Piktžolės pasėliuose padaro nemažai žalos. Dėl jų sumažėja žemės ūkio augalų derlius, pablogėja jo kokybė. Piktžolėtuose pasėliuose blogiau dirba kombainai, padidėja išlaidos grūdams džiovinti.

Piktžolės ne tik tiesiogiai mažina kultūrinių augalų derlių, bet subrandindamos ir išbarstydamos sėklas didina vėliau auginamų augalų piktžolėtumo kontrolės išlaidas. Nedidelis piktžolėtumas gal ir nekenktų tam tikram derliaus lygiui, bet sukurtų problemų ateičiai – piktžolės išplistų.

Lietuvoje yra daugiau kaip 200 piktžolių rūšių ir dauguma jų plinta sėklomis. Vienos jų sėklas paskleidžia pačios, kitų sėkloms išplisti padeda vėjas, vanduo, gyvūnai, paukščiai, taip pat žmogaus ūkinė veikla. Išbarstytos ar išsibarsčiusios sėklos patenka į dirvą ir ilgam ją užteršia, todėl kontroliuoti pasėlių piktžolėtumą reikia ne tik dėl to, kad nesumažėtų kultūrinių augalų derlius, bet ir kad neišaugtų piktžolių kontrolės išlaidos vėliau auginamų augalų pasėliuose.

Kadangi dauguma piktžolių dauginasi sėklomis, svarbu, kad nedidėtų piktžolių sėklų kiekis dirvoje. Manoma, kad piktžolių sėklų neturi išbyrėti daugiau, negu dingsta iš dirvos dėl dygimo ar bakterijų veiklos.

Dirvoje esančios piktžolių sėklos sudaro piktžolių sėklų banką, kuris ir yra pagrindinis laukų piktžolėtumo šaltinis. Sėklų banko tyrimai labiau parodo botaninę įvairovę, negu paprastas piktžolėtumo įvertinimas, nes dalis piktžolių, auginant įvairius augalus, sunaikinama, o piktžolių sėklos dirvoje – išlieka. Didžiausią sėklų dalį dirvoje (apie 95 proc.) sudaro vienmečių piktžolių sėklos. Žinoma, dalis sėklų gali būti ir ant dirvos paviršiaus. Į dirvą jos patenka įvairiais būdais: gali įkristi į dirvos plyšius, gyvūnų ir žmogaus veikla taip pat lemia jų patekimą į gilesnius dirvos sluoksnius.

Ne visos dirvoje esančios sėklos gali sudygti ir nebūtinai, jei lauke yra tam tikrų augalų, rasime ir jų sėklų dirvoje. Piktžolių sėklų banko ir antžeminės jų dalies tarpusavio ryšį lemia piktžolių rūšis.

Dirvoje sėklos gali išlikti, bet gali ir žūti. Jų žuvimą lemia daug veiksnių: aplinkos sąlygos (temperatūra ir drėgmė), dirvos mikroorganizmų ir įvairių gyvūnų veikla.

Taigi, piktžolių sėklų rezervas dirvoje arba sėklų bankas kinta dvejopai: pasipildo kiekvienais metais tų piktžolių sėklų, kurias subrandina augalai, atneša vėjas ar vanduo, ir mažėja tiek sėklų, kiek sudygsta, supūva ar yra sunaikinama dirvos faunos.

Įprastinės piktžolių kontrolės priemonės, pavyzdžiui, herbicidai ar dirvos dirbimas, kontroliuoja piktžolių kiekį, bet neveikia turimo piktžolių sėklų banko – vadinasi, kontroliuodami piktžoles, galime neleisti subrandinti sėklų, bet jau esančioms dirvoje tai įtakos neturės.

Kiek paplis atskirų rūšių piktžolių sėklos dirvoje, lemia tai, kiek vienas augalas subrandina sėklų; kaip ilgai sėklos laikosi dirvoje; ar aplinkos sąlygos bus palankios sėklų dygimui. Įvairių rūšių piktžolės subrandina nevienodą sėklų skaičių. Duomenys, kiek įvairių rūšių piktžolės subrandina sėklų ir kiek sėklos gali išlikti dirvoje, pateikti lentelėje.

Vieno augalo subrandintų sėklų skaičių lemia tai, ar piktžolės augo nestelbiamos kultūrinių augalų, ar su jais konkuravo – subrandinamų sėklų kiekis gali skirtis šimtais kartų.

Piktžolių sėklų banko struktūrai ir dinamikai įtakos turi taikoma agrotechnika: sėjomaina, piktžolių kontrolė ir dirvos dirbimas.

Naujų piktžolių rūšių sėklos į dirvą gali patekti keliais būdais:

• sėjant neišvalytą sėklą: su sėkla plinta tuščiosios avižos, dirsės ir kitos piktžolės;
• su žemės ūkio technika – kai neišvalyti tie patys padargai dirba ir piktžolėtuose, ir nepiktžolėtuose laukuose;
• dideliu piktžolių sėklų šaltiniu gali tapti mėšlas ir kompostas;
• sėklas gali pernešti vėjas, gyvūnai, vanduo;
• nesutvarkyti lauko pakraščiai gali tapti piktžolių sėklų šaltiniu – iš čia sėklos gali būti nuneštos į dirbamus laukus ir papildyti sėklų banką.

