Nedidelio pieno ūkio savininkai Viktorija ir Jonas Švedai rado kelią, kuriuo eidami išgyvena ir nesiskundžia. Daugeliu klausimu tvirtą nuomonę turintys ūkininkai, patyrę ir sunkių akimirkų, į pagalbą nuolat pasitelkia ne tik sveiką nuovoką, bet ir humorą.

Švedų pieno ūkio modelis paremtas racionaliais skaičiavimais. V. Švedienės gebėjimas skaičiuoti, atskirti būtinas išlaidas nuo nebūtinų, suprasti, kur investuoti gyvybiškai svarbu, o kur galima apsieiti be investicijų, leidžia išgyventi mažam ūkiui, už pieną gaunant mažiausią kainą visoje Europos Sąjungoje.

Viktorija žemės ūkio ekonomistė, Jonas – veterinarijos gydytojas, tiesa, jau nepraktikuojantis. „Todėl ir nebankrutuojame, kad Viktorija ekonomistė“, – šypsosi J. Švedas, žmoną meiliai vadinantis Viktute. Ji priduria, kad abu yra specialistai ir tai padeda ūkininkauti.

Ilgai laikę 15, pastaruosius kelerius metus – 12 piendavių, pernai dėl pašarų stygiaus padarė griežtą jų atranką, mažiausiai perspektyvias išbrokavo, dalį pardavė ir šiemet melžiamos liko tik 9 karvės. Bet gamta pasistengė – ūkyje auga 10 telyčių, tad kitais metais banda vėl padidės, juolab kad ir pašarų šiemet netrūko.

Kaip išgyventi su devyniomis karvėmis

Švedų ūkis, nors ir nedidelis, įrengtas vakarietiškai – tvartas, ganyklos šalia savų namų Paaluonio (Kėdainių r.) gyvenvietėje. Galimybę turėti ganyklas šalia namų suteikė netiesioginė konsolidacija su kaimynais: vieniems išnuomojo savo žemę toliau nuo namų, o patys išsinuomojo šalia. Anksčiau tekdavo ir po 6 km iki karvių važiuoti.

Norint išgyventi iš 9 ar 12 karvių, pasak Viktorijos, reikia labai atsakingai planuoti visas būtinąsias ir nebūtinąsias išlaidas: „Mažai kas kreipia dėmesį į fondogrąžą – kiek įdėtas į kokį padargą ar trąšas euras atneš papildomų pajamų. O tai labai svarbus ekonominis dalykas. Taigi, be ko galime apsieiti, be to ir apsieiname.“

Švedai niekada netaupo gyvulių gerovei ir sveikatingumui, kokybiškoms sėkloms, tačiau į techniką investuoja tik viską labai gerai pasvėrę. Vienintelis ūkio „darbininkas“ – kiemo traktorius, 1998 m. laidos Belarus, prie kurio kabinami naujoviškesni padargai.

„Nors jis senas ir negražus, bet palopom truputį ir traktorius dirba. Naujo pirkti negalime, juolab paskaičiavus, kad per metus gal mėnesį su juo dirbi, tad svarbiau geri darbiniai padargai. Perkame tik tai, ką dažnai reikia naudoti“, – sako J. Švedas. Pavyzdžiui, žemę suaria techniką turintys kaimynai, o jis pats kultivuoja. Šienapjovę ir grėblį pirko naujus, nes per šienapjūtę labai svarbu laikas ir negali rizikuoti, ar gausi paslaugą reikiamu metu.

Ūkininkai pirmieji kaime įsigijo 3,6 m pločio jiems pagamintą germinatorių, prie kurio dar prisikabino seną sėjamąją. „Važiavome kultivuodami ir iškart sėdami – visas kaimas žiūrėjo. Tai buvo racionalus bandymas išsiversti su vienu traktoriumi. Mes visada truputį keistuoliai buvome“, – juokiasi abu.

Į melžimo įrangą, kuri naudojama 365 dienas per metus, jie investuoja kada tik reikia. Melžiama į pieno liniją. „Vien tik jos „protas“ kainavo 12 tūkst. litų. Tai vienintelė ekonomiškai neapsimokanti mūsų investicija, bet tai užtikrina pieno kokybę, be to, nebereikia tįsti pieno iš laukų, taip ir mūsų sveikata tausojama“, – sako V. Švedienė.

Ūkiniai pastatai, pasak jos, iš vietinių medžiagų, be gofruotos skardos, ne taip gražiai nudažyti, bet pieno kokybei ir kiekiui įtakos tai neturi. Užtat 19 vietų tvarte karvės laikomos laisvai, prieš keletą metų buvo sumontuoti nauji ventiliatoriai. Šiemet investuota į naujas guoliavietes, atnaujintas šėrimo stalas, sumontuotas karvių masažo šepetys – pinigai skirti tam, kas yra būtina. „Šieno kokybei nesvarbu, su kokiu traktoriumi jį parveši. O gyvulių gerovė pieno kiekiui turi daug įtakos, todėl į ją ir investuojame, tam skyrėme šių metų išmokas“, – paaiškina Viktorija.

Mėšlidę įrengė po tvartu, nes ūkis gyvenvietėje. Kieme jokio kvapo – į srutas pilamos azotą fiksuojančios bakterijos, kurios neleidžia jam išgaruoti. Srutoms, kuriomis tręšiami laukai ir pievos, ištraukti pirktas naujas siurblys.

Grūdų sėklas V. Švedienė perka tik aukščiausios kokybės, sertifikuotas, kad būtų kokybiškai išbeicuotos, švarios, ieško atsparesnių javų veislių, kad „nereikėtų sukti galvos dėl ligų“. „Kai kas į mane žiūri kaip į kvailę, kad perku brangias sėklas, bet kai man jų reikia nedaug, būtų neprotinga elgtis kitaip“, – atvira moteris.

Beveik visą maistą – pieno produktus, daržoves, mėsą – užsiaugina patys, Pasak Viktorijos, tai dar vienas atsakymas į klausimą, kaip jie išgyvena.

ES parama naudojosi tik pačioje pradžioje – įgyvendino pieno ir nitratų direktyvą, tai, Jono ir Viktorijos teigimu, buvo gera paskata ūkininkams. Dabartinės paramos, jų įsitikinimu, nėra panacėja, Viktorija net kelia klausimą, kodėl tai vadinasi kaimo rėmimu, jeigu remiami ir bankai, firmos, draudimo bendrovės, įvairūs tarpininkai.

Be profilaktikos – nė žingsnio

Kad ir kaip racionaliai viską pasveria, vis dėlto dabartinė pieno supirkimo kaina gamybos savikainos nedengia. „Gyvename iš išmokų. Bet kai pirkome šienapjovę, grėblį, dėl mažos pieno kainos ir PVM buvo sunku padengti, nes atgal į išlaidas investuoju ne tik ką uždirbu iš pieno, bet ir dalį išmokų“, – ūkio niuansus atskleidžia pati ūkio buhalteriją tvarkanti V. Švedienė.

Kas antrą dieną iš ūkio išvežama apie 200–300, vasarą – ir 400 l pieno. Vidutinis karvių produktyvumas pernai siekė daugiau kaip 8 t, šiemet sumažėjo iki 7,8 t – tam įtakos turėjo ne tik pernykštis pašarų stygius, bet ir jo kokybė – trūko urėjos, su tokia problema daugelis ūkių susidūrė.

„Produktyvumas irgi turi savo kainą. Mums labai svarbu laimėti gamtos dovaną – paimti tai, kas užauga. Jeigu laimi per agronominę poziciją, su geru priešsėliu, laiku atliktu darbu, tai pasėlių nereikia purkšti ar papildomai tręšti ir gauni derlių. Bet jeigu viską darytum tik agrocheminėmis priemonėmis, vadinasi, derlių pirktum“, – dar vienas Viktorijos atsakymas, kaip išgyventi su 9 karvėmis.

