Viešojoje erdvėje keletą kartų buvo kilęs šurmulys dėl Lietuvos „miškų naikinimo“, kai itin griežtai reglamentuojami miško kirtimai piešiami tamsesnėmis spalvomis nei Koščėjaus Nemirtingojo portretas. Tačiau net ir po atsakingų institucijų tyrimo, stebint televizijos kameroms, jokių rimtesnių pažeidimų nenustatyta.

Dar daugiau – miškininkai profesionalai pabrėžia, kad įprastus miško priežiūros darbus vadindami „miškų naikinimu“, triukšmingieji medžių gynėjai tiesiog manipuliuoja faktais ir klaidina.

Dviejų asociacijų – Lietuvos miško ir žemės savininkų (LMSA) ir Miško darbų rangovų – valdybos narys Vidmantas Jusas, komentuodamas virš miškų ūkio kartkartėmis susikaupiančius demagogijos debesis, atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje miško žemės plotas užima apie 2 mln. 197 tūkst. ha arba 33,7 proc. visos šalies teritorijos.

„Dabar socialiniuose tinkluose gausu teiginių, kad didėja tik miško plotų, o miškų mažėja. Tačiau faktai kalba kitką: nuo pokario medynų tūris padidėjo 3,4 karto, o vien brandžių miškų arba, paprastai sakant, senų miškų plotai per tuos metus išaugo 3,3 karto. Suprantama, kad medynų tūris negali būti be medžių, o jų storis, aukštis ir tankumas tik didėja. Tad ir medienos tūris 1 ha brandžių medynų taip pat nuosekliai didėja: jei pokario metais buvo vidutiniškai tik 160 m3, tai 2019 metais – 341 m³. Vadinasi, brandžių medžių viename hektare padidėjo beveik 90 procentų“, – vardija V. Jusas.

Jo teigimu, Lietuvoje laikomasi tausojamosios miškininkystės principų, kai kertama mažiau nei priauga. „Jei šiuo metu kirstume, kiek priauga, medienos gamybą galėtume beveik padvigubinti. Tačiau iki paskutiniųjų metų nebuvo iniciatyvų pertvarkyti medienos naudojimo struktūrą, todėl dalis neapdirbtos medienos kaip žaliava išvežta iš Lietuvos, nesukuriant pridėtinės vertės“, – sako pašnekovas, vardydamas, kad buvo išvežama ne tik popieriui gaminti skirta smulki, bet ir vidutinė mediena, dažniausiai naudojama gaminti lentelėms, iš kurių kalami padėklai prekėms gabenti, taip pat eksportuoti net rąstai. V. Juso pastebėjimu, panaudoti medieną baldų pramonei, kur sukuriama kelis kartus didesnė pridėtinė vertė, paprasčiausiai trūko technologijų.

„Visa laimė, padėtis keičiasi, tad drąsiai galima teigti, kad medienos poreikis didės, ir jos panaudojimas vietos įmonėse gerokai prisidės prie BVP augimo“, – tikina vienas iš Miško darbų rangovų asociacijos vadovų.

Pašnekovas pabrėžia, kad didesnis naudojimas nereiškia, jog bus nukirsti visi miškai. Tie teiginiai grindžiami pavieniais faktais ir jų interpretavimu siekiant suburti daugiau sekėjų prieš rinkimus. Atvirkščiai, norint laikytis ES duotų įpareigojimų, bus paliekama daugiau neeksploatuojamų miškų. Ir tai bus pasiekta intensyviau naudojant ūkinių miškų medieną, mažinant jos naudojimą saugomuose miškuose.

Nusipelnęs Lietuvos miškininkas, LMSA garbės narys Algirdas Antanas Brukas, prieš kurį laiką dalydamasis įžvalgomis šia tema, taip pat pabrėžė, kad mediena daugeliui žmogaus vartojamų dalykų neturi lygiaverčio pakaitalo, o esami, dažniausiai plastikiniai, jos pakaitalai yra arba žalingi aplinkai, arba jų gamybai naudojami senkantys iškastiniai ištekliai – metalai, nafta ar dujos. O mediena yra ekologiškas, savaime atsikuriantis arba nesunkiai atkuriamas išteklius, kuriuo galima nenutrūkstamai naudotis.

