Mėsinių galvijų augintojams vis geriau suprantant veislininkystės svarbą kyla ir pasirinkimo klausimas – kaip išsirinkti gerą bulių reproduktorių, kuris būtų bandos gerintojas, ir kaip suprasti, kokių gyvulio duomenų reikia ūkiui?

Yra trys ūkių kategorijos: veisliniai, kurie galvijus augina ir parduoda veisimui; grynaveislių galvijų, kurie veislei parduoda vieną kitą gyvulį per metus, bet veislininkystė nėra jų tikslas; produkcijos (gamybiniai) ūkiai, gyvulius auginantys mėsai.

Renkantis veislinį bulių reproduktorių, daugiausia žiūrima, kad lengvai veršiuotųsi jo dukros, kad būtų geros penėjimosi savybės. Tačiau pirmiausia reikia įvertinti, kokiam ūkiui jis renkamas – veisliniam ar produkcijos, kai veislinė medžiaga neplatinama kitiems augintojams. Būtina nepamiršti, kad svarbiausias veislininkystės principas – porų atranka ir paranka.

Vis dėlto idealaus modelio, kaip teisingai išsirinkti bulių ir nesuklysti, nėra. Visada būna ir laimėjimų, ir praradimų – tai veislinio darbo dalis. Tik blogai, kad praradimai veislininkystėje labai skausmingi ir finansiškai, ir psichologiškai.

Produkcijos ūkiams tinkamų bulių yra Lietuvoje

Kiekvieno ūkio tikslas – kad gyvuliai užaugtų sveiki, kad būtų geras veršelių priesvoris žindymo laikotarpiu ir atjunkius, kad būtų geri penėjimo rezultatai. Dabar jau retas abejoja gero veislinio buliaus būtinybe, nors dar visai neseniai vyko diskusijos, ar produkcijos ūkiams pirkti grynaveislį bulių, ar mišrūną.

Produkcijos ūkiuose dažnai pasitelkiamas heterozės efektas. Dažna šių ūkių klaida – neapgalvotas gyvulių mišrinimas. Norint gauti heterozės efektą, reikia turėti gyvulių kryžminimo planą, žiūrėti, kokios veislės labiau tarpusavyje dera, kad nebūtų prarastas pieningumas, veršiavimosi lengvumas, kad būtų gautas didžiausias mišrinimo efektas. Tai – kūryba, o svarbiausias jos elementas – gyvulių produktyvumo kontrolė, svėrimas, kad būtų galima atitinkamai reaguoti į bandos pokyčius. Tarkime, produkcijos ūkiuose reikia gauti daugiau mėsos, todėl verta dairytis ilgesnio eksterjero buliaus. Jei motininėje bandoje trūksta pieningumo, nes veršelių priesvoris per mažas, galima į bandą įlieti tokį bulių, kuris šį rodiklį pagerins.

Produkcijos ūkiams tinkamą veislinį bulių jau galima rasti ir Lietuvoje – reikia kreiptis į veisėjus, kurie nuolat atnaujina genetiką, pas kuriuos galima rasti skirtingų krypčių, t. y. įvairiomis savybėmis (pieningumo, veršiavimosi lengvumo, augimo greičio atjunkius ir kt.) pasižyminčių gyvulių. Žinoma, svarbi ir motininė banda, todėl tiek gyvulius kergiant, tiek dirbtinai sėklinant, labai svarbu porų parinkimas, nes, tarkime, veršiavimosi lengvumui įtakos turi tiek tėvas, tiek motina.

Atranka ir paranka veislininkystėje būtina, nes net tos pačios veislės turi atskiras linijas, kurių vienos, pvz., pasižymi didesniu pieningumu ir veršiavimosi lengvumu, kitos – mėsinėmis savybėmis.

Pasaulyje mišrinimui daugiausia naudojama limuzinų veislė, kurios tėvinė pusė dera su daugeliu kitų veislių. Ypač limuzinus mišrinant su pieningomis veislėmis (simentaliais, Tyrolio pilkaisiais) labai efektyviai pasireiškia heterozė (iš tėvo pusės – mėsinės savybės, iš motinos – pieningumas), tuomet veršeliai auga greitai ir rezultatas pasiekiamas per trumpesnį laiką, t. y. gaunamas ekonominis efektyvumas.

