Žuvys ir žuvininkystės produktai nėra tarp labiausiai paplitusių zoonozių šaltinių, tačiau, nesilaikant žuvų ruošimo maistui sąlygų ir higienos reikalavimų, užsikrėtimo pavojus yra realus.

Daugumą infekcinių ligų sukelia patogenai, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai įvairūs gyvūnai perduoda žmonėms. Žinoma daugiau kaip 200 zoonozių, kurios pasireiškia dėl abipusio žmonių ir gyvūnų kontakto. Apie 75 proc. infekcinių ligų, kuriomis serga žmonės, yra gyvūninės kilmės ir apie 60 proc. patogenų, kurie sukelia žmonių negalavimus, yra zoonotinės kilmės.

Globalėjant pasauliui, zoonozės kelia nuolatinę grėsmę visai žmonijai. Nepaisant didelių pastangų, klasikinės infekcinės ligos (pasiutligė, maras, geltonoji karštligė) nėra išnaikintos. Zoonozių grėsmę didina ir per didelis gyventojų skaičius atitinkamose teritorijose, karai ar stichinės nelaimės ir dėl jų blogėjančios gyvenimo sąlygos, vandens trūkumas ar užteršimas nuotekomis, nepakankamos higienos ir visuomenės sveikatos priemonės, sąlytis su graužikais, benamiais ar laukiniais gyvūnais. Kita grupė priežasčių yra susijusi būtent su gyvenimo kokybės gerėjimu: galimybė keliauti beveik be kliūčių į įvairiausius egzotinius kraštus, vis įvairesnė prekyba ūkiniais ar egzotiniais gyvūnais ir jų produktais, natūralių barjerų tarp įvairių ekosistemų naikinimas ar nykimas.

Nuolat didėjančiai žuvininkystės produktų paklausai patenkinti nepakanka vien tik laisvėje (ežeruose, jūrose, vandenynuose) sugautų žuvų, todėl jos labai intensyviai auginamos dirbtinėmis sąlygomis. Žuvininkystės produktų paklausos didėjimas patenkinamas tiktai dėl akvakultūros produkcijos gamybos augimo. Lietuva – ne išimtis.

Žuvininkystės produktų gamybos intensyvėjimas, naujų, egzotiškų ar selekcijos būdu išvestų žuvų auginimas ir naudojimas maistui, neatsakingas požiūris į genetinius eksperimentus gali sudaryti prielaidas jau žinomų žuvų patogenų sukeliamoms infekcijoms plisti ar šių patogenų mutacijoms.

Zoonozių sukėlėjai ir jų plitimo būdai

Jūriniame (sūriame) vandenyje gyvenančios bakterijos gali sukelti infekcijas per žaizdas odoje, kai žmonės paprasčiausiai plaukioja ar vaikščioja pajūriu. Bakterijos, priskiriamos Vibrio spp., Shewanella spp., Staphylococcus spp., ir Micrococcus spp. rūšims, buvo išskirtos iš žaizdų žmonių odoje. Žuvų įkandimai retai kada sukelia infekcijas, tačiau bakterijos Vibrio vulnificus, V. parahaemolyticus, V. carchariae, Halomonas venusta, Photobacterium damsela, Erysipelothrix rhusiopathiae, Aeromonas hydrophila ir Clostridium spp. buvo išskirtos iš žaizdų, atsiradusių nuo žuvų įkandimų.

Daugelio bakterijų, paprastai laikomų žuvų zoonozėmis, dažnai neįmanoma atskirti nuo įprastų infekcijų ir griežtų zoonozių. Pavojingiausios helmintų sukeliamos infekcijos perduodamos per maistui naudojamas žuvis ar žuvininkystės produktus.

Anisakidozė – žmogaus virškinimo organų veiklos sutrikimais ir jų skausmais pasireiškiantis susirgimas, kurį sukelia apvaliųjų kirmėlių Anisakis šeimos Anisakis simplex ir Pseudoterranova decipiens lervos.

Su maistui naudojamomis žaliomis, termiškai neapdorotomis jūrinių vandenų žuvimis (tai silkės, skumbrės, menkės, lašišos, plekšnės ir t. t.) ar kalmarais į žmogaus organizmą patekusios lervos įsiskverbia į skrandžio arba plonosios žarnos sieneles ir sukelia uždegimus ar opas.

Inkubacinis ligos laikotarpis trunka nuo kelių valandų iki kelių dienų. Pacientus kamuoja stiprūs epigastriniai skausmai, pykinimas ir vėmimas. Dėl pažeidimų gleivinėje gali pasirodyti kraujo skrandžio sultyse ar išmatose. Taip pat dėl lervų medžiagų apykaitos poveikio gali pasireikšti alerginis jautrumas. Beje, alergines reakcijas gali sukelti ir negyvos lervos, esančios ir tinkamai termiškai apdorotose žuvyse.

Žmonės yra atsitiktiniai parazito vystymosi ciklo šeimininkai. Į žmogaus organizmą patekusios lervos toliau nesivysto ir išgyvena iki vienos savaitės. Paprastai ūmus infekcijos simptomai išnyksta po savaitės, tačiau degeneracinių ir vėlesnių regeneracinių pakitimų gali likti ilgesnį laiką.