Kalbinti miškotvarkos specialistai pripažįsta, kad miškų naudojimo kanonai iš tiesų retkarčiais pažeidžiami (apie vagystes ar panašius nusikaltimus – atskira kalba), tačiau daugeliu atvejų dėl to atsakomybę turėtų prisiimti gamtosaugos teisės aktų „sinchronizavimu“ besirūpinantys pareigūnai: saugomose teritorijose yra ūkiniai miškai, o saugomos biologinės vertybės yra ūkiniuose miškuose ir joms net netaikoma jokia privaloma apsauga. Gamtininkai surastas vertybes registruoja savo registruose, neperduodami informacijos miškininkams. O vėliau kyla triukšmas dėl nupjauto medžio su labai retais vabalais, nors jokie įstatymai nebuvo pažeisti...

Miško technikos stebuklai

Debatuose dėl „teisingos“ miškotvarkos buvo ir greičiausiai bus laužomos ietys tol, kol žmonės savoms reikmėms naudos medieną. Tačiau akivaizdu, kad darbo kultūra ir technologijos miške jau pasikeitė neatpažįstamai. Dar prieš porą dešimtmečių Lietuvoje pagrindinis medžių pjovimo mechanizmas buvo benzininis pjūklas. Kai po Nepriklausomybės atkūrimo ėmė formuotis privati medienos ruošos ranga, šioje nišoje veikusios įmonės greitai suprato, kad daugiau uždirbti įmanoma tik našiau dirbant. Todėl pirmiausia pradėjo keistis medienos ištraukimas, vietoj vilkimo žeme pradėtos naudoti savikrovės priekabos kartu su žemės ūkio traktoriais, neliko rietuvių krovimo rankomis. Buvo perkami nebe pirmos jaunystės – paprastai jau nemažai metų Skandinavijos ar kitose Vakarų šalyse naudoti, bet vis našesni mechanizmai.

Pasak V. Juso, miško ruošos įmonės vis dar stengiasi įveikti atsilikimą nuo Vakarų šalių kolegų ir apie 60 proc. medžių pjovimo darbų atlieka moderniomis mašinomis, vis dėlto yra specifinių dalykų, kurie stabdo pažangą. Pavyzdžiui, kirtimo mašinos gali labai tiksliai pamatuoti pagamintos medienos kiekius, bet mūsiškė įstatyminė bazė neleidžia tų duomenų oficialiai naudoti. Miško techniką gaminančios kompanijos yra sukūrusios itin efektyvių mažųjų mechanizmų, kurie leidžia dirbti minimaliai žalojant miško aplinką – tausojant miško paklotę, išsaugant jaunuose medynuose nekertamus medžius ir t. t., tačiau kol kas panašios operacijos atliekamos rankomis, nes taip pigiau. Tačiau žmonių, galinčių ir norinčių tai daryti, kasmet vis mažėja. Jaunimui tai apskritai nepatrauklus darbas, mat kolegijos, rengiančios miškininkus, net nesurenka studentų. Todėl neišvengiamai ir mūsų šalyje atsiras įvairesnės technikos, kuri kartu labiau tausos mišką.

Kaip veikia naujos kartos medkirtės, prieš kurį laiką turėjau progos iš arti stebėti Trakų miškų urėdijos valdose ir, tiesą sakant, jaučiausi tarsi patekęs į hipnozės seansą. Su Komatsu 911 biržėje dirbęs vaikinukas atrodė lyg humanoidas iš „Avataro“ ilgametražės kino juostos: įsitvėręs į daugiafunkces vairasvirtes, jis tiesiog susiliejo su medkirte, o 11 m ilgio manipuliatorius veikė tarsi šio vaikino rankų tęsinys. Su skalbyklės dydžio kirtimo galvute, turinčia beprotišką kiekį įvairių medžio stiebo traukimo velenų, pjūklų, pasukimo mechanizmų, matavimo dantračių ir dar velniai žino ko, jis žaidė tarsi „Victorinox“ peiliuku. Tvarkydamas 35 m aukščio eglės stiebą – nupjaudamas, nugenėdamas šakas, pamatuodamas, padalydamas į reikiamo ilgio rąstus ir suguldydamas juos į tvarkingą rietuvę – Komatsu operatorius sukosi greičiau nei vidutinių kulinarinių talentų vyras skuta bulvę.

Modernios medkirtės kainuoja žvėriškus pinigus, todėl miško ruošos įmonės jas stengiasi taip įkinkyti į darbus, kad jų variklių nereikėtų gesinti kiaurą parą, visą laiką, kiek tik tai daryti leidžia taisyklės, susijusios su paukščių ir žvėrių jauniklių auginimu. Todėl miško technikos operatoriai, perkandę šių mašinų valdymo subtilybes, dirba net iki 12 valandų per pamainą, yra gerbiami kaip baltų dievai pagonybės laikais ir gauna solidžius atlyginimus.

Esant palankioms sąlygoms, biržėse dirbama kiaurą parą – kirtavietę apšviečiant itin galingais prožektoriais vidurnakčio vaizdas nedaug skiriasi nuo vidurdienio. Trakų miškų urėdijos vadovai teigė, kad valdyti tokias mašinas mokomasi beveik metus, o įgudus per parą apdorojama maždaug 150 m³ medienos žaliavos. Visus statistinius duomenis apie nupjautų medžių kiekį, kamienų skersmenį ir rąstų ilgį kompiuteris automatiškai įrašo į atmintį ir, baigus darbus, pateikia norimos ataskaitos forma. Palyginimui – iš trijų vyrų suburta miško darbininkų brigada, naudodama senuosius įrankius – kirvius ir benzininius pjūklus – per tą patį laiką geriausiu atveju paruošia iki 10 kubų medienos.

Šiltos žiemos nebaisios?

Miškininkai atkreipia dėmesį į itin svarbią sezoniškumo problemą, kurią iš esmės išsprendė modernios miško mašinos. Jei anksčiau kirtimai vykdavo tik žiemą, kad spustelėjus šalčiui būtų galima medžius iš pelkėtų vietų ištraukti iki bendro naudojimo kelių, tai dabar pravažumo problemos iš esmės neliko. Skandinavijoje sukonstruotos medkirtės su visais 6 varančiaisiais ratas (esant reikalui, jie apvelkami grandinėmis ar netgi sumontuojama vikšrinė važiuoklė) ir lanksčiu rėmu gali pravažiuoti bet kada ir bet kur. Dar daugiau – net ropinėdama stačiašlaite raguva, ji visada išsaugo kabiną horizontalioje padėtyje. Norint pradėti kirsti pažymėtus medžius, mašinai nereikia jokio papildomo pasiruošimo ar atramų montavimo. Nors elektroninės medkirtės smegenys neleidžia imtis pernelyg sunkių užduočių, mašinos kabinoje esantis žmogus nenukentėtų net jei ant kabinos užkristų rąstas: stiklai atsparumu smūgiams gali būti lyginami su šarvuotais limuzinais.

Kitas naujųjų laikų iššūkis – miško paklotės apsauga. Suardyti keliai, užversti natūralūs vandens latakai, upeliukai, pelkės ar grioviai, gamtosaugininkų manymu, yra blogiausia, ką žmonės gali padaryti miškui. Sprendžiant šią problemą stengiamasi mažinti technikos svorį ir spaudimą į gruntą. Pasak V. Juso, tai daroma gana sėkmingai.

„Teiginiai, esą galinga technika būtinai niokoja miškus, nėra visiškai teisingi. Naši technika darbą atlieka kelis kartus greičiau, todėl gerokai trumpiau trikdo mišką ir jo gyventojus. Tik rusiškas miško traukimo traktorius buvo ant tanko važiuoklės ir tiesiog pjaudavo dirvožemį. Dabartiniai traktoriai konstruojami įvertinant jų slėgį į dirvožemį. Jei atsistosite ant traktoriaus provėžos, tai įspausite pėdsaką, nes žmogaus svoris į vienos pėdos plotą yra didesnis nei traktoriaus ratų, juo labiau vikšrų. Be to, ten, kur dirvožemis minkštas, visos nugenėtos šakos klojamos po ratais. O tokiu klojiniu galima važiuoti ir per pelkę. Taigi, svarbu ne bendras svoris, o plotas, į kurį tas svoris pasiskirsto“, – sako vienas iš Miško darbų rangovų asociacijos vadovų.

Technikos evoliucija

Miško technikos rinka visame pasaulyje laikosi ant trijų „banginių“: suomių „Ponsse“, amerikiečių „John Deere“ ir japonams priklausančios, tačiau Skandinavijoje reziduojančios „Komatsu“. Pastaroji kompanija, nuo 2019-ųjų pavasario oficialiai atstovaujama bendrovės „Dojus agro“, šiais metais Lietuvoje įsitvirtino lyderio pozicijoje, pristačiusi naujus medkirčių ir medvežių modelius.

Pasakodamas, kaip ir kur link pastaraisiais metais evoliucionavo svarbiausios miško ūkio mašinos, kokie svarbūs inžineriniai sprendimai buvo įdiegti į gamybą ir kaip įprastus mišką tvarkančių profesionalų darbų grafikus pakoregavo itin šiltos žiemos, „Dojus agro“ vyriausiasis vadybininkas-konsultantas Egidijus Šulcas teigia, kad svarbiausia varomoji geležies tobulinimo jėga nėra klimato kaita.

„Pastaraisiais metais tvirtą įšalą turime labai trumpai arba neturime visai, tačiau dirbti visais laikais reikėjo ir reikia ne tik žiemą. Minkšto grunto problemą sėkmingai išspręsti galima naudojant vikšrus ar plačius ratus, užtikrinančius kuo mažesnį slėgį į gruntą. Faktas, kad gamtos apsaugai visi technikos gamintojai skiria labai daug dėmesio ir dėl to net nekyla klausimų. Tačiau, kalbant apie pirkėjų pasirinkimą, bene didžiausią įtaką tam turi galimybės pasinaudoti europine parama ar kitais palankesniais finansavimo įrankiais. Technikos kaina daugeliu atvejų yra lemiamas veiksnys, nes pagrindines funkcijas visų gamintojų mašinos atlieka tikrai neprastai – didžiausi skirtumai yra detalėse“, – teigia E. Šulcas.

„Komatsu“ ambsadorius juokauja, kad tuos pačius konstrukcinius sprendimus konkuruojančių kompanijų rinkodaros žmonės kartais sugeba pateikti ir kaip didžiausius privalumus, ir kaip esminius trūkumus.

„Tarkime, mūsiškių medkirčių strėlės montuojamos greta kabinos ir visai neužstoja erdvės, kurioje dirbama. Kitų kompanijų analogų hidromanipuliatoriai montuojami priekyje arba už kabinos, tačiau dalis prie to įpratusių operatorių kitaip net neįsivaizduoja. Galiausiai taškus ant „i“ sudėlioja servisas, atsarginių detalių tiekimas ir dirbant iškylančių problemų sprendimas. Žinoma, taupydami lėšas miško ūkyje dirbantys profesionalai nemažai techninių galvosūkių sugeba įveikti savarankiškai, vis dėlto pasitaiko ir sudėtingesnių gedimų, kuriuos šalinant gamintojų atstovų pagalba būtina. Verslo praktika labai gerai įsidėmi, ar tokiais atvejais reaguojama greitai ir profesionaliai“, – pastebi E. Šulcas.

Pašnekovas taip pat atkreipia dėmesį į pradėtas diegti išmaniąsias technikos nuotolinio stebėjimo ir kontrolės sistemas, leidžiančias vertinti svarbiausių agregatų būklę, elektronikos fiksuojamas klaidas, sunaudojamų degalų kiekį, nupjaunamos medienos apimtis ir pan. Tai padeda racionaliau planuoti techninės priežiūros pertraukas ir užbėgti galimiems gedimams už akių.

Medienos perteklių lemia pastaraisiais metais išdžiūvę medynai Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, kai kuriuose Skandinavijos regionuose, lėmę kainų krizę. Dėl šios priežasties, taip pat dėl koronaviruso pandemijos daug investicinių projektų buvo sustabdyti.