23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/10
„Rašyk mokslui – kalbėk žmogui“
  • Dr. Stanislava MAIKŠTĖNIENĖ Lietuvos agronomų sąjunga
  • Mano ūkis

Profesorius Petras Vasinauskas (1906 12 14–1995 10 01) – neužmirštama, išskirtinai ryški asmenybė, kurią įamžino begalinis darbštumas, atsidavimas mokslinei, pedagoginei veiklai, laukų kultūrinimui, jaunosios mokslo darbuotojų ir žemės ūkio specialistų kartos ugdymui.

Profesoriaus veikla tokia įvairialypė, kad sunku nuspręsti, kuri sritis jam buvo prioritetinė – mokslinė, pedagoginė, organizacinė ar agronominė praktinė. Daugiau negu 150 publikacijų, parengtų apie P. Vasinauską, iš kurių net 50 parašyta po jo mirties, rodo, kaip giliai įsiminta jo asmenybė ir veikla, nors jau lygiai 25-erius metus jis ilsisi Gėlainių kapinių kalnelyje, Kėdainių rajone.

Žymus agronomas, mokslininkas, žemės ūkio specialistas, pedagogas, įvairių institucijų įkūrėjas, vadovas: Žemės ūkio rūmų (1940 m.), Dotnuvos bandymų stoties (1945–1953 m.), Lietuvos žemdirbystės instituto (1956–1965 m.), Lietuvos žemės ūkio akademijos Žemdirbystės katedros vedėjas (1945–1956 m., 1968–1974 m.), daugelio vadovėlių, knygų autorius.

P. Vasinauskas 1951 m. apgynė žemės ūkio mokslų kandidato (dabar mokslų daktaras), 1971 m. daktaro laipsnį (dabar habilituotas daktaras), 1973 m. patvirtintas profesoriaus mokslinis vardas. 1956 metais išrinktas Lietuvos mokslų akademijos (LMA) nariu korespondentu, jam suteiktas nusipelniusio agronomo (1960 m.) ir mokslo veikėjo (1976 m.) garbės vardai. Už nuopelnus Lietuvos žemės ūkio mokslui 1995 m. apdovanotas III laipsnio Gedimino ordinu.

Žinias tikrino praktikoje ir daug rašė

Svarbiausiais reikėtų laikyti profesoriaus parengtus leidinius žemės ūkio mokslo darbuotojams, studentams ir specialistams: „Žemės dirbimas“ (du leidimai – 1952 ir 1956 m.), „Agrotechnika“, kuri išleista net keturis kartus (1957, 1966, 1967, 1971 m.). „Sėjomainos“ (su bendraautore R. Klimavičiūte, 1967 m.), „Žemių kultūrinimas“(1969 m.), „Lietuvos žemės ūkio mokslų raida“ (1986 m.).

Tuometinis kaimas ir jo žmonės iš arti aprašytos knygoje „Kelionė arkliu po Lietuvą 1975 metais“, kuri pagal mašinraštį po mirties išleista profesoriaus mirties 90-ųjų gimimo metinių proga (1996 m.), „Agronomija Lietuvoje“ (prof. habilituotų daktarų Algirdo Motuzo ir Veronikos Vasiliauskienės 2005 m. pagal P. Vasinausko paliktą rankraštį išleista po mirties 100-ųjų gimimo metinių proga) ir kt. Išsamiai profesoriaus P. Vasinausko asmenybė, jo mokslinė, pedagoginė ir visuomeninė veikla atskleista pagal įvairių autorių prisiminimus akad. Algirdo Motuzo sudarytoje knygoje „Profesorius Petras Vasinauskas“ (1998 m.).

Profesorius jį pažinojusių akyse išliko kaimiškos išvaizdos, veiklus, daugiau galvojantis negu kalbantis, ramiai žingsniuojantis per auditoriją ar braidžiojantis po Lietuvos laukus, besistengdamas teorines žinias patikrinti praktikoje, ir labai daug rašantis.

Kai žemės ūkio technika užėmė arklinės žemdirbystės vietą, profesorius suskato kurti Arklio muziejų. Teko kantriai belstis į įvairių institucijų duris, ieškoti bendraminčių pagalbos, nugalėti daug skeptikų, netgi patyčių (esą, kodėl ne karvės?). Dabar tai vienas populiariausių ir lankomiausių muziejų, kuriame edukacinės programos domina visą visuomenę, jaunimą ir vaikus.

P. Vasinausko paskaitos buvo populiarios, nors dėstė mintis ramiai, be ryškesnės intonacijos, niekada nepakeldamas tono. Ramaus dėstymo paslaptis – itin kruopštus pasirengimas paskaitai. Ne kartą patarinėjo jauniems disertantams – „rašyk mokslui – kalbėk žmogui“. Labai vertino patirtį turinčius agronomus, tačiau jaunajai kartai kėlė išskirtinius reikalavimus: platesnio, negu pasirinkta siaura mokslinio darbo tema, supratimo ir įvairiapusės duomenų analizės.

Idėjos neprarado aktualumo ir šiandien

Daug dėmesio skyrė įvairiapusei visuomeninei veiklai, buvo įvairių komisijų narys ar jų pirmininkas. Kūrė naujų tyrimų, kuriuos vykdyti įtraukdavo naujus jaunus tyrėjus, mokslinių darbų metodikas. Tyrimų metodikos tapdavo disertacinių darbų temomis ir dažnai baigdavosi sėkmingai apgintu disertaciniu darbu.

P. Vasinauskas vertino agronomo specialybę, jai suteikdamas vis subtilesnių atspalvių. Būdamas garbaus amžiaus skatino agronomus ir pats prisidėjo organizuojant Lietuvos agronomų sąjungos (LAS) atkūrimą ir tai įvyko 1989 m. balandžio 8 d. surengtame agronomų suvažiavime tuometinėje Žemės ūkio akademijoje.

Ne viename straipsnyje profesorius nagrinėjo racionalaus ūkio klausimą. Dar 1939 m. žurnale „Žemės ūkis“ rašė, kad 30 ha ūkis „tik pilvui, iš jo nesukursi pridėtinės vertės ir neišleisi vaikų į mokslą“. Remdamasis Vakarų šalių patirtimi teigė, kad našiuose dirvožemiuose racionalus ūkis turėtų būti apie 500 ha, kad per trumpą laiką atsipirktų įdėjimai technikai ir pastatams.

Besikartojančių sausrų problema 1975–1985 m. buvo profesoriaus galvos skausmas. Sausros prasidėdavo tuoj po sėjos gegužę ir dalis molingų našiausių dirvožemių kalvelių, ypač šiaurinėje Lietuvoje, plikos raudonuodavo iki birželio pabaigos. Nevienodas augalų sudygimas ir netolygi branda mažino vasarojaus derlių derlingose dirvose.

Profesorius telkė įvairių sričių specialistus, rengė ekspedicijas į sausros ištiktus rajonus, organizavo seminarus ir konferencijas gautų tyrimų duomenų analizei. Svarbesnės išvados tapo nurodymais agronomams, jauniems mokslo darbuotojams ir disertantams:

  • ištirti minimalaus pavasarinio priešsėjinio purenimo technologiją taupančią pavasarį sukauptą drėgmę dirvoje, sudarant optimalias sąlygas vasarojui sudygti;
  • agronomams, derinantis su žemėtvarkininkais ir melioratoriais, ieškoti būdų pavasarinio polaidžio vandeniui sukaupti ir jį panaudoti per sausras;
  • ieškoti agropriemonių, didinančių humuso kiekį dirvoje, gerinančių dirvožemio struktūrą ir praplečiančių dirvos fizinės brandos – optimalaus trupėjimo – periodą;
  • jei pasėlis juoduoja nuo usnių, reikia paaukoti vienų metų derlių ir lauką apvalyti nuo piktžolių juoduoju pūdymu ar sluoksniniu arimu.

Ar gimtoji sodyba sulauks pagalbos?

Profesoriaus laiškuose, straipsniuose, knygose ypatingą vietą užima tėviškė – Pasvalio žemė. Deja, laikui atsparesni medžiai, o ne prisiminimus išsaugoję pastatai: sodyboje tebeošia profesoriaus su tėvu sodinti klevai, nuo obels byra obuoliukai, o trobesiai vis labiau linksta prie žemės.

Kolegės prof. Reginos Žulienės iniciatyva, padedant pasvaliečiams ir Žemės ūkio akademijos specialistams, 90-ųjų P. Vasinausko gimimo metinių proga pasodinti ąžuoliukai šiandien jau stipriai suleidę šaknis molingoje Pasvalio žemėje. Kuplių vainikų alėja veda link sodybos, priešais kurią P. Vasinausko atminimui pasvaliečių pastatytas kryžius su rūpintojėliu. Ar išliks profesoriaus mylėta tėviškė, priklausys ir nuo mūsų – jo mokinių, Lietuvos agronomų sąjungos narių, visų pasvaliečių – pastangų. 

„Visuose laukuose turime pasiekti tokį agrotechnikos lygį, kad javai ir kiti augalai kasmet duotų optimalų derlių. Gausus derlius, vadinasi, daug ir giliai įsiskverbusių šaknų. Anksčiau ar vėliau jos mineralizuosis, įeis oro. Juo gausesnis derlius, tuo didesnė dirvožemio aeracija ir vis mažiau reikalingas bet kokių geležinių padargų darbas. Derlingas dirvožemis pats didina savo derlingumą“. P. Vasinauskas. Agronomų mokymo pertvarkymo gairės // Lietuvos aidas, 1992 03 17