Pedantiška žemės ūkio technikos priežiūra, jos tobulinimas, gražinimas, nuolatinis vis kokios nors mašinos konstravimas yra viena iš Sudargo krašto ūkininko Vidmanto Brazaičio aistrų. „Technika turi būti ne tik tvarkinga, bet ir man patraukli, graži, kitaip sakant, su cinkeliu“, – sako V. Brazaitis.

Būtent tai ir skatina Šakių r. ūkininką nemažai laiko praleisti dirbtuvėse, į darbus įtraukiant ne tik nuolatinį jau 26 metus ūkyje dirbantį darbuotoją, bet ir sūnus Tomą ir Tadą, šiems savaitgaliui grįžus iš darbų Kaune (vienas jų – medžiagų apdirbimo inžinierius, kitas – suvirintojas). Žmona Vida patvirtina, kad technika ir dirbtuvės – Vidmanto gyvenime labai svarbūs dalykai. „Kai perkame techniką, prisiekinėja, kad nieko jai nedarys, artimiausiu metu neinvestuos. Mane iš tų kalbų juokas ima: vos tik parsivaro, iš karto garaže visą išrenka, nes negali tokia negražia, kurioje bent kiek rūdžių matyti, važiuoti ir dirbti“, – pasakoja sutuoktinė.

Ir ne vien rūdis nušveičia, perdažo, dylančiąsias dalis pakeičia, dažnai ir savaip pagražina ar patobulina. „Man svarbu, kad mano technika būtų išskirtinė, atkreiptų dėmesį“, – prisipažįsta Vidmantas, iš pagrindų atnaujinęs ne vieną baltarusišką ir rusišką traktorių, sunkvežimį, sukonstravęs daugybę priekabų, perrinkęs ir patobulinęs ne vieną padargą. Pirmiausia atnaujinta technika dirba savo ūkyje, mat, sako, nekonstruoja nieko, ko nereikia ūkiui, vėliau, po dvejų trejų metų gerai prižiūrėtą techniką gana pelningai parduoda. Vidmanto žodžiais, lig šiol nė iš vieno pirkėjo nesulaukęs jokių pastabų ar priekaištų.

Augino ir karves, ir kiaules

Vidmanto Brazaičio pažintis su žemės ūkiu ir technika prasidėjo vaikystėje, kai po pamokų ant dviračio lėkdavo pas kolūkyje dirbantį tėtį, vieną geriausių to meto traktorininkų ir kombainininkų – ne tik kabinoje pasėdėti, bet kartais ir jį pavaduoti. Vidmantas, jauniausias iš penkių Brazaičių šeimos vaikų, gavo kolūkio stipendiją žemės ūkio technikos mechaniko specialybei įgyti tuometiniame Smalininkų technikume. „Tiesą sakant, daugiau niekas kitas manęs ir netraukė“, – tikina V. Brazaitis. Dar aštuoniolikmečiui jaunuoliui kolūkio pirmininkas patikėjo kombainininko darbą su dvejų metų senumo Niva kombainu, kuriuo prieš tai dirbo jo vyriausias brolis Kęstutis (beje, jis, kaip ir Vidmantas, šiuo metu ūkininkauja).

„Sekėsi mums neblogai: brolis buvo pirmas, tėtis – antras, aš – ketvirtas iš 13 kolūkio kombainininkų. Kolūkio istorijoje buvau jauniausias kombainininkas“, – prisimena Vidmantas, kombainu atidirbęs du sezonus. Nepriklausomybės pradžioje mamai atgavus 13 ha, šeima nusprendė imtis ūkininkavimo. Kaip sako Vidmantas, net nebuvo jokių minčių veikti ką nors kita. Tad iš pradžių padėjo tėvams, kurių ūkis buvo mišrus (laikė 17 galvijų, tarp kurių – 8 melžiamos karvės), vėliau su žmona Vida ūkį perėmė.

