Dabartinėms karvėms komforto reikia daug daugiau negu prieš 20–30 metų. Laikymo sąlygos – vienas svarbiausių jų sveikatingumo veiksnių. Todėl ūkininkai turi atsakingai ruoštis tvartiniam laikotarpiui, kad iš ganyklų grįžę gyvuliai kuo lengviau adaptuotųsi.

Pasibaigus ganykliniam sezonui, į tvartą grįžusios karvės patiria stresą. Blogiausia, kai iš ganyklos parginti gyvuliai pririšami – taip jiems sukeliamas dar didesnis stresas ir diskomfortas. Priprasti prie saitinio laikymo karvėms yra didžiausias iššūkis. Ypač atsargiai ūkininkai turi elgtis su veršingomis karvėmis ir telyčiomis.

Pririšti pirmaveršę – blogiausias pasirinkimas

Net ir į palaido laikymo tvartą iš ganyklų parginus karves laikymo sąlygos tampa blogesnės – erdvė nuo kelių hektarų sumažėja iki kelių kvadratinių metrų. Jeigu rišime niekada iki tol virvės nemačiusį gyvulį, problemų turės ir jis, ir tas, kuris jį norės pririšti – susižaloti gali ir vienas, ir kitas.

Pargintos į tvartą ir pirmą kartą pririštos telyčios tai ištveria labai sunkiai. Blogiausias laikas – pririšti pirmaveršę likus 2–3 savaitėms iki veršiavimosi, nes organizmas tuo metu (ir 3 savaites po veršiavimosi) yra jautriausias, visai kitaip reaguoja į traumas, vystosi daug stipresnis uždegimas. Todėl ir gardų varžtai, ir kitos aštrios konstrukcijos turėtų būti išorėje, kad nesužeistų gyvulio, nors pavojus vis tiek išlieka.

Paskutines tris savaites iki ir po veršiavimosi karvėms ir telyčioms reikia turėti mažiausiai 10 kv. m plotą – tam galima panaudoti daržinę, įvairias ūkines patalpas, kurių ūkiuose tikrai yra. Karvėms nereikia šilumos, svarbiausia – turėti patogią gulėjimo vietą, pakankamai erdvės ir vandens. Ypač telyčioms reikia ieškoti tokios patalpos, kurioje galėtų veršiuotis palaidos. Papildomas kreikimas daug darbo nepridėtų, nes prieš veršiavimąsi kreikti reikia daug rečiau, kadangi mėšlas būna kietas, skirtingai negu apsiveršiavusių karvių, kurių virškinamasis traktas dirba labai intensyviai.

Jeigu ūkininkas neturi galimybės grupuoti gyvulių, ganyklos toli ir jis vienu metu turi atsivežti visas karves ir telyčias, kad būtų mažesnis stresas, patartina jas rišti likus 2 mėn. iki veršiavimosi. Tuo metu karvių imuninė sistema dar gana stipri ir atspari traumoms, smūgiams, nes pririšta ji vis tiek kurį laiką blaškysis.

Dar vienas patarimas, norint sveikų gyvulių ir neturėti papildomų rūpesčių – laikyti kuo ilgiau lauke. Jeigu laikytojas žino, kad karvė veršiuosis, tarkime, lapkritį, ją geriau palikti lauke, kad ir ant sniego, bet jokiu būdu nevesti į tvartą ir nerišti. Jeigu jauna karvė veršiavosi jausdamasi nepatogiai, patyrė diskomfortą, baimę, ilgiau adaptuosis nuo užtrūkusios prie melžiamos karvės raciono.

Lietuvoje, ypač vyresni ūkininkai, baimindamiesi veršiavimo problemų, dažnai karvę specialiai atsiveda į tvartą veršiuotis net ir vasarą, ne tik žiemą. Šiuolaikinėms karvėms tai kenkia, o ne padeda. Daugybę kartų teko girdėti ūkininkų skundų, kad pargintos veršiuotis telyčios, jas pririšus, buvo prarastos arba sunkiai atsigavo, po to ilgai neapsisėklino ir t. t.

