Jolita ir Žilvinas Oberauskai taip pozityviai žvelgia į gyvenimą, kad savo nusiteikimu gali užkrėsti ir kitus. Todėl ir pieno ūkį jie vertina kaip galimybę.

Senelių sodyboje Milaičiuose, šalia Eržvilko, ūkininkas Žilvinas Oberauskas su šeima apsigyveno maždaug prieš 12 metų. Šalia iškilo ir nauja melžiamų karvių ferma, baigiamas statyti ūkinis pastatas.

Ūkininkauti su viena karve pradėję 2003-iaisiais, apie plėtrą ėmė galvoti po dešimtmečio, kai Žilvino tėvas pasitraukė iš prekinės žemės ūkio veiklos. Dabar ūkyje yra 40, o metus planuojama baigti maždaug su 60 piendavių.

Tai – tikras šeimos ūkis, kuriame tėvai dirba kartu su vaikais, kuriame efektyviai panaudojama europinė parama ir vyksta racionali plėtra. Oberauskai tapo konkurso „Metų ūkis 2019“ laureatais, laimėję trečią vietą Jurbarko rajone.

Jolita ir Žilvinas nuolat galvoja, kaip ir ką padaryti geriau, efektyviau, bet niekada, nė per vieną krizę, nesvarstė atsisakyti pienininkystės. Vienas svarbiausių motyvų – ūkis turės tęstinumą. Vidurinysis sūnus Lukas pats yra jaunasis ūkininkas ir tėvų pagalbininkas, ūkyje visada padeda ir vyriausioji dukra Karolina. Tik devynerių Matui, šeimos pagrandukui, kol kas įdomiau žaisti.

Iki metų pabaigos tvartą užpildys visiškai

Oberauskai, plėsdami bandą, viską daro racionaliai skaičiuodami. Iš pradžių bandą didino tik savo augintinėmis, bet šiemet nusipirko 9 veršingas telyčias, kad greičiau užpildytų naują 60 vietų tvartą. Šis dar nėra iki galo užbaigtas, bet gyvuliams laikyti sudarytos geros sąlygos, o šilta žiema nutolino investicijų būtinybę. Karvės kol kas melžiamos 4 vietų mobilioje aikštelėje pačiame tvarte. Veršeliai laikomi Žilvino mamos fermoje – netoliese esančiame Pašaltuonyje. Tačiau tai vis tiek geriau, negu anksčiau, kai karvės buvo laikomos skirtingose vietose senuose tvartuose, kur reikėjo daug rankų darbo.

„Planavome, kad tik vieną žiemą liks nebaigtas tvartas, bet turbūt dar ir ateinančią žiemą taip teks gyventi, nes dėl pandemijos mažiau gauname pajamų“, – sako Ž. Oberauskas.

Bandoje dominuoja holšteinizuotos juodmargės – jos sėklinamos tik su kokybiška holšteinų sperma. Vidutinis metinis karvės produktyvumas – apie 9 000 kg pieno. Per dieną primelžiama nuo 800 iki 1 000 kg, o metų pabaigoje ūkininkai tikisi kasdien primelžti iki 1,5 t pieno. Karvės veršiuojasi visus metus, tad pieno kiekio svyravimų nėra.

Ūkyje samdomas tik vienas darbininkas. Karves melžia patys šeimos nariai – Jolitai visada padeda sutuoktinis arba vaikai. Dviese pamelžti karves užtrunka 1,5–2 val., tad kol kas keisti melžimo technologijos nesirengia, o kaip bus ateityje, parodys laikas ir poreikiai. „Technologijos labai sparčiai keičiasi, žiūrėsime, ko mums reikės po dvejų metų“, – svarsto Žilvinas.

Parašęs pirmąjį projektą ūkiui modernizuoti pagal 2007–2013 m. Kaimo plėtros programą, jis įsigijo būtinos technikos. Dar kartą paramą ūkiui modernizuoti gavo 2018 m. – taip iškilo ferma.

„Kasmet einame žingsnis po žingsnio, bet tik į priekį – sustoti negalima. Nes jeigu tik stabtelsi, tai gali pradėti riedėti žemyn“, – tokia filosofija vadovaujasi ūkio šeimininkas.

