Žemės ūkio pertvarkymai tarpukariu, reformos vykdymas tapo sunkiu išmėginimu žemdirbiams. Įgijus žemės ar kuriantis vienkiemyje reikėjo nuspręsti, kiek bus pasėlių, kiek pievų, kiek žemės daržovėms, pašarams palikti, kiek gyvulių ir kiaulių auginti.

Reikėjo įvertinti ir savo galimybes: kiek įmanoma aparti, nukirsti, nupjauti, kiek artojų yra šeimynoje, kiek arklių, kiek ir kokių padargų. Ir tuo pat metu dar ir kurtis, trobesius, ūkinius pastatus statyti. Tai buvo iššūkis kiekvienam naujakuriui ir itin sunkus išmėginimas buvusiam kumečiui. Varomąja jėga buvo supratimas – čia mano žemė, ūkio savininkas – aš. Sugebėjus įsikurti susiformavo ir įsitvirtino terminas ūkininkas, tapęs savotišku savigarbos, garbės ir įvertinimo ženklu.

Dirvų sausinimas

Krašte 1923 m. buvo 2,26 mln. ha ariamos žemės, o 1938 m. – 2,74 mln. ha. Žemę imta kultūrinti: kirsti krūmokšniai, vykdyti sausinimo darbai. Iki 1938 m. valstybės lėšomis iškasta 17 000 km griovių, drenažu numelioruota 11 817 ha, atvirais grioviais nusausinta 458 tūkst. ha žemės. Kai kuriose vietovėse tokie darbai vyko itin sparčiai. Pavyzdžiui, Biržų, Kėdainių, Panevėžio apskrityse nusausinta 15–19 proc. jų ploto. Didėjant dirvų plotams, vis daugiau buvo sėjama ir pasėlių. Jei 1913 m. jie sudarė 2,14 mln. ha, tai 1939 m. pasiekė 2,6 mln. ha, t. y. padidėjo 447 tūkst. ha. Net 1,7 mln. ha buvo apsėjama grūdinėmis kultūromis. Iš jų daugiausia rugiais – 612 tūkst. ha, avižomis – 405 tūkst. ha. Sparčiai plėtėsi kviečių plotai, per kelis dešimtmečius padidėję nuo 89 iki 213 tūkst. hektarų.

Žemės ūkio kultūrų perskirstymas

Iki 1930 m. pasaulinės kainų krizės viena svarbiausių eksporto prekių buvo linai (25 proc. viso eksporto; 50 mln. litų už pluoštą ir dar 18 mln. litų už sėmenis). Jais buvo apsėjama 80 tūkst. ha arba 3 proc. ariamosios žemės. Nuo 1935 m. prasidėjo naujas linų auginimo pakilimas, bet ankstesnio lygio nepasiekta.

Kaip nacionalinė žemės ūkio kultūra įsitvirtino bulvės. Per 15 metų, iki 1938- ųjų, jų auginimo plotai padidėjo 55 proc., derlingumas – 27 procentais. Beveik po 1 000 ha kasmet augo cukrinių runkelių plotai – 1938 m. jais apsėta 9 tūkst. ha. Didėjo pašarinių šakniavaisių ir sėjamosiomis žolėmis užsėtų plotų, stabilus liko šienaujamų pievų plotas, bet mažėjo ganyklų. Iš esmės vyko žemės ūkio kultūrų persiskirstymas derlingesnių ir gyvulininkystei reikalingesnių naudai.

Derlingumo didinimas

Derlingumas nebuvo didelis: vidutiniškai javų buvo prikuliama 12 cnt/ ha, bulvių prikasama 120 cnt/ha. Rugių derlingumas 1924 m. siekė 9,95 cnt/ha, o 1938 m. – 12,1 cnt/ha, per 14 metų padidėjo 22 proc. Istorikas G. Vaskela nurodo, kad grūdų derlingumas Estijoje buvo 11,2 cnt/ha, Latvijoje – 12,3, Suomijoje – 15,6 cnt/ha. Dar apie vieną kaimynę taikliai yra pasakęs sociologas Z. Norkus: „ūkio reikaluose „mužikų Lietuva“, pasirodo, tvarkėsi geriau už „ponų Lenkiją“.

Derlingumas didėjo, nors ir lėtai. Prie to prisidėjo mineralinių trąšų panaudojimas (1938 m. 100 ha teko 43 cnt trąšų). Gyvulininkystės plėtra taip pat gerino žemę. Ją geriau įdirbti leido ir technika: 1930 m. Lietuvos žemę arė 544 traktoriai. Jiems „padėjo“ daugiau kaip 600 tūkst. arklių. Iš Švedijos įsivežta ardėnų ir trakėnų veislių arklių, kurie buvo sunkesni, tvirtesni ir gerai tiko ūkio darbams.

Derlingumą didino geresnės veislės javų sėkla. Iš pradžių ji buvo importuojama, įsigyjantiesiems valstybė suteikdavo 50 proc. vertės pašalpą. Vėliau sėklų veislės gerintos ir Lietuvoje. Buvo sukurtas javų valymo punktų tinklas, tada sėkla buvo švaresnė, dirvos neužsiteršdavo piktžolėmis.

Ūkių apsirūpinimas žemės ūkio mašinomis vis tik buvo menkas: 1 000 ha teko vos 1,16 sėjamosios ir 4,63 kertamosios. Net 10 proc. ūkių neturėjo jokių mašinų.

Spartų žemdirbystės augimą sustabdė pasaulinė ekonomikos krizė, kai smuko supirkimo kainos. Už paimtas paskolas buvo perkamos žemės ūkio mašinos, veisliniai gyvuliai. Supirkimo kainų nuosmukis sukėlė kreditų negrąžinimą, palūkanų nemokėjimą, prasidėjo ūkių išvaržymai. Tai buvo ir Suvalkijos valstiečių sukilimo 1935 metais priežastis. Padėtis žemdirbystėje ims gerėti 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai šaliai bus likę keleri Nepriklausomybės metai.

Gyvulininkystės plėtra

Apie 1924 m. buvo atkurta gyvulininkystė ir prasidėjo jos sparti plėtra. Tai lėmė keli veiksniai. Besiformuojantis vienkiemių ūkis leido turėti daugiau gyvulių ir juos geriau prižiūrėti. Svarbi buvo ir valstybės nuostata skatinti ir remti gyvulininkystę, kaip prioritetinę žemės ūkio šaką. Iš pieninių buvo grąžinamas nugriebtas pienas, kuris naudotas kiaulėms šerti. AB „Maistas“, kurioje dominavo kiaulienos gamyba, aktyviai agitavo už kiaulių auginimą, net platino atitinkamo turinio skrajutes, pvz., „Šeimininkės, auginkite kiaules!“

Sparčiau įsibėgėjo pieno ūkis. Daugiausia galvijų auginta 1932 m. – net 1,3 mln., iš kurių 796 tūkst. karvių. Nuolat buvo gerinama galvijų veislė įsivežant danų žaląsias ir juodmarges, iš Švedijos – žalmarges. Geresnės veislės galvijai buvo superkami Klaipėdos krašte. Siekta, kad tik šiais reproduktoriais būtų gerinamos vietinės veislės. Nuolatinį gerinimo darbą dirbo galvijų kontrolės rateliai. Iki 1939 m. buvo kontroliuojama 7 proc. visų karvių. Jų primilžiai sudarė 2 815 kg pieno, o vidutiniškai krašte buvo primelžiama 1 500–1 700 kg pieno. Proveržio pradžia buvo padaryta.

Ilgą laiką kiaulių auginimas Lietuvoje buvo orientuotas į šeimos suvartojimą. XIX a. gyvas kiaules pradėta eksportuoti į Vokietiją. Tik jos turėjo keletą trūkumų: buvo lašininės ir reikėjo dvejus metus penėti. Nutarus perorientuoti eksportą į Angliją, pasirinktos anglų didžiųjų jorkšyrų veislės kiaulės, geriausiai tinkamos bekono gamybai. Valstybė rėmė veislinių paršelių įsigijimą, suteikdama pusės paršelio kainos pašalpą. Iš esmės iki 1939 m. senųjų veislių kiaulių beveik neliko. Gerėjant veislei iki 1939 m. kiaulių skaičius sumažėjo 5 proc. ir sudarė 1,4 mln. vnt., bet kiaulienos gamyba padidėjo 8 proc. ir siekė apie 180 tūkst. t per metus. Tuo metu 100-ui gyventojų teko 48 kiaulės, vienas gyventojas per metus suvalgydavo 58 kg mėsos. Likusi dalis buvo eksportuojama. Bekoniena keliavo į Angliją, daugiausia 1932 m., kai išvežta 25 tūkst. tonų. Anglijai nustačius 10 000 t metinę kvotą, 1937 m. išvežta tik 10 517 tonų. Iki santykių krizės su Vokietija į ją buvo eksportuojamos gyvos kiaulės, vėliau jos gabentos į Sovietų Sąjungą. Iš viso 1937 m. išvežta beveik 138 tūkst. gyvų kiaulių.

Reikšmingą vietą gyvulininkystėje užėmė avys. 1938 m. ganėsi net 610 tūkst. avių. Iš esmės visos jos buvo suvalgomos krašte. Rudenį, kai nutardavo, kiek jų paliks žiemoti, prasidėdavo skerdimas. Tai trukdavo iki kiaulių skerdimo gruodį. Paukštininkystė taip pat buvo labai svarbi, tik niekas neskaičiavo, kiek ūkyje naminių paukščių laikoma. Bet žinoma, kad 1928 m. eksportuotos 317 389 žąsys. Pablogėjus santykiams su Vokietija, jų eksportas nunyko. Nežinoma ir kiek vištų auginta, bet statistika fiksavo, kad 1934–1939 m. išvežta 2,3 tūkst. t kiaušinių, už juos gauta 6,6 mln. litų. Pagal apytikslius skaičiavimus, 1938 m. krašte surinkta 272 mln. kiaušinių, vienas gyventojas per metus suvalgydavo apie 50 kiaušinių.

Kooperacijos sėkmė

Plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei neišvengiamai susidurta su keliomis problemomis: kaip ir kur parduoti produkciją, kaip pigiau įsigyti padargų, inventoriaus, statybinių medžiagų. Supirkėjų buvo, bet jie sudarydavo savotišką kartelį ir, tarkime, grūdų supirkimo kainas nustatydavo vos didesnes už savikainą. Valstybė padėti negalėjo, ji vykdė reformą. Tada ir buvo nueita kooperacijos keliu, pradėtos kurti žemės ūkio kooperatinės bendrovės. Steigėsi jos labai sparčiai, jau 1919 m. 254 bendrovės įsteigė „Pakaunės kooperacijos bendrovių sąjungą“. Bendrovės kūrėsi visoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, 1923 m. Šiaulių regione buvo 76 kooperatyvai, susivieniję į „Gamintojo“ sąjungą. Ji supirkinėjo linus, Joniškyje įsteigė linų rūšiavimo punktą, juos eksportavo į Angliją. Ėmęsi kiaušinių supirkimo ir eksporto, rūšiavo juos pagal dydį, lukšto spalvą, peršviesdavo, kad nepatektų pasenusių. Anglijos rinkoje jie buvo 5 ct brangesni nei kiti iš Lietuvos atvežti kiaušiniai, 1925 m. vien už juos „Gamintojas“ gavo beveik 1 mln. litų.

Didžiausia šalies kooperatine sąjunga tapo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“, įkurta 1923 m. „Lietūkis“ itin sėkmingai plėtėsi ir 1940 m. turėjo 29 284 narius, 204 prekybinius kooperatyvus, 363 parduotuves, 10 didmeninių bazių. Metinė apyvarta sudarė 15 proc. visos Lietuvos mažmeninės prekybos. Per tuos metus „Lietūkis“ tapo vieninteliu javų eksportuotoju, sėklų ir sėmenų eksporte jo dalis sudarė 50 proc., linų – 40 proc. Į Lietuvą „Lietūkis“ įveždavo 100 proc. mineralinių trąšų, 85 proc. druskos, 50 proc. cemento.

Dar viena „Lietūkio“ veiklos kryptis buvo žemės ūkio kultūrų gerinimas ir veislinės gyvulininkystės skatinimas ir plėtra. Jis pradėjo platinti geresnių rūšių sėklas, steigė javų valymo punktus, pirko veislinius reproduktorius. Jau 1926 m. „Lietūkio“ sistemoje veikė 378 javų valymo ir 226 gyvulių kergimo punktai. Apskrityse dirbusieji sąjungos agronomai vedė žemės ūkio kursus, kuriuos lankė apie 3 000 ūkininkų.

1926 m. nuo „Lietūkio“ atsiskyrė pienininkystės skyrius ir susidarė centrinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pienocentras“. 1939 m. jis supirko 368 tūkst. karvių pieną. Dominavo sviesto gamyboje, o jo kiaušinių eksportas sudarė 25 proc. visos eksporto vertės.

Kooperatinis judėjimas apėmė ir valstiečių ūkių kreditavimą. 1920 m. kooperatyvams finansuoti įsteigtas Kooperacijos bankas. 1939 m. jis jungė 209 kaimo kredito kooperatyvus, turėjusius daugiau kaip 94 tūkst. narių. Tokie kooperatyvai daugiausia paskolas teikė vidutiniams ir smulkiesiems valstiečiams, tokių ūkių savininkai sudarė apie 90 proc. jų narių. Šie kooperatyvai suteikė 42,7 mln. litų paskolų, kurios sudarė apie ketvirtadalį visų žemės ūkiui išduotų paskolų. Lietuvoje 1919–1940 m. susikūrė stiprus kooperatinis ūkis.

Specialistų rengimas

Žemės ūkio kraštui reikėjo ir gerų žemės ūkio specialistų. 1927 m. Dotnuvos žemės ūkio technikumas buvo reorganizuotas į Žemės ūkio akademiją. Vieta pasirinkta toliau nuo miesto, nes „tai tipiška vieta, kur studentas gali suaugti su ta nuotaika, kurioje jam teks dirbti“. Akademija rengė agronomus, kurie dirbo apskrityse. 1938 m. apskrityse dirbo 100 agronomų ir vienas traktorininkasmechanikas. Jie skaitė paskaitas ūkininkams, jų žemėse darė parodomuosius augalų, trąšų bandymus. Kiti akademijos absolventai tapo bandymų stočių vedėjais, dirbo mokytojais žemės ūkio mokyklose. Akademija rengė ir namų ūkio specialistes. Merginos ne tik išmokdavo namų ūkio ruošos, bet ir įgydavo namų darbų planavimo įgūdžių. Dalis jų dirbo namų ruošos instruktorėmis.

Dotnuvoje veikė ir bandymų stotis, kurioje buvo tiriami žemės dirbimo būdai, ruošta bandymų metodika, propaguotos žemės ūkio naujovės. Daugiausia dėmesio buvo skiriama pašarinių runkelių, bulvių, ankštinių kultūrų, dobilų ir liucernų bandymams. Lietuvoje klostėsi specializuotų žemės ūkio mokyklų tinklas: Fredoje – sodininkystės, Belvederyje – pienininkystės, Gruzdžiuose – gyvulininkystės ir kt. mokyklos. 1928 m. veikė jau 8 namų ruošos mokyklos.

Akademija ir vis didėjantis mokyklų skaičius, mokymai jose dėjo pagrindus moderniam Lietuvos žemės ūkiui. Į modernų ūkį vedė ir jaunųjų ūkininkų rateliai. Žinia apie juos Lietuvą pasiekė iš JAV ir jau 1929 m. buvo įkurti pirmieji tokie rateliai. Narystė juose prasidėdavo vaikystėje ir baigdavosi sulaukus 21 metų. Mokytis pradėdavo nuo paprasčiausių ūkio darbų: augino savo lysvėse daržoves, laikė vištas ir avis. Vėliau įgydavo agronomijos, veterinarijos žinių, ūkio finansų tvarkymo supratimo. Kai kuriuose rateliuose baigiamoji užduotis buvo gana sunki, pavyzdžiui, pastatyti ūkinį pastatą.

Žemės ūkio naujoves ūkininkams platino Žemės ūkio rūmų leidžiami leidiniai. Tai „Ūkininko patarėjas“, „Šeimininkė“, „Sodas ir daržas“, „Sodžiaus menas“, specialistams – „Žemės ūkis“. Tūkstantiniais tiražais spausdintos knygelės ir brošiūros su patarimais ir pamokymais.

Lietuva investavo į žemės ūkio ateitį, agrariniame krašte kūrė naują žemės ūkį.