23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/10
Kodėl šiemet išgulė žieminių kviečių pasėliai?
  • Dr. Stanislava MAIKŠTĖNIENĖ Lietuvos agronomų sąjunga
  • Mano ūkis

Žieminiai kviečiai daugelio našių dirvožemių sėjomainos struktūroje užima 60 ir daugiau procentų. Pelningumu jie konkuruoja tik su žieminiais rapsais, o jų agrotechnika šiek tiek paprastesnė, jei tik gamta niekais nepaverčia įdėtų pastangų. Taip atsitiko ir šią vasarą – dideli kviečių plotai išgulė. Bet ar dėl to kaltas vien stiprus lietus?

Kartais pasigirsta skeptikų, nuvertinančių žemdirbių pastangas ir pasišaipančių, esą vis jiems blogai – tai per daug sausa, tai per dažnai lyja. Tačiau žemdirbiai dirba po atviru dangumi, todėl, net ir tiksliai įvykdžius visus agrotechnologinius reikalavimus, lieka didelė rizika, kad galutinį rezultatą nemaža dalimi lems gamta.

Praėjusiais metais po žieminių javų sėjos užsitęsęs ilgokas sausringas laikotarpis gąsdino žemdirbius dėl prastai dygstančių pasėlių, tik vėlyvą rudenį gausesni lietūs suvienodino ir pagerino sudygimą, o šilta, besniegė žiema ir vėliau sudygusiems augalams sudarė idealias sąlygas žiemoti ir rekordiniam derliui kaupti. Peržiemojo net jautresni žiemos sąlygoms augalai – žieminiai miežiai ir rapsai, nekalbant apie mažiau jautrius žieminius kviečius.

Didesnių negandų žieminiams javams nebuvo ir ankstyvą, šiltesnį už daugiamečius vidurkius pavasarį – kovo pabaigoje, balandžio mėnesį. Gegužę ilgesnį laiką užsitęsę vėsesni orai – vietomis beveik 2 oC žemesnė negu norma temperatūra – skatino javų krūmijimąsi, tačiau didesnės šalnos naktimis kiek apsvilino jautrius žieminių javų lapelius.

Beje, nuo šilumos ankstyvą pavasarį ištįsę žieminių javų ūgliai dėl staigesnio atšalimo gegužę ir drėgmės trūkumo dirvoje nepasisavindami maisto medžiagų atrodė kiek skurdokai, pabalusiomis ar pageltusiomis lapų viršūnėlėmis, tai galėjo paskatinti žemdirbius intensyviau tręšti azotu.

Ekstremalūs birželio orai

Birželį, ypač antroje pusėje, dieną temperatūra šoktelėjo iki 25–28 oC šilumos. Naktį temperatūra nenukrisdavo žemiau negu 18 oC, greitai pasėliai pasitaisė, puikiai suvešėjo ir stiebėsi į viršų žieminių javų stiebai, o birželio pradžioje jų augimą paskatino daugelyje rajonų iškritę gausūs apie 20 mm krituliai.

Neganda – liūtiniai lietūs – užklupo javus paskutinėmis birželio dienomis. Daug kur iškrito 35–45 mm lietaus, ir kritulių kiekis priartėjo, o daugelyje vietų net viršijo mėnesio daugiametį vidurkį. Lietūs buvo su stipriais vėjais, kai kurie vešliausi žieminių kviečių pasėliai, pasiekę tik pieninę brandą, išgulė. Birželio kritulių norma daug kur viršyta tik 10–20 proc., tačiau liūtiniai lietūs, iškritę per 1–2 dienas, išguldė žieminių kviečių pasėlius ir išgąsdino žemdirbius, kad dalis rekordinio derliaus liks lauke.

Tiesa, tai buvo tik negandos pradžia. Stipriau nukentėjo vešliausi gausiai patręšti žieminiai kviečiai – dažniau po gerų priešsėlių, paliekančių daug azotingų augalų liekanų, kurių besiskaidanti biomasė dirvožemį papildomai praturtina azoto.

Besikartojantys liūtiniai lietūs, būdingi ekstremalėjančiam klimatui, liepos mėnesį nuolat gniuždė pagulusius javus ir išguldė kaip patalą dar išsilaikiusius vaškinės brandos pradžią pasiekusius žieminius kviečius. Pastarųjų pasėliai nukentėjo labiausiai – kai kuriuose laukuose buvo apie 40 proc. išguldyti dar birželio paskutinėmis dienomis, pieninės brandos tarpsniu. Vėliau, liepos mėnesį, šie pasėliai buvo prilenkti prie žemės, kai kurie kviečių laukai išgulė ištisai – 80–90 procentų.

Stipriai išguldyti žieminiai kviečiai verčia ieškoti priežasčių:

  • gal parinkta mažai atspari išgulimui veislė,
  • gal nebuvo efektyvūs augimo reguliatoriai,
  • gal mitybos balanse buvo perteklinis azoto kiekis, paskatinęs greitą augalų augimą ir vystymąsi?

Žinoma, įtakos turėjo ir birželį užėję karščiai, paskatinę greitą visų ūglių tįsimą – susiformavo per tankūs produktyvių stiebų pasėliai, kuriuos paguldė gausūs lietūs su stipriais vėjais.

Gausiai patręšti – garbės reikalas?

Stebint pasėlius matyti, kad išgulusių pasėlių daugiausia buvo sunkesnio priemolio derlingiausiuose dirvožemiuose Vidurio Lietuvos šiauriniame ir pietiniame regionuose. Šiuose našiuose dirvožemiuose gausus tręšimas azotu, atrodo, tapęs vos ne garbės reikalu: įprasta naudoti ne mažiau 0,5 tonos amonio salietros, t. y. 170 kg/ha azoto veikliosios medžiagos. Nors molingi dirvožemiai turi didesnę sorbcinę gebą ir net besniegę žiemą azoto išplaunama mažiau, dirvoje pavasarį Nmin lieka daugiau. Žinoma, iš dirvos augalai azoto pasisavina mažiau negu iš mineralinių trąšų, tačiau augalų mityba stabilesnė.

Tenka pastebėti, kad daugelyje laukų neišgulė tik ruožai šalia technologinių vėžių. Iš to galima daryti išvadą, kad tam įtakos turėjo didesnis erdvės plotas, tenkantis augalui, ir susiformavę tvirtesni produktyvūs stiebai. Beje, kai kurių veislių mažiau tręšti kviečiai ir šią lietingą liepą išliko statūs ar vos pagulė posūkiuose, kur technikai sukantis išbyra daugiau azoto trąšų.

Labiausiai nukentėjo grūdų kokybė

Labiau nukentėjo ne žieminių kviečių derlius, bet grūdų kokybė, ypač iš tų pasėlių, kurie pagulė anksčiausiai, ir vėlesnių derlingų veislių, kurios dar buvo pieninės brandos. Nors augalai jau buvo pasisavinę reikiamą azoto kiekį baltymų formavimui grūduose (tai buvo matyti ir vizualiai iš tamsiai rudos gerą glitimo lygį rodančios spalvos), tačiau išgulę dėl sutrikusios mitybos greičiau brendo ir buvo gerokai smulkesni, todėl žemėjo superkamų grūdų kategorija ir mažėjo kaina.

Pirmomis rugpjūčio dienomis dėl lietingų orų užsitęsus javapjūtei, kai kuriuose išgulusiuose plotuose derliaus nuėmimo darbus stabdė lėtas pasėlių džiūvimas dėl šviesos sužadintų ir pradėjusių stiebtis piktžolių bei pasirodžiusių javų atžalų. Žemės paviršiuje sukritusius javus vietomis peržėlė piktžolės.

Laimei, nuo antro rugpjūčio dešimtadienio nusistovėję sausringi orai išdžiovino išgulusius pasėlius ir leido nuimti gausų, vietomis rekordinį, tik kiek blogesnės kokybės žieminių kviečių derlių. Žinoma, šiek tiek lėtėjo kombainų darbas, nes, stengiantis surinkti prie žemės prilenktas varpas, teko palikti žemas ražienas ir akylai stebėti, kaip nepagauti pasitaikančių akmenų. Vis dėlto modernūs kombainai derlių nuėmė su minimaliais nuostoliais. Žinoma, jei būtų ir toliau užsitęsę lietingi orai, nuostoliai galėjo būti kur kas didesni.

Šiemetinė sėkminga išgulusių kviečių javapjūtė neturėtų visai nuraminti žemdirbių, nes toks sausringas palankus derliui nuimti laikotarpis buvo lyg laimėjimas loterijoje, kuris galėjo kardinaliai pasikeisti, jei ir rugpjūtį būtų palynoję. Todėl žieminių kviečių agrotechnikoje turėtų būti naudojamas toks priemonių kompleksas, kuris padėtų išvengti išgulimo rizikos. Jei pasirenkame mažiau atsparią išgulimui veislę, daugiau dėmesio reikėtų skirti tręšimui ir augimo reguliatorių panaudojimui.

Kodėl beveik nenukentėjo miežiai, žirniai ir rapsai?

Pastebėjome, kad nuo permainingų orų ir nevienodai pasiskirsčiusių kritulių beveik nenukentėjo kiti linkę išgulti pasėliai – miežiai, žirniai, rapsai. Jei nuo audringų ir lietingų orų iš visų pasėlių buvo išguldyti tik vieni žieminiai kviečiai, tenka ieškoti ir kitų šios negandos priežasčių.

Gausus tręšimas azotu, neatsižvelgiant į Nmin kiekį dirvožemyje, pasirinktos derlingiausios ir aukštos maistinės vertės grūdus brandinančios veislės, bet neatkreiptas dėmesys į augalų aukštį ir atsparumą išgulimui. Turbūt manyta, kad išgulimui išvengti turime priemonių – augimo reguliatorių sąrašas platus, o lietingi periodai nesikartoja kasmet. Turbūt tiesa, kad žemdirbiai geriausiai prisimena tik praėjusius metus, o 2019 m. pasižymėjo kritulių stoka, tad nė vienos veislės kviečiai neišgulė.

Taip, priemonių nuo augalų išgulimo yra nemažai, nors jų efektyvumas nemaža dalimi priklauso nuo daugelio veiksnių: panaudojimo laiko ir tikslaus augalų išsivystymo tarpsnio, drėgmės, temperatūros, šalnų pavojaus ar lietaus tikimybės po jų panaudojimo. Tiksliai pataikyti augimo reguliatorių panaudojimo laiką pagal augalų išsivystymo tarpsnį ir agrometeorologines sąlygas sunku.

Kai kurių augimo reguliatorių efektyviausias panaudojimo laikas labai trumpas; pvz., gerai žinomo augimo reguliatoriaus CCC (v. m. chlormekvatchloridas) didžiausias efektyvumas būna tuomet, kai jis panaudojamas krūmijimosi pabaigoje iki pirmojo bamblio tarpsnio – BBCH 21–31, t. y. tada efektyviausiai sutrumpėja pirmasis tarpubamblis. Panaudojus vėlesniu tarpsniu, pirmasis tarpubamblis bus nesutrumpėjęs ir ištįsęs, stiebo sienelės plonos, kiti sutrumpėję tarpubambliai neapsaugos nuo išgulimo.

Jei dėl meteorologinių sąlygų nepavyko panaudoti iki pirmojo bamblio tarpsnio, reikia rinktis kitus augimo reguliatorius, kurių naudojimo intervalas platesnis, ir vengti papildomo tręšimo azotu. Šiemet augimo reguliatorių naudojimo efektyvumą mažino šalti orai su šalnomis gegužę. Tada pasėliai gausiai tręšti, stengiantis pagerinti jų būklę.

Siekiant maksimalaus derliaus ir auginant didelio derlingumo potencialo, bet silpno ar vidutinio atsparumo išgulimui žieminių kviečių veisles, reikia atsakingai rinktis augimo reguliatorių ir atsižvelgti į naudojimo laiką.

Storinti šiaudų sieneles

Veislės savybę, t. y. atsparumą išgulimui, viršijantis tręšimas azotu, reikalauja subtilaus dėmesio stiebo augimo reguliavimui ir šiaudo sienelių storinimui. Nemažai Lietuvoje sėjama vienų iš derlingiausių žieminių kviečių Skagen. Jie aukštoki (iki 95 cm), derlingi, tačiau atsparumas išgulimui vertinamas vidutiniškai – 7,4 balo. Vadinasi, lietingesniais metais rizikinga gausiau tręšti azotu, jei nepasiseks atsparumo išgulimui padidinti augimo reguliatoriais. Vyraujant permainingoms drėgmės ir šilumos sąlygoms, sunku rasti momentą, kad būtų optimalios meteorologinės sąlygos.

Labiausiai žemdirbys gali koreguoti trąšų kiekį, skirtą planuojamam derliui, kurio kiekvienas nori kuo maksimalesnio, pasiekti. Daugeliu tyrimų nustatyta, kad pagrindinių maisto elementų poreikis 1 t kviečių užauginti įvairuoja: azoto – 20–25, fosforo – 12–15, kalio – 18–20 kg. Žinoma, mineralinių trąšų poreikis priklauso nuo dirvožemio našumo, dirvoje esančių maisto medžiagų kiekio, planuojamo derliaus ir technologijos intensyvumo.

Kompleksinės PK trąšos su nedideliu azoto kiekiu išberiamos rudenį prieš sėją, o pavasarį dažnai augalus pakanka patręšti azotu. Pavasarį nustatytas mineralinio azoto (Nmin) kiekis dirvoje konkrečiame lauke leistų tiksliau apskaičiuoti azoto trąšų normą planuojamam derliui. Tačiau ne visada šie tyrimai atliekami, o sprendžiama pagal pasėlio vaizdą, kuris kartais būna apgaulingas – pageltęs dėl užsitęsusios sausros ir susilpnėjusios šaknų siurbiamosios gebos ar dėl varginančios augalus temperatūrų kaitos – nuo aukštų dieną ir stiprių šalnų naktį.

Neverta pertręšti azotu

Dažnai azoto trąšų išberiama daugiau ir neišlaikomas balansas pagal PK foną. Našiuose sunkaus priemolio dirvožemiuose atlikti tyrimai parodė, kad padidintas azoto trąšų naudojimas N150 tik vienais metais iš trejų didino derlių, vienais – esmingai mažino dėl išgulimo, ir dar vienais – prilygo mažesnei normai – N120, kai PK berta 60 kg/ha (tirta žieminių kviečių veislė Ada).

Didesnės azoto trąšų normos didina žieminių kviečių derlių, jei išvengiama pasėlio išgulimo.

Žinoma, kuo anksčiau pasėlis išgula, tuo didesnis nuostolis. Išgulusių žieminių kviečių grūdai, nelygu augalų vystymosi tarpsnis, būna net iki 10 proc. smulkesni.

Žinant NPK mitybos elementų poreikį 1 t grūdų, reikia atkreipti dėmesį, kad tam tikrą dalį augalai pasisavins iš dirvožemio, todėl svarbu nustatyti jų kiekį dirvožemyje. Nmin nustatymas konkrečiame lauke pavasarį turėtų tapti aksioma, nes jis kinta priklausomai nuo priešsėlio, organinių medžiagų įterpimo, kritulių ir meteorologinių sąlygų žiemą. Kuo Nmin daugiau dirvožemyje, tuo mažiau reikės naudoti mineralinių azoto trąšų.

Daug kviečių sėjami po įvairiais požiūriais gero priešsėlio – žieminių rapsų, nors jų kūlenos, liekanos ir šaknys charakterizuojamos kaip lėtai besiskaidančios, nes jose mažai azoto ir daug lėtai yrančių medžiagų lignino ir celiuliozės. Anglies (C) ir azoto (N) santykis jų liekanose platus, siekia 55–65, optimalus mineralizacijai 20–25:1. Todėl literatūroje nurodoma, kad pirmais metais po rapsų priešsėlio ir jų liekanų įterpimo mažai azoto bus atpalaiduota pavasarį.

Pastaraisiais metais ilgėjant šiltajam rudens periodui, rapsų kūlenų mineralizacijos periodas gali suintensyvėti dėl sudygusių ir stipriai sužaliavusių rapsų pabirų, surenkančių po pagrindinių pasėlių likusį ar šiltuoju periodu dirvoje besiskaidančių organinių medžiagų atpalaiduotą azotą. Ypač suveši tuoj po derliaus nuėmimo nuskutus ražienas sudygusios pabiros, nes, supurenus dirvą, pagerėja aeracija ir suaktyvinama organinių medžiagų mineralizacija. Jauna azotinga pabirų biomasė, įterpta kartu su rapsų kūlenomis ir liekanomis, gali optimizuoti C:N santykį. Todėl ir pirmais metais po rapsų priešsėlio liekanų su pabirų biomase įterpimo pavasarį Nmin dirvoje gali būti daugiau negu tikėtasi.

Siekiant stabilaus, atsparaus išgulimui pasėlio, svarbu pasirinkti tinkamą veislę ir optimalią sėklos normą. Kuo tankesnis kviečių pasėlis, tuo plonesni stiebai ir tuo labiau pasėlis linkęs išgulti. Daugkartiniai tyrimai rodo, kad derlingos veislės, suformuotas optimalaus tankumo pasėlis (550– 580 produktyvių stiebų) ir išlaikyta įvairiapusė mityba, t. y. optimalus NPK trąšų santykis, yra stabilaus pasėlio garantas.

Kodėl svarbu žinoti fosforo ir kalio kiekius

Mažokai dėmesio kreipiama į pagrindinių mitybos elementų – fosforo ir kalio – kiekį dirvožemyje. PK trąšų tiesioginis efektyvumas augalams ir jų derlingumui ne toks ryškus, tačiau šios trąšos didina augalo stiebų sienelių tvirtumą, gerina pasėlio fitosanitarinę būklę ir atsparumą nepalankioms sąlygoms. Daugelyje plotų retokai nustatomas PK kiekis konkrečiame lauke, o naudojamasi vidutiniais tyrimų duomenimis, kurie dėl intensyviai auginamų augalų, išnešančių iš dirvožemio didelį kiekį maisto medžiagų, kinta.

Dirvožemiai Lietuvoje labai įvairuoja, vidutiniai maisto medžiagų rodikliai atskiruose rajonuose neatspindi konkretaus lauko parametrų. Sunkesni dirvožemiai charakterizuojami kaip turtingi kalio, o lengvesni – fosforo, tačiau sunkesnių dirvožemių regione įsiterpę lengvesni priemoliai ar priesmėliai gali turėti kitokį jų santykį, dėl ko augalams gali trūkti vienų ar kitų maisto elementų ir jie bus mažiau atsparūs išgulimui.

Detalūs tyrimai, anksčiau atlikti Joniškėlio bandymų stotyje ir Dotnuvoje, parodė, kad P ir K kiekiai dirvožemyje nėra stabilūs. Jei dirvos gausiai patręštos ankstesniais metais, kurį laiką silpnai tręšiant greičiau sumažėja PK kiekis, negu tais atvejais, kai didelis fosforingumas ir kalingumas būtų genetinė dirvožemio savybė. Todėl P ir K kiekių nustatymas dirvožemyje, siekiant maksimalių derlių, kad ir kas 2–3 metus, išlieka svarbūs norint užtikrinti visavertę mitybą maksimaliam derliui.

Agropriemonės stabiliems žieminių kviečių pasėliams formuoti

  • Subalansuotas tręšimas pagal planuojamą derlių ir mitybos elementų poreikį, įvertinant Nmin ir PK kiekį dirvožemyje. Vienpusiškas gausus tręšimas azotu skatina augalų ištįsimą ir didina išgulimo pavojų.
  • Veislių pasirinkimas pagal daugiau kriterijų – ne tik pagal potencialų derlingumą, grūdų kokybę, žiemkentiškumą, bet ir pagal atsparumą išgulimui.
  • Žieminių kviečių priešsėlius rinktis atsižvelgiant į žemės dirbimo sistemą: atsėliavimas dėl pašaknio ir kitų ligų plitimo mažiau žalingas ariminėje žemės dirbimo sistemoje, o neariminėje dėl tinkamų priešsėlių parinkimo reikėtų didinti augalų įvairovę pasėlių struktūroje. Vis dėlto, kiek nuostolių patirsime nuimdami išgulusių javų derlių, mažiau priklauso nuo žemdirbio, o labiau nuo gamtos.