Pieno supirkimo bendrovei neatsiskaičius už žaliavą, nusprendė karvių ir galvijų atsisakyti ir pereiti prie kiaulių auginimo. Pasistatė tvartą prie namų, vėliau, atsiradus galimybei, pamiškėje, atokiau nuo gyvenvietės, įsigijo buvusias veršides, kurių trečdalį pritaikė 300 kiaulių auginti, o likusioje dalyje įrengė grūdų sandėlį su valomąja. Pradėjus plisti afrikiniam kiaulių marui, Brazaičiams kiaulių teko atsisakyti, nes, Vidmanto žodžiais, visų veterinarijos reikalavimų eiliniam ūkininkui neįmanoma įvykdyti.

Šiuo metu buvusiose Brazaičių kiaulidėse, tiesa, gerokai rekonstruotose ir išplėstose, kiaules augina kooperatyvas „Rėžis“, kurio vieni iš akcininkų yra ir Brazaičiai, o pagrindinis paketas priklauso „Dainių“ kiaulininkystės kompleksui. Ten vis dar liko Vidmanto pagrindinis grūdų sandėlis, kurio įrenginius ūkininkas pats suprojektavo. Reikėtų ūkiui džiovyklos, tačiau kol kas apsieina be jos. Pasak ūkininko, ją iš dalies kompensuoja dvigubai galingesnis ir našesnis nei reikėtų jo ūkiui javų kombainas.

Tad atsisakęs kiaulių, V. Brazaitis pasiliko vieną veiklos kryptį – augalininkystę ir šiuo metu grūdus (žieminius rapsus ir kviečius, vasarinius kviečius, žirnius ir pupas) augina 185 ha, iš kurių 43 ha sudaro nuosava žemė. Buvo laikas, kai Brazaičiai dirbo 260 ha, tačiau susiklosčius nepalankioms aplinkybėms 65 ha pardavė. „Įsigijome naują kombainą ir traktorių be paramos, o keleri metai iš eilės buvo labai blogi, nebuvo iš ko bankams už techniką mokėti, taip ir teko žemės plotą sumažinti“, – sunkų periodą prisimena ūkininkas.

Patobulinimų neišvengia ir nauja technika

Šiuo metu V. Brazaičio ūkio technikos parką sudaro ne vienus metus naudota technika, dalis jos parvežta iš užsienio ir įsigyta iš vienos Jurbarko įmonės. Ūkininkas laikosi nuostatos, kad neverta permokėti perkant naują populiarių prekės ženklų ar labai brangią naudotą techniką – geriau rinktis pigesnę ir ją pačiam pagal savo poreikius pasitobulinti. Naują įsigijo pirmą ūkio traktorių Belarus, kurį giminaičių padedami tėvai parsivežė iš užsienio, vėliau – Laverda kombainą ir Claas traktorių. Pirmasis traktoriukas, Vidmanto žodžiais, kelis kartus keitė įvaizdį – buvo ne kartą perdažytas, gražintas, o parduotas ne tik geros techninės būklės, bet ir trijų spalvų.

Permainų neišvengė ir naujos vakarietiškos mašinos: ir kombaine, ir traktoriuje Vidmantas patobulino apšvietimo sistemas, išilgino ir padidino traktoriaus priekinės pakabos svorį, padidino ir variklio galią nuo 155 iki 185 AG. Tiesa, pastarąjį darbą patikėjo specialistams. Nors serviso darbuotojai nepatarė didinti galios ir perspėjo dėl galimų pavarų dėžės problemų, tačiau Vidmanto tai nesustabdė – jo nuomone, jei technika tinkamai prižiūrima, laiku tepama, keičiamos susidėvėjusios dalys, tai ir daugelio gedimų galima išvengti.

„Šis traktorius ūkyje jau išdirbęs 5 000 motovalandų. Didžiausias jo trūkumas – elektros laidynai, kurie neįtraukti į apvalkalus, todėl laidai tarpusavyje prasitrina ir trumpina. Bet techninė dalis gera – lig šiol tik vieną įsiurbimo daviklį ir vieną pusašį keitėme. Tiesa, pasigailėjau, kad pastarąjį ne patys keitėme, nes gana brangiai kainavo. Ko pats nedarai, ten pinigai žūva, ką pats pasidarai, ten sutaupai“, – sako V. Brazaitis, neslėpdamas, kad brangios serviso paslaugos, kai nemaži pinigai imami vien už atvažiavimą, verčia rinktis senesnius traktorius, kuriuos geba patys remontuoti, nes juose mažiau elektronikos.

