Lukšiuose gyvenantis Juozas Vytas DAINELIS – azartiškas medžiotojas, nėręs į šią veiklą nuo šešiolikos metų, kai pirmąkart buvo priimtas varovu. Per 54 medžiojimo metus sukaupęs patirties ir patyręs ne vieną kraują stingdantį nuotykį, Juozas galėtų valandų valandas pasakoti jam nutikusias istorijas. Kad visos jos neišgalvotos, liudija gausi unikalių trofėjų menė – specialiai jiems skirtas pastatas Juozo ir Julijos Dainelių kieme.

Medžiota daugelyje pasaulio šalių, bet įsimintiniausios Juozui medžioklės Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Magadano srityje. Ten, toli nuo civilizacijos, laukinėje gamtoje, aštriausiai jaučiamas visas medžioklės žavesys, patikrinamos ir išgryninamos žmogiškosios savybės, grūdinasi ir kūnas, ir siela. Be to, medžioklės trofėjai ten tokie, dėl kurių verta pavargti – įspūdingo dydžio rudieji lokiai, galingi briedžiai ar masyviais raitytais ragais pasipuošę snieginiai avinai.

Šalčio ir sniego gniaužtuose

„Esu pusiau laukinis, šalčio nebijau. Kartą, kai lauke spaudė 37 laipsnių šaltis, važiavome ledu briedžių medžioti ir įlūžome. Kalnų upės nėra gilios, spėjome iššokti ant ledo, o vikšrinis visureigis dirba, gargaliuoja, iki pusės kabinos užsemtas“, – vieną ekstremalų epizodą prisimena Juozas. Keturi vyrai devynias valandas bandė išvaduoti visureigį: pjaustė ledą kubais, juos traukė virvėmis. Kai jau atrodė, kad gelbėjimo operacija pavyko, visureigio variklis staiga užgeso ir daugiau gyvybės nerodė. Vyrai liko su dviem sniego motociklais 340 km atstumu iki artimiausios gyvenvietės.

Vienintelė išeitis – kviestis malūnsparnį, bet tai beprotiškai brangu. Vietinis juos lydėjęs žmogus nusprendė – medžiosime toliau, reikia nusigauti iki medžiotojų trobelės. Tokie nameliai ten išdėstyti kas 70–80 km, juose sezono metu gyvena sabalų medžiotojai, yra radijo ryšys: žmonės kiekvieną dieną sutartą valandą jungiasi ryšiu. Jei dvi dienas kažkuris yra nepasiekiamas, du iš artimiausių postų lekia žiūrėti, kas nutiko.

„Sniego motociklais važiuojame 80 km. Kai jau beveik pasiekiame tikslą, atsisukam, ogi vieno keleivio nėra! Iškrito. Grįžtam vėžėmis atgal ir už 6 km radome jį sušalusį ir išsigandusį“, – prisimena Juozas ir priduria, kad suprantantis reikalą žmogus tose vietose didelių atstumų niekada nevažiuos vienas, nes tai gali būti mirtinai pavojinga. Tiesa, šiuo metu civilizacijos ir tuose kraštuose padaugėjo, veikia palydoviniai telefonai. Bet vis tiek, kai atsiduri tokiose vietose, jausmas yra ypatingas – privalai labai susikaupti, kiekvieną žingsnį žengti atsargiai, apgalvotai ir garantuotai.

Kai šaltis spusteli per 43 laipsnius, lengva nušalti. Tąkart taip ir atsitiko: vienas kompanionas nušalo veidą – atsirado monetos dydžio dvi tamsios dėmės, veidas sutino. „Žmogus išsigando, pradėjo panikuoti, kad jam skubiai reikia pas gydytojus, nes žmona jauna, subjaurotu veidu jo nemylės. Teko ieškoti malūnsparnio, kurio iškvietimas kainuoja apie 5 000 dolerių. Gerai, kad mūsų kelionės vadovas buvo itin organizuotas žmogus. Jis surado aukso kasėjų kompaniją, kurios savininkas maskvietis turi savo malūnsparnį ir laiko jį viename iš artimiausių mums kaimų“, – toliau nesibaigiančius tos kelionės sunkumus pasakoja Juozas. Kelionės vadovas su apšalusiu vyru išskrido į Magadaną, o Juozas su jėgeriu – taip vadinami profesionalūs medžioklės palydovai – liko trobelėje vienu du. „Išgėrėme arbatos, atsiguliau ant čiužinuko, žiūriu į lubas ir galvoju: na, dabar tai jau įklimpau. Nors žinojau, kad tas kelionės vadovas, geras mano draugas, tikrai nepaliks manęs trobelėje iki Naujųjų metų, bet jausmas buvo nekoks“, – niūrias to vakaro nuotaikas prisimena Juozas.

