Anykščių rajono ūkininkai Pikčiūnai, kovodami su vilkais, jau kelia rankas – ieško kitos veiklos ir galvoja, ką daryti. Ūkis nemažas – apie tūkstantis avių. Nesibaigianti kova su vilkais, bandant apsaugoti savo avis, tęsiasi nuo 2015 metų. Tai tik vienas pavyzdys, o su vilkų daroma žala susiduria vis daugiau ūkių.

Į ganyklas pastaraisiais metais vis dažniau užsukantys vilkai supriešino ir dalį visuomenės, gyvulius auginančius ūkininkus ir vilkus saugančius visuomenininkus. Ūkininkas, kuriam rūpi jo avys, ožkos ar galvijai, kai kam atrodo gamtos priešas vien todėl, kad pasisako už vilkų populiacijos reguliavimą.

„Toks jausmas, kad valstybei labiau rūpi vilkų, negu avių auginimas. Suprantu, kad vilkai saugomi, bet juos reikia valdyti, reguliuoti jų populiaciją. Atsirado vilkų, kurie nebevargsta ir nemedžioja miške, o eina lengvesnio grobio į ūkius“, – sako Avių augintojų asociacijos direktorė Gintarė Kisielienė. Avys nuo vilkų daugiausia ir kenčia.

Gyvulių augintojai socialiniuose tinkluose kelia ir daugiau klausimų: kodėl baudos už neteisėtai sumedžiotus žvėris siekia tūkstančius, o kompensacijos už vilkų papjautą avį – keliasdešimt eurų? Kam tveriamos tvoros – kad avys neišsilakstytų, ar kad vilkai nepralįstų? Kada visuomenininkai nustos mokyti žemdirbius ir miškininkus, kaip reikia ūkininkauti? Kokia vilkų populiacija turi būti gamtoje?

Vieni ragina daugiau investuoti į gyvulių apsaugą, kiti sako, kad nuo vilkų ir 2 m aukščio tvora neapsaugo. Seimo Kaimo reikalų komitetas spaudžia Aplinkos ministeriją ieškoti galimybių ūkininkų patirtą žalą kompensuoti realia rinkos kaina, tačiau valdininkai sako, kad nėra tiek pinigų.

Šį pavasarį prasidėjo Lietuvos mokslų tarybos inicijuotas projektas „Vilko (Canis lupus) ekologijos tyrimai“, kurį vykdo VDU Žemės ūkio akademijos Medžioklėtyros laboratorijos mokslininkai. Galbūt šis pusantrų metų truksiantis tyrimas ir jo rezultatai padės išspręsti problemą ir sugrąžinti iš dalies taikų žmogaus ir vilko sugyvenimą.

Avis saugo budėdami per naktis

Nuo 2015-ųjų vilkai išpjovė daugiau kaip 150 ūkininkų Pikčiūnų avių. Šiemet – jau per 40, 2016-aisiais – apie 60 avių. „Dabar pagrindinis mūsų avių pirkėjas – Rietavo utilizavimo įmonė, kuriai sumokame ir už utilizaciją“, – liūdnai ištaria Aulelių ūkininkas Stanislovas Pikčiūnas.

Ganyklos aptvertos elektriniu piemeniu, per vidurį apjuosta juosta su vilkus turinčiomis atbaidyti vėliavėlėmis, kurių parūpino Svėdasų medžiotojų klubas. Iš pradžių tai padėjo, bet vilkai prie jų priprato ir užaugo nauja karta, jų nebijanti, tad pernai vilkų išpuoliai atsinaujino. Dabar ūkininkai saugo avis patys – per naktis budi ir laužus kūrena, sprogdina petardas.

„Įsivaizduojate, kaip reikia gyventi, nemiegant naktimis, o dieną dirbant ūkio darbus? Kiek žmogus gali taip gyventi?“ – retoriškai klausia su tėvais ūkininkaujantis Tadas Pikčiūnas. Kito kelio avims apsaugoti jis nemato, nes elektriniu piemeniu aptvertą tvorą vilkai peršoka arba prasikasa po ja.