Jonas didžiuojasi, kad laukų netręšia mineralinėmis trąšomis (jų nepirkę jau 10 metų), tik srutomis laisto. Pesticidus naudoja minimaliai – pasėlius purškia nebent po atsėliavimo.

Vienoje 7 ha jų pievoje auga įvairių vaistažolių – smiltyniniai šlamučiai, kraujažolės, kraujalakės, daugybė laukinių braškių, čiobrelių. „Štai, kuo šeriame karves, – su jam įprastu šmaikštumu kalba Jonas. – Šių pievų šienas – ypatingas. Kai parsivežame iš laukų, kvepia viskas aplinkui.“

Dėl ūkio jau atsisakęs veterinarijos gydytojo praktikos, J. Švedas savo ūkio karvių sveikatingumu pasirūpina pats, pats ir sėklina jas. „Be profilaktikos – nė žingsnio, todėl karvių sveikatingumas didesnių problemų nekelia. Perkame gyvuliams visus būtinus priedus ir papildus“, – sako ūkininkas.

Mažo ūkio privalumas – gali panaudoti ir gamtos gėrybes. Pavyzdžiui, šiemet buvo daug obuolių, tad ūkininkai juos pjaustė ir šėrė karvėms, o tai buvo tam tikra komercinių papildų, kurių sudėtyje yra obuolių, alternatyva.

Prioritetą teikia gyvulių genetikai

Lapkričio viduryje Švedų ūkio gyvuliai dienas dar leido ganykloje. Gražaus eksterjero, aukštos veislinės vertės holšteinų telyčios buvo matyti iš tolo. Nenuostabu, kad genetikai šiame ūkyje teikiamas prioritetas – V. Švedienė yra Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos prezidentė.

Geriausias karves ir telyčias sėklina su aukščiausios kokybės sperma ir į kainą nežiūri. „Pirmiausia tikslinu, kokius požymius dar reikia pagerinti. Svarbus vaisos indeksas, po to – kiti rodikliai. Dabar jau yra galimybė matyti žolės pasisavinimo indeksą – mūsų mažam ūkiui tai svarbu, todėl renkuosi bulių, kurio dukros gerai pasisavina būtent žolinius pašarus. Mūsų karvės ganosi, joms reikia vaikščioti, tad reikia stiprių kojų. Svarbu tešmens sveikatingumas, kad kojos būtų lygiagrečios, nes pasitaiko, kad gražus ir didelis tešmuo neišsitenka tarp ne visai taisyklingų kojų ir pradeda šusti“, – pasakoja Viktorija, kaip renkasi spermą.

Ūkyje atliekamas ir karvių eksterjero vertinimas, pagal tai veisėja taip pat nusprendžia, kokius požymius reikia gerinti. „Eksterjerą vertina asociacija, tik reikia tuo naudotis. Tas pats ir su gyvulių produktyvumo kontrole – svarbu panaudoti jos rezultatą, visa tai turi ūkininkui padėti dirbti, duomenis reikia analizuoti“, – V. Švedienė gerai supranta veislininkystės darbo prasmę.

Jeigu Lietuvoje būtų remiami genominiai tyrimai, ji norėtų patikrinti 2–3 telyčias, ar tikrai jas verta auginti. „Veislinės vertės indeksas daugiau iš tėvinės linijos atėjęs. Visi nuolat pabrėžia bulių, o aš asociacijoje vis keliu klausimą – kur moteriškoji linija? Nes gyvulio charakteris labai nuo motinos priklauso. Eksterjerui irgi motina turi įtakos, tėvas jį perduoda mažiau nei produktyvumą“, – veislinio darbo patirtimi dalijasi Viktorija.