Kitą rytą jis su jėgeriu nušovė du briedžius ir blogos mintys iš karto išsilakstė, nes atsirado veiklos: briedžius išdarinėjo, išpjaustė, gabalus išmėtė ant sniego, paliko sušalti ir parsigabeno tik kitą dieną. Sužinoję, kad antradieniais pas aukso kasėjus atskrenda lėktuvas su keičiamų darbuotojų pamaina, Juozas su jėgeriu nukako iki jų buveinės – įveikė 80 km per sniegynus, kirto užšalusią upę Kolymą.

Deja, lėktuvas vėlavo ir galop paaiškėjo, kad sugedo ir visai neatskris. „O man ketvirtadienį bilietai namo... Sėdžiu visiškai nusiminęs. Netikėtai išgelbėjo aukso ieškotojų vadovas, kuris turi teisę ypatingais atvejais iškviesti malūnsparnį (tą patį, už kurį kolega turėjo susimokėti 5 000 dolerių). Parskridau į Magadaną ir baigėsi mano odisėja“, – sako Juozas.

Tokių nuotykių jo prisiminimuose aibės, o tolimas medžioklės vietas Juozas atrado 2003 m., kai Irkutske sumedžiojo pirmąsias dvi meškas. Paskui prasidėjo skrydžiai į Magadaną, kuriame iš viso jis su didesnėmis ar mažesnėmis kolegų kompanijomis lankėsi jau 17 kartų. Pirmasis tenykštis medžioklių organizatorius pasirodė nevykęs: prisimeluodavo, nieko neparuošdavo, atskridę vyrai ilgiausiai prasėdėdavo viešbutyje, vis laukdami žadėtos išvykos į medžioklės plotus, o paskui paaiškėdavo, kad vos ne brakonieriaudavo, mat leidimai būdavo iki galo nesutvarkyti.

„Nusibodo tokia netvarka. Sklaidžiau vietinį laikraštį ir akys užkliuvo už skelbimo, kad organizuojami komerciniai medžioklės turai. Pasiskambinau, susitikome pasikalbėti ir 2008 m. važiavome į pirmą turą jau su nauju organizatoriumi. Tai šaunus žmogus, tapome tikrais draugais, bendraujame šeimomis. Šiemet, jei ne pandemija, būtume skridę į Magadaną kartu su Julija, labai noriu parodyti žmonai šiaurietišką gamtą“, – sako Juozas.

Meškų medžioklės ypatumai

Meška yra labai protingas žvėris ir jos medžioklė reikalauja meistriškumo ir išmanymo. Dažniausiai Juozas meškas medžioja prie Ochotsko jūros. Ji neužšąlanti, bet kranto linija labai laužyta ir įlankose susiformuoja ledo danga. Meškų medžioklei reikia kelių sąlygų: kad įlankose ledai būtų jau išlaužyti ir išnešti į atvirą jūrą, kad meškos būtų pakilusios iš irštvų ir kad įšalas dar būtų neišėjęs, mat tokiu atveju meškos neitų maisto ieškoti prie jūros, o raustųsi žemėje ir mistų augalų šaknimis. Dažniausiai tokios sąlygos susidaro paskutinį gegužės dešimtadienį.

Meškos vaikus atsiveda žiemą, o meškiukai gimsta mažyčiai kaip peliukai – turbūt nėra kito gyvūno, kur būtų tokia disproporcija tarp mamos ir vaiko. Taip protingai gamtos sudėliota: kadangi žiemą meška gyvena iš savo taukų atsargų, tai naujagimis turi kuo mažiau ją alinti. Irštvas meškos įsirengia jūros pusėje, kur šilčiau, į saulę. Kai pavasariop saulė įdienojus gerai pakaitina, pradeda tirpti sniegas ir į meškų irštvas teka vanduo, kuris jas pažadina.