Taip Vidmanto rankomis atnaujintas ne vienas pigiai įsigytas Belarus traktorius, kuriuos, jo žodžiais, padarydavo kaip saldainius, ir už gerą kainą, gerokai didesnę nei rinkoje, be problemų parduodavo. Su nostalgija ūkininkas pasakoja apie lankstinės važiuoklės traktorių K700, parvežtą iš Vokietijos, jo techniškai iš pagrindų atnaujintą, aprūpintą saugos karkasu, ne vienus metus ūkyje naudotą ir pernai rudenį sėkmingai parduotą.

Traktorių nusprendė parduoti, nes nė vienas Brazaičių sūnus – pagrindiniai pagalbininkai – nenorėjo juo važiuoti, be to, prieš ketverius metus ūkininkas pakeitė ariminę žemės dirbimo ir sėjos technologiją tiesiogine sėja, todėl traktorius stovėjo nenaudojamas. Vietoj jo įsigijo naudotą, iš užsienio parvežtą ir beveik porą metų Jurbarko prekybos aikštelėje stovėjusį Hürlimann traktorių. Šį neįprasto vardo traktorių V. Brazaitis apžiūrinėjo kelis kartus, kol galiausiai ryžosi įsigyti.

„Jei žmonės būtų žinoję, koks tai traktorius, taip ilgai jis nebūtų stovėjęs. Daugelį gąsdino nežinomas vardas, nei šiokia, nei tokia spalva. Nors traktorius 1998 m. gamybos, bet labai tvarkingai išlaikytas, akivaizdu, kad juo dirbo žmogus, mylėjęs ir prižiūrėjęs techniką. Taip įsigijau tvarkingą, paprastą ir man gražų traktorių už gerą kainą“, – naujausiu pirkiniu patenkintas Sudargo ūkininkas.

Siekdamas išlaikyti savaeigę techniką geros techninės būklės, laikosi taktikos vieną techninę apžiūrą patikėti servisui, o kitą atlikti pats. Pasak jo, taip didesnė tikimybė viską atlikti tinkamai ir nieko nepraleisti.

Technikos per žiemą nepalieka ir stovėti lauke – stengiasi ją sutalpinti buvusio kolūkio dirbtuvėse ir garažuose, kuriais dalijasi su dar penkiais ūkininkais ir Grinaičių žemės ūkio bendrove. Kombainą net per darbymetį stengiasi įkišti į garažą, kad ir su prikabinta pjaunamąja. „Dar nuo šių dirbtuvių pastatymo laikų, atrodo, 1974 m., jose yra užrašas: „Jeigu techniką mylėsi, tepsi, prižiūrėsi, darbe nestovėsi“. Tad taip ir išmokome“, – aprodydamas dirbtuves ir technikos kiemą juokiasi V. Brazaitis.

Dirbo įvairių gamintojų kombainais

Per visą ūkio gyvavimo istoriją Brazaičiai javus kūlė ne vieno gamintojo kombainu. Pirmoji javų derliaus dorojimo mašina – nedidelis 1977 m. gamybos International 431 be kabinos, kurį tėvas pirko Vokietijoje. Dvejus metus Brazaičiai juo vargo, dulkėmis aplipę ir perštinčiomis akimis, kol galiausiai nusprendė konstruoti jam kabiną – Vidmantui į pagalbą atėjo antrasis brolis Rimas, kuris remontavo automobilius.

Kombainu su prikonstruota kabina dar dirbo 7 metus, tada jį pardavė ūkininkui į Žygėnus, kuris dirbo juo 5 metus, bet, Vidmanto pastebėjimu, neprižiūrėjo. Ir galiausiai už simbolinę kainą jį įsigijo kaimynas – taip kombainas grįžo į Sudargą ir dabar, jau nevažiuojantis, stovi netoli Vidmanto dirbtuvių.

Pardavę pirmąjį kombainą, iš Lazdijų savo eiga parsivarė gana geros būklės Don kombainą. „Ieškojome, kad nebūtų per nugarą perlūžęs – tai pagrindinė šių kombainų bėda. Radome nelūžusį, tik stipriai apsilaupiusį“, – prisimena ūkininkas. Vėliau Don keitė naudotas John Deere, parvežtas iš Danijos, kurį vėliau pardavė, iškilus finansiniams sunkumams dėl prasto derliaus. Teko V. Brazaičiui dirbti ir visiškai nauju iš Lenkijos bendrovės šakiečių pernuomotu New Holland kombainu. Nuoma naudojosi du sezonus. „Kadangi pats dirbau, nereikėjo operatoriaus, todėl nuoma buvo pigesnė, be to, sutarėme, kad kartu dar keliems ūkininkams nukulsiu. Toks atidirbimas labai didelę dalį nuomos padengė, tad buvo ir man, ir jiems gerai“, – sako ūkininkas. Dabar jau 8 sezoną javų derlių doroja nuosavu Laverda kombainu.

Beje, kombainą V. Brazaitis kasmet į garažą žiemai pastato tik kruopščiai išplautą, sutvarkytą ir suteptą, specialiai apsaugotą nuo graužikų. „Laikausi nuostatos, kad technika turi būti švari. Tad rudenį, prieš pastatydamas kombainą, jį išplaunu, leidžiu ilgai varikliui dirbti, kad iškaistų guoliai, tada sutepu, dar kartą prasuku, sutepu ir pastatau. Be to, išpurškiu visą kombaino apačią dyzelinio kuro ir tepalo mišiniu. Tai gerai pasiteisinusi priemonė nuo korozijos ir graužikų“, – ilgamečiais pastebėjimais dalijasi Sudargo ūkininkas.

Darbai dirbtuvėse nesibaigia

Šiuo metu dirbtuvėse Vidmanto rankų laukia pradėta konstruoti priekaba, už paslaugas vienai įmonei tvarkomas ir tiesinamas apverstas purkštuvas, kaimynui konstruojama automobilinė priekaba, visai naujai perrinktas T150 traktorius, kurį žada komplektuoti su vakarietiško kombaino kabina – ji bus amortizuojanti ir su kondicionieriumi. „Už metalo laužo kainą nupirkau du traktorius ir planuoju tarybinės technikos bazėje pusiau vakarietišką traktorių surinkti. Prie jo kabinsiu vandens cisterną, kurią kažkada pats pasigaminau, ir neatkabinsiu. Tiesa, šis projektas – ne iš reikalo, tad ilgai trunka“, – sako ūkininkas ir prasitaria, kad daugelį darbų, taip pat ir konstravimo, teko atidėti dėl stuburo skausmų ir operacijos praeitą žiemą.

Dar šį pavasarį iš pagrindų perrinko prieš 11 metų įsigytą naują diskinį skutiklį – pakeitė sudilusias darbines dalis, dalį guolių su stebulėmis, volą, išplėtė jo darbinį plotį nuo 4 iki 5 m, kitoje vietoje prikonstravo smulkių sėklų sėkladėžę. „Neskaitant savo darbo, įdėjimai atsiėjo apie 5–6 tūkst. eurų, tačiau vėl turiu visiškai naują padargą. Pigiausia alternatyva – naujas ukrainietiškas skutiklis, kuris kainuoja 15,5 tūkst. eurų be PVM“, – skaičiuoja V. Brazaitis.

Patobulino Vidmantas ir seną, tačiau, jo žodžiais, labai paprastos konstrukcijos tiesioginės sėjos sėjamąją John Deere 750A – pagal save išvedžiojo sėklavamzdžius, kad vienu metu galėtų dvi kultūras sėti. Planuoja ją dar tobulinti, nes nori kartu sėti ir smulkiasėklius augalus bei įterpti startines trąšas prie sėklų.

Nemažai laiko nagingas ūkininkas anksčiau skirdavo ir savo sportiniam visureigiui, įveikusiam ne vieną bekelę, padėjusiam 2011–2013 m. laimėti ne vieną prizinę vietą, tobulinti. Lenktynės – dar viena Vidmanto aistra, kuria, kaip ir žvejyba, užkrėtė ne tik sūnus, bet ir žmoną. Tiesa, jau nuo 2017 m. automobilis stovi nenaudojamas ir neremontuojamas. „Tai brangiai kainuojanti pramoga, kurios labai pasiilgstu. Bet jei derliai bus geri, galbūt vėl grįšiu į lenktynes“, – šypsosi Sudargo krašto ūkininkas V. Brazaitis.