Vyriausybės vairą pandemijos įkarštyje perėmė konservatorių ir liberalų koalicija. Šis politinis tandemas valdžią iškovojo ir 2008 m. pabaigoje, per pasaulinę finansų krizę, ir turėjo įveikti neigiamas krizės pasekmes. Kaip turėtų ir galėtų tvarkytis naujoji Vyriausybė žemės ūkio srityje? Įžvalgomis dalijasi Kazys STARKEVIČIUS, naujojo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas, 2008–2012 m. Vyriausybės žemės ūkio ministras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ligšiolinis šešėlinis žemės ūkio ministras.

Ūkininkai labai laukia naujojo BŽŪP laikotarpio paramos lėšų. Kaip gyventi, kol į žemės ūkį vėl ateis ES parama?

Prisiminkime 2009-ųjų rugsėjį, pasaulinės krizės laiką – tuomet Lietuvos žemės ūkis buvo vienintelis sektorius, kuris augo 1,6 proc. ir buvo šalies ekonomikos garvežys. Ir dabar turime daryti viską, kad žemės ūkis nukentėtų kuo mažiau. Per pirmąją pandemijos bangą šalies ekonomikos kritimas buvo gana švelnus, o taip nutiko pirmiausiai dėl žemės ūkio. Padėjo dėkingi metai – su gamtos ir Dievo pagalba šiemet po dvejų blogų metų buvo geras derlius, užauginome apie 7 mln. t grūdų. Jų paklausa milžiniška, kainos iš dalies geros, tai padės subalansuoti žemės ūkį po nederlingų metų.

Jeigu šalis pasirengusi, naujojo finansavimo laikotarpio pinigus galima gauti metais anksčiau, manau, Briuselis lanksčiai pažiūrėtų. Suderinus esminius principus, būtų galima taikyti priemones. Jeigu po to bus pažeidimų, nubaus, bet kol buvau ministru, nė vienos nuobaudos negavome, per 8 metus jokie „galai“ neatsivijo. Kitos šalys, ypač Prancūzija, yra drąsesnės – jeigu jas ir pasiekia atskaitymai po 10–15 metų, tai pinigai būna panaudoti ir rezultatas pasiektas.

Laukiant naujojo finansinio laikotarpio pinigų, pirmiausia vėl reikėtų taikyti visas įmanomas priemones, tarp jų ir finansinę inžineriją, efektyviai naudoti fondų lėšas, kad jos būtų nukreiptos į gamybą. Ankstesnėms Vyriausybėms siūliau daugiau finansuoti ir investuoti į tuos ūkius, kurie kuria pridėtinę vertę. O Lietuvoje 230 tūkst. ha mulčiuojama ir 40–50 mln. iš 500 mln. Eur kasmet išmokama mulčiuotojams! Tiesioginės išmokos mokamos už negautas pajamas. Bet kokių pajamų negauna mulčiuotojai, jeigu nieko negamina? Tad šiuo klausimu politika turi keistis. Šie pinigai turėtų būti nukreipti stiprinti smulkius ir vidutinius ūkius, kurie nori plėtoti gyvulininkystę. Tai būtų svari pagalba, kol sektorių pasieks naujojo BŽŪP laikotarpio parama. Galų gale, auginantys pievas gali gaminti šieną – Lenkija, turinti daug gyvulių, neapsirūpina pašarais, tad galime jiems parduoti pašarus ir taip sukurtume dar vieną eksporto liniją. Pernai vasarą net danai iš mūsų pirko šieną ir šienainį. Bet kai kam geriau užsiimti mulčiavimu.

Yra ir kitų fondų. Tik klausimas, ar galima vadinti parama žemės ūkiui Ateities ekonomikos DNR programą? Jai įgyvendinti skirta 6,344 mlrd. Eur, investicijoms žemės ūkio srityje numatyta 647,2 mln. Eur. Suma įspūdinga, tačiau į DNR planą įtrauktos tik septynios Žemės ūkio ministerijos kompetencijos srities naujos investicinės priemonės, kurioms įgyvendinti skirta tik 35,6 mln. Eur. Tai pernelyg mažai, šios sumos neužtektų net reguliuojamam drenažui įrengti. Susipažinus su Vyriausybės Seimui pateiktais 2021 m. valstybės biudžeto projekto skaičiais, darosi aišku, kad numatytos DNR priemonės nebus įgyvendintos. ŽŪM reguliavimo srities DNR priemonėms įgyvendinti siūloma skirti tik 11,08 mln. Eur, o melioracijai skirtos lėšos kitiems metams mažinamos net 8,2 mln. Eur, palyginti su 2020 metais.

Paminėjote finansinės inžinerijos priemones – ar supaprastinta parama, kuri buvo taikoma Jums dirbant ministru, vėl bus siūloma?

Tik toks kelias ir turi būti, tikiu, naujoji valdžia tai sugrąžins. Ir buvusioms Vyriausybėms siūliau šią priemonę, bet jos daugiau ėjo biurokratijos keliu.

Dar vienas rezervas – po ūkių patikrų, užfiksavus pažeidimus, į ES sugrąžinama dešimtys milijonų eurų paramos. Ši praktika turi keistis iš esmės, siekis – nulinis grąžinimas į ES. To siekia ir Belgija, neabejoju, kad tikrai tai padarysime. Blogai, kai dabar po ūkininko žemę, jo nuosavybę gali kas tik nori vaikščioti ir tikrinti, nors net prokurorai be orderio neturi teisės įžengti į privačią valdą. Technologijos jau pasikeitė – viską galima fiksuoti nuotoliniu būdu. Radus pažeidimų, reikia ne siųsti nuotraukas ir už tai tikrintojams premijas išsirašyti, o stiprinti žemutinę grandį, siųsti elektroninius laiškus ūkininkui ar per seniūniją klausti, kokios problemos, kad laiku nenušienauta, duoti terminą susitvarkyti, bet ne iškart taikyti sankcijas ir grąžinti pinigus Briuseliui. Reikia žmogiškų santykių.

Žaliasis kursas – tai nauji reikalavimai, kuriems įgyvendinti reikės papildomų lėšų. Ar apskritai dar apsimokės ūkininkauti?

Turi būti tvarus žemės ūkis, kuris padėtų spręsti aplinkosaugines problemas, neužkraunant visos naštos ūkininkams. Jeigu atsiranda nauji reikalavimai, turi būti numatytos ir lėšos (europinės ir nacionalinės) jiems įgyvendinti. Manau, žalinimui bus fondų, tik nereikia užsibrėžti viską padaryti iš Kaimo plėtros programos lėšų, kad tai neatbaidytų ūkininkų, o kaip tik paskatintų juos diegti pažangesnes, aplinkai palankesnes technologijas, ypač jeigu tai bus paremta finansiniais ištekliais. Iš programų matau, kad Žaliojo kurso įgyvendinimo reikalavimus bus galima finansuoti. Stambūs pieno ūkiai turėtų statyti biojėgaines, kurioms turi būti numatytas didesnis paramos intensyvumas. Mažesniesiems turi būti sudarytos sąlygos modernizuoti tvartus.

Turės daugėti ekologinių ūkių, bet tokių ūkių neįsivaizduoju be gyvulininkystės. Todėl paramos intensyvumas mažesniems turėtų būti 60–70 proc., kad jie didintų gyvulių kiekį.

Ką manote apie aplinkosauginius mokesčius žemės ūkiui?

Visi mokesčiai susideda į galutinę kainą, kurią moka vartotojai, tad nustatant naujus mokesčius reikia į tai atsižvelgti. Traktorių mokestį gal ir pakelsime, bet jau atsiradę naujų – nuplautų daržovių vandenį reikės utilizuoti ir už tai mokėti, nors anksčiau ūkininkai tą vandenį kaip organines medžiagas išlaistydavo laukuose. Toks sprendimas – visiška nesąmonė, kurį naujai Vyriausybei reikės panaikinti. Toliau purkštuvų mokestis – esame pirmoji šalis pasaulyje, nutarusi, kad purkštuvams reikia įrengti specialias plovyklas. ES auditas rekomendavo tai, bet mes spartuoliai – pirmieji uoliai įvykdėme rekomendacijas, ne prievoles. Daugiau to nedarė nė viena ES šalis. Tai ministro kompetencijos sritis, tikiuosi, šis nesusipratimas bus panaikintas.

Pastaruoju metu formuojama klaidinga nuomonė, kad ūkininkai gerai gyvena, gauna paramą, išmokas, žymėtąjį kurą ir turi daug lengvatų. Dar kartą noriu pabrėžti – neturime mes lengvatų. Yra ES bendroji žemės ūkio politika – ką turi lenkas, vokietis ir bet kuris kitas ES šalies ūkininkas, tą ir mes turime. Veikiame pagal individualią veiklą ir mokame tokius pačius mokesčius, kaip ir visi pagal tokią veiklos formą dirbantieji. Ir viskas daroma, kad vartotojas kokybišką produkciją gautų prieinama kaina. Pikta klausyti, kai pagal ūkininko apyvartines lėšas vertina, kiek jis pinigų turi, atsieit per mažai mokesčių sumokėjo. Bet juk tai apyvartinės lėšos, ne pelnas, nuo kurio reikia mokesčius mokėti.

Kada baigsis pieno sektoriaus krizė? Kodėl gauname mažiausią pieno kainą Europoje?

Reikia stiprinti tikrą kooperaciją, tai bandėme daryti 2008–2012 m., padėję atsirasti dabar sėkmingai dirbančiam kooperatyvui „Pienas LT“. Manau, tai bus ir naujosios Vyriausybės vienas iš prioritetų. Problema – kooperatyvai, kurie tik perparduoda pieną. Jų klientai labiausiai jaučia mažą pieno kainą, ne paslaptis, kad per tuos perpardavėjų kooperatyvus parduodamas prastesnės kokybės pienas.

Pieno kainai įtakos turi ir jo kokybė. Ūkininkai turi skirti daugiau dėmesio gyvulių genetikai, šėrimui, sveikatingumui, išbrokuoti sergančias karves, kurios blogina pieno kokybę. Dėl veislinio darbo būtina padėti ūkininkams profesionaliomis konsultacijomis ir tada galima tikėtis šuolio aukštyn. Pagerinus pieno kokybę, nereikėtų ir tų tarpininkų pienui parduoti – kokybišką pieną nupirks ir tikrieji kooperatyvai ar perdirbimo įmonės. Kokybiško pieno kaina turi būti vienoda, logistika neturi turėti tokios didelės įtakos, kaip dabar. Turime pasiekti bent Lenkijos pieno supirkimo kainas.

Visi sutinkame, kad reikia eiti stambėjimo keliu, bet tikrai neturi likti tik keli šimtai labai stambių ūkių. Mažiesiems, kurie nori likti žemės ūkyje, turime sudaryti sąlygas investuoti, nes bet kuris gyvulininkystės ūkis kuria darbo vietas. Gaminantis ūkis turi gauti paramą, tik reikėtų labiau įsigilinti, ar dabar taikoma prioritetinių balų skyrimo tvarka reikalinga, nes dėl jos yra nemažai signalų. Kai dirbau ministru, nebuvo jokių balų, bet paramą gaudavo dauguma prašančiųjų.

Daug kalbama apie žemdirbių ir visuomenės, stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų supriešinimą. Kodėl taip nutiko?

Dėl atsiradusios priešpriešos tarp miesto ir kaimo kaltę turi prisiimti politikai. Reikia mokslininkų, kurie nebijotų garsiai pasakyti, kad ūkininkai neturi jokių privilegijų, kad moka mokesčius. Galbūt tai padėtų sumažinti priešpriešą, juk miestiečiai nori valgyti kokybišką maistą prieinama kaina. Be to, labai svarbu pasiekti dar vieną tikslą – kad kaime būtų gera gyventi iš tiesų. Taip bus tada, kai žmonės savo mažame kaimelyje galės gauti kokybiškas švietimo, socialines paslaugas, kai bus sukurta tiek inžinerinė, tiek socialinė infrastruktūra, užtikrintas aukštas vaikų mokymosi lygis. Jeigu nesutvarkysime švietimo sistemos kaime, proveržio nebus.

Kokią matote žemdirbių savivaldos ateitį?

Daug funkcijų būtų galima perduoti savivaldai, bet ji pati pirmiausia turi pradėti veikti pagal demokratinius principus, pakeisti veiklą reglamentuojančius teisinius aktus – turiu galvoje Žemės ūkio rūmus. Ne darbuotojai turi rinkti savo pirmininką, o organizacijų atstovai. Kai ta savivalda sustiprės, jai bus galima perduoti daugiau funkcijų. Savivalda negali aptarnauti vien siauro rato žemdirbių, o turi atstovauti visam Lietuvos kaimui plačiąja prasme – ūkininkams, bendruomenėms, tada būtų galima ir „Leader“ bei kitų funkcijų perduoti. Bet pirmiausia savivalda turi veikti demokratiškai. Tai sakiau ir sakysiu, nes kol kas to nėra.

Tikra savivalda bus tada, kai ūkininkai pasakys – mes turime Žemės ūkio rūmus ir jais pasitikime. Dabar to neišgirsi, nes Rūmai tapo biurokratine organizacija. Savivalda sustiprės tik tada, kai sustiprės demokratiniai procesai. Galbūt tuomet sugrįžtų visos išėjusios organizacijos ir Žemės ūkio rūmai taptų tikra skėtine organizacija.

Ačiū už pokalbį.