Kapiliariazė – apvaliųjų kirmėlių sukeliamas susirgimas, kuris, atsižvelgiant į sukėlėjo rūšį, patekęs į žmogaus organizmą gali lokalizuotis skirtingose kūno vietose ar organuose. Capillaria philippinensis lokalizuojasi žarnyne, Capillaria hepatica – kepenyse, Capillaria aerophila – plaučiuose. Šie nematodai taip pat skiriasi dydžiu, jų kitoks vystymosi ciklas, turi skirtingus šeimininkus, kurių organizmuose parazituoja.

Žmogus užsikrečia valgydamas žalias ar nepakankamai termiškai apdorotas užkrėstas žuvis.

Susirgus žarnyno kapiliariaze, prasideda pilvo skausmai, vandeningas viduriavimas, pykinimas, vėmimas, krinta kūno svoris. Ligai būdinga autoinfekcija, t. y. į žmogaus organizmą patekę subrendę parazitai žarnyne išskiria kiaušinėlius, iš kurių išsiritusios lervos toliau parazituoja žmogaus žarnyne.

Klonorchozė – plokščiųjų kirmėlių Clonorchis sinensis sukeliama liga. Esant intensyviai parazitų invazijai, žmonėms išsivysto kepenų, tulžies veiklos sutrikimai ir nepakankamumas bei su tuo susiję padariniai. Susirgimas plačiai paplitęs Azijos regiono šalyse (Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje, Tailande, Taivane, Vietname, Indonezijoje, Filipinuose, Laose, Kambodžoje) ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose.

Valgant invazinėmis lervomis užkrėstas gėlavandenes žalias, džiovintas, rūkytas ar termiškai nepakankamai apdorotas žuvis (daugiausia priklausančias karpinių šeimai), užsikrečia ir žmonės. Invazinės lervos galutinių šeimininkų – žmonių, šunų, kačių, kiaulių ir kitų gyvūnų – organizme gali išgyventi 20–25 metus.

Difilibotriozė – tai lėtinė parazitinių plokščiųjų kirmėlių sukeliama liga, kurios sukėlėjas yra žuvinis arba dar kitaip vadinamas platusis kaspinuotis Diphyllobothrium latum. Žmogaus organizme parazituojantis kaspinuotis užauga nuo 5 iki 10, o kartais – ir iki 25 metrų ir suaugęs gali gyventi iki 35 metų.

Kaspinuočio kūną sudaro 300–4 000 narelių. Galiniai subrendę nareliai yra pilni kiaušinėlių, kurie iš žmogaus organizmo pasišalina su išmatomis ir plika akimi nematomi. Galutinio šeimininko – žmogaus ar žuvimi mintančio gyvūno – organizme kaspinuotis suauga ir subręsta, todėl jie yra pagrindiniai infekcijos platintojai. Žmogus užsikrečia suvalgęs kaspinuočių lervomis užkrėstų, žalių ar termiškai nepakankamai apdorotų žuvų.

Daugeliu atvejų (apie 80 proc.) infekcija išlieka besimptomė. Bendrieji simptomai yra silpnumas ir galvos svaigimas; prasideda pilvo skausmai, žarnyno nepraeinamumas ir viduriavimas. Sunkiais atvejais gali atsirasti neurologinių sutrikimų (parestezija, regėjimo sutrikimai ir ataksija).

Žuvinių kaspinuočių vystymasis susijęs su gėlo vandens gyvūnais, todėl šios ligos židiniai formuojasi arti upių ir ežerų. Pasaulyje difilobotriozė registruojama Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Skandinavijoje, Europoje, Rusijoje.

Opistorchozė su žmogaus tulžies pūslės, kepenų ir kasos latakų funkcijų sutrikimu ir šių organų pažeidimu susijęs susirgimas, kurį sukelia žuvyse parazituojančių plokščiųjų kirmėlių Opisthorchis felineus (dar vadinamų katinine arba sibirine siurbike) ir Opisthorchis viverrini (Pietryčių Azijos siurbikė) lervos.

Sukėlėjai O. felineus ir O. viverrini yra 5–12 x 2–3 mm dydžio, gelsvi, pailgo lapelio formos parazitai. Jie turi du siurbtukus, kuriais tvirtinasi prie gleivinės paviršiaus. Nuo parazitų gebėjimo prisisiurbti prie gleivinės ir kilo siurbikių pavadinimas. Subrendusios siurbikės išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Per parą parazitas išskiria apie 1 000 kiaušinėlių. Nesubrendę, su išmatomis išsiskyrę kiaušinėliai žmogui nepavojingi.

Siurbikių vystymosi cikle dalyvauja du tarpiniai šeimininkai, o galutinis šeimininkas gali būti žmogus ar įvairūs naminiai ir laukiniai stuburiniai gyvūnai, mintantys žuvimis. Siurbikės žmogaus organizme gali gyventi iki 10 ir daugiau metų. Žmogus užsikrečia vartodamas žalią, džiovintą, silpnai rūkytą ir šaldytą invazinėmis lervomis užkrėstą žuvį. Dvylikapirštėje žarnoje iš cistų išsilaisvinusios lervos migruoja į kepenis, tulžies pūslę ir kasos latakus. Per 3–4 savaites virsta suaugusiais parazitais ir pradeda išskirti kiaušinėlius.

