23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/08
Du nepaprasto augimo dešimtmečiai
  • Dr. Algirdas JAKUBČIONIS, VU
  • Mano ūkis

Lietuvos žemės ūkio, kaimų, miestelių ir miestų niokojimas truko šešerius metus ir baigėsi tik su Nepriklausomybės karais 1920 m. pabaigoje. Vykstant diskusijoms apie ūkio ateitį, buvo būtina žinoti ir įvertinti nuostolius. Po kelerių metų suskaičiuota, kad patirta žala sudarė 3,7 mlrd. litų (jų vertė atitiko 561,7 t aukso).

Tokiomis sąlygomis jokie verslininkai, valstiečiai nesitikėjo gauti paramos ir patys ėmė atkurti ūkius. Pirmiausia lygino apkasų ir bombų sudarkytą žemę, remontavo ir statė naujus pastatus. Atkurdami gyvulininkystę, pasilikdavo daugiau prieauglio. Ėmė atsigauti pieno, mėsos, vilnos ūkis. Problemiška buvo įsigyti naujų padargų, nes trūko lėšų. Gelbėjo tai, kad pagrindinė importo ir eksporto šalis buvo Vokietija. Ji išgyveno didžiulę infliaciją, pramonės gaminių kainos buvo žemos, produktai – brangūs. Tuo naudojosi Lietuvos prekeiviai, kaimas gaudavo nebrangių prekių. Naudodamasi pokario Europos sunkumais, Lietuva suskato eksportuoti žemės ūkio produkciją. Jau 1924 m. buvo išvežti 23 204 arkliai, daugiau kaip 55 tūkst. kiaulių, 84,7 mln. vienetų kiaušinių. Itin didelę naudą nešė linų pardavimas, kurio trūko tekstilės pramonei (išvežta 14 tūkst. t linų pluošto), eksportuotos pirmosios 524 t sviesto. Gautas pajamas valstiečiai naudojo ūkiams atkurti ir inventoriui atnaujinti.

Nors nedaug, bet viršytas ikikarinis grūdų derlingumas. 1924 m. jis sudarė: kviečių – 11,6 cnt/ha, miežių – 10,2, rugių – 10 cnt/ha. Arklių skaičius pasiekė 0,5 mln., galvijų – 1,3, kiaulių – 1,7, avių – 1,4 mln. Pastarųjų auginimą lėmė ne tik mėsos, bet ir vilnos, naudotos milo gamybai, audiniams, poreikis. Per kelerius metus iš dalies buvo atnaujintas ir inventorius. Iš esmės žemės ūkis atkurtas gana greitai: mažiau nuo karo veiksmų nukentėjusiuose regionuose 1920–1921 m., labiau nukentėjusiuose – 1923 metais.

Didžiausias ekonomikos pokytis – žemės reforma

Atkūrus ūkį, pradėta vykdyti žemės reforma. Pirmiausia imta sudaryti žemės fondą. Į jį paimta 1 mln. 302 tūkst. ha žemės, iš kurios net 1 mln. 248 tūkst. ha buvo privačių asmenų žemė. Dvarininkai neteko 1 061 216 ha (tai sudarė 76,7 proc. dvarų žemės). Jeigu 1928 m. nebūtų padidinta nenusavinamos žemės norma, į fondą būtų paimta 7,2 proc. daugiau naudmenų, daugiau naujakurių būtų sukūrę ūkius. Žemės fondas buvo sudaromas pamažu, kiekvienais metais į jį paimant tiek žemės, kiek buvo įmanoma išdalyti, nes trūko matininkų.

Vykdant reformą įkurti 38 747 naujakurių ūkiai, iš jų – 10 600 žemės gavusių savanorių. Privalomai žemė buvo skirta įstojusiems į kariuomenę iki 1919 m. kovo, apdovanotiems Vyčio Kryžiumi, žuvusiųjų šeimos nariams. Žemės neskirta, jei jau turėjo pakankamai didelį sklypą. Naujakuriai iš viso gavo 362 084 ha žemės, 26 367 mažažemiams jos buvo pridėta 90 629 ha. 1939 m. liko neišdalyta 5 145 ha arba 0,4 proc. fondo. Žemės neužteko, jos negavo 21 600 prašiusiųjų.