Per tuos kelerius metus išsilavinęs vyras, ekonomikos magistras, išstudijavo nemažai literatūros apie vilkus, apsaugos priemones ir jų naudą, ieškojo užsienio patirties, kalbėjosi su specialistais ir medžiotojais. Pasak Tado, galioja bendri evoliucijos principai, tad vilkas niekada nemedžios daug stipresnių žvėrių – stirnos, šerno, jeigu turės lengvesnio grobio. „Kai vilkų sergėtojai aiškina, kad vilkai medžioja naminius gyvulius, nes iššaudyti šernai, tai rodo visišką nesuvokimą. Žmonės nesigaudo situacijoje“, – kalba ūkininkas.

Jo įsitikinimu, problemą gali išspręsti tik vilkų populiacijos reguliavimas – tai vienintelis normalus metodas. „Smarkiai iškirsti miškai ir likimo valiai paliktos didelės biržės, bet kaip sudygę medžiai sudaro tobulas sąlygas veistis vilkams. Apie tai kalbu jau penkerius metus, bet niekas nesikeičia. Regis, daugelis Žemės ūkio, Aplinkos ministerijose supranta problemą, bet yra didelis visuomenininkų pasipriešinimas“, – konstatuoja T. Pikčiūnas.

Kodėl visuomenininkų, saugančių vilkus, balsas girdimas labiau, negu ūkininkų? T. Pikčiūnas mano, kad tai galimai lemia finansinis užnugaris. Vieni prisidengia gamtos mylėjimu ir daro verslą, o kiti dėl nežinojimo seka paskui.

Prieš 5 metus Pikčiūnų ūkyje apsilankius Žemės ūkio ministerijos vadovams Tadas sakė, kad ateityje bus atvejų, kai vilkas užpuls žmogų. Šiemet tokių atvejų jau fiksuota.

Vilkas turi bijoti žmogaus

VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto doktorantas Petras Adeikis sako, kad šis plėšrūnas elgiasi taip, kaip ir turi elgtis, tik ne visa jo elgsena tinka žmogui. „Todėl turime kalbėti apie probleminių vilkų pašalinimą iš gamtos, reguliuoti jų populiaciją atrankos būdu, naikinant tuos vilkus, kurių elgsena pavojinga žmogui“, – teigia mokslininkas.

Pasak jo, vilkui nėra skirtumo, kokį gyvūną pjauti. Bet vilkas turi bijoti žmogaus. Žmogui tinkamas vilkų elgesys – kai jie vengia žmogaus, bėga nuo jo. „Tai labai svarbu. Jeigu vilkas nebebijo žmogaus ir žmogaus veikla jam nekelia įspėjimo elgtis atsargiai, tai nebetinka mums, nors negali sakyti, kad toks šio žvėries elgesys nenormalus. Tačiau, kai vilkas nebijo žmogaus, tai kelia pavojų, nebejauku laukti, kada jis perlips dar vieną barjerą ir nutars, kad nebebijo ne tik traktoriaus, tvoros, bet ir žmogus pasirodys jam skanus. Tam būtinas selektyvus populiacijos reguliavimas – iš gamtos reikia eliminuoti mažiau žmogaus bijančius individus. Tik taip bus panaikintas vilko ir žmogaus konfliktas. Jie privalo sugyventi“, – tvirtina daug metų vilkus stebintis P. Adeikis.

Vilkams nereikėjo pratintis gyventi šalia žmonių – jie visada gyveno vienas šalia kito. Tik vilkai visada buvo naikinami kaip konkurentai medžioklėje ar darantys žalą ūkiams, todėl buvo atsargesni. „Dabar, kai nustatytas vilkų medžioklės sezonas, jie labai gerai atsirenka, kad pavasarį ir vasarą gali jaustis saugesni ir laisvesni. Be to, vilkai pažįsta kasdien laukuose dirbančius traktorius, kurie nieko blogo nedaro. Tad jiems dingsta baimė išeiti į tą lauką“, – pasakoja vilkų elgsenos ypatybes mokslininkas.