Taigi, veislių kryžminimas produkcijos ūkiuose yra tinkamas būdas ekonominiams tikslams pasiekti, tačiau reproduktorius vis tiek turi būti veislinis ir geros genetikos, jeigu norime gaminti kokybišką jautieną.

Kaip nenupirkti katės maiše

Veisliniams ūkiams reikia bandos monitoringo – kokie paties ūkininko tikslai, kokių gyvulių (beragių ar su ragais) nori, ko trūksta, kad ir patys teisingai išsirinktų, ir pirkėjui profesionaliai galėtų pasiūlyti veislinių telyčių bei reproduktorių.

Šiems ūkiams itin svarbi galvijų veislinė vertė ir kilmė. Užsienyje juos patariama įsigyti iš tokių struktūrų, kurios, nors ir komercinės, bet yra įkurtos prie asociacijų ir vienija veisėjus, kontrolinio auginimo stotis, net genomines laboratorijas ir pan., arba iš veislininkystės ūkius vienijančių asociacijų. Bulių pardavėjo patikimumas svarbus ir dėl to, kad, pasitaikius problemoms (tarkime, bulius nekergia), nuostoliai, patirti dėl objektyvių priežasčių, yra kompensuojami.

Iš perkamo gyvulio kilmės dokumentų ūkininkas turi sužinoti, kokios pakraipos bulius, kokia jo perspektyva, kam labiau skirtas – telyčioms kergti ar padidinti augimo greitį po atjunkymo, ar jis duoda didelį raumeningumą ir pan., kokie jo veislinės vertės indeksai. Žodžiu, bulius turi turėti pakankamai duomenų, o šalyje, kurioje veislininkystė labai stipriai išvystyta, visa informacija pateikiama, tiesa, ją perskaityti kilmės pažymėjime nebūna lengva, nes kiekviena šalis turi savo vertinimo sistemą.

Šalyse, kuriose vykdoma produktyvumo kontrolė, vyksta kontrolinis auginimas, kur yra tinkamas požiūris, o gyvulius vertina nepriklausomi ekspertai, subjektyvumo suteikiant veislinės vertės indeksą beveik nelieka. Prancūzai jau atlieka ir veislinių galvijų genominius tyrimus. Tad netikėti patikimų šalių suteiktais veislinės vertės indeksais nėra pagrindo. Bet vis tiek visur ir visada reikia paties augintojo ar partnerio, kuriuo jis pasitiki, žinių. Ir neužtenka pamatyti gražų gyvulį – prieš pardavimą jis gali būti nupenėtas, todėl reikia matyti daug daugiau dalykų ir mokėti perskaityti, kas parašyta kilmės dokumentuose.

Katę maiše nupirkti įmanoma ir tokioje pripažintoje mėsinių galvijų augintojų šalyje kaip Prancūzija. Čia daug galvijų augintojų, stiprių ūkininkų, tačiau pasitaiko ir prekeivių, iš kurių galima įsigyti nekokybišką bulių. Tokia grėsmė yra, jeigu pirkėjas ne itin gerai pažįsta gyvulius, jeigu nemato kilmės dokumentų arba jų neperskaito. Todėl pradedantys ūkininkai neturėtų rizikuoti ir patys pirkti gyvulį iš bet ko, kas tik pasiūlo.

Lietuvoje jau yra tokių augintojų, kurie geba patys įžvelgti gyvulio vertę – toks ir yra veisėjo, kuris domisi, stebi tendencijas, savo ir kitų ūkininkų bandas, jas lygina, mokosi iš savų ir svetimų klaidų ir nuolat tobulėja, darbas. Toks veisėjas gali įvertinti, kad užsienio augintojo siūlomas bulius nebūtinai gali būti tinkamas Lietuvos ūkiui.

Kartais kontrolinio auginimo stotyje išsirenki, regis, patį gražiausią bulių, tačiau aukcione ne jis būna brangiausias. Tai nulemia jo kilmės istorija, vertinimas pagal palikuonis, kartais – ir tam tikras požymis, tinkamas konkrečiam regionui. Prancūzai limuzinus augina šimtmečius ir jų veislinės vertės vertinimo subtilybės yra labai tikslios, kurių mes, auginantieji mėsinius galvijus vos 25 metus, savo akimis dažnai galime nepamatyti. Šios srities patirtis labai svarbi, netgi būtina.