Stiprėjanti valstybė naujakurių nepaliko be paramos. Jie galėjo gauti beprocentę 10 metų paskolą, dar 2 000 litų inventoriui ir sėklai įsigyti arba 90 m3 miško medžiagos. Po vokiečių įvykdytų kirtimų, tai buvo antra priežastis, kad krašto miškingumas sumažėjo iki 18 proc. (šiuo metu jis siekia 33 proc.). Nuo 1932 m. savanoriai galėjo gauti vienkartinę 2 400 litų pašalpą. Iki 1939 m. naujakuriai buvo gavę 72,9 mln. litų paskolų.

Tačiau ne visi buvę kumečiai tapo ūkininkais. Neturėjusieji privataus ūkininkavimo patirties negalėjo sėkmingai ir racionaliai darbuotis. Buvo ir objektyvių sunkumų, gamtos stichijų sukeltų netekčių, kurios sunkino įsikūrimą, ypač pirmaisiais metais. Iki 1939 m. apie 20 proc. gavusiųjų žemės ją jau buvo pardavę.

Antroji reformos dalis – vadinamasis sodžių skirstymas į vienkiemius. Pamažu įsibėgėjant, 1921 m. išskirstytas žemės plotas sudarė 52 622 ha, 1922 m. – 80 332, 1926 m. – 76 000 ha. Iki 1939 m. išskirstyta 1,6 mln. ha, neliko 6 955 kaimų, susidarė 159 100 vienkiemių. Liko neišskirstyta 330 000 ha žemės ir 2 650 kaimų. Gal ir gerai, kad ne visi sodžiai buvo išskirstyti, dalies jų nesunaikino nė sovietinis kėlimas į kolūkines gyvenvietes, tai ir dabar galime pamatyti, kaip atrodė gatvinis kaimas, tarkim, Zervynos (Varėnos r.).

Iš esmės 1939 m. žemės reforma buvo baigta, Lietuvoje buvo 332 654 ūkiai. Vyravo 5–20 ha, kurie sudarė 59 proc. visų ūkių. Tik iš dalies pavyko pasiekti keltą tikslą, kad vyrautų vidutiniai ūkiai. Turėjusieji 20–50 ha sudarė apie 20 proc. visų naujų ūkių. Vidutinis naujakurio ūkis sudarė 13,5 ha. Reforma apėmė 60 proc. Lietuvos teritorijos ir buvo esminis visos ekonomikos pokytis. Žemės ūkyje dirbo 1,3 mln. gyventojų, vadinasi, reformos socialinius padarinius pajuto 79 proc. šalies gyventojų.

Reformos esmę taikliai nusakė tuometinis žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius. „... ar estetiškiau kur ne kur turėti gražius lenko dvarponio rūmus su kelių mylių aplinkumoj apiplyšusiais ir suvargusiais lietuviais,... ar geriau turėti visus patenkintus lietuvius, sočius dūšia ir kūnu, ... einančius ta linkme, kad kiekviena sodyba būtų rūmeliai?“ Pastatyti tokius pastatus nebuvo lengva. Pirmieji pastatai buvo labai paprasti, gal ir prasti, bet tuo metu gyventi tiko. Tiesa, buvo ir toli siekiančių užmojų. Vienas iš sėkmingiausių Lietuvos verslininkų Jonas Vailokaitis iškėlė idėją: „statykim mūrinę Lietuvą“. Siekdamas tikslo, jis pastatė plytines Garliavoje, Gelgaudiškyje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje, o didžiausią – Palemone. Šioji per metus gamino apie 8 mln. plytų, iš kurių pastatyta daugiau kaip pusė Kauno pastatų. Prie šio tikslo, tik jau kaip valstybinio, Lietuvos valdžia grįžo 1938 m., paskelbusi, kad per 20 metų bus pereita tik prie mūrinių pastatų statybos.

Ūkio perorientavimas į rinką

Apie ketvirto dešimtmečio vidurį politikai, žemės ūkio specialistai, ekonomistai ėmė diskutuoti apie Lietuvos žemės ūkio ateitį. Ūkis atkurtas, ikikarinis derlingumas pasiektas, bet į Europos šalis ėmė veržtis pigūs grūdai iš JAV ir Kanados. Vidurio Europos agrarinės valstybės irgi atkūrė ūkį, tad jose neliko rinkos lietuviškiems produktams. Lito vertė buvo aukštesnė už Vokietijos markės ir prekyba su ja nebuvo itin naudinga. Žvilgsnis krypo į Anglijos rinką, kuri buvo didžiulė, bet kartu kėlė aukštus reikalavimus kokybei, kiekiui ir pristatymui laiku. Išsiaiškinta, kad britams reikia ne gyvų kiaulių, kurios buvo vežamos į Vokietiją, ir ne lašininių, kurias gabeno į Sovietų Sąjungą, bet bekonienos* ir sviesto. Šios aplinkybės nulėmė, kad buvo nutarta persiorientuoti nuo augalininkystės prie gyvulininkystės, sviesto ir mėsos gamybos. Žemdirbystės produktų gamyba turėjo visiškai patenkinti vidaus rinką, vengti jų importo. Buvo agituojama maistui vartoti tik savus produktus, aiškinant, pavyzdžiui, kad „ryžių valgyti nereikia, geriau grucė“ (perlinės kruopos). Jei trūko kokios nors žaliavos, imta skatinti ją auginti. Tarkim, vienu metu padidėjus virvių poreikiui, buvo raginama auginti kanapes, aiškinama, kokios jos nereiklios dirvoms, užauga didelės, duoda ir pluošto, ir sėmenų.

Pamažu krašte pradėjo didėti cukraus vartojimas. Cukrus buvo importuojamas ir brangus. Vadovaujantis idėja gamintis produktus patiems, kilo sumanymas pradėti auginti cukrinius runkelius. Vienas pirmųjų cukrinių runkelių bandymus pradėjo agronomas Jonas Krikščiūnas. Privačią iniciatyvą parodė J. Vailokaitis. Jis paskyrė 50 000 litų savo lėšų cukrinių runkelių auginimo tyrimams. Susitarė su ūkininkais dėl bandymo sklypų nuomos, runkelių auginimo, priežiūros. Vėliau įsteigė akcinę bendrovę „Cukrus“, dar vėliau – Marijampolės cukraus fabriką. Suvalkija tapo cukraus gamybos centru, nes J. Vailokaitis buvo suvalkietis.

Paskutinė naujai pradėta auginti kultūra Lietuvoje buvo rapsai, užsėti apie 1938 metus.

Lietuviškų įrankių ir padargų gamyba

Tuo metu klostėsi ir „tautinės pramonės“ idėja – kurti tas pramonės šakas, kurios prekes gamina savo rinkai, naudoja vietines žaliavas, perdirba išaugintą produkciją. Tokią mintį lėmė supratimas, kad savojo kapitalo trūksta, kitos šalys į Lietuvą neinvestuos, o įvežtinės prekės brangios. Vienos pirmųjų pradėjo veikti įvairios dirbtuvės, kurioms nereikėjo didesnių investicijų. Tai nesudėtingų žemės ūkiui reikalingų įrankių gamyba. Kuriantis naujakuriams, spartėjo medienos apdirbimas, buvo steigiamos lentpjūvės, kalkinės, plytinės.

Stambios pramonės pradžia – 1922- ieji, kai broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai nupirko žlungantį Šmidtų metalo gaminių fabriką Šančiuose, Kaune, ir įkūrė AB „Metalas“. Jame gamino metalo liejinius, vinis, žąslus, spynas, žemės ūkio padargus ir mašinas bei jų dalis. Kaip pasiekimas buvo įvardyta cinkuotų kibirų gamyba (nuo 1930 m.). Gal ir iš savų interesų, Jonas Vailokaitis pasiūlė uždrausti įvežti į Lietuvą „pasenusią techniką“. Brolių Tilmansų fabrikas Kaune (jo kontora dabar įeina į Kauno „Akropolio“ prekybos centro kompleksą) gamino plūgus, noragus, vielą, aliuminio indus. Fabrikas „Nemunas“ gamino žemės ūkio įrankius, lokomobilius, pasagas, kauptukus. Kituose fabrikuose buvo daromi kastuvai, kirviai, laistytuvai, bidonai ir net keptuvės. 1938 m. metalo fabrikai pajėgė aprūpinti įrankiais ir padargais žemės ūkį nuo vinių iki mašinų.

Perdirbimo pramonės gimimas

Kitu tikslu tapo siekis sukurti ir žemės ūkio žaliavų perdirbimo pramonę. Ir ji buvo sukurta – 1938 m. Lietuvoje veikė 420 maisto pramonės įmonių. Prasidėjo nuo smulkių dirbtuvių kūrimo, kurios karšė, vėlė, spaudė, malė. 1923 m. vyravo malūnai, aliejaus spaudyklos sudarė beveik 5 proc. maisto perdirbimo fabrikėlių. Spartėjo odos apdirbimas, avalynės gamyba. Išskyrus batų gamybą Šiauliuose, kitos dirbtuvėlės ar fabrikėliai neperaugo į stambiąją pramonę. Valstiečiai dėvėjo savos gamybos drabužius, avalynę.

Kitaip klostėsi padėtis pieno ir mėsos sektoriuose. 1923 m. pradėta kurti kooperatines pieno perdirbimo bendroves. Tokią veiklą itin išplėtojo 1926 m. įkurtas „Pienocentras“. 1938 m. krašte veikė daugiau kaip 2 000 grietinės nugriebimo punktų, sviestą gamino 179 pieninės. Modernios pieninės nuklojo kraštą, Kauno puošmena tapo „Pienocentro“ administracinis pastatas Laisvės alėjoje. Paskutiniaisiais ketvirtojo dešimtmečio metais buvo perdirbama apie 500 mln. t pieno, jis buvo pristatomas iš 107 000 ūkių, t. y beveik trečdalis šalies ūkininkų buvo įsitraukę į sviesto gamybą. Valstiečiai buvo priversti užtikrinti gerą pieno kokybę, sanitarines normas. Atvežus pieną, jis buvo perkošiamas ir, jei pasitaikydavo priemaišų, marlė būdavo kabinama ant pieninės sienos, apačioje užrašant ūkininko pavardę. Paprasta ir efektyvu.

Dar viena svarbi maisto pramonės dalis buvo mėsos produktų gamyba. 1923 m. Kaune įsteigta AB „Maistas“. Iš ūkininkų ji pirko galvijus, triušius, paukščius ir kiaules, kurios dominavo. Įmonės pavadinimas sufleruoja, kad tuo metu mėsa ir buvo suprantama kaip maistas. Nuo 1930 m. prasidėjo mėsos kombinatų statyba Tauragėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje. Šis „Maisto“ padalinys dar ir eksportavo bekonieną, turėjo 1 000 t talpos šaldytuvą. Kasmet „Maistas“ supirkdavo vis daugiau kiaulių: 1930 m. – 154 500, 1938 m. – net 460 500 kiaulių. 1937 m. krašte buvo 57 kiaulių supirkimo punktai, 1938 m. pastatyti dar 9 nauji. Buvo eksportuojama 30 proc. kiaulienos produkcijos. Per 17 metų sukurta mėsos pramonė, visiškai tenkinusi gyventojų poreikius, jos eksportas davė naudos valstybei. Mėsos perdirbimo pramonė buvo tokia racionali, kad naujus mėsos kombinatus Lietuvoje pradėta statyti tik 7-ojo dešimtmečio pradžioje.

***

Sparčiai atkūrus žemės ūkį, iš esmės sėkmingai įvykdžius žemės reformą, buvo sudarytas stiprių ūkių sluoksnis. Paaiškėjus, kad ūkininkų ūkis labiau tinkamas pieno ir mėsos gamybai, žemės ūkis nukreiptas į gyvulininkystę ir kiaulininkystę. Tenkinant krašto poreikius imti auginti nauji žemės ūkio augalai. Skatinta kurti tokias pramonės šakas, kurios aprūpintų žemės ūkį inventoriumi ar padargais. Remta ir skatinta maisto pramonė, jos produktų eksportas. Nebijota kurti didelių planų, kai buvo iškeltas tikslas „Per 20 metų išstumti daniškus pieno produktus iš Anglijos rinkos“. Tokį pareiškimą lėmė žemės ūkio pokyčiai, pasiekimai ir tikėjimas ateitimi.

***

Lietuvos koncentravimasis į žemės ūkį kėlė kai kuriems nuogąstavimų, jie netgi skleidė fantastinius prasimanymus. Istorikas G. Kulikauskas nurodo, kad 1933 m. samprotauta, jog pienas, grietinė, sviestas ir sūris bus gaminami iš „kerosininio aliejaus“ (naftos), dešros – iš mielių, kiaušiniai – iš žolių, jautiena – iš medžiagos, nemačiusios nei jaučio, nei karvės. Ir „sintetinės daržovės ... sveikesnės ir gardesnės kaip natūralinės, nes dirbtinėse yra pakankamai vitaminų“.