23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/10
Būti stambiu ūkininku – nepadoru?
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Kiekvienas ūkininkas kuria savo istoriją, prasidėjusią nuo apsisprendimo dirbti žemę. Pirmieji, nusprendę savarankiškai ūkininkauti, nueitą kelią jau matuoja dešimtmečiais. Jauni ir drąsūs, pilni jėgų ir entuziazmo, nepaisantys aplinkinių skepticizmo ir kupini noro dirbti žemę – tokie jie buvo pradžioje. Tada keliolika hektarų atrodė didžiuliai plotai, o senas traktorius – neįkainojamas turtas. Rizikuodami šeimų gerove ir įkeisdami bankams viską, ką turi, jie plėtė ūkius, o iššalus pasėliams ar užėjus sausroms, nemigo naktimis baimingai skaičiuodavo balansus ir mintyse neretai jau matuodavosi emigranto batus, nes riba tarp pelningo darbo ir bankroto visada buvo trapi.

Šiandien daug jų yra stambių ūkių savininkai, dirbantys po kelis šimtus hektarų. Į juos smulkesnių ar naujai besikuriančių ūkių šeimininkai neretai žvelgia su tyliai slepiamu pavydu ir garsiai išsakomais priekaištais: esą susigrobė stambieji žemes, o kitiems nepaliko. Smarkiai suvaržytos galimybės gauti paramą investiciniams projektams, nors ir dideliuose ūkiuose reikia nuolat atnaujinti techniką, investuoti į inovatyvias technologijas, gerinti infrastruktūrą. Pasidarė tarsi nepadoru būti stambiu žemdirbiu, nors jų šiandieninės gerovės niekas neatnešė ant lėkštės, viskas uždirbta savo prakaitu, rizika, gebėjimais. Pakalbinome kelis Lietuvos grūdų augintojų asociacijos narius, prašydami prisiminti savo ūkių kūrimo istorijas.

Viską sukūriau savo rankomis ir nieko nesigėdiju – priešingai, didžiuojuosi

Henrikas BERTULIS, Biržų r. ūkininkas

Ūkininkauti pradėjau 1990-ųjų pavasarį. Žemėtvarkos skyriuje rašant prašymą susigrąžinti senelio turėtus 18 ha, man pasiūlė prašyti daugiau, nes ką tik buvo išėjęs Valstiečio ūkio įstatymas, pagal kurį duodavo iki 50 ha valstybinės žemės nemokamai nuomai 99 metams. Už kelių dienų atmatavo pusšimtį hektarų. Stoviu lauko krašte ir galvoju – ką aš prisidariau...

Žmonės juokėsi, rodė pirštais, esą „inžinieriukui“ (mat dirbau vyriausiuoju kolūkio inžinieriumi) stogas pavažiavo – buvo baltas žmogus, su kostiumu vaikščiojo, o dabar prie traktoriaus vairo sėdo. Manau, daugelis tada galvojo, kad privatizacija laikinas dalykas ir už tai laukia Sibiras. Mano seneliai nemokamą kelialapį į vieną pusę Tomsko srityje gavo už 18 ha nuosavos žemės, kurią jų tėvai buvo gavę po Stolypino žemės reformos parceliuojant Prusano dvarą. Beje, ir tada daugelis bijojo imti pono žemę. Analogiškas atvejis buvo ir parceliuojant kolūkius.

Dirbau savo žemę naktimis, pasiskolinęs traktorių iš kolūkio. Kokius metus ir ūkininkavau, ir dirbau kolūkyje, bet paskui žmonės pradėjo šnekėti, kad tik savo ūkio žiūriu. Gal ir tiesa tai buvo, todėl iš kolūkio išėjau. Kolūkis davė garantą, kai ėmiau iš banko 25 000 rublių kreditą, tai buvo fantastiški pinigai, nes įprastas atlyginimas siekė 100–200 rublių. Tėvas su mama išsigando – kada tu grąžinsi tokius pinigus? Aš pats nieko nebijojau, veikiau impulsyviai, nuojauta sakė, kad viskas bus gerai. Už tuos pinigus nusipirkau naują Belorus traktorių, priekabą ir dar liko.