Lietuviai daugiausia bulius perka Prancūzijoje, Čekijoje, Danijoje, Vokietijoje. Anksčiau pirkdavo ir Airijoje – šioje šalyje labai gera veislinės vertės nustatymo sistema, nes vertinama net gyvulių ekonominė nauda. Airiai eksportuoja 90 proc. gyvulių, vyksta kryptingas darbas, nes jiems reikia užsienio rinkos. Bet Lietuvos ūkininkams Airijoje pirkti galvijus per brangu dėl logistikos ir pavojinga dėl galimų ligų protrūkių (šioje šalyje yra didelė gyvulių koncentracija).

Prasidėjus koronaviruso pandemijai išbandytas dar vienas bulių pardavimo būdas – nuotolinis aukcionas. Patikimos, daugelį metų dirbančios organizacijos randa būdų, kaip pateikti informaciją ir pristatyti savo galvijus (parengia filmukus, bukletus), todėl nuotoliniuose aukcionuose pirkti bulius yra saugu. Darbas su gyvuliais ir jų atranka tokiose organizacijose vykdomas atsakingai, nors kartais gali atrodyti, kad galbūt sumokėta per brangiai. Tad ir čia galioja ta pati taisyklė: perkant gyvulį aukcione, reikia turėti gilių žinių pačiam, arba patikimą partnerį konsultantą, kuris tiki ne euru, o veislininkyste.

Laukiamas rezultatas gaunamas ne visada

Veisliniuose mėsinės galvijininkystės ūkiuose turi būti naudojamos visos trys veisimo technologijos: grynasis veisimas, sėklinimas ir embrionų transplantacija. Bet Lietuva dar per trumpai plėtoja šį sektorių, be to, lietuvių charakterio savybės kartais trukdo greičiau reaguoti į pasaulines tendencijas. Nors embrionų transplantacija jau nėra fantastikos sritis, Lietuvoje ši technologija dar netaikoma (išskyrus LSMU Gyvulininkystės institutą).

Genų kombinacijos ir deriniai, kurie lems vienokį ar kitokį gyvulio augimą ir jo veislinę vertę, gali būti patys įvairiausi. Juodų angusų bandoje kartais atvedamas rudas veršelis, kartais grynaveislių gyvulių kailyje būna balta dėmė – protėvių genai gali išlįsti ir po keleto kartų, nepaisant to, kad veršelio tėvai veisliniai ir kergiami grynuoju veisimu.

Pavyzdiniuose Lietuvos ūkiuose, kur kaupiami ir analizuojami duomenys, yra pasitaikę, kad, sėklinant karves ir telyčias su aukščiausios genetinės vertės bulių sperma, ne visada gaunamas laukiamas rezultatas. Priežastys gali būti dvi – duomenų patikimumas ir porų parinkimas.

Renkantis spermą dirbtiniam sėklinimui taip pat reikia gilintis į daugybę niuansų ir ši sritis Lietuvoje dar nėra labai stipri. Perkant gyvą bulių, jį galima apžiūrėti ir įvertinti iš visų pusių. Tačiau sėklinimas, jeigu pasiseka, dėl mažesnės savikainos leidžia pigiau įsigyti labai gerą gyvulį ir toks veisimo būdas yra perspektyvus. Kergiant mažesnėse bandose greitai atsiranda giminingumas, neįmanoma iškart sureaguoti, jeigu bandos gyvuliams trūksta tam tikrų požymių, nes 5–6 tūkst. Eur kainuojančio buliaus reproduktoriaus kasmet nekeisi. O sėklinimas leidžia greičiau reaguoti ir suteikti pokyčių bandoje.

Dar yra ūkininkų, kuriems sėklinimas atrodo neįmanoma misija, neva negalima ganykloje sugaudyti karvių. Tačiau šių metų veislinių gyvūnų parodoje demonstruoti konkretūs pavyzdžiai – šarolė ir limuzinų veislės galvijai – įrodė, kokių gerų sėklinimo rezultatų galima gauti.

Reikia kurti savo istoriją

Mes, kaip ir airiai, sprendžiame tą pačią problemą – veislinių gyvulių vidaus rinka per maža. Kai baigsis veislinės medžiagos įsigijimo parama, reikės galvoti, ne tik kaip nusipirkti gerą reproduktorių, bet ir kur realizuoti savo užaugintus veislinius galvijus, nes Lietuvoje jų tiek nereikia, kiek galime užauginti. Todėl būtina plėtoti veislinį darbą, kad atsivertų durys į užsienio šalių rinkas.

