23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/11
Išskirtinės tvarkos Suvalkijos ūkyje
  • Gitana KEMEŽIENĖ
  • Mano ūkis

Save pedantu vadinantis Vilkaviškio rajono ūkininkas Marijus Janušauskas vadovaujasi nuostata „viską, ką darai, daryk tik gerai arba nė nepradėk“. Tad ir jo dėmesys darbų kokybei ir tvarkai išskirtinis: apšienauti visų laukų pakraščiai, prižiūrėtos kaimo pakelės, švari ir tvarkinga žemės ūkio technika, savo vietą dirbtuvių lentynose, dėžutėse ar visoje ūkio bazėje turintys daiktai.

Gimtojo Trilaukio kaimo pakraštyje ant plyno lauko kurti ūkį Marijus su žmona Vitalija pradėjo prieš trylika metų, nors įregistravo jį keleriais metais anksčiau. Pasistatė ūkinį pastatą su šildomomis dirbtuvėmis, erdviu garažu, antrame aukšte įrengė gyvenamąsias patalpas – jose jau šešerius metus gyvena su trimis savo atžalomis. Kitoje keliuko pusėje kuriama Janušauskų sodyba, kurios statybos ir įrengimas užsitęsė gerokai ilgiau nei planavo – treji žemės ūkiui nepalankūs metai, prisiimti finansiniai įsipareigojimai pakoregavo planus.

„Labai norėjome kuo greičiau įsirengti namus ir persikelti į juos su šeima gyventi, bet protas stabdė, nes ribojo pinigai. Nors nesu pratęs vidury kiemo pamesti daiktų, tačiau tas namas kaip pamestas kastuvas trejus metus stovėjo neįrengtas, užkaltais langais. Tik dabar vėl galėjome pradėti darbus“, – pasakoja M. Janušauskas.

Dirbo netausodamas savęs

Žemės ūkio veikla Marijus niekada nesibodėjo – dar studijuodamas žemės ūkio technikos inžineriją Marijampolės kolegijoje nuolat grįždavo padėti tėvams, kurie turėjo 30 ha žemės ir 6 melžiamas karves. Baigęs studijas, įsidarbino vokiečio valdomoje Šakių įmonėje (ją vadina pirmąja vokiška mokykla), kurioje, jo žodžiais, išmoko vokiečių ir rusų kalbas. Vėliau perėjo dirbti į didesnę įmonę Jurbarke, prekiaujančią iš Vokietijos atvežta naudota technika.

„Kai pradėjau kartu su įmonės savininku važinėti po Vokietiją pirkti technikos, pakeičiau požiūrį į žemės ūkį. Supratau, kad tai gali būti ne tik pomėgis ir gyvenimo būdas, bet ir verslas. Tai ir paskatino pradėti savarankiškai ūkininkauti, juolab kad norėjosi sėslesnės veiklos. Žinojau, kad žemės ūkyje milijonų neuždirbsiu, tačiau dirbsiu sau“, – sako Marijus, kelerius metus vadybininko darbą ir gyvenimą Jurbarke derinęs su ūkininkavimu gimtinėje. Beje, prekiauti žemės ūkio technika jam labai sekėsi, nes, kaip pats sako, buvo visada nuoširdus ir sąžiningas, nusimanė žemės ūkyje, todėl visada patardavo klientui, kokią techniką geriausia rinktis pagal ūkio specifiką. „Niekada nesu apgavęs žmogaus. Apgaudamas kitą, apgauni pats save ir nustoja tau sektis. Lazda juk turi du galus“, – įsitikinęs Marijus.

Tad iš pradžių ūkiui jis skirdavo tik savaitgalius – grįžęs penktadienį į kaimą suruošdavo seną techniką, šeštadienį paryčiais išvažiuodavo į laukus ir visą naktį dirbdavo žemę, sekmadienio rytą prisikabindavo sėjamąją ir vėl į laukus iki vėlumos. „Tokia buvo mano ūkio pradžia, kurią aš tiesiogine prasme užvariau“, – sunkų darbą siekiant tikslo pabrėžia M. Janušauskas.