Karves, kurių palikuonių neplanuoja palikti ūkyje, sėklina su mėsinių angusų sperma ir veršelius parduoda. Nors tokiam tikslui daug kas renkasi belgų mėlynuosius, Viktorija sako nenorinti kankinti savo karvių – jų veršeliai užauga dideli ir karvei juos atsivesti daug sunkiau, jie labiau nualina karvės organizmą. Dabar veršiavimosi problemų ūkyje nėra.

V. Švedienė vienintelė Lietuvoje ūkininkė, gyvulių produktyvumo kontrolę B metodu atliekanti ir mėginį „Pieno tyrimams“ pristatanti pati – kontrolės asistentas pas ją neatvažiuoja. Tačiau ūkininkė moka visą kontrolės kainą už mėginio ištyrimą ir įrangos kalibravimą, nors GPK tyrimai yra kompensuojami. „Neduodu uždirbti kitam, negaunu kompensacijos pati. Bet kaip nors 9 savo karves išlaikysiu ir be valstybės paramos. O šiuo metu dėl pandemijos tai daryti pačiai yra saugiau“, – sako ūkininkė.

Brangiausias turtas – ramybė

Tą Viktorijos ir Jono laiką, kai reikėdavo po 6 km į ganyklas važiuoti, vienas žmogus pavadino tremtimi – vasarą po vakarinio melžimo likdavo nakvoti palapinėje. Pieną tvenkinyje šaldydavo. Tris mažas dukras tėvai pažiūrėdavo. Bet tokios tremties, sako abu, jau nenorėtų.

„Brangiausias turtas – ramybė, – atsidūsta J. Švedas, kuriam antrina Viktorija. – Todėl investicijas planuojame tik pagal savo galimybes. Ir užtenka tiek, kiek turime – patys apsirūpinę, dukras užauginome ir išleidome į gyvenimą, pagaliau, patys turime savo darbo vietą.“

Gražiai sutardami, jiedu užaugino tris dukras: Eglę, Neringą ir Agnietę. Ar kuri nors iš jų ateityje norėtų perimti tėvų ūkį, nuspręs pačios. Bet labiausiai tikėtina, kad tam gali pasiryžti jaunėlė, kuri visada buvo tėčio dešinioji ranka, be to, yra baigusi LSMU Veterinarijos akademiją ir įgijusi gyvulininkystės technologės išsilavinimą. Vos baigusi akademiją, prieš pustrečių metų pagal studentų mainų programą Agnietė išvyko į Prancūziją ir ten liko – dirbo keliuose daugiašakiuose gyvulininkystės ūkiuose, dabar persikėlė į Norvegiją. Tėvai turi vilties, kad ji galbūt sugrįš gyventi į kaimą, tačiau jokio spaudimo dukrai daryti nežada – tai bus jos pasirinkimas.

Pozityvus požiūris, humoras Viktorijai ir Jonui padeda visose gyvenimo situacijose. O sunkių akimirkų buvo, ypač kai Jonas dukart, kaip sakoma, lygioje vietoje, žvelgė mirčiai į akis. „Viskas baigėsi laimingai, bet tokiomis akimirkomis supranti, kad visko reikia tik tiek, kad išgyventum“, – vienas per kitą kalba sutuoktiniai.

Su Paaluoniu ir jo apylinkėmis jie jaučiasi tarsi suaugę. Šiuose kraštuose gimusi Jono mama, kuri su šeima iš Kelmės vėl sugrįžo į tėviškę. Viktorija į vienkiemį netoli Paaluonio su tėvais atsikraustė 1979 m. Jai visada patiko kaimo gyvenimo būdas.

„Mano tėvas buvo politinis kalinys, tremtinys. Žinodama skaudžią istoriją, į viską žiūriu atsargiai, nes niekada nežinai, kokių aplinkybių gali atsirasti. Stengiamės gyventi racionaliai, teisingai, norime būti geranoriški, nieko neprisidirbti, neišversti kailio, neįžeisti šalia esančių, o vietos po saule visiems užteks“, – kalba Viktorija