Ateities klausimas, kada mes parduosime užsienio augintojams 10 tūkst. kainuojantį bulių. Tai priklausys nuo įvairių aplinkybių, nuo to, kaip augintojams seksis veislinis darbas. Gal ir niekada, nes jau atsiranda pesimistinių nuotaikų, kad šis sektorius sunkiai atsiperka. Tai tik patvirtina teiginį, kad į mažą vietos rinką nereikia orientuotis – ratas labai greitai užsidaro. Reikia judėti toliau – į Lenkiją, Vengriją, Rumuniją, neapsiriboti tik Latvija ir Estija. Galima plėtoti tam tikras galvijų linijas, iš kurių Lietuvos augintojai ir būtų žinomi. Netgi vokiečiai gali susidomėti tuo, tik reikia kurti istoriją. Čekijos pavyzdys įrodo, kad viskas įmanoma.

Lietuvoje jau yra keli ūkiai, kurie gali užauginti aukštos veislinės vertės bulių reproduktorių, bet jiems suskaičiuoti neprireiktų nė dviejų rankų pirštų. Kelis bulius ir dabar galėtume siūlyti užsienio rinkai. Vienas tokių, gautas iš sėklinimo ir turintis gerą kilmės istoriją, auga Virginijaus Stumbrio ūkyje. Puikus rezultatas – geras eksterjeras, raumeningumas – gautas natūraliai, ne dėl penėjimo.

Pastaraisiais metais į Lietuvą įvežta labai geros genetikos bulių iš užsienio. Labai svarbu nenutraukti to didžiulio darbo, kuris atliktas jų kilmės šalyse. Jeigu nusipirkę tokį reproduktorių tik paleidžiame jį į bandą ir visa veislininkystė tuo baigiasi, tai yra pinigų švaistymas.

Komentaras

Dr. Arūnas RUTKAUSKAS, LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos vadovas, veterinarijos gydytojas, ūkininkas, veislinių limuzinų augintojas

Kiekvienas ūkininkas turi žinoti, ko jis nori savo ūkiui. Aš pirmiausia žiūriu ramių gyvulių, po to – kad lengvai veršiuotųsi, trečioje vietoje – kad būtų geri priesvoriai. Kol kas yra tekę pirkti du bulius, abu Prancūzijoje. Tiek lietuviai, tiek kitų šalių ūkininkai turi du variantus. Pirmas – pasirinkti agentą ir gyvulį pirkti tiesiai iš ūkio. Kitas – pirkti iš asociacijos, vienijančios augintojus. Aš pasirinkau pastarąjį variantą. Pirkdamas bulius žinojau, iš ko ir ką perku – kaip partnerį pasirinkau žmogų iš Prancūzijos limuzinų asociacijos, Lano (Lanaud) kontrolinio auginimo stoties. Tikrai neieškojau pigiausio gyvulio, bet kaina buvo protinga.

Būna, kad ieškant gyvulių su asociacijos atstovu važinėji po ūkius visą dieną, nuvažiuoji 300 km į vieną pusę, nors limuzinų Prancūzijoje – pilni laukai. Ir kai paklausi, ko mes trankomės visą dieną, kai tiek gyvulių šalia, tau atsako – tokių gyvulių negalima pirkti, nes nebus jokių priesvorio, produktyvumo duomenų ir visų kitų dalykų garantijų. Tikrai gerų veislinių gyvulių nėra daug arba jų nėra daug parduodama.

Abu kartus nusipirkau gerus reproduktorius – abu gero charakterio, geros veislinės vertės jų palikuonys. Priesvoriai neblogi, nors mėsiniai galvijai nėra tie, kurių nereikia šerti – duodame ir koncentruotųjų pašarų, visus veršelius vakcinuoju, tad nėra sveikatingumo problemų. O visa kita lemia priežiūra.