Taigi, pasakyti, kad dabar vilkai elgiasi kitaip nei įprasta, pasak jo, negalima. Tik yra atskirų individų, kurie elgiasi netinkamai. Vieną tokių nesenų atvejų, kuriame dalyvavo ir P. Adeikis, socialiniame tinkle aprašė Medžioklėtyros laboratorijos mokslininkai, jau kuris laikas stebintys vilkų veiklą Klaipėdos r. „Judrės“ medžiotojų būrelio teritorijoje.

Gavęs pranešimą apie vieną gegužės naktį papjautą gyvulį, P. Adeikis tą pačią dieną atvyko į įvykio vietą. Papjauta karvė buvo palikta gulėti įvykio vietoje, kad būtų galima stebėti, ar plėšrūnai sugrįš prie gyvulių ir kitą naktį. Vilkai sugrįžo. Iš miško išlindo du ir artinosi prie papjauto gyvulio, pamatę nepažįstamą objektą – P. Adeikio automobilį, stabtelėjo, bet nepabėgo.

„Stovime ir kalbamės su ūkininku, šalia mašina užvestu varikliu, su švyturėliais, bet vilkai nesitraukia, lūkuriuoja, žiūri, netgi pajudėjo link manęs, – tai jau problema ir galima teigti, kad tokia vilkų elgsena kelia pavojų. Vienas buliukas papjautas vos 50 m nuo fermos, – pasakoja P. Adeikis. – Šiuo atveju reikia kelti klausimą – ar turime laukti, kada tas vilkas puls žmogų? Ne, turime užbėgti nelaimei už akių. O kai vilkas akivaizdžiai nebijo žmogaus, nes nuo jo nesitraukia, nors užuodžia (vėjas pūtė į mano pusę) ir mato, tokia tikimybė yra.“

Medžioklėtyros laboratorijos mokslininkai teigė, kad labai tikėtina, jog neradę praėjusios nakties grobio vilkai būtų pjovę kitą gyvulį, kaip tai darė kelias ankstesnes naktis. „Šis atvejis leidžia daryti rimtą prielaidą, kad vilkų gauja specializuojasi misti naminiais gyvuliais. Be to, teiginys, kad tik vieniši vilkai, nebesugebantys susimedžioti laukinio grobio, pjauna naminius gyvulius, čia netinka. Tikėtina, kad prie gyvulių buvo atėjusi dalis vilkų gaujos, t. y. laisvieji nuo vilkiukų priežiūros“, – rašė tyrėjai. Svarbu paminėti, kad toje pačioje pamiškės pievoje ganėsi stirnos, prabėgo kiškis, lapė, iš miško buvo išėjusi elnio patelė. Tačiau vilkai domėjosi tik karvių banda.

Dalyvaudami moksliniame tyrime „Vilko (Canis lupus) ekologijos tyrimai“, P. Adeikis ir jo kolegos tikisi rasti daugiau atsakymų. Tyrimo tikslas – ištirti vilkų populiacijos demografinę struktūrą, jauniklių skaičių šeimose, šeimų dydį, užimamas teritorijas, atlikti vilkų mitybos, daromos žalos gyvulininkystei dėsningumų tyrimą, buveinių kokybę veikiančių veiksnių ir tinkamų buveinių tyrimą, pateikti moksliniais tyrimais pagrįstus, patikimus duomenis apie vilkų populiacijos būklę ir kt. Mokslinių tyrimų ataskaita leistų valstybės institucijoms priimti sprendimus, kaip valdyti vilkų populiaciją.

