23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/07
Naujovėms imlūs ūkininkai priima drąsius sprendimus
  • Gitana KEMEŽIENĖ
  • Mano ūkis

Šiuolaikiški Kelmės rajono ūkininkai Puidokai aktyviai domisi naujovėmis, kitų ūkininkų, taip pat ir užsienio, patirtimi, entuziastingai diegia tiesioginės sėjos technologiją, drąsiai priima dažnam mūsų žemdirbiui dar neįprastus sprendimus.

Chorvedžio specialybę įgijęs Vytautas Puidokas 15 metų dirbo kultūros srityje ir, kaip pats sako, iš pradžių su žemės ūkiu nieko bendro neturėjo, kitaip nei dabar kartu ūkininkaujantys jo sūnūs, baigę žemės ūkio inžinerijos studijas Lietuvos žemės ūkio universitete: Maridijus – mechanikos inžinerijos, Martynas – inžinerijos ir vadybos. Vytauto pažintis su žemės ūkiu prasidėjo, kai tuometinis Kovo 11-osios akto signataras Antanas Račas pakvietė prisijungti prie jaunų lietuvių, norinčių padirbėti vokiečių ūkiuose. Apie darbštų lietuvį parašė to krašto laikraštis ir straipsnis jame buvo lemtingas – su juo susisiekė nuo Karaliaučiaus krašto kilęs vokietis, kuris nusprendė atsisakyti ūkininkavimo, o visą ūkio techniką padovanoti Vytautui.

„Taip maždaug 1991 m. į Lietuvą parvažiavo vienas pirmųjų vakarietiškų traktorių, 1964 m. gamybos. Dar ir dabar jį turime, kuo puikiausiai veikia. Išmontavome tada ir pieno liniją, parsivežėme padargų, šienavimo technikos. Vokietis žadėjo atvažiuoti pažiūrėti, kaip man sekasi, tad nebuvo kur dingti – nori nenori teko pradėti ūkininkauti“, – prisimindamas lemtingą pažintį, vėliau išaugusią į artimą draugystę, šypsosi V. Puidokas.

Kurti ūkį Vytautas pradėjo žmonos Aurelijos tėviškėje Spūdžių kaime, visai netoli Kiaunorių, į kur atsikėlė ir 19 ha senelių atkurtos nuosavybės. Iš pradžių ūkis buvo mišrus, laikė 6 melžiamas karves, dabartinė Vytauto ir sūnų Maridijaus bei Martyno ūkių specializacija – augalininkystė. Tiesa, Puidokai vis dar laiko vieną karvę, kaip patys sako, ugdymo tikslais, kad anūkai žinotų, kaip karvė atrodo ir iš kur pienas atsiranda. Visoje ūkininkavimo technologijoje nelabai deranti karvė itin svarbi ir 92-ejų sulaukusiai Aurelijos mamai – kaip tam tikro tęstinumo ir tradicijų saugojimo ženklas...

Bendrai trys ūkiai dirba 900 ha, maždaug pusę sudaro nuosava žemė. Ūkininkai sako, kad plėtra vyko natūraliai. Tad apie didesnę plėtrą negalvoja, juolab kad ir laisvos žemės aplinkui nėra.

„Pradžia buvo labai sunki. Santaupų neturėjau, nebuvo nei technikos, nei pinigų, bankai paskolų neduodavo. Nulaužęs noragą, nežinodavau, nei iš kur, nei už kiek jį gausiu. Buvo ir daug sunkaus fizinio darbo, pvz., tekdavo vienam ant pečių iškrauti vagonus trąšų maišų. Bet iššūkių netrūksta ir dabar, nes viskas labai keičiasi, turi susitaikyti, kad niekada nebus taip, kaip pernai“, – sako V. Puidokas. Pasak jo, būtent klimato kaitos nulemti pokyčiai verčia domėtis naujomis technologijomis, ieškoti kitokių sprendimų. Vienas jų – tiesioginė sėja, vadinamoji No-till technologija, ir geriausių augalų rūšių ir jų mišinių tarpiniams pasėliams paieška.

Ūkininkavimo filosofijos virsmas

Augina ūkininkai žieminius rapsus, žieminius ir vasarinius kviečius, taip pat pupas, cukrinius runkelius – jiems šiemet skyrė apie 90 ha. Anksčiau V. Puidokas beveik pusę visos Kelmės r. cukrinių runkelių kvotos turėjo, dabar Puidokai vieninteliai rajone juos augina. Vytauto žodžiais, nors pelno iš jų beveik nėra, bet žemei gerai, tai puikūs sėjomainos augalai.

Prieš trejus metus Puidokai pabandė 30 ha sėti tiesiai į ražieną ir tada nusprendė įsigyti tiesioginės sėjos mašiną Horsch Avatar – jau du sezonus ja sėjo rapsus, kviečius ir dalį pupų. „Šiuo metu vyksta virsmas, tačiau nesigailime dėl pasirinktų pokyčių, manome, kad esame teisingame kelyje. Pastarųjų metų sausros verčia domėtis, kaip su jomis dorojasi kitų šalių ir žemynų žemdirbiai. Pakeitėme ne tik metalą, bet pasikeitė ir pati ūkininkavimo filosofija. Juokaujame, kad dabar pagrindinis mūsų įrankis – ne tiek sėjamoji, kiek kastuvas. Džiaugiamės radę dirvoje sliekų, kurie už mus dirba“, – pastebi Martynas, jauniausias Puidokų sūnus.

Pereiti prie tiesioginės sėjos nuspręsta po vyriausiojo sūnaus Maridijaus kelionės į Vokietijos ūkį, kuris nuo 1993 m. taiko tiesioginę sėją, o kaip tarpinius pasėlius augina net 17 rūšių mišinius. Žinoma, Puidokai domėjosi ir Latvijos bei Lietuvos ūkininkų patirtimi. Diskusijas, dalijimąsi patirtimi Puidokai ypač vertina, tad ir patys ūkio technologinius procesus, eksperimentus, netgi klaidas, noriai pristato socialinio tinklo „ Facebook“ paskyroje.

„Nebijome bandyti ir suklysti, nuolat esame ieškojimų kely, vis eksperimentuojame, kokius tarpinius augalus geriau naudoti, ką ir po ko įsėti. Turime įrengę ne vieną bandymų laukelį. Esame aistringi naujovių ieškotojai, nuolat tariamės, diskutuojame ir visi degame tuo, ką darome“, – patikina visi trys Puidokų šeimos vyrai.

Ūkininkai Puidokai norėtų visiškai pereiti prie tiesioginės sėjos ir visus žemės ūkio augalus, įskaitant ir cukrinius runkelius, sėti be žemės dirbimo operacijų. Šiuo metu to padaryti negali, nes laukus tręšia mėšlu ir srutomis (bendradarbiauja su netoliese esančiu kiaulininkystės kompleksu), taip pat barsto kalkes. „Tai šiek tiek kertasi su mūsų technologija, nes reikia mėšlą ir kalkes įterpti, pajudinti žemę. Tačiau tręšdami lauką mėšlu, stengiamės jį kartu ir pakalkinti, kad vienu žemės judinimu ir vienu važiavimu viską padarytume“, – sako Martynas. Pasak jo, kol kas perėjimas vyksta etapais, tačiau neabejoja, kad subalansavus dirvožemio pH bus galima naudoti tiesioginės sėjos technologiją visuose šeimos ūkio laukuose visiems žemės ūkio augalams sėti.

Siekiamybė ir kitas žingsnis – tų pačių technologinių vėžių naudojimas kiek vienais metais, nepaisant to, kad auginami vis kiti augalai. Taip vėžės tarsi taptų keliais laukuose, kuriais ir tik jais būtų kasmet važiuojama atliekant visas technologines operacijas. Tam būtina įsigyti didesnio tikslumo korekcinius signalus, leidžiančius dirbti 2–3 cm tikslumu, ir papildomą stotelę.

Puidokai tiria dirvožemį, laukus tręšia kintama norma. „Prieš 6 metus darėme dirvožemio tyrimus ir užpernai kartojome. Džiugina tai, kad ūkininkaudami žemės nenualinome, rodikliai net pagerėjo. Stengiamės tausoti žemę, chemijos naudoti kuo mažiau, nes ji brangi“, – pabrėžia Martynas.

Tikslas – dirbti efektyviau

Technologiniai pokyčiai, prasidėję nuo plūgo pakeitimo minimaliu žemės dirbimu ir perėjimu į tiesioginę sėją, lėmė ir Puidokų technikos parko pokyčius. Pasak Vytauto, teko atsisakyti geros, tačiau jau nebereikalingos technikos, tarp kurios – ir vikšrinis Challenger traktorius su visu inventoriumi. Tiesa, kol kas Puidokai dar nepardavę visų žemės dirbimo padargų, turi ūkyje ir nemažai metų jau nenaudojamą plūgą, tačiau sako, kad jų ateities tikslas – neskaitant traktorių (be pirmojo ūkio traktoriaus, šiuo metu jų turi 3), visus darbus nudirbti trimis pagrindinėmis mašinomis: tręštuvu, purkštuvu ir sėjamąja.

„Mūsų galvose – nuolatinės mintys, kaip efektyviau dirbti, o ne kaip didesnį derlių gauti ar gražesniu pasėliu prieš kaimyną pasipuikuoti. Dauguma mėgsta pasigirti, kiek tonų kūlė, bet niekas nesako, kiek kainavo užauginti. Mums svarbiausia, kiek įdedi ir kiek lieka, t. y. vieną toną grūdų stengiamės kuo pigiau užauginti. Dabar žiūrime, ne kas ant žemės, o kas po ja, todėl efektyvumui dar didesnį dėmesį pradėjome skirti“, – sako Martynas.

Jam pritaria ir brolis Maridijus, vardydamas tiesioginės sėjos privalumus, tarp kurių – ne tik didžiulė nauda dirvožemