23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/10
Svarbiausi intensyvaus galvijų penėjimo aspektai
  • Audrius STELMOKAS, Robertas STOŠKUS
  • Mano ūkis

Plečiantis mėsinės gyvulininkystės sektoriui šalyje, didesnis dėmesys skiriamas ne tik auginimui ir veislininkystei, bet ir intensyviam buliukų penėjimui.

Kad pasiektume gerų buliukų penėjimo rezultatų, būtina skirti pakankamai ne tik finansinių išteklių, bet ir laiko analizei, gilinantis į kokybišką pašarų gamybą ir galvijų šėrimą, taip pat ir jų sveikatingumą.

Stambieji pašarai

Gyvulininkystės ūkiuose dažnai taikomos skirtingos pašarų gamybos technologijos, bet visuomet jose rasime konservuotų stambiųjų pašarų: šienainio, žolės ir kukurūzų siloso.

Šių pašarų kokybė didžiąja dalimi priklausys nuo kelių pagrindinių veiksnių:

  • žalienų parinkimo ir augalų vegetacinės fazės per pjovimą;
  • sausųjų medžiagų kiekio;
  • buferinės talpos;
  • epifitinės mikrofloros (mikroorganizmų) konservuojamuose augaluose;
  • silosavimo sąlygų.

Vienas dažniausių žaliųjų pašarų konservavimo būdų yra silosavimas – tai pašarinių augalų konservavimo metodas, pagrįstas anaerobine fermentacija, dalyvaujant pieno rūgšties bakterijoms. Šios bakterijos paverčia vandenyje tirpius angliavandenius į organines rūgštis, daugiausia į pieno rūgštį, dėl kurios silosuojamos masės pH mažėja. Greitas pH kritimas taip pat riboja ir augalų fermentų, kurie suskaido baltymus, aktyvumą. Gerai konservuotame silose pieno rūgšties koncentracija dažniausiai viršija 60 proc. visų pagamintų organinių rūgščių kiekio, o pati fermentacija trunka 10–30 dienų.

Konservuojamos žaliavos mitybinė vertė ir higieninė kokybė mažėja dėl netinkamo konservavimo proceso ar jo kontrolės trūkumo pašarų gamybos metu.

Pašarų baltymai

Atrajotojams, kaip ir visiems gyviems organizmams, reikia aminorūgščių augimui, reprodukcijai ir laktacijai. Pašarų virškinimas prasideda jau burnoje, kai jie suvilgomi seilėmis ir pradedami skaidyti angliavandeniai. Baltymų pasisavinimas prasideda didžiajame prieskrandyje, tęsiasi šliuže ir baigiasi plonosiose žarnose. Dalį baltymų sunaudoja didžiajame prieskrandyje esantys mikroorganizmai savo gyvybingumui ir dauginimosi funkcijai palaikyti. Likusi dalis pasisavinama šliuže ir plonosiose žarnose.

Galvijams reikalingas baltymų kiekis svyruoja priklausomai nuo gyvulio svorio, amžiaus ir augimo greičio. Atsižvelgiant į pašarų mitybinę vertę, žalių baltymų pašarų sausojoje medžiagoje paprastai būna nuo 5 iki 30 proc. Didžiausią įtaką žalių baltymų kiekiui turi konservuotų žalienų stiebų ir lapų santykis. Stiebai yra praturtinti ląstelienos ir vandens, o žalių baltymų randama lapuose, tačiau jų kiekis mažėja augalui bręstant dėl vėlesnio vegetacijos tarpsnio.

Grūdinės žaliavos galvijams šerti

Kukurūzų grūdai, palyginti su kitomis grūdinėmis žaliavomis, išsiskiria dideliu juose esančio krakmolo kiekiu, kartu – ir apykaitos energijos kiekiu. Tačiau kukurūzų grūdų virškinimas yra vienas ilgiausių iš visų kitų grūdų. Vis dėlto, vertinant sveikatingumą, nors tai ir lėtai virškinami grūdai, jie turi didelę energinę vertę ir padeda stabilizuoti gyvulio virškinamojo trakto pH.

Kviečiai turi nedaug ląstelienos, pasižymi santykinai dideliu krakmolo kiekiu ir lengvu virškinamumu. Tačiau, nepaisant visų paminėtų privalumų, kviečių grūdus racione reikia riboti, rekomenduojama neviršyti 40 proc. viso grūdų mišinio.

Kaip ir kviečiuose, miežių grūduose esantis krakmolas virškinamajame trakte skaidomas greitai, todėl patariama miežių grūdus maišyti su kitomis grūdinėmis kultūromis. Puiki žaliava, norint užtikrinti penėjimo pabaigą, yra kukurūzų silosas. Iš siloso gauname didelį ilgiau virškinamo krakmolo kiekį, o miežiai palaiko baltymų ir ląstelienos deficitą.

Avižos bene mažiausiai baltymų ir apykaitos energijos generuojanti žaliava. Pasižymi dideliu kiekiu ląstelienos dėl luobelės – ji sudaro apie 24–30 proc. viso grūdo masės. Avižos yra puiki žaliava auginant veršelius.