Kanados mokslininkų atlikti gyvulių stebėjimai, karvidėse sumontavus vaizdo kameras, rodo, kad karvės po ganyklos greičiau apsiprastų prie rištinio laikymo, jeigu prie to būtų pratinamas tik gimęs veršelis – jį rišti reikėtų bent dvi savaites ar mėnesį, kad adaptuotųsi. Bet pagal Lietuvoje galiojančius Gyvūnų gerovės reikalavimus, veršeliai negali būti rišami, išskyrus grupėmis laikomus veršelius, kurie gali būti pririšami ne ilgesniam kaip vienos valandos laikotarpiui, kai girdomi pienu arba pieno pakaitalu.

Ankštų gulėjimo vietų pavojai

Pastebėta, kad, pririšus jaunas karves, po apsiveršiavimo jos nemoka atsikelti, ypač jei saitinio laikymo vietos – trumpos ir siauros, o karvės nukreiptos į sieną arba betoninius lovius. Prieš pat veršiavimąsi prasideda fiziologiniai pakitimai: suminkštėja sąnariai, kaulai, gyvulys jaučia skausmą ir stresą, o jeigu veršiavimasis buvo komplikuotas, gali išsivystyti metritas. Jeigu karvė neatsikelia pirmuoju ar antruoju bandymu, gali patirti traumą, dėl per ilgo gulėjimo atsiranda odos pažeidimų, kurių pati pavojingiausia komplikacija – sepsis. Vienintelė išeitis tuomet – gyvulį brokuoti.

Kai tvarte per mažai vietos, slidus grindų paviršius, o saitai ar kitos konstrukcijos trukdo gyvuliui keltis, atsiranda didesnis pogimdyminės parezės pavojus. Tokiomis sąlygomis daug sunkiau ir gydyti karvę. Jeigu parezė stipri, per kelias valandas sąnarių pažeidimai tampa labai stiprūs, audiniai nuo masės patys save traiško, atsiranda pragulų, nes dėl nenormalaus raumenų tonuso greitai sutrinka odos atsparumas kompresijai.

Ieškant gyvuliams didesnės erdvės, vertėtų pagalvoti ir apie tvarto pertvarkymą – dažnai jame būna platus šėrimo takas, kuriuo traktorius pravažiuoja vos dukart per dieną, bet juk daug racionaliau šėrimą organizuoti iš lauko pusės, o šėrimo taką, jo erdvę atiduoti gyvuliams. Lietuvoje jau statomi tokie tvartai, beje, jie kainuoja pigiau.

Taigi, visi pažangūs karvių laikymo principai, atitinkantys pasaulines tendencijas ir asmeninę patirtį, yra paprasti, bet kai kurių ūkių sąlygomis įvykdomi sunkiai, ypač jeigu laikytojas nenori matyti kitų galimybių. Tada jų jauni gyvuliai tampa ligoti, juos sunku pagydyti.

Rudeninės ganyklos – idealios užtrūkusioms karvėms

Prieš pat ganyklinio sezono pabaigą žolė būna ne tokia maistinga, todėl ganyklose ilgiau laikyti verta vėlesnės laktacijos, 4–5 mėn. po veršiavimosi, karves, kurių dauguma jau veršingos. Tokios ganyklos tinka ir užtrūkusioms karvėms. Joms negalima nutukti, bet ėsti reikia daug – jų pilvai turi būti didžiuliai, kad skrandis būtų didelis ir po apsiveršiavimo galėtų kuo daugiau suėsti. Taip pat pastebėta, kad su dideliu skrandžiu, dideliu pilvu (bet ne riebi) karvė lengviau veršiuojasi. Prieš veršiavimąsi karvėms su šienu reikia duoti ir po porą kg miltų, kad priprastų prie koncentratų.

Prieš ganiavos pabaigą gyvulius reikia šerti papildomai arba jie turi grįžti nakčiai į tvartus. Parginus karves iš ganyklos į tvartą pereinama prie konservuotųjų ir koncentruotųjų pašarų. Lyg ir viskas žinoma, bet šėrimo klaidų būna, pasitaiko situacijų, dėl kurių negali visko padaryti kaip reikia – gal ganyklos toli, tai gano iki paskutinio, tada visas kartu parsiveža į ūkį ir būna staigus pokytis, bet tokių aštrių šėrimo problemų, kaip pavasarį, rudenį nepasitaiko.

Rudenį daugiausia rūpesčių kyla dėl laikymo sąlygų. Todėl ūkininkai turi atsakingai ruoštis tvartiniam laikotarpiui, ir, nors kiekvienas jų turi savo gyvulių laikymo patirtį, vis dėlto derėtų atsižvelgti į mokslininkų rekomendacijas.