Opistorchozė paplitusi Rytų ir Pietų Europoje, buvusios Sovietų Sąjungos Azijos šalyse, Sibire, taip pat Pietryčių Azijoje, daugiausia Tailande ir Laose. Liga labiausiai išplitusi upių baseinų teritorijose, kur yra geros sąlygos tarpiniams šeimininkams (moliuskams, žuvims) gyvuoti, taip pat vietovėse, kuriose gyventojai maistui vartoja daug žuvų.

Ligos inkubacinis periodas 2–4 savaitės. Iš pradžių gali pakilti temperatūra, atsiranda prakaitavimas, galvos, raumenų, sąnarių skausmai, odos bėrimai, akių vokų patinimai. Padidėja kepenys, limfmazgiai, rečiau – blužnis. Vėliau, išsivysčius lėtinei ligos stadijai, atsiranda skausmai po dešiniuoju šonkaulių lanku ir skrandžio srityje, išryškėja tulžies pūslės ir kasos uždegimo simptomai, galima gelta, daugelio ligonių padidėja ir būna skausmingos kepenys, ligonius vargina galvos skausmai, nemiga, prakaitavimas, prislėgta nuotaika.

Profilaktinės priemonės

Zoonozių sukėlėjai žmonėms dažniausiai perduodami per tiesioginį ar netiesioginį kontaktą per maistą, užterštus daiktus, namų apyvokos reikmenis ar įrankius, per odos pažeidimus; taip pat sukėlėjus gali pernešti ar perduoti vabzdžiai, nurijus ar įkvėpus.

Pramoninės žvejybos būdais pasaulio vandenynuose ir jūrose sugautos žuvys labai dažnai yra užšaldomos sugavimo vietose. Giluminis šaldymas yra vienas efektyviausių būdų, neleidžiančių žuvų parazitų sukeliamoms ligoms plisti. Tačiau, apdorojant akvakultūros ūkiuose užaugintas ar per mėgėjišką žvejybą sugautas žuvis, giluminis šaldymas netaikomas, todėl būtina laikytis profilaktikos priemonių.

Pagrindiniai higienos reikalavimai, saugantys nuo daugelio infekcinių ligų

• Asmeninė higiena, rankų plovimas prieš gaminant ar vartojant maistą, pasinaudojus tualetu.
• Negalima valgyti, gerti, atlikti makiažo ar naudoti tabako gaminių, kai dirbama su žuvimis ar žuvų laikymo vietose.
• Nevalgyti žalių ar nepakankamai termiškai apdorotų žuvų. Ypač tai aktualu būnant šalyse, kuriose registruojami minėti susirgimai. Atvėsinimas, sūdymas ar džiovinimas nepadaro ligų sukėlėjų nekenksmingų.
• Šviežias žuvis reikia kruopščiai ir kuo greičiau išvalyti, siekiant sumažinti parazitų migraciją iš žarnų į raumenis.
• Žalioms žuvims doroti reikia turėti atskirus įrankius, lenteles, kad parazitai nepatektų ant stalo, švarių indų, paruošto vartojimui maisto.
• Neragauti žalio žuvų faršo.
• Nemaitinti žaliomis žuvimis šunų ir kačių tose vietovėse, kur yra susiformavusių ligų gamtinių židinių.
• Neteršti vandens telkinių žmonių ir gyvūnų išmatomis.
• Dirbant su žuvimis ar jų produktais pramoniniu būdu rekomenduojama/reikalaujama dėvėti apsauginius akinius, kvėpavimo takų apsaugą, pirštines, specialius apsauginius, vandeniui nelaidžius drabužius.
• Dirbant su akvariuminiais gyvūnais, gyvūnų audiniais, jų atliekomis, rekomenduojama mūvėti pirštines ir (arba) apsaugines rankoves, o po kontakto nusiplauti rankas.
• Reguliariai keisti užterštus darbo drabužius, juos plauti atskirai nuo kasdienių drabužių.
• Kontaktuojant su žuvimis ar neapdorotais jų produktais, akvariumų ar žuvų laikymo vietų vandeniu, vengti jų sąlyčio su odos pažeidimais. Jeigu žaizdos patinsta, parausta, juntamas skausmas, teka skysčiai, prasideda karščiavimas, reikia kreiptis į gydytoją.
• Žuvų laikymo vietas ir žuvų priežiūrai naudojamą įrangą laikyti švariai, reguliariai dezinfekuoti. Naudoti valymo būdus, kad nešvarus vanduo ar aerozoliai nepatektų ant kitų objektų.

Zoonozės – tai infekcinės ligos, kuriomis, esant įprastinėms, natūralioms sąlygoms, žmonės užsikrečia nuo stuburinių gyvūnų ar vice versa (atvirkščiai).