Populiacijos dydžiui nustatyti trūksta duomenų

Kai vilkų yra mažai, jų beveik nematome. Dabar būtų galima daryti prielaidą, kad jų populiacija yra tokia didelė, kad tam tikra dalis neišsitenka geruose, saugiuose medžioklės plotuose ir neturinčios vietos šeimos užima prastesnes teritorijas arčiau žmonių. Tačiau P. Adeikis abejoja tuo, nes Lietuva tankiai apgyvendinta, daug vienkiemių, nuo sodybos iki sodybos neretai būna tik kilometras. „Kai žmonės gyvena visur, vilkas visada bus šalia. Bepigu vilkui gyventi kur nors Baltarusijoje, kur gali vaikštinėti po miškus nesutikdamas žmonių. Lietuvoje taip pat natūralu pamatyti vilką miške“, – kalba mokslininkas.

Miške – taip. Bet ūkiuose šalia miškų – ne. Kaip padaryti, kad būtų sumedžiojami probleminiai vilkai?

„Taikus žmogaus ir vilko sugyvenimas – didelis kompleksinis darbas. Visi: mokslininkai, tyrėjai, gyvulių augintojai, seniūnijų darbuotojai ir politikai – turi kalbėtis kartu, kiekvienas atlikti namų darbus, ir nebeliktų problemos, – įsitikinęs P. Adeikis. – Keista, kai vilkai medžiojami viduryje miško, nes nėra garantijos, kad sumedžiojami probleminiai, o ne baikštūs vilkai. Siekiamybė turi būti sumedžioti žmogaus nebijančius vilkus. Tokia populiacijos reguliacija leistų išsaugoti ir avis, ir vilkus.“

Duomenis apie vilkų populiaciją trukdė rinkti besniegės žiemos, dalis medžiotojų vangiai kėlė duomenis į Biologinės įvairovės duomenų bazę biomon.lt, nors pastaruoju metu jų aktyvumas padidėjo. Tikimasi, kad po kurio laiko, baigus mokslinį tyrimą, apie vilkų populiacijos dydį bus galima pasakyti tiksliau. Dabar, pasak mokslininko, galima tik numanyti, kad jų populiacija padidėjusi.

„Populiacijos dydžiui nustatyti duomenis turėtų pateikti medžiotojai ir juos labai raginu tai daryti. Gyvulių augintojus skatinu kalbėtis su seniūnijomis, politikais, kad būtų keičiamas apsaugos nuo vilkų priemonių finansavimas, o mes, Medžioklėtyros laboratorija, savo ruožu palengvintume probleminių vilkų eliminavimą iš gamtos“, – sprendimus siūlo P. Adeikis.

Labai svarus argumentas medžiotojams teikti duomenis į biomon.lt sistemą yra tas, kad jeigu pasirodys, jog vilkų yra gerokai daugiau, bus teikiamos rekomendacijos didinti medžioklės kvotą ir vietoje 120 galbūt reikės sumedžioti 300 vilkų. Bet tam reikia duomenų, o jų trūksta, nes dalis medžiotojų mano, kad neprivalo jų rinkti. „Esu pats medžiotojas ir metu akmenį į savo daržą, bet tai – apsileidimas. Juk patvirtinta didesnė populiacija sudarytų galimybę legaliai sumedžioti daugiau vilkų, didžiuotis sumedžiotu trofėjumi, o ne rizikuoti ginklu, baudomis ir pan., jeigu sumedžiotų jį nelegaliai“, – kalba P. Adeikis. Vis dėlto jis pastebi, kad medžiotojų sąmoningumas keičiasi, išmokius įkelti duomenis į biomon.lt, jų pateikiama daugiau. Tad yra vilties, kad po kurio laiko žinosime tikslesnį vilkų populiacijos dydį.

Atsakyti į klausimą, koks turėtų būti optimalus vilkų populiacijos dydis, pasak P. Adeikio, reikia didesnės apimties tyrimų, bet šių žvėrių negali būti daugiau, negu gali būti, tarkime, iki dviejų tūkstančių. Tada pasijustų žala visoms kitoms gyvūnų rūšims, ne tik naminiams gyvuliams. „Blogų gyvūnų nėra, blogai tada, kai jų per daug, kai jų populiacijos nereguliuojamos“, – pabrėžė patyręs gamtininkas.