Išalkusios meškos traukia prie jūros, nes pavasarį tai vienintelė vieta, kur galima rasti maisto: per potvynius kylantis vanduo išmeta jūros kopūstų, o kai prasideda atoslūgis, visi kopūstai, o tarp jų ir krabai, žuvys, lieka ant kranto. „Reikia pataikyti momentą, kai meškos išeina į pakrantę. Plauki laivu ir iš jūros stebi meškas. Kadangi bangų mūša duoda į krantą, meškos negirdi laivo triukšmo. Iš laivo su gumine valtimi išplauki į krantą ir bandai prieiti per tinkamą atstumą prie nusižiūrėtos meškos. Tada šauni. Iš laivo šaudyti neįmanoma, nes jis visą laiką siūbuoja, o čia reikia garantuoto šūvio, juokauti negalima“, – paaiškina Juozas ir priduria, kad atsakomybės jausmas būtinas. Likusi sužeista meška tampa labai pavojinga: atvažiavus medžioti kitai grupei, toks gyvūnas garantuotai mesis ant žmogaus, nes tai kerštingas žvėris, ilgai laikantis pyktį. Štai kodėl kiekvienam medžiotojui būtina išmanyti, kur taikytis į žvėrį, kad jis būtų iš karto mirtinai sužeistas.

Meškos ypač aršiai gina savo vaikus, o meškiukai kaip tyčia yra labai mieli ir smalsūs padarėliai, drąsiai eina prie žmogaus, juos taip ir norisi paglostyti. „Meška tikrai ne tas žvėris, su kuriuo galima juokauti. Su letena ji duoda tokia jėga, kad gali nulėkti galva. Pamatei meškiuką, žinok, kad kažkur netoliese yra meška, ir ieškok, kur pasislėpti, ar bent jau prie uolos prisiglausti, kad nors viena pusė būtų uždengta. Meškos save laiko tos teritorijos karaliais, vietiniai nei grybauti, nei žvejoti neina be šautuvo“, – perspėja Juozas.

Anksčiau Magadano srityje per metus vidutiniškai būdavo 6–8 mirtini susidūrimai su meškomis, o pastaruoju metu jų padaugėjo iki 14. „Jaunimo pomėgiai jau kitokie, medžiotojų mažėja. Be to, tikrai sunku nusigauti į tas vietas, kur gyvena meškos. Užaugo kelinta karta meškų, visai nemačiusi žmogaus, todėl ir daugėja agresyvių išpuolių. Meška puolimą supranta kaip gynimąsi nuo žmogaus“, – paaiškina patyręs medžiotojas, iš viso nušovęs 17 meškų.

Trofėjų menė

Kaip nušautos meškos pasiekia Lietuvą – atskira istorija. Nors Rusijoje meškų drastiškai daugėja, jos patenka į labiausiai nykstančių gyvūnų sąrašą, todėl negali būti naudojamos jokiais komerciniais tikslais. Išvežti iš Rusijos nudirtą meškos kailį su kaukole reikia gauti leidimą, leidimo reikia ir įvežimui į Lietuvą, dar būtini abiejų valstybių išduoti veterinariniai pažymėjimai, tik tada atliekamos išmuitinimo procedūros. Visa tai užima laiko – jei po sumedžiojimo per metus laiko trofėjus atsiduria Lukšiuose, tai labai geras rezultatas.

Juozas pažįsta patikimą trofėjų paruošėją (taksidermistą) Europos čempioną Kęstutį Bybartą. Tai tikras savo amato žinovas, kuris tobulai paruošia odą ir ja aptraukia plastikinį korpusą. „Pagal tarptautinę skalę vertinami trofėjaus kaukolės matmenys – kailį gali pratempti, o kaukolės matmenų niekaip nepakeisi. Už sumedžiotas meškas turiu 5 aukso medalius“, – pasigiria Juozas ir priduria, kad tokio trofėjaus paruošimas atsieina apie 3 000 eurų.

Juozo Dainelio medžioklės trofėjų menė įrašyta į Šakių rajono lankytinų vietų sąrašą. Vyras kartais pasvarsto, gal vertėtų visa tai atiduoti Zanavykų muziejui. Bet sulaiko mintis, kad be jo niekas taip įtaigiai nepapasakotų trofėjų atsiradimo istorijų, tai būtų tiesiog nebylios gyvūnų iškamšos.

