartais kyla ir kuriozinių situacijų. Šiemet į bandą Raimondas įleido naują aviną. Pažiūrėjo – viskas gerai, šunys į jį nereaguoja, tad ramiai išvažiavo namo. Ryte atvažiavęs mato: avys viename aptvaro gale, avinas – kitame, o šalia jo guli šunys. „Pasirodo, jie atskyrė „svetimą“ nuo savo bandos ir neleido jam niekur pajudėti. Iniciatyvos saugoti drauges ėmėsi jauno ir karšto kraujo Arčis. Subariau ir to užteko, avinas buvo pripažintas“, – juokiasi Raimondas.

Prieš porą metų, kai jaunas avinukas išvertė tvorą, avys pabėgo iš aptvaro. Nepavyko jų greitai rasti, tad Raimondas pasiėmė Kairą, kuri greitai surado savo kompaniones. Kodėl ji leido avims išeiti iš aptvaro? Pasirodo, aptvarą nugriovęs jauniklis įstrigo tinkle, tad šuo liko saugoti avinuko savo „darbo vietoje“. „Jeigu avys būtų išėjusios visos iki vienos, Kaira būtų ėjusi su jomis. Tačiau ji liko saugoti vieno likusio, nes, jos instinktyviu supratimu, didelis būrys labiau apsigins negu likęs vienas“, – šunų psichologiją R. Arbačauskas jau gerai perpratęs.

Kartą buvo išėjusios visos avys, kai stirnos išvertė aptvarą. Tada Podhalės aviganė labai gražiai jas visas atvedė į šeimininko namus, kurie yra už 2 km nuo ganyklos. Gavusi komandą eiti namo, ji su visa banda grįžo į aptvarą.

Taip ir sukasi R. Arbačauskas tarp savo ir kitų avių augintojų ūkių. Tai, ko nespėja ūkyje atlikti pats, jis patiki Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos konsultantams. Pirmus metus agronomu dirba ir jo sūnus, kuris taip pat svarbus pagalbininkas namuose. Tad kol kas Raimondas gali pasišvęsti įdomiam, nors ir sunkiam savo amatui – kirpti avis.