Žirniuose yra didelis žalių baltymų kiekis – kone dvigubai daugiau, palyginti su kitomis grūdinėmis kultūromis. Tai viena pagrindinių žaliavų, norint į racioną įterpti didesnį baltymų kiekį, tačiau rekomenduojama neviršyti 20 proc. bendro grūdų mišinio.

Pašarų priedai

Atlikus stambiųjų pašarų kokybinius tyrimus ir sužinojus jų mitybinę vertę, galima atitinkamai koreguoti. Naudojant racionų sudarymo programas, patogu stebėti, kokių elementų trūksta ir racioną papildyti pašarų priedais, reikiamomis žaliavomis ar koncentruotaisiais pašarais.

Žalių baltymų kiekis racione dažniausiai didinamas naudojant sojų ar rapsų išspaudas, o norint išlyginti mineralų deficitą, galima naudoti birius mineralinius priedus, boliusus arba laižomuosius blokus.

Kita šių dienų alternatyva didinant žalių baltymų kiekį racione – apsaugota urėja. Mikroorganizmai virškinamajame trakte minta pašarų baltymais, kuriuos skaido iki azoto junginių. Šis natūralus procesas galvijo didžiajame prieskrandyje sunaudoja didelę dalį sušeriamų bendro raciono baltymų. Apsaugotos urėjos veikimo principas – pamaitinti azotu mintančius mikroorganizmus ir taip išlaikyti didesnį baltymų kiekį bendrajame racione, kuriuos galvijas pasisavina per plonąjį žarnyną.

Kita populiari galvijų raciono žaliava – kukurūzai, kurie, kaip minėta, turi daug krakmolo, todėl jis dažnai nėra suvirškinamas iki galo ir dalis maisto medžiagų prarandamos su išmatomis. Taip nutinka dėl sunkiai skylančio krakmolo, be to, galvijo virškinamasis traktas nėra toks ilgas, kad gebėtų įsisavinti visą suėstą krakmolo kiekį.

Šią problemą galėtų išspręsti fermentų, padedančių skaidyti krakmolą, pavyzdžiui, alfa-amilazės ir beta-gliukanazės, įterpimas į racioną. Pasikliaujant tik galvijo organizme pagaminamais fermentais ir jų skaidymu, dažnu atveju išmatose pastebimos nesuvirškinto pašaro dalelės ar grūdai, taip atsitinka, nes trūksta fermentų. Į racioną įterpus minėtų fermentų, jau po 7–10 dienų galime pastebėti skirtumų išmatose. Papildomas fermentų kiekis galvijo virškinamajame trakte padės įsisavinti prarandamas maisto medžiagas ir nesuvirškintą pašarą.

Šėrimas turi būti nenutrūkstamas

Norint išlaikyti stabilią ir sveiką žarnyno mikroflorą, kuri gerai atliktų jai skirtą funkciją virškinti, turime užtikrinti, kad gyvuliai gautų kokybiškus pašarus ir suėstų pakankamai maisto medžiagų. Jeigu nepavyksta to padaryti naudojant savo užaugintą produkciją, t. y. jeigu pašaruose trūksta maisto medžiagų, rekomenduojama į juos įterpti atitinkamų priedų: apsaugotą urėją arba virškinimo fermentų.

Kad būtų išlaikyta stabili mikroflora, privalome užtikrinti nenutrūkstamą gyvulių šėrimą. Staigūs raciono pokyčiai – sausųjų medžiagų kiekis, įterptas didelis kiekis koncentruotųjų pašarų arba jų eliminavimas – gali sukelti mikrofloros disbalansą.

Galvijų judėjimas ir kaita bandose didina riziką plisti virusinėms ligoms. Norint mažinti virusinių ligų patekimą į aplinką, taikomos įvairiausios vakcinavimo schemos ir karantinas. Penėjimu užsiimančių įmonių praktika rodo, kad vakcinavimas yra neišvengiama procedūra, norint užtikrinti laikymo vietų bio saugą.

Kiti dažnai ūkiniams gyvūnams duodami preparatai – antihelmintiniai vaistai – apsaugo galvijus nuo parazitų. Atitinkami vaistai veikia tam tikrus – vidaus arba išorės – parazitus. Tiek vidaus, tiek išorės parazitai galvijams sukelia diskomfortą, mažina produktyvumą, o su išmatomis toliau plinta į aplinką.

Viena paprasčiausių ir efektyviausių galvijų stebėsenos priemonių – svėrimas ir duomenų kaupimas. Individualaus gyvulio ar visos penimų buliukų grupės dideli priesvorių svyravimai ar per mažas augimas gali išduoti, kad organizmas susiduria su tam tikromis problemomis.

Svarbu daug dėmesio skirti galvijų šėrimui ir raciono sudarymui, tačiau reikia prisiminti, kad visas raciono potencialas atsiskleidžia tik šeriant sveikus galvijus.