Primilžį padidino kukurūzai

Pernai Oberauskai pradėjo auginti kukurūzus silosui. Tai iškart padidino karvių produktyvumą. Be to, kai visą šalį alino sausra, sumažinusi žolynų ir grūdų derlių, kukurūzai puikiai užderėjo. „Jeigu ne kukurūzai, būtų buvę liūdna, – konstatuoja Ž. Oberauskas. – Birželį kukurūzus baigėme, ir tai iškart atsiliepė pieno kiekiui.“

Tiesa, pradėjus karves šerti kukurūzų silosu, išsiderino įprastas pašarų balansas, gyvuliai išsirinkinėjo skanesnius kąsnelius, ir karvės pradėjo sirgti mastitu. Bet rudenį laukia su tuo susijęs naujas pirkinys – pašarų maišytuvas-dalytuvas. Ūkininkai dairosi naudoto.

Dieną karvės ganosi, naktį grįžta į tvartą, nes reikia papildomai pašerti – pievų šalia namų yra per mažai ganykloms, o kitos – už 8 km, ten gyvulių vežti neapsimoka. „Mūsų karvės laisvai vaikšto, kur nori, – sako Jolita. – Pievoje jos turi galimybių pasislėpti nuo kaitros, kai nori, grįžta į tvartą, jame yra mocionas. Čia joms tikra Palanga.“

Pagrindinis karvių racionas – žolė ir šienainis, melžiamos papildomai gauna koncentruotųjų pašarų. Jolita nuolat analizuoja pieno tyrimų duomenis, seka, ar ko netrūksta. Pasibaigus kukurūzų silosui, teko panaudoti kalcio preparatų, atitinkamų priedų. Taupyti pašarų ar priedų gyvuliams neteko, bet skaičiuoti išlaidas būtina – šeima turi paskolų, įsipareigojimų.

„Maždaug prieš 6 metus išbrokavome nemažai karvių dėl mastito. Tuomet buvo labai skaudu, bet sveikatingumo problemų nebeliko“, – pasakoja J. Oberauskienė ir priduria, kad kiekvieną rudenį profilaktiškai tvarkomos karvių nagos, nuimami ragai.

Didelis dėmesys skiriamas gyvulių genetikai. Veislininkystės įmonės specialistas prieš sėklinimą apžiūri karves ir telyčias, įvertina, kokių požymių trūksta, pagal tai parenka reproduktorius. Visada atsižvelgiama į pieningumo ir lengvo veršiavimosi indeksus. „Jaučiame, kad banda gerėja, didėja primilžiai“, – Žilvinas gerai supranta genetikos svarbą šiuolaikinėje pienininkystėje.

Žinių niekada nebūna per daug, todėl Jolita ir Žilvinas važiuoja į seminarus, konsultuojasi su specialistais ir bando atsirinkti tai, kas labiausiai tinka. Taip patys išmoko padėti karvei, kai sunkiai veršiuojasi, suleisti vaistų ar vitaminų. „Kol karvės buvo laikomos rištinio laikymo tvarte, veršiavimosi problemų būdavo daugiau negu dabar, kai jos laisvai juda“, – pastebi ūkininkas.

Supranta kooperacijos būtinybę

Dėl pandemijos kritusi pieno kaina sumažino ūkio pajamas, tačiau Žilvinas tikisi, kad situacija jau suvaldyta ir pieno kaina nebekris. „Svarbiausia, kad nebūtų kaip 2016 metais, kai pieno kaina vieną mėnesį buvo nukritusi iki 13 centų“, – liūdną patirtį prisimena ūkininkas.

Toji 2016-ųjų krizė, kai buvo mažiausios pieno supirkimo kainos, paskatino jį įstoti į ūkininkų kooperatyvą „Pienas LT“. „Iš pradžių kooperatyve gavau netgi mažesnę kainą, negu mokėjo ankstesnė įmonė, bet tas perdirbėjų tyčiojimasis perpildė kantrybės taurę – kiekvieną mėnesį turėjau eiti, prašyti, kalbėti. Dabar to nėra – kooperatyve visiems mokama vienoda kaina“, – džiaugiasi pasirinkimu Žilvinas.

Jis supranta, kad jaunas ūkininkų kooperatyvas dar bent 5 metus didesnės negu kiti kainos nemokės, nes jam reikės investuoti, kurti produktus, plėstis, bet anksčiau ar vėliau kooperacijos nauda bus akivaizdi. „Nežinau, ar aš spėsiu pajusti visą kooperacijos naudą, bet mano vaikai tai tikrai skins kooperacijos vaisius. Be kooperacijos niekur nenueisime“, – neabejoja ūkininkas, kaip pavyzdį rodantis Europos ūkininkų kooperatyvus, kurie gerai gyvena ir valdo rinkas.

Kooperacija, jo manymu, šalyje labai vėluoja dėl lietuvių charakterio. „Lenkai jau prieš 20 metų praėjo tai, ką mes tik prieš 2–3 metus. Neįsivaizduoju, kas trukdo kooperacijai plėstis. Galbūt išlikęs žmonių nepasitikėjimas nuo sovietinių laikų? Mūsų ūkininkai dėl vieno cento laksto kas mėnesį iš vienos įmonės į kitą ir nori, kad būtų gerai. Kas gali juos vertinti kaip rimtus partnerius?“

Ž. Oberauskas, Lietuvos ūkininkų sąjungos, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos narys, Pašaltuonio kaimo bendruomenės pirmininkas, mato ir girdi, kiek pieno ūkių nutraukia veiklą. Analizuodamas priežastis jis supranta, kad viena jų – seni ūkininkai neturi kam palikti ūkio, o pati pagrindinė – pačių smulkiausiųjų ūkių nerentabilumas.

„Taigi, pasirinkimas tik toks – arba egzistuoti, arba plėstis, jeigu norime gyventi“, – sako Jolita ir Žilvinas. Žinant, kad ūkis turės tęstinumą, jiems pasirinkti nebuvo sunku.

Paspirtis – papildomos pajamos

Pagrindinės ūkio pajamos yra iš pienininkystės, tačiau jų Ž. Oberauskas gauna ir iš grūdų pardavimo. Kartu su sūnumi ūkininkas deklaruoja 180 ha žemės, iš jos 70 ha yra nuosava. Apie 50 ha skirta pievoms, 11 ha – kukurūzams, visa kita – kviečiams, miežiams, kvietrugiams, žirniams. Pašarams užtenka trečdalio užaugintų grūdų, tad visa kita gali parduoti.

„Aišku, kasmet reikia to derliaus sulaukti. Šiemet pasėliai gražūs, – viliasi sėkmingo sezono Žilvinas. – Užderėjo ir žolynai – buvo daug ir pirmos, ir antros žolės, pašarų turėsime pakankamai.“ O Lukas priduria, kad kitais metais pabandys sėti ir rapsus. Anksčiau rapsų nesėjo dėl žemės ir technikos trūkumo, bet pernai dar papildomai dirbti pradėjo apie 50 ha savos ir nuomojamos žemės.

Ūkyje nuo praėjusių metų paliekami ir su mėsinių galvijų sperma sėklintų karvių veršeliai – juos nupenėti, turint pakankamai pašarų, Žilvino manymu, labiau apsimokės, negu parduoti tik atvestus veršelius. Pirmuosius bulius parduos metų pabaigoje. „Tai bus kažkas panašaus į pensijų kaupimą – pusantrų metų juos auginame, o po to gauname pajamų“, – šypsosi Žilvinas.

Papildomų pajamų jis uždirba iš pašarų ruošimo paslaugų – įdarbinta nauja, naši technika taip greičiau atsiperka. „Technika turi dirbti, o ne kieme stovėti“, – tvirtina Lukas, kuris yra vyriausias šeimos technikos specialistas. Kitų metų planuose numatytas našesnis kombainas, kita šienapjovė, nes turima apynaujė nuolat genda.

Visos papildomos pajamos – atsvara kritusioms pieno kainoms. Vis dėlto šeima, teigia Žilvinas, gyvena iš pienininkystės. „Būna sunkesnių laikotarpių, kai pieno kaina nedengia net savikainos, būna lengviau, kai uždirbi pelno, bet tai – nuolatinės pajamos. Grūdus turime parduoti tiesiai iš lauko, nelaukdami geresnių kainų, nes neturime kur sandėliuoti. Ir pinigai gaunami kartą per metus. Be to, konkurencija dėl žemės labai didelė. Jeigu ateityje turėsime daugiau žemės, galvosime ir apie grūdų saugyklas. Tai ateities klausimas“, – savo planus komentuoja ūkininkas.

