Grūdininkystės pelningumas priklauso ne tik nuo derliaus dydžio ir kokybės, užauginimo savikainos, bet ir nuo jo pardavimo sėkmės. Kaip augintojai ir supirkėjai pasirenka grūdų pardavimo bei pirkimo strategijas?

Ūkininkas: nėra vienos taisyklės, kaip daugiau uždirbti

Utenos rajono Vyžuonų kaime įsikūręs Mečislovas Bučelis turi 26-erių metų ūkininkavimo patirties. Visą tą laiką vertėsi vien augalininkyste. Šiemet deklaravo apie 300 ha pasėlių: dalis jų yra Utenos, o kita – Anykščių rajone. Dirba drauge su sūnumi Dariumi, kurio ūkis irgi panašaus dydžio. Dar samdo ir pagalbininkų. Augina žieminius ir vasarinius kviečius, kvietrugius, seniau sėjo ir žirnių, kitų rūšių augalų. Žemės šiuose kraštuose nederlingos, todėl negalima tikėtis gausaus derliaus. Pasak ūkininko, jeigu pavyksta nukulti po 4 t/ha grūdų, tai vertinama kaip geras derlius. Vidurkis paprastai siekia 3 tonas.

„Parduoti grūdus galima bet kada. Kitas klausimas – kainos. Labai sunku pataikyti momentą, kai jos didžiausios. Ūkininkas pats kontroliuoti gali tik auginimo išlaidas. Kainas visuomet diktuoja pirkėjai. Būna ir nuostolingų, ir pelningesnių metų. Didelės įtakos turi ir orai. Pastaruosius kelerius metus derlių mažino sausros, pasitaikė ir labai drėgnų metų, kada patyrėme daug nuostolių, nes buvo ir derlius mažas, ir kainos žemos“, – sako M. Bučelis. Per visą ūkininkavimo laiką jis taip ir nerado vienos taisyklės, kurios laikantis galima iš grūdininkystės uždirbti daugiau nei įprastai.

Ūkininkas teigia, kad kuo toliau, tuo ūkininkauti sunkiau. Ypač tai pasijuto po euro įvedimo: daug ūkiui reikalingų prekių ir paslaugų pabrango, o grūdų supirkimo kainos krito. Taigi, skirtumas tarp išlaidų ir pajamų dar padidėjo.

„Sunku, kad galime planuoti tik išlaidas, tačiau negalime planuoti pajamų. Grūdus sėjame rudenį, juos kuliame kitų metų vasarą, o pajamos geriausiu atveju ateina rudenį, t. y. po metų nuo sėjos. Todėl ūkiui dažnai trūksta apyvartinių lėšų – esame priversti iš įmonių kreditan imti trąšų, pesticidų (šios prekės sudaro bene didžiausią išlaidų dalį), sudarydami sutartis už juos atsiskaityti dalimi būsimo derliaus rudenį, iki spalio pradžios. Taigi, dalį derliaus realizuojame tokiu būdu. Labai pelningai parduoti grūdų nepavyksta, nes itin aukštų kainų pasitaiko retai“, – pasakoja M. Bučelis.

Ūkininkas turi sandėlius, kuriuose derlių galima laikyti ilgesnį laiką, tačiau sandėliuoti ne visuomet apsimoka, nes irgi kainuoja. Ūkininkas per tiek metų išbandė įvairius derliaus realizavimo variantus. Pusę užaugintų grūdų laikė ir per žiemą, bet dėl to uždirbti daugiau nepavyko.

Ūkis išbandė ir įvairias grūdų auginimo technologijas: tiek intensyvesnes, tiek taupesnes. Tačiau nelabai našiose žemėse dideli įdėjimai į pasėlių hektarą nepasiteisino, nes derlingumas tiek nepadidėja, kad lėšos atsipirktų. Kuo daugiau investuoji į hektarą, tuo mažesnė grąža.

M. Bučelis norėtų atnaujinti ūkio technikos bazę, tačiau pastaraisiais metais augalininkystės ūkiams investicinės paramos iš Kaimo plėtros programos gauti sunku, nes pirmenybė teikiama gyvulininkystei. Ūkininkas neplanuoja atsisakyti augalininkystės, tik apgailestauja, kad metams einant didelės pažangos nemato. Sunkesniais metais, kai grūdininkystė balansuoja ant nuostolių ribos, išsilaikyti padeda tik gaunamos tiesioginės išmokos už pasėlius.

Kooperatyvas: tikslas – padėti pelningiau užauginti ir parduoti

Prieš vienuolika metų įkurtas žemės ūkio kooperatyvas „Šiaurės aruodai“ dabar vienija 41 ūkį Pasvalio ir Biržų rajonuose. Bendras kooperatyvo narių pasėlių plotas siekia apie 9,4 tūkst. ha. Mažiausias ūkis turi vos 20 ha žemės, o didžiausias – apie 600 ha.

ŽŪK „Šiaurės aruodai“ direktorius Aldas Gedvila pasakoja, kad tiek vadybinių, tiek agronominių, konsultacinių paslaugų teikimo kooperatyvo nariams tikslas – padėti pelningiau užauginti ir realizuoti derlių. Kooperatyve dirba vadybininkas, kuris rūpinasi prekių tiekimu ir pardavimu, narių poreikių išsiaiškinimu. „Dabar daugelis rinkoje dirbančių įmonių pas ūkininkus, kooperatyvo narius, tiesiogiai nesibeldžia ir netrukdo jų kasdienio darbo, o kreipiasi į kooperatyvo specialistus, kurie sprendžia pirkimų ir pardavimų klausimus“, – sako A. Gedvila.

Pasak kooperatyvo vadovo, grūdų auginimo pelningumui įtakos turi ne vienas veiksnys: auginimo technologija, sėjomaina, produkcijos pardavimo sėkmė ir kt. Tai – visa grandinė, kuri prasideda sėja ir baigiasi realizacija. Reikia stebėti, skaičiuoti, spręsti, ką daryti, o ko galbūt nedaryti. Kooperatyvo specialistai sukūrė auginimo technologijas, kuriose taikomas tikslusis pasėlių tręšimas, dirvoms gerinti naudojamos organinės trąšos ir kt. priemonės. Pažangiuose ūkiuose diegiamos ir išbandomos dirvožemių vandens režimo reguliavimo technologijos, kad su jomis susipažintų bei ateityje galėtų įdiegti ir kiti kooperatyvo nariai.

Prieš dvejus metus, 2018-aisiais, ŽŪK „Šiaurės aruodai“ netoli Pasvalio pastatė 22 tūkst. tonų talpos elevatorių. Bendroji projekto vertė – daugiau kaip 5 mln. eurų. Iš jų 1 mln. eurų yra pačių kooperatyvo narių sukauptos lėšos, dar 2 mln. eurų – ES investicinė parama ir tiek pat pasiskolinta iš bankų. Pasak A. Gedvilo, elevatorių nutarta statyti ne tik dėl to, kad dalis kooperatyvo narių turėtų kur laikyti, išdžiovinti, išvalyti grūdus (daugelis narių saugyklas su grūdų tvarkymo įranga turi savo ūkiuose), bet ir dėl galimybės šias paslaugas teikti aplinkinių vietovių ūkininkams ir iš to uždirbti.

Pagal įstatus nariai įsipareigoję kooperatyvui parduoti 80 proc. derliaus ir tiek pat įsigyti prekių, reikalingų jam užauginti. Realiai narių per kooperatyvą daroma apyvarta siekia net iki 93–95 proc. „Vadinasi, beveik viską ūkiai perka ir parduoda per kooperatyvą. Visa tai užtikrina stabilią ir sėkmingą mūsų veiklą. Nebuvo metų, kad dirbtume nuostolingai, o kuo daugiau suteiksime paslaugų, tuo daugiau turėsime galimybių užsidirbti. Pernai jau gavome didesnę teigiamą grąžą, net įvertinus dideles investicijas į elevatorių, amortizacinius ir kitus einamuosius atskaitymus“, – teigia A. Gedvila.

Pasvaliečių kooperatyvas, kaip ir kiti, dalyvauja bendroje grūdų rinkoje, todėl tenka susidurti su konkurencija. „Visas rizikas reikia suvaldyti, ieškoti geriausių grūdų realizavimo variantų: kada parduoti, kokiomis kainomis, sąlygomis ir pan. O mūsų stiprybė – kooperatyvo nariai ir jų užauginamas derlius. Mes jau iš anksto žinome, kad grūdų turėsime“, – sako A. Gedvila.

Nuo pat įsikūrimo pradžios kooperatyvas siekė plėstis. Todėl ateityje „Šiaurės aruodų“ nariai planuoja ne tik auginti ir pardavinėti grūdus, bet ir sukurti iš jų didesnę pridėtinę vertę – galvoja apie perdirbimą.

Eksportuotojai: privalumas – suformuota logistinė infrastruktūra

Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos (LGPA) prezidentas ir vienos didžiausių Lietuvos grūdų eksportuotojų – bendrovės „Agrokoncerno grūdai“ direktorius Karolis Šimas teigia, kad dėl pastaraisiais metais itin išaugusios konkurencijos Lietuvos grūdų supirkėjų ir eksportuotojų pelningumas gerokai sumenko. Didesnioji dalis įmonių kelintus metus iš eilės net patiria nuostolių.

Grūdų eksporto įmonėms toliau sėkmingai dirbti ir išlaikyti pozicijas tarptautinėse rinkose padeda tik įgytos žinios ir sukaupta patirtis, gera reputacija ir per keliolika ar net kelias dešimtis metų užtarnautas patikimų ir finansiškai stabilių supirkėjų vardas.