Lengvu grobiu vilkas tikrai susigundys

P. Adeikis mano, kad reikėtų ir geresnės gyvulių apsaugos. Jis netiki versija, kad vilkas eina į sodybas ir ganyklas pritrūkęs grobio laisvėje – kasmet didėja stirnų populiacija, jų sumedžiojama vis daugiau, daug ir elnių, briedžių, bebrų. Bet tyrėjas neabejoja: lengvu grobiu – neapsaugotu naminiu gyvuliu – vilkas tikrai susigundys.

„Gyvulių apsaugą reikia stiprinti. Metro aukštyje ištemptos dvi vielos nuo vilko neapsaugos. Gerai suprantu ūkininkus, kuriems reikia aptverti hektarus nuomojamos žemės. Bet čia jau turi įsikišti politikai ir svarstyti, kas finansuos tinkamų tvorų statymą. Bėda ta, kad ganyklos nuolat keičiamos, o su parama įsigytas elektrinis piemuo, kiek girdėjau, gali būti naudojamas tik vienai konkrečiai ganyklai. Bet tai ne vilko, o tų, kurie kuria taisykles, lankstumo problema“, – svarsto mokslininkas.

Pasak jo, elektra atbaido visus, tik, žinoma, vilkai turi neperšokti tvoros ar nepralįsti – jeigu gaus per nugarą elektros srovės, bėgs į šalį.

Ūkininkai dažnai oponuoja: tvoros skirtos, kad avys neišsilakstytų, o ne nuo vilkų apsisaugoti. Ir jeigu valstybė saugo vilkus, tai turi ir tinkamas apsaugos priemones būtent nuo vilkų parūpinti ar teisingas kompensacijas skirti.

Vilkai įsidrąsino ir Vokietijoje

Vilkų problemas sprendžia ir Nyderlandų, Vokietijos ūkininkai. Pastarieji, rašo portalas agrarheute.com, taip pat pripažino, kad vilkai vis mažiau bijo žmonių ir tai yra didėjanti problema.

Vokietijos federalinis vilkų dokumentacijos ir konsultavimo centras (DBBW) informuoja, kad vilkų užpuolimų ir žalos gyvūnams skaičius šalyje pernai išaugo apie 40 proc. Pernai patvirtinti 887 išpuoliai prieš gyvulius – beveik 39 proc. daugiau negu praėjusiais metais (639 išpuoliai). Vilkų papjautų, sužeistų ar pradangintų naminių gyvūnų skaičius išaugo 40 proc. – nuo 2 067 (2018 m.) iki 2 894 (2019 m.).Vis dažniau vilkų aukomis tampa avys. 2018 m. vilkai papjovė, sužeidė ar pagrobė 1 656 avis, o 2019 m. šis skaičius padidėjo iki 2 476, arba 50 procentų.

Daugėja išpuolių ir prieš didesnius naminius gyvūnus. 2018 m. – 5, o 2019 m. – 11 arklių buvo sužeisti ar papjauti. Šiais metais taip pat daugiau pranešimų apie patvirtintus vilkų užpultus arklius ir kumeliukus.

Tačiau didžiausia problema, kad plėšrūnai vis mažiau bijo žmonių, todėl didėjantį vilkų išpuolių skaičių itin kritikuoja Vokietijos ūkininkų asociacija (DBV). Jos generalinis sekretorius Bernardas Kriuskenas (Bernhard Krüsken) paragino „rimtai reguliuoti populiaciją“ ir kritikavo DBBW bandymą pranešime apie vilkų padarytą žalą atsakomybę už vilkų išpuolius primesti patiems ganomų gyvūnų savininkams, jų pastangas apsisaugoti įvardijant kaip nepakankamas.

„Priežastys ir padariniai iškreipti. Matome vilkų ir apsaugos priemonių lenktynes “, – apibendrina B. Kriuskenas.

2016 m. Lietuvoje vilkai papjovė 1 454 naminius gyvūnus (avis, ožkas ir galvijus), 2017 m. – 1 845, 2018 m. – 1 902, 2019 m. – 1 802 naminius gyvūnus.