Dėl didelės formų, spalvų, dydžių, skonių įvairovės ir naudingų maistinių savybių moliūgų auginimas labai išpopuliarėjo. Kiekviename darže pūpso moliūgai, auga cukinijos, patisonai, aguročiai. Mūsų šalies ūkininkai yra deklaravę apie 700 ha šių daržovių. Ar tikrai paprasta užauginti moliūgų?

Kai kurie kultūriniai moliūgų varietetai vadinami skirtingais vardais: patisonai, cukinijos, aguročiai, tačiau bendras jų pavadinimas – moliūgai. Šalyse, kur moliūgų auginimo tradicijos senesnės, plotai didesni, susiduriama su ligomis, kurios turi įtakos šių daržovių derlingumui ir produkcijos kokybei. Mums daugiau žinomos moliūgų giminaičių – agurkų – ligos, tad šiomis ligomis gali sirgti ir kiti moliūginių (Cucurbitaceae) šeimos augalai. Todėl svarbu ne tik greitai identifikuoti ligas pagal požymius, bet ir žinoti, kokios sąlygos ir aplinkybės gali lemti jų plitimą.

Dažniau pasitaikančios moliūgų ligos – miltligės, dėmėtligės, deguliai, antraknozė, kurios puola lapus ir vaisius. Sergantys lapai ne tik silpnina augalą, daro jį labiau pažeidžiamą kitoms infekcinėms ligoms, bet taip pat neapsaugo vaisių nuo saulės nudegimo.

Aiškiausi yra miltligės (Erysiphe cichoracearum ir Sphaerotheca fuliginea) požymiai. Šie grybai parazituoja ant visų moliūginių šeimos augalų rūšių. Vienu metu ant augalo galima aptikti abu patogenus. Grybas E. cichoracearum plinta 10–33 °C temperatūroje, kai oro drėgmė yra net mažesnė negu 50 proc. Kai oro drėgmė yra apie 95 proc., E. cichoracearum augalus užkrečia greičiau, tačiau pernelyg drėgni lapai pasunkina infekcijos plitimą. S.fuliginea priešingai – dažniausiai užkrečia lapus, kai jie yra drėgni.

Abu patogenai turi gausią grupę augalų šeimininkų, ant kurių gyvena ir jų augalų liekanose peržiemoja. Moliūgai nuo miltligės labiau nukenčia šiltomis sausomis vasaromis, kai naktimis būna didelė rasa.

Pirmieji ligos požymiai – baltos grybienos dėmės, pastebimos ant viršutinės senesnių lapų pusės. Plėsdamasi grybiena gali aptraukti visą lapo viršutinę pusę, pereiti į apatiniąją ir ant stiebų. Lapai gelsta, džiūsta, sulėtėja fotosintezė, sutrinka vaisių mezgimas, vaisiai auga silpnai, nepasiekia būdingo dydžio, deformuojasi, įgauna kartoką poskonį.

Iki kitų metų infekcija išlieka dirvoje ant augalų liekanų, kai kurių laukinių augalų (gysločių, pienių ir kt.). Tos pačios šeimos augalai – agurkai, patisonai, aguročiai, cukinijos – gali sirgti miltlige, todėl sėjomaina, giminingų augalų kaimynystė, atsparių miltligei veislių pasirinkimas – svarbūs agrotechniniai veiksniai ligų profilaktikai. Pasirodžius pirmiesiems miltligės požymiams, intensyviose technologijose rekomenduojama purkšti fungicidais su veikliosiomis medžiagomis azoksistrobinu, difenokonazolu, penkonazolu, siera, metrafenonu, bupirimatu.

Netikroji miltligė (Pseudoperonospora cubensis) drėgno ir vėsesnio sezono moliūgų liga. Palankiausios sąlygos ligai plisti susidaro, kai santykinė oro drėgmė yra 70–80 proc., naktimis temperatūra siekia 10–16 °C, dienomis – 23–25 °C. Inkubacinis periodas trunka 6–7 dienas.

Veislių atsparumas – svarbus ligos plitimo ir žalingumo veiksnys. Sodinant ankstyvąsias veisles, galima sumažinti nuostolius, nes netikroji miltligė dažniau pasirodo antroje vasaros pusėje, prasidėjus ūkanotiems, vėsiems orams, iškritus gausiai rasai, kai daugiau lyja. Kai oras sausas, liga plinta mažiau, bet neišnyksta.

Viršutinėje sergančių lapų pusėje atsiranda apibrėžtų gyslomis kampuotų, šviesiai žalsvų, šiek tiek pavandenijusių, vėliau – pagelstančių ir paruduojančių dėmių. Jeigu drėgna, apatinėje lapo pusėje susidaro grybo P. cubensis pilkšvai violetinis apnašas iš sporų. Labai panašios dėmės būna bakterinės dėmėtligės atveju, tik šios vėliau ištrupa ir lapai lieka skylėti. net vidudienį būna rasa. Būtent tuomet arba pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams rekomenduojamas fungicidinis purškimas tiek kontaktinio, tiek sisteminio veikimo produktais (v. m. mankocebas, chlorotalonilas, cijazofamidas, varis, cimoksanilas, dimetomorfas, ametoktradinas, propamokarbo hidrochloridas, fosetilas, fenamidonas, metalaksilas-M, piraklostrobinas, propamokarbas). Ligos prognozavimas ir optimalaus apsaugos priemonių naudojimo laiko nustatymas leidžia efektyviau sukontroliuoti ligos plitimą ir sumažinti nuostolius.

Antraknozės (Colletotrichum orbiculare) požymių gali atsirasti ant visų antžeminių augalo dalių: lapų, atžalų, vaisių užuomazgų. Ant lapų dėmės būna kampuotai apskritos, 2–3 cm dydžio, šviesiai rudos, ligai progresuojant, dėmės labai greitai plečiasi, audinius apima nekrozė, lapuose atsiranda kiaurymių. Vėliau tamsiai rudų, beveik juodų pailgų, įdubusių, sausų dėmių atsiranda ir ant stiebų, vaisių.

Ligos apimtose vietose ir ypač ant vaisių susidaro grybo acervuliai, kurių paviršių aptraukia rausva konidijų masė. Vėliau gali susidaryti ir grybo mikroskleročių. Ligoti augalai džiūsta, vaisiai raukšlėjasi, pūna, įgauna kartų skonį. Tose vietose audiniai išilgai suplyšta, iš jų sunkiasi rusvo kietėjančio skysčio lašeliai. Ant pažeistų vaisių ir atžalų susidaro daug smulkių, iš pradžių pilkšvų, vėliau tamsėjančių kūnelių – grybo piknidžių.

Nors moliūgų luobelė tvirta, tačiau, nuimant derlių, transportuojant, būtina vengti pažeidimų, nes atsiradę įtrūkimai, suspaudimai, įdaužimai tampa jautresni infekcijoms. Ligos sukėlėjas žiemoja sirgusių augalų liekanose, kartais – ant sėklų. Šiltas drėgnas oras palankus ligai plisti. Grybo sporas išnešioja vėjas, lietus, vabzdžiai. Ligoms atsparių veislių nėra.

Panašius pažeidimus ant moliūgų dažnai palieka alternariozės (Alternaria spp.), rečiau askochitozės (Didymella bryonie) sukėlėjai. Dėl alternariozės ant apatinių lapų atsiranda nedidelių kampuotų gelsvai rusvų dėmelių. Jos greitai didėja, susilieja ir gali susidaryti didelės kampuotos ar apskritos koncentriškai rievėtos dėmės, apjuostos gelsvu lapalakščiu. Smarkiau apimti lapai sudžiūsta. Ligos sukėlėjas žiemoja augalų liekanose, sėklų paviršiuje, ant piktžolių. Užkratą perneša vėjas. Palankiausia oro temperatūra grybui yra 25–28 °C šilumos, o santykinė oro drėgmė – 85 proc. ir didesnė.

Bakterija Pseudomonas syringae pv. lachrymans sukelia bakterinę kampuotąją dėmėtligę, kuri dažniau gadina moliūgų lapus ir vaisius. Ant pažeistų lapų atsiranda daug šviesiai žalsvų, smulkių (iki 0,5 cm skersmens), pradžioje vandeningų, kampuotų pavandenijusių dėmių. Drėgnu oru jos greitai plečiasi, paruduoja, audiniai ištrupa, lapai lieka skylėti. Ant vaisių atsiranda smulkių, įdubusių dėmelių. Susirgę vaisiai augdami deformuojasi, praranda prekinę išvaizdą.

Bakterijos išlieka gyvybingos nesupuvusiose sirgusių augalų liekanose net iki 2–3 metų, taip pat sėklose. Per vegetaciją bakterijos plinta per orą, vandenį. Palankiausios sąlygos bakteriozei plisti – didelė oro drėgmė, kai lapų paviršiuje ilgesnį laiką būna vandens lašelių ir 24–27 °C temperatūra. Lietingu oru bakteriozė geba visiškai sunaikinti pasėlį, ypač kai aukšta santykinė oro drėgmė, šlapia dirva, dideli nakties ir dienos temperatūrų skirtumai.

Dažnai vaisių pažeidimus sukelia kompleksas patogeninių mikroorganizmų, kuriuos identifikuoti padeda fitopatologiniai tyrimai.

Nors moliūgų šaknynas galingas ir palyginti atsparus pašaknio puviniams, tačiau užmirkimas sunkiose dirvose gali sukelti fuzariozinį vytulį (Fusarium oxysporum f. sp. cucumerinum) ir šaknų puvinį (Fusarium solani f. sp. cucurbitae). Akivaizdžiai matyti apatinių lapų vytimas, geltimas, o per 2–4 savaites galiausiai augalai sunyksta. Šaknys lieka rudos, jų audiniai supleišėja.

Jautresni ligai jauni augalai ar silpniau augantys, kol dar nesuformuotas stiprus šaknynas. Ligą išprovokuoja dideli temperatūros svyravimai. Fuzariozės sukėlėjas – tipiškas dirvos grybas, kuris peržiemoja dirvoje ir augalų liekanose. Fuzariozei atsparių veislių nėra, kaip ir cheminės kontrolės, todėl svarbi gera agrotechnika, piktžolių kontrolė, sėjomaina.

Kitos Fusarium rūšys F. oxysporum, F. culmorum, F. graminearum, F. moniliforme, F. gibbosum ir kt. aptinkamos ant moliūgų vaisių, sukelia puvinius. Dažnai išsibarsčiusios įvairaus dydžio ir formos dėmės atsiranda visame paviršiuje, kai kada lokalizuojasi arčiau vaisiaus prisegimo vietos. Žalios spalvos moliūguose išryškėja riebalinės baltos spalvos dėmės, geltonos spalvos moliūguose – rudos dėmės. Vėliau dėmės įdumba, apsitraukia baltomis ar baltai rausvomis grybienos apnašomis. Transportuojant, laikant svarbu stebėti temperatūrą ir drėgmę.

Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea) – plačios specializacijos parazitas, galintis pažeisti beveik visas daržoves. Ant apniktų augalo dalių atsiranda rudų ar juodų nekrotinių dėmių. Esant aukštai santykinei oro drėgmei, dėmės greitai apsidengia puriu dulkančiu pilkšvu pelėsiniu apnašu. Besiliečiant infekuotai vietai su kita augalo dalimi, užkratas greitai pereina ant jos.

Ant lapų kekerinio puvinio dėmės paprastai esti didelės, netaisyklingos formos, rusvos, rudos spalvos. Vėsiu, apsiniaukusiu ir lietingu oru pūna pažeisti vaisiai. Kaip konidijos, skleročiai ir grybiena grybas gali peržiemoti dirvoje ant augalų liekanų. Lieka gyvybingas ir sėklų paviršiuje, ant sandėlių, patalpų konstrukcijų, įrankių, taroje ir pan. Optimaliausios sąlygos patogenui vystytis yra 95–100 proc. santykinė oro drėgmė ir 16–20 °C temperatūra. Grybo vystymasis sulėtėja, kai oro temperatūra pakyla iki 25 °C, o drėgmė būna mažesnė negu 90 proc.

Ligai plisti turi įtakos per mažas apšvietimas, kitos ligos, kalio ir fosforo trąšų trūkumas. Paprastai grybas puola negyvas ar mechaniškai pažeistas augalo dalis, pvz., apyžiedžio likučius, neaugančius vaisius.

Sklerotinio puvinio (Sclerotinia sclerotiorum) plitimo sąlygos panašios kaip ir kekerinio puvinio. Pūvančio vaisiaus dalys suminkštėja, pavandenija, apsitraukia balta, panašia į vatą grybiena, kurioje susiformuoja tamsūs kūneliai – skleročiai. Skleročiai augalų liekanose laikosi iki 2–3 metų. Grybas vystosi ir plinta 5–30 °C temperatūroje (optimali – 15–18 °C), esant didelei dirvos ir oro drėgmei.

Nėra atsparių moliūgų veislių nei kekeriniam, nei sklerotiniam puviniui. Fungicidiniai purškimai neefektyvūs dėl susidariusio atsparumo, veiksmingiau patogenus naikina biologiniais preparatais (Coniothyrium minitans, Bacillus subtilis ir kt.).

Ligų prevencija siejama su agrotechninėmis priemonėmis. Kadangi daugeliui ligų sukėlėjų atsparių moliūgų veislių nėra, todėl svarbu laikytis sėjomainos, dirvos paruošimo, optimalaus tręšimo ir augalų priežiūros, saugoti nuo kenkėjų ir piktžolių.

Moliūgų laikymas

• Moliūgų derlius imamas prieš šalnas.
• Moliūgus reikėtų nupjauti su ilgoku (10–45 cm) vaiskočiu, nes be jo blogiau laikosi.
• Stambiavaisių veislių moliūgus reikėtų palikti saulėje bent savaitę, kad sukietėtų žievė.
• Po nuėmimo nesunokusiems moliūgams dar apie 2 mėnesius reikia leisti sunokti patalpoje.
• Moliūgus laikyti gerai vėdinamoje, 10 oC temperatūros (kritinė temperatūra – ne žemiau kaip 1 ^oC šilumos), 75–95 proc. santykinės drėgmės patalpoje.
• Saugojimo patalpoje moliūgai sudedami lentynose arba dėžėse; geriau, kad vienas su kitu nesiliestų.
• Gerai vėdinamoje, apsaugotoje nuo tiesioginės saulės patalpoje sveiki moliūgai laikosi 4–6 mėnesius arba net iki pavasario.