„Be abejo, supirkėjų bei eksportuotojų finansiniams veiklos rezultatams turi įtakos ir Lietuvoje užauginamo derliaus kiekis, kokybė. Tačiau ne mažiau svarbu – tinkamai ir laiku reaguoti į rinkos poreikius, t. y. sugebėti operatyviai suformuoti ir užsakovui užsienyje pateikti norimą grūdų kiekį, užtikrinti, kad prekių partijų kokybė bus kuo aukštesnė ir stabilesnė (t. y. vienodesnių veislių ir tolygesnių parametrų). Šis veiksnys yra itin svarbus veikiant tarptautinėse rinkose, kadangi klientai įprastai pageidauja vienodų kokybės parametrų grūdų ir didelė veislių įvairovė nėra pageidautinas veiksnys“, – apie tai, kas lemia grūdų realizavimo pelningumą, vertinant iš supirkėjo ir eksportuotojo pozicijų, samprotauja K. Šimas ir priduria, kad šios aplinkybės lemia ir galimybes vykdyti didelius užsakymus ir atitinkamai generuoti didžiules apyvartas.

Be to, Lietuvos eksportuotojai nuolat intensyviai dirba ieškodami naujų rinkų ir sėkmingai tose rinkose įsitvirtina. „Lietuviai geba greitai ir efektyviai reaguoti į besikeičiančius rinkos poreikius, užtikrinti, kad pirkėjų užsakymai visuomet būtų įvykdyti laiku ir tinkamai (susiklosčius nepalankioms sąlygoms – netgi atsisakydami dalies savo pelno). Bet kuriuo atveju pelnyta gera reputacija yra vienas iš sėkmingos veiklos garantų“, – teigia K. Šimas.

LGPA atstovo nuomone, Lietuvos grūdininkų privalumas – suformuota gera logistinė infrastruktūra (elevatoriai, geležinkeliai, jūrų uosto pajėgumai), užtikrinanti galimybes per dvi tris savaites surinkti dideles grūdų partijas „nuo lauko iki laivo“. Galime didžiuotis pakraudami pilnus prekinius Panamax tipo (t. y. itin didelės 50–70 tūkst. t talpos ) laivus.

KOMENTARAS. Ar pelninga auginti grūdus

Lietuvoje 2019 m. didžiausią bendrosios žemės ūkio produkcijos dalį sudarė grūdiniai augalai – 28,5 proc. Palyginimui, pieno sektorius sudaro tik 18,8 proc. Nors augalininkystės sektorius pagal šį rodiklį gerokai lenkia gyvulininkystę, javų auginimas pastaruoju metu išgyvena ne pačius geriausius laikus ekonomine prasme. Visų pirma, sumažėjusios javų supirkimo kainos pasaulyje tiesiogiai veikia ir mūsų ūkių pajamas. Dabar jos 20–30 proc. mažesnės nei 2011–2012 metais. Antra, per paskutinius trejus metus javų derlių mažino prastos klimatinės sąlygos. Trečia, didėja konkurencinės sąlygos pasaulinėje rinkoje, o Lietuvos kviečiai užimdavo svarbią vietą eksporto struktūroje. Augančios Rusijos ir Ukrainos eksporto apimtys mūsų kviečiams (kainos atžvilgiu) sudaro didelę konkurenciją. Visa tai turėjo įtakos mūsų grūdų ūkių ekonomikai. Tie pelnai, kurie buvo 2011–2012 metais, lieka jau užmiršta svajone, nes dabar ūkiai laviruoja ties minimalaus pelno riba.

Vertinant bendrai, iš 7 pastarųjų metų tik 3 metai javų ir rapsų ūkiams buvo pelningi. Ekonominę ūkių situaciją gelbėjo įvairios subsidijos. Vidutiniškai javų ūkio subsidijos sudaro apie 35 proc. visos bendrosios ūkio produkcijos vertės.

Javų struktūroje didžiausia dalis tenka kviečiams. 2019 metais jie sudarė du trečdalius viso užsėto javų ploto. Pagal susiklosčiusias javų plotų apimtis visas javų efektyvumas daugiausia siejamas su kviečių auginimu, kurių derlingumas 30 proc. didesnis nei kitų javų. Net daugiau kaip 80 proc. plotų auginami žieminiai kviečiai.

Be minėtų priežasčių, didelę įtaką ūkių pelningumui turi išlaidų struktūra. Didžiausią išlaidų dalį javų ūkiuose sudaro mineralinės trąšos (21 proc.) ir turto nusidėvėjimas (25 proc.), kuris greičiausiai neatitinka realios situacijos. Šio sektoriaus nusidėvėjimo rodiklis yra beveik du kartus didesnis nei kituose žemės ūkio sektoriuose, arba turto sukaupta daug daugiau nei reikia gamybai. Tikėtina, kad amortizacijos normos yra didesnės nei priemonių naudojimo laikas. Degalams sunaudojama tik 9 proc. išlaidų. Traktoriai, kombainai, žemės ūkio mašinos ir kitas transportas šiame augalininkystės sektoriuje sudaro 46 proc. viso turto (be žemės).

Nors esame ES kviečių eksporto lyderiai (tarp 5 valstybių pagal kviečių eksportą), tačiau mūsų derlingumas yra apie 20 proc. mažesnis už ES vidurkį.

Kasmet javų užauginame 3 kartus daugiau nei reikia šalies vidaus reikmėms. Įvertinus tai, kad javų auginimas nesudaro didelės pridėtinės vertės, kyla klausimas, ar eksportui augindami grūdus mes galime pasiekti didelį ūkių efektyvumą?