„Metams bėgant vis dažniau susimąstau: kam viso to reikia? Sūnus – ne medžiotojas, anūkas irgi nemedžios, anūkė, nors ir labai smarki, bet irgi vargu ar susižavės medžiokle. Man jau septyniasdešimt pirmi metai eina. Kur po manęs visa tai bus padėta? Nuvežta į sąvartyną? Kol mudu su Julija abu sveiki, Šiandien 90 proc. medžiotojų gyvenime nėra matę vilko, jau nekalbant apie jo sumedžiojimą, o Juozo kolekcijoje puikuojasi net keli vilkų trofėjai veiklūs, tai yra mano erdvė, mūsų klubo susitikimų vieta. Po manęs – tesižinie. Vienas meškos kailis guli šaldytuve kameroje, vieną atidaviau Žemės ūkio akademijos Medžioklėtyros laboratorijai kaip mokymo priemonę. Ateina gyvenime toks laikas, kai visko yra per daug“, – susimąsto Juozas.

Nuo prisiminimų iki pasvarstymų apie ateitį

Prisiminimais jis nuklysta į paauglystę. „Be tėčio augau, man 7 metai buvo, kai tėtis žuvo... Kolūkio pirmininkas buvo labai geras medžiotojas, tai mamos vis prašydavau, kad ji pakalbėtų su pirmininku ir mane priimtų varovu į medžiotojų būrelį. Svajonė išsipildė, 1966 m. lapkričio 7-ąją pirmą kartą buvau paimtas į medžioklę. Dviem savaitėmis anksčiau pradėjau važiuoti į medžiokles, negu su Julija susipažinau. Todėl ji žinojo, ką renkasi“, – pajuokauja Juozas, būsimą žmoną pradėjęs merginti kai ši dar buvo aštuntokė.

Baigęs Žemės ūkio akademiją, jis 10 metų dirbo inžinieriumi, paskui 7 metus pirmininkavo kolūkyje, vėliau kūrė verslus. Ir visą laiką lygiagrečiai medžiojo. „Buvo laikas, kai dirbau, mokiausi ir vaikus auginau, visur viena su vaikais eidavau, nes vyras vis būdavo medžioklėje. Gerai, kad bent mėsos parveždavo“, – šypsosi Julija.

Ji sako anksti pripratusi prie vyro medžioklių ir nuolatinių išvažiavimų – iš viso Juozas 51 kartą buvo medžioklėje užsienyje. „Kartą išskrido į medžioklę Rusijoje ir turėjo grįžti sutartą dieną, bet nesulaukiau nei jo, nei jokios žinios. Mobiliųjų telefonų dar nebuvo. Nueinu į darbą, vairuotojas klausia – kur Juozas? Matau netiki, kad nežinau. Močiutės nenoriu jaudinti, raminu, kad viskas gerai, o pačiai širdis vis labiau daužosi... Pasirodo, tąkart jie buvo užstrigę dėl audros jūroje. Dabar, kai yra palydoviniai telefonai, visai kitas reikalas, daug lengviau susisiekti“, – pasakoja Julija.

Šiandien Dainelių šeima turi savo įmonę, kurioje dirba ir sūnus Evaldas. Dukra Ilma ištekėjo už italo ir namuose dabar tik retai matoma viešnia – dažniau tėvai važiuoja į Italiją jos aplankyti. Juozas ir Julija aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, yra sambūrio „Gerumo ąžuolas“ įkūrėjai ir visų gerų šio bendraminčių klubo idėjų palaikytojai, Juozas vadovauja Šakių krašto vietos veiklos grupei.

Darni ir jaunatviškai atrodanti Juozo ir Julijos pora šiemet atšventė auksines vestuves ir labiausiai džiaugiasi būdami kartu. Išpuoselėtuose namuose dažnai pietums kvepia žvėriena. Julija sako, kad neatsimena, kada pirko mėsos iš parduotuvės – šeimos poreikiams užtenka vyro sumedžiotos. Ruošia ją be didelių įmantrybių, dažniausiai paprasčiausiai gerai išverda ir pagardina užpilu iš sultinio ir smulkiai supjaustytų svogūnų. „Žvėriena – skanu ir sveika, ypač jauno šerno ar stirnos mėsa. O štai meškiena yra keisto skonio, salstelėjusi, nelabai tinka valgyti“, – paaiškina Juozas. Tiesa, pastaruoju metu jis vis dažniau pagauna save, kad į medžioklę norisi, bet ranka nekyla šauti. „Pabūnu gamtoje, pasigrožiu gyvūnais, ir suprantu, kad man to gana“, – sako penkiasdešimt antrus medžiojimo metus skaičiuojantis Juozas Vytas Dainelis.