Vaikai – didžiausi pagalbininkai

Išpuoselėtas ne tik Oberauskų ūkis, bet ir namų aplinka – daugybė gėlynų, prižiūrėti daržai, sodas. Tai šeimos moterų nuopelnas, Jolitai į pagalbą kartais atvažiuoja ir mama. Ar užtenka valandų paroje visiems darbams nudirbti? Jolita pokštauja, kad net anksti nesikelia. „Esame patys sau viršininkai ir leidžiame sau pamiegoti iki penkių, o sekmadieniais – ir iki pusės šešių. O darbo dienos pabaiga – kaskart skirtinga, priklauso nuo darbų. Bet dažniausiai tęsiasi iki vėlumos, nes darbai ūkyje nesibaigia – tai prie gyvulių, tai prie statybų ar prie technikos“, – atvira moteris.

Pasimokę miestuose, abu vyresnieji vaikai su džiaugsmu grįžo į kaimą. „Jų net iškrapštyti iš ūkio negalima“, – šypsosi J. Oberauskienė.

Lukas, Klaipėdoje įgijęs autoelektriko profesiją, mieste ilgai neužsibuvo – sako, jam geriausia gyventi ir dirbti kaime. 21-erių vaikinas – didžiausias tėvų pagalbininkas, technikos žinovas, savo ateitį siejantis su pieno ūkiu. Karolina, baigusi studijas Klaipėdoje ir Šiauliuose, jau pradėjo dirbti Jurbarke, bet ir ji nevengia jokių ūkio darbų, vairuoja traktorių, geriausiai jaučiasi kaime. Mergina ir išpuoselėtus gėlynus prižiūri, ir karves melžia, ir mažąjį broliuką lepina.

„Vaikai nuo pernai mus išleidžia atostogų. Jeigu ne jie, būtų daug sunkiau, reikėtų samdyti žmonių, o šiuo metu kaime tai būtų didelis iššūkis, – sako abu Oberauskai. – Dėl to investavome į techniką, kad galėtume našiau, greičiau visus darbus nudirbti patys. Vaikams, ypač Lukui, su gera technika darbuotis vienas malonumas, iš traktoriaus jis neišlipa nuo 15 metų.“

Lukas sako, kad jam pieno ūkyje sunkių darbų nėra, išskyrus dokumentų tvarkymą, nes tam reikia ne tik žinių, bet ir daug laiko. Todėl pagalbą teikia LŽŪKT Jurbarko r. biuro konsultantės.

Įvertinimas konkurse „Metų ūkis 2019“, neslepia J. Oberauskienė, buvo malonus ir paskatinantis. „Tai suteikė dar daugiau noro stengtis, kad ūkis tobulėtų, nenuleisti rankų, nors ir sunku būtų“, – nuoširdžiai kalba moteris.

Geras pavyzdys kitiems – Oberauskų optimizmas ir pozityvumas. „O kas pasikeis, jeigu skųsimės? – filosofiškai svarsto Žilvinas, jam antrina ir Lukas. – Pripažinkime – mes, lietuviai, esame verksniai. Užuot pagalvoję, ką galime padaryti kitaip, kad būtų geriau, verčiau paverksime, kad Lietuva nieko nedavė. Aš visada paklausiu tokių – o ar pats ką nors davei savo valstybei? Juk valstybė – tai mes patys.“

Jolita priduria, kad visada optimizmo suteikia vyro žodžiai: „Ko gi nerviniesi? Atėjo ir praeis. Rytoj gal bus geriau.“ Taip Jolita ir Žilvinas vienas kitą ir palaiko. 26-erius metus trunkanti šeimos santarvė, darbas ranka rankon, galimybė atsiremti vienam į kitą, kai sunku, darbštūs, geri vaikai – pats didžiausias atpildas už sunkų darbą. „Buvo ir sunkių dienų, bet viską įveikėme“, – šypsosi ūkininkai.