Nors, jo žodžiais, neteko jam nei pigių žemių nusipirkti, nei iš kolūkio likusia technika naudotis, tačiau prasimušti labiausiai padėjo tėvai, išdrįsę įkeisti savo ūkį ir paimti 1,3 mln. litų paskolą. Už šiuos pinigus Marijus įsigijo naudotą vakarietišką traktorių, presą-vyniotuvą ir purkštuvą su mažu traktoriumi be kabinos. Pasak jo, tas naudotas, JAV pagamintas John Deere traktorius, kurį įsigijo išdirbusį 6 tūkst. motovalandų, pastatė jo ūkį ant kojų, nes be menkiausio gedimo dirbo dar 10 tūkst. motovalandų.

Žemė – didžiausias turtas

Nuo pat ūkininkavimo pradžios Marijus daugiausia investavo į žemės pirkimą. Pasak jo, žemės vertę jis ypač suvokė, išgirdęs jį labai sukrėtusią Raseinių ūkininko istoriją, kuris su ES parama investavo į techniką, reikalingą 900 ha dirbti, tačiau turėdamas mažai nuosavos žemės galiausiai liko tik su 150 ha, vokiečiui supirkus jo nuomotus laukus. Nuo bankroto išgelbėjo tik tai, kad išvengė paramos grąžinimo, nes įsipareigojimų laikotarpiu pavyko išsinuomoti žemės Švenčionių rajone.

„Tad žemės įsigijimas visą laiką man buvo svarbiausias prioritetas, ji ir didžiausias mano turtas, o ne technika, kuri daug kam bado akis, nors yra tik darbo priemonė“, – pastebi ūkininkas. Jis pasakoja, kad pigiausiai įsigijo 43 ha kalvotos žemės, už kurią mokėjo po 700 Lt/ha, nes jaunam ūkininkui buvo leista valdišką žemę pirkti perpus pigiau, o kita žemė atsiėjo mažiausiai po 3 tūkst. litų.

Šiuo metu vilkaviškietis dirba daugiau kaip 500 ha, iš kurios nuomojama sudaro tik 5 proc. Ilgainiui jam pavyko suformuoti ir laukų masyvus – iš pradžių vidutinis sklypo dydis siekė 3,5–5 ha, o dabar turi laukų ir po 35, 40 ar net 55 hektarus. Ūkininkauja kalvotame reljefe, didžioji dalis laukų yra mažo derlingumo, todėl piktina Marijų nuosavos žemės ūkio paskirties žemės ribojimas iki 500 ha, jo žodžiais, neatsižvelgiant į ūkininkavimo sąlygas. Tad neatsitiktinai nuo ūkio įkūrimo pradžios augino gyvulius – laikė 120 melžiamų karvių, taip pat mišrūnų ir veislinių mėsinių galvijų, iš viso turėjo apie 540 gyvulių. Dėl mažų pieno supirkimo kainų, kylančių atlyginimų ir darbuotojų trūkumo prieš trejus metus karves pardavė, didžioji jų dalis iškeliavo į Lenkiją, kitų metų vasarį atsisveikins ir su paskutiniais likusiais mėsiniais galvijais.

Keičia sėjos technologiją

Siekdamas tausoti dirvožemį ir mažinti sąnaudas, M. Janušauskas bando pamažu keisti žemės dirbimo technologiją, tik šioje srityje labai pasigenda mokslo žodžio ir nuoseklios valstybės politikos. Jo teigimu, kaip ir daugeliu atvejų mūsų valstybėje, pradedama ne iš to galo – nors mokslas neišsiaiškino, kas iš tikrųjų žemei gerai, ateities ekonomikos DNR plane jau numatyti pinigai sėjamosioms įsigyti.

„Vyksta technologijų kaita, tačiau mes palikti vieni, nežinome, kiek tai populizmas, kiek tai iš tiesų naudinga. Negana to, dabar prasidėjo technikos pardavėjų karas, kurio tiesioginė sėjamoji geresnė. Tad mes eksperimentuojame, perkame geležį, nepasiseka – perkame kitą. Esame kryžkelėje ir neturime kuo pasikliauti, tačiau darysime viską, kad žemę tausotume, jos nepertręštume, neužterštume chemija, nes tai mūsų pagrindinis turtas. Jei paversime dykumomis ir viso gyvenimo triūsą paleisime perniek, ką mes veiksime ir kam ji bus reikalinga“, – sako M. Janušauskas, rūpestingai prižiūrintis visus savo laukus.

Jis sutinka, kad nauja technologija atneša daugybę iššūkių, tokių kaip šliužai, pelės, verčia daug domėtis kitų šalių patirtimi, atsakingai rinktis auginamų augalų rūšis. Beje, atsakymų į kylančius klausimus bandoma ieškoti ir bendraujant su kolegomis – M. Janušauskas yra pavasarį įkurtos Neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos, taip pat Lietuvos ūkininkų sąjungos narys.

Pasak jo, ne vienos šalies žemdirbiai prisidarė daugybę problemų, kai tarpiniams pasėliams pasirinko aliejinius ridikus ir garstyčias – dabar negali auginti rapsų dėl labai išplitusios šaknų gumbo ligos. Jis mato ir dar vieną tarpinių pasėlių auginimo trūkumą – dirvožemio drėgmės išnaudojimą, kurios sausros laikotarpiu labai trūksta pagrindiniams augalams augti.

Kai dar turėjo gyvulių, Marijus augino tik rapsus, kviečius ir kvietrugius, dabar išplėtė augalų sąrašą dar grikiais, žirniais ir pupomis – augindamas tiek rūšių augalų tikisi išvengti kviečių atsėliavimo, kuris dėl ligų plitimo negalimas, taikant tiesioginės sėjos technologiją. Kaip tarpinius pasėlius žalinimo užskaitai sėja žirnius, kurių nekulia, o suskuta kaip žaliąją trąšą. Kadangi suskutami žirniai jau būna beveik sunokę, iki rudens jie suželia, taip suteikdami dirvai dar daugiau azoto ir žalienos. Į antrą kartą suskustų žirnių lauką paprastai sėja kviečius. Deja, tokia technologija nedera su tiesiogine sėja, prie kurios M. Janušauskas planuoja ilgainiui pereiti.

Kol kas tiesioginės sėjos technologiją vilkaviškietis bandė savo ūkyje porą sezonų: pernai nuomojo Horsch sėjamąją, šį rudenį pirko rapsų sėjos paslaugą Mzuri sėjamąja. Pavasarį planuoja išbandyti kitą Horsch mašiną vasariniams augalams tiesiai į pievas, kurias nelikus gyvulių naikina, sėti. „Labai įdomu pabandyti, tačiau rezultatas turėtų būti panašus kaip 6–7 metus sėjant javus tiesiogine sėja“, – bandymų planais pasidalina ūkininkas, prasitardamas, kad išsirinkti tinkamiausią mašiną nelengva, ypač dirbant nelygaus reljefo skirtingos sudėties dirvožemius.

Ieško naujų krypčių

Trumparegiška valdžios politika ir ES bei valstybės lėšų švaistymu M. Janušauskas vadina smulkių grūdus auginančių ūkių rėmimą. Pasak jo, reikėtų skatinti naujų krypčių ir specializacijos paieškas, nes grūdų auginimas smulkiame ūkyje yra tik priedas prie algos, tačiau nesukuria jokios pridėtinės vertės.

„Tiesą sakant, net aš, 500 ha ūkininkas, dažnai galvoju, ką pakeisti ūkyje, kuo galėčiau išsiskirti, kad ūkis būtų perspektyvus, nes konkuruoti su Ukrainos grūdų pasiūla kuo toliau, tuo bus sunkiau. Žinoma, labai gaila, kad auginti gyvulius nepelninga ir nuostolinga, nors mano ūkio žemės tam labai tinka. Tad tenka svarstyti kitas alternatyvas“, – sako ūkininkas.

Jis pasakoja norėjęs įveisti ekologinį serbentyną ar šilauogyną, tačiau atsisakęs šios minties dėl ribotų galimybių gauti ekologines išmokas, o dirbti be išmokų neapsimoka, nes prarandamas konkurencingumas.

Šiuo metu vilkaviškietis domisi moliūgų auginimu sėkloms, kurios kuliamos kombainu, visą masę paskleidžiant ant dirvos. Norėtų jiems skirti 100 ar 200 ha lengvesnių ūkio žemių. „Turėjau vykti į Italiją, kad išsiaiškinčiau, kaip sėklos atskiriamos nuo tos tąsios masės ir išdžiovinamos, kokie mechanizmai tam naudojami. Deja, koronavirusas sujaukė planus“, – nusivylimo neslepia ūkininkas.

M. Janušauskas – žemės ūkio kooperatyvo „Vilkaviškio grūdai“ narys, tad visus ūkyje užaugintus grūdus iš karto nuo lauko išveža. Tam turi įsigijęs porą vilkikų. Ūkio sandėlyje, kuriam pritaikyta tolėliau nuo ūkio bazės esanti sena molinė ferma, sandėliuojami tik grikiai. Jiems džiovinti turi ir džiovyklą. Dėl naujų kultūrų ateityje planuoja įsirengti ir bokštus.

Technika prižiūrėta ir švari

Didžioji dalis ūkio technikos įsigyta išperkamąja nuoma. Technikos parke – 4 Massey Ferguson ir 2 Fendt traktoriai, New Holland ir Class kombainai. Pastarąjį išperkamąja nuoma ūkininkas pirko po ypač šlapių, tačiau gana derlingų 2017 m., deja, po jų užėjo pora itin sausų metų, kurie labai pasunkino finansinių įsipareigojimų laikymąsi.

Visa savaeigė technika laikoma garaže, dalis mašinų žiemai nuvaromos ir į buvusių fermų patalpas. Ūkio dirbtuvėse technika ir tvarkoma, remontuojama, tai sugeba ne tik Marijus, bet ir visi 4 ilgamečiai jo ūkio darbuotojai. „Anksčiau daugiau laiko skirdavome konstravimui, padargų perdarymui, panašu, kad teks prie to grįžti, nes labai prastėja technikos kokybė. Kuo technika naujesnė, tuo dažniau genda. Prastėja ir serviso kokybė, žmonių kvalifikacija, o valandos įkainiai tik didėja“, – neigiamas tendencijas įvardija M. Janušauskas.

Rūpestinga ir kokybiška technikos priežiūra, tvarkos ir švaros joje palaikymas – vienas iš reikalavimų, kuriuos ūkininkas kelia savo darbuotojams. „Pavyzdžiui, dėl tvarkos traktoriuje, būdavo, vienas priteršia, kitas pyksta. Tad sutarėme: jei traktoriaus durys atviros – 100 litų, jei kabinoje randami buteliai, už kiekvieną jų 20 litų, bet tuos pinigus gauna tas, kuris rado. Darbuotojams tai patiko, patys pradėjo siūlyti plaktukams ir kitiems įrankiams tą pačią sistemą taikyti. Tvarka toks dalykas, kad iš pradžių visi jai priešinasi, bet ji visiems patinka, nes padeda išvengti nesklandumų ir nesusipratimų“, – įsitikinęs ūkininkas.

Dar vienas susitarimas – darbų surašymas ant dirbtuvių sienos kabančios lentos: jei planuoja išvykti, iš vakaro Marijus joje surašo darbus kiekvienam darbuotojui, pastarieji čia pažymi, ko trūksta, kokių dalių reikia nupirkti. Dirbtuvėse įrengta ir atskira atsarginių dalių patalpa, kurioje viskas tvarkingai išdėliota lentynose. „Šiuo sandėliu disponuoju tik aš, bet labiausiai juo džiaugiasi vyrai, nes aš rūpinuosi, kad jame visad būtų atsargų. Taip išvengiama dalykų, dėl kurių anksčiau kildavo pykčių“, – tvarkos svarbą pabrėžia vilkaviškietis.

Tolėliau nuo dirbtuvių ir garažo stovi ir atskiras pastatas degalams ir alyvoms laikyti, šalia planuoja įrengti žemės ūkio technikos, tarp jų ir purkštuvų su specialia chemijos surinkimo įranga, plovyklą. Visi degalai laikomi saugiose dvisienėse plastikinėse talpyklose. Čia išrikiuotos ir skirtingų alyvų statinės, virš kurių kabo popieriaus lapai, kuriuose surašyta jų paskirtis ir naudojimo objektai.

„Iš pradžių darbuotojai juokėsi iš šio mano sumanymo, bet dabar visiems tai patinka, nes padeda išvengti klaidų, nesusipratimų, pykčių ir didelių išlaidų dėl sumaišytų tepalų“, – pastebi tvarką mėgstantis ir jos iš kitų reikalaujantis ūkininkas.