Iš pradžių daug važinėjau į Rusiją, Pskovo sritį: veždavau parduoti bulves ir grūdus, o ten pirkdavau techniką – iš pradžių seną, o paskui naują. Prisimenu linksmą epizodą: su tėvu važiavome į Baltarusiją technikos pirkti. Tėvas paėmė vakare vairuoti, aš užmigau, prabundu paryčiais – sakau, ką, dar neprivažiavom? Pasirodo, kiaurai Baltarusiją į Rusiją peršokom. Bet viskas baigėsi sėkmingai: sustojom prie pirmo pasitaikiusio kolūkio, nebrangiai nusipirkome gausybę senos technikos, kurią mums dar ir atvežė į kiemą.

Žemę pradėjau nuomoti daugiausia iš giminių – jie tiesiog prašydavo išdirbti žemę, kad tik baudų už nepriežiūrą nereikėtų mokėti. Žemės nuoma kainavo nuo 0 iki 30 litų, o dabar mokame po 150 Eur/ ha. Pirmuosius hektarus pirkau po 400 Lt (100 dolerių). Paskui pakilo iki 1 000 Lt už ha ir laikėsi gal 10 metų. Vėliau žemės kaina kilo tada, kai ją pradėjo supirkinėti velniai žino kas – net nebuvo aišku, kas tie tikrieji savininkai. Netrukus jau hektaras kainavo 3 tūkst. Lt, po kelerių metų – 10 tūkst. Lt. Įvedus eurus, kaina greitai pasidarė 3 tūkst. eurų ir per metus ar dvejus pakilo iki 6–7 tūkst. eurų/ha. Nesuprantu, kaip galima tiek mokėti už žemę: kad atsipirktų, reikia 20–30 metų. Turbūt žmonės galvoja, kad žemė duoda didelį pelną. Ne, tik dirbdamas didelį plotą kažką susirenki. Su buhaltere esame suskaičiavę, kad vidutiniškai žemės hektaras mums duoda geriausiu atveju 200 eurų pelną per metus. Tik plėsdamas ūkį gali išgyventi ir išlaikyti dirbančius žmones. Dirbu daugiau kaip 700 ha žemės, iš jų nuosavos žemės yra beveik 500 ha. Laisvai pajėgtume dirbti 1 000 ha, bet kad žemės jau nebėra. Dirvožemiai šioje Biržų pusėje geri, per 50 našumo balų.

Nemažą paspirtį ūkio plėtrai davė grūdų paruošimo ir saugojimo elevatorius (4 000 t talpos) – nors statėme be paramos, jis greitai atsipirko ir jau duoda pelną. Beveik visus ūkyje išaugintus ir paruoštus iki europinių standartų grūdus savo transportu išvežame į Rygos ir Klaipėdos uostus. Investavimas į techniką ir technologijas visada ūkiui duoda ekonominę naudą ir patikimumo garantą.

Nereikia supriešinti stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų: tikrai ne dėl to smulkieji prastai gyvena, kad yra stambiųjų

Ovidijus PEČELIŪNAS, Panevėžio r. ūkininkas

Pradėjau ūkininkauti 1998 m., turėjome 10 ha nuomojamos žemės. Esu baigęs Veterinarijos akademiją, bet, fermų kompleksams griūnant, supratau, kad reikia ieškoti kitos veiklos. Buvo kolūkių ardymo vajus, žmonės už pajus pradėjo tempti turtelį. Atsirado daug apleistų žemių – ėmėmės jas dirbti, rovėme krūmus, tvarkėme melioracijos sistemas. Dirbome po 16–18 valandų per parą. Dabar sulaukti informacijos labai paprasta, o tada buvo tikras informacinis badas: važiuodavome į Žemdirbystės institutą, pasiimdavome brošiūrų ir skaitydavome. Daug padėjo Konsultavimo tarnyba: Panevėžio biuro vadovas Gintautas Vyšniauskas buvo aktyvus žmogus, jo konsultacijos davė didelį postūmį.