Ūkyje taikau ir dirbtinį apvaisinimą. Geriausios karvės sėklinamos su pačių geriausių pasaulyje bulių, patenkančių į pirmąjį trejetą, sperma. Turime šešias tokias karves, kurios veršelius atsivedė po sėklinimo ir dar nėra kergtos su buliumi. Nusipirkti reproduktorių, kuris kainuoja 27 tūkst. Eur, tikrai negaliu. Bet galiu sumokėti 100 Eur už vieną spermos dozę. Yra skeptikų, kurie vis dar tvirtina, kad mėsinių galvijų neįmanoma apsėklinti, bet galiu atsakyti, kad mūsų ūkyje minimalus apsisėklinimas sudarė 70 proc., o šiais metais pavyko gauti maksimalų rezultatą – visos dirbtinai sėklintos karvės apsivaisino 100 procentų. Ir sėklintojas šokinėjo iš laimės, ir man pačiam smagu. Mitas, kad mėsinių gyvulių nesiseka apvaisinti. Bet tam reikia įdėti pastangų, paruošti karves sėklinimui – nepagailėti mineralinių papildų, laižalų, atlikti viską kruopščiai, nesirinkti pigiausių preparatų. Kol kas mūsų ūkio rezultatai geri.

Renkantis spermą irgi galima suklysti, kartą buvau ir aš suklaidintas. Auginame vidutinio tipo limuzinus, atitinkamai renkamės ir spermą. Bet vienas bulius, kuris turėjo būti vidutinio tipo, davė aukštaūgius veršelius, netipiškus mūsų ūkiui. Tai nereiškia, kad jo palikuonys blogi, – ūkiui, kuris laiko aukštesnio tipo gyvulius, jis puikiai tinka. Tik reikia žinoti: kai renkamės spermą iš katalogo, pasikliaujame nuotrauka, o tas, kuris spermą parduoda, gali buliaus vaizdą pateikti jam palankesniu būdu.

Dar pažangesnis veisimo metodas veislininkystės ūkyje būtų embrionų persodinimas, tačiau pats dar nesijaučiu tam subrendęs, reikia turėti ir didesnę bandą.

Komentaras

Virginijus STUMBRYS, Rokiškio r. ūkininkas, veislinių limuzinų augintojas

Kai renkuosi bulių, vertinu iš esmės viską. Jeigu reikia buliaus telyčioms, renkuosi tokį, kuris pasižymi savybėmis, lemiančiomis lengvesnį veršiavimąsi. Bet tokio buliaus prieauglis bus smulkesnis. Sunku nušauti vienu šūviu du zuikius. Karvėms bulių renkuosi tokį, kuris turėtų gerą eksterjerą, didelį karkasą, kad būtų aukštas pieningumo indeksas. Veršiavimąsi galima palengvinti pačiam, paskutinius du mėnesius karves šeriant dietiniais pašarais, tačiau vis tiek atsižvelgiu, kad bulius turėtų lengvesnio veršiavimosi požymį.

Iki šiol veislinius reproduktorius perku užsienyje. Iš viso esu pirkęs gal 15, iš pradžių buvo visko, ne visi buliai pasiteisino. Pirmąjį bulių nelabai sėkmingai pirkau tiesiai iš ūkio. Norint iškart nusipirkti gerą bulių, turi sutapti visa sėkmės veiksnių grandinė. Dar vienas pastebėjimas – kai užsienyje perki jauną 12–14 mėn. bulių, didesnė tikimybė, kad jis bus geras. Nes jeigu parduodamas vyresnis, 3–4 metų bulius, gali būti, kad jis kuo nors „prasikaltęs“ – gal vaikai prastai auga, gal raumeningumo trūksta ar dukros sunkiai veršiuojasi. Reikia turėti daug žinių ir patirties, kad neapsiriktum.

Dabar turiu labai gerų bulių. Nemažai metų juos pirkdavau su patikimu konsultantu, pastaruoju metu išsirenku pats aukcione, manau, jau turiu pakankamai patirties. Be to, aukcio no rengėjai patys atrenka gyvulius, jie suinteresuoti, kad buliai būtų kuo geresni, bet kokios genetikos į aukcioną nepriims. Tik tiek, kad aukcione kainos būna didesnės, ypač, jeigu dėl gyvulio varžosi ne vienas ūkininkas. Vieno buliaus, kurio norėjau, dėl tos priežasties paskutiniame aukcione šį rudenį ir nepirkau. Bet pirkau du jaunus buliukus su lengvesnio veršiavimosi požymiais, geros genetikos, Europos mastu žinomų tėvų palikuonis.

Geriausias ūkio karves daug metų sėklinau, tačiau šį veisimo būdą pristabdžiau. Reikia atlikti kai kuriuos namų darbus, kad teisingai išsirinkčiau gerą spermą. Nes būtent dėl jos kyla daugiausia klausimų ir abejonių. Reikia sukaupti daugiau žinių.