Lietuvos žemdirbystės institute buvo daryti piktžolių sėklų kiekio dirvoje stebėjimai skirtingai dirbant dirvą. Mažiausiai piktžolių sėklų buvo rasta laukeliuose, kur dirva buvo ariama. Tuose laukeliuose piktžolių sėklų buvo 1,5 karto mažiau negu 10–12 cm gyliu dirbant dirvą ar augalus sėjant į visai nedirbtą dirvą.

Skirtingu gyliu dirbant dirvą, sėklos nevienodai pasiskirstė ariamajame sluoksnyje. Tolygiausiai piktžolių sėklos pasiskirstė dirvą ariant. Dirvą dirbant 10 cm gyliu, daugiausia – apie 80 proc. – visų sėklų buvo randama 0–5-ir 5–10 cm gyliuose. Sėjant į nedirbtą dirvą, daugiau negu 50 proc. visų piktžolių sėklų buvo randama viršutiniame dirvos sluoksnyje, 0–5 cm gylyje.

• Piktžolių sėklų kiekiui ir jų pasiskirstymui dirvoje didelę įtaką turi dirvos dirbimas.
• Ilgesnį laiką (trejus ir daugiau metų) dirbus dirvą sekliai, viršutiniame sluoksnyje (0–10 cm) padidėjo piktžolių sėklų kiekis.

Integruota piktžolių kontrolė

Didėjant piktžolių atsparumui herbicidams ir augant aplinkosauginiams reikalavimams, būtina į kultūrinių augalų apsaugą nuo piktžolių žiūrėti plačiau, t. y. taikyti integruotą apsaugą. Ją sudaro įvairūs agrotechniniai sprendimai, didinantys kultūrinių augalų sugebėjimą konkuruoti su piktžolėmis – kiekvienas darbas, kuris užtikrina tolygų ir greitą kultūrinių augalų dygimą ir augimą bei didina jų sugebėjimą konkuruoti su piktžolėmis, yra integruotos piktžolių kontrolės dalis.

Viena integruotos kontrolės priemonių turėtų būti piktžolių sėklų banko mažinimas. Ką reikėtų daryti?

• Neleisti, kad piktžolės subrandintų sėklas.
• Riboti piktžolių sėklų plitimą iš vieno lauko į kitą.
• Skatinti naudingųjų vabzdžių ir paukščių, kurie maitinasi piktžolių sėklomis, apsaugą.
• Skatinti esančių dirvoje sėklų irimą.

Tą galima daryti keliais būdais.

a) dirvos dirbimas; pavyzdžiui, bearimis dirbimas ir ypač tiesioginė sėja leidžia piktžolėms likti dirvos paviršiuje, kur jos greičiau žūva; daugelio piktžolių sėklų dygimą paskatina dirvos sujudinimas. Taigi, viena iš priemonių piktžolių sėklų kiekiui dirvoje mažinti yra nejudinti dirvos iš karto po sėklų išbyrėjimo. Kita vertus, jei yra galimybė piktžoles kontroliuoti, tai dirvos sujudinimas leidžia sudygti maksimaliam piktžolių sėklų kiekiui. Labai svarbu, kad naujai sudygusios piktžolės nesubrandintų sėklų ir būtų sukontroliuotos;

b) papildomas priešsėjinis dirvos dirbimas, kuris paskatina piktžolių dygimą, o sudygusios sunaikinamos;

c) augalų sėjomaina. Auginant skirtingus augalus, į dirvą gali patekti nevienodas piktžolių skaičius, nes vieni augalai geriau konkuruoja su piktžolėmis, o kiti prasčiau. Tyrimais nustatyta, kad auginant javus ir lubinus piktžolių sėklų bankas dirvoje padidėjo 30–40 procentų, o auginant daugiametes žoles panašiai tiek pat sumažėjo.

Ko reikia, kad piktžolių sėklų bankas mažėtų?

• Skatinti piktžolių sėklų dygimą ir po to sunaikinti sudygusias. Taip per kelerius metus galima ryškiai sumažinti atskirų piktžolių rūšių sėklų kiekį dirvoje.
• Sėti švarią sėklą ir valyti techniką važiuojant iš lauko į lauką. Tai gali padėti išvengti naujų piktžolių atsiradimo.
• Neleisti piktžolėms subrandinti sėklų pasėlyje ir taip užkirsti kelią naujų sėklų patekimui į dirvą per vegetaciją.
• Rekomenduojama iš laukų dideles piktžoles pašalinti rankiniu būdu, nes yra nustatyta, kad 10 proc. didžiausių individų subrandina 90 proc. sėklų.
• Šienauti lauko pakraščius.
• Neleisti piktžolėms subrandinti sėklų po kultūrinių augalų derliaus nuėmimo.

***

Labai svarbi efektyvi piktžolių kontrolė kiekvienais metais. Amerikiečiai mokslininkai nustatė, kad jei į dirvą visai nepatenka piktžolių sėklų, sėklų bankas per penkerius metus sumažėja 95 proc., bet užtenka vienų metų, kad šis kiekis atsikurtų.