Tuomet naudojomės sena technika, rėmimo nebuvo. Bankai su ūkininkais nesileido į kalbas, kai norėjome pasiimti kreditą, vos ne pro duris išvarė, be to, palūkanos buvo milžiniškos – 12–14 proc. Vėliau įsisteigė Panevėžio krašto ūkininkų unija, iš jos pasiskolinome pinigų, užstatėme visą savo turtelį, laidavo ir mama. Pirmą paraišką paramai gauti (traktoriui, skutikliui, sėjamajai įsigyti) teikėme 2006 m., įveikėme visus etapus, nes tada vien paruošti projektą buvo labai sunku. Pakliuvome į rezervinį fondą ir pinigai už tą projektą sugrįžo tik po dvejų metų. Kaip tyčia 2006 m. iššalo žiemkenčiai, o vasarą buvo stichinė sausra. Suvokiau, kad dar vieni tokie prasti metai reikštų bankrotą. Visai rimtai galvojau, kad reikės važiuoti į Angliją ar Švediją darbo ieškoti. Atrodė, visko netekome, ką buvome įdėję. Laimei, 2007–2009-ieji buvo auksiniai metai žemės ūkiui: ir derlius geras, ir kaina aukšta. Atsigavome – plėtėme plotus, pirkome žemės. 2010 ir 2011 m. vėl iššalo dideli plotai žiemkenčių, o 2014 m. teko atsėti net 650 ha. Tai buvo didelis smūgis, išgelbėjo tik neblogas vasarinių kviečių derlius. Gerai, kad vokiečių draudimo kompanija atėjo į Lietuvą, tai padėjo suvaldyti riziką.

Dabar dalyvauti projektuose mums problema: esame stambūs, amžius per 40 metų – jokių prioritetų nebeturime ir papildomų balų negauname. Kaip mums modernizuoti ūkius? Sakyčiau, tai nevienodos konkurencinės sąlygos. Nereikia supriešinti stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų: tikrai ne dėl to smulkieji prastai gyvena, kad yra stambiųjų. Visada lengviau kažką apkaltinti, supriešinti, o ne ieškoti tikrųjų atskirties priežasčių. Ir stambūs, ir smulkūs ūkiai turi rasti vietos po saule. Stambieji žemdirbiai pateikiami kaip žemių užgrobėjai – tai visiška nesąmonė – ar kas nors pasvers, kiek mes rizikavome, skolindamiesi iš bankų ir pirkdami žemę? Jei ne palaikanti šeima, tikrai būčiau nuleidęs rankas ir viską metęs.

Daug dirbome, sukūrėme darbo vietų, sąžiningai mokame visus mokesčius. Su vyriausia dukra Kristina deklaruojame 1 200 ha, nuosavos žemės dalis sudaro apie 80 proc. Ūkio plotinės išmokos vidurkis nesiekia 120 Eur/ha. Pasidarėme tikri savo srities žinovai, bet vis tiek kiekvieni metai – tai nauja improvizacija.

Galėčiau ir daugiau žemės dirbti, bet dabartinė politika neskatina plėtros

Vincentas MACIJAUSKAS su sūnumi Vincentu, Raseinių r.

Tėvas 1993 m. atidavė 7 ha, pradėjau mėgėjiškai ūkininkauti. Esu agronomas, tada dar dirbau „Raseinių agrochemijos“ direktoriumi. 2002 m. įregistravau ūkį, pradėjau plėsti plotus. Ūkį ant plyno lauko pasistačiau be jokios paramos, tik su kreditais – teko įkeisti žemę.

Technikai įsigyti kelis kartus naudojomės parama: 2003 m. dalyvavau SAPARD programoje, su 45 proc. paramos intensyvumu pirkau traktorių, sėjamąją, plūgus. Dar vieną projektą įgyvendinau 2006 m. – vėl buvo technikos pirkimai. Parengę projektą supaprastinta tvarka, pirkome diskinį skutiklį ir traktorių. Kai 2010 m. buvo kvietimai dideliems investiciniams projektams, norėjau įsigyti naują kombainą ir frontalinį krautuvą. Bet gavau atsakymą, kad dėl lėšų stygiaus projektas nebus finansuojamas. Praėjus keliems mėnesiams per spaudą išgirdau, kad apie 11 mln. litų nepanaudoti ir grąžinti į fondus...

Kadangi ūkininkauti pradėjau vėliau, žemės nusipirkti jau buvo sunkiau, be to, laikėsi aukšta jos kaina. Pigiausiai pirkau po 800 Lt, o brangiausiai esu pirkęs už 6 tūkst. Eur/ha. Tas lauko gabalas buvo prie mano nuosavos žemės, tai nenorėjau jo paleisti, todėl taip brangiai mokėjau. Kelerius pastaruosius metus ūkio dydis stabilus, dirbu 730 ha, iš jų nuosavos žemės yra apie 230 ha.

Plėsti plotus buvo įsipareigojimas gaunant ES paramą, o dabar šneka, kad jau per daug žemės turime – dviprasmiškai skamba. Galėčiau ir daugiau žemės dirbti, bet pagal dabartinę politiką nėra ko plėstis. Žiniasklaidoje ryškus neigiamas požiūris į stambiuosius ūkininkus – esą jie susirenka visus paramos pinigus. Bet juk išmoka mokama už plotą, o ne už galvą. Jeigu dirbi didesnį plotą, tai logiška, kad turi gauti didesnę išmoką. Pernai su viena įmone lankėmės Vokietijoje pas ūkininkus. Išsikalbėjome su vienu – turi per 1 000 ha ir už visus hektarus gauna vienodo dydžio išmokas, o jei dar augina penkių skirtingų rūšių augalus, tai gauna priedą 90 Eur/ha. Išmokų lubų ten netaiko. Mes tik šimtą su trupučiu eurų už hektarą gauname plotinių išmokų, o jie vien priedą panašaus dydžio...

Dvidešimtmetis sūnus Vincentas studijuoja žemės ūkio mokslus, jau ketverius metus per vasaros atostogas dirba su traktoriumi. Beje, 2004 m. mūsų ūkyje lankėsi Prezidentas Valdas Adamkus, Vincentui buvo ketveri, jau tada paklaustas, kuo bus, berniukas atsakė – ūkininku. Sūnus norėjo registruoti jaunojo ūkininko ūkį, bet kadangi neturime gyvulininkystės dalies, nesurenkame reikiamų balų, tuos planus teko atidėti – kai baigs mokslus, gal ir papildomų balų pridės. Sūnaus patvirtinimas, kad perims ūkį, buvo dar vienas stimulas plėstis ir investuoti.

Supratome - reikia didinti ūkį, kad pajėgtume dirbti pelningai

Rimas KAŠČIONIS, Panevėžio r. ūkininkas

Ūkį įkūriau 1999 m., įsigijęs 5 ha žemės. Iš anksčiau kelias dešimtis hektarų žemės turėjo tėvai. Kol studijavau, ūkis iki 2003–2004 m. taip ir stovėjo, nelabai ką veikė. Atsiradus ES išmokoms, pažvelgiau į žemės ūkį kaip į verslą ir supratau, kad šioje srityje galima kai ką reikšmingo nuveikti.

Rizikavome, nes tikėjome, kad žemės ūkis leis dirbti pelningai. Bankai irgi matė, kad vyksta augimas, kad nusistovi stabilios produkcijos supirkimo kainos, todėl pradėjo palankiau žiūrėti į žemdirbių kreditavimą.

Tiesioginės išmokos suteikė žemdirbio veiklai bent šiek tiek stabilumo. Pradėjau investuoti į žemę ir techniką. Viskas vyko sparčiais šuoliais. Pirmą projektą paruošiau 2006 m., bet finansavimas buvo atidėtas metams. Buvau prisipirkęs naudotos technikos, o kai patvirtino paramą, teko viską iš esmės keisti. Paskutinį projektą įgyvendinome 2016 m.: tada dar leido grūdininkams pasinaudoti parama, sumažinus rėmimo intensyvumą iki minimumo (25 procentų).

Didelė rizika, dideli skolinimaisi – tokia sparčios ūkio plėtros kaina. Žemės plotą kasmet padvigubindavau – nuo 40 iki 80, nuo 80 iki 160, nuo 160 iki 250, tada iki 400 ha.

Dabar dirbu 750 ha. Ūkio plėtra sustojusi, nes ekonomiškai neapsimoka nei pirkti, nei nuomotis naujų plotų. Plėsdamas ūkį lygiagrečiai investavau į techniką: buvo 3 technikos keitimo etapai. Jei ūkis dar didėtų, reikėtų ir vėl iš esmės atnaujinti techniką.

Skaudina naujai besikuriančių ūkių ir seniau dirbančių smulkiųjų ūkių požiūris – esą susigrobėme visas žemes. Kai mato ūkininką, turintį daug žemės ir dirbantį su našia technika, gal kažkoks pavydo jausmas apima? Bet jei žmogus dirba, tai jis ir pasiekia rezultatų. Juk niekas nieko už dyką nedavė.

Milijonas litų paskolos 2004 ar 2006 m. buvo sunkiai suvokiamas dydis, o mes drebančiomis rankomis rašėmės sutartis, skolinomės ir rizikavome. Supratome – reikia didinti ūkį, kad pajėgtume dirbti pelningai. Juk pati produkcija nebrangsta, o savikaina didėja, ir tik per mastą galima ūkį išlaikyti pelningą. Dabar reikėtų stambinti, konsoliduoti laukų masyvus, kad sparčiau eitųsi darbai.

Smarkiai priklausome nuo gamtos sąlygų, visada išlieka didžiulė rizika

Leonas RUDINSKAS, Kauno r. ūkininkas

Startavome pagal Valstiečio ūkio įstatymą nuo 50 ha, bet viskas prasidėjo dar anksčiau. Esu baigęs Žemės ūkio akademiją, Mechanizacijos fakultetą. Po trejų metų sugalvojau, kad reikia įgyti ir ekonominį išsilavinimą. Mokytis teko naktimis: keldavausi trečią nakties, prie knygų sėdėdavau iki 6 val. ryto, tada eidavau į tvartą šerti gyvulių ir jau tada į darbą. Kolūkio laikais sesijos būdavo kaip ir atostogos.

Smarkiai rizikavome imdamiesi savarankiško ūkininkavimo. Pradėjome su partneriais, buvome trise, mano užduotis buvo verslauti („spekuliuoti“) Rusijoje – juk reikėjo kažkaip uždirbti pradinį kapitalą. Tai buvo didelė rizika, daug kas ir negrįžo iš Rusijos... Keliai su partneriais 1995 m. išsiskyrė, teko vėl pradėti kurti ūkį beveik nuo nulio.

Taupydami pinigus pirkome seną techniką, kurią patys remontavome, gaminome padargus. Nebuvo už ką gero plūgo nusipirkti, tai ilgainiui jo ir nebereikėjo – pradėjome taikyti neariamąją žemdirbystę: tai daug pigiau, efektyviau, be to, ir žemei geriau.

Ir dabar ūkyje plūgo neturime – dirvos ne prastėja, o gerėja. Darome dirvožemio agrocheminius tyrimus, taikome tiksliąsias žemdirbystės technologijas, nebarstome trąšų bet kur ir bet kokių.

Parama naudojomės labai ribotai. Tarkime, maksimalūs projektai pagal SAPARD programą buvo 3 mln. Lt, o mes įgyvendinome 1,3 mln. Lt vertės projektą su 40 proc. paramos intensyvumu. Žemės ūkio ministro K. Starkevičiaus laikais naudojomės parama supaprastinta tvarka porai technikos vienetų įsigyti.

Dabar techniką tenka pirkti ir naudotą. Aplinkui visiems atrodo, kad esame pinigų pertekę ir galime įsigyti viską, ko užsigeidžiame, bet realybė kitokia. Labai alina žemės pirkimas, tam išleidžiami didžiuliai pinigai, nes nesinori iš rankų paleisti plotų, kuriuos daug metų dirbi. Be to, ir žemės nuoma brangsta. Smarkiai priklausome nuo gamtos sąlygų, visada išlieka didžiulė rizika, bet kada gali atsidurti po vandeniu.

Ūkininkavimo pradžia buvo nelengva, net depresiją nuo pervargimo įsivariau, teko porą metų gydytis. Paskui pasidarė lengviau, ypač kai įsitraukė vidurinysis sūnus Andrius – kartu dirbame apie 1 200 ha žemės. Puikiai sutariame su kolektyvu – pagrindinis ūkio turtas yra žmonės, o ne geležys. Nors parama mažėja, mes privalome užtikrinti darbuotojams konkurencingus atlyginimus, mokėti visus darbdaviui priklausančius mokesčius.

Stebiuosi matydamas kaimynystėje keliasdešimt hektarų dirbantį ir visokeriopai remiamą smulkųjį ūkį – jis rugsėjo vidury dar kulia sugulusius miežius. Tokiam „ūkininkavimui“ sunku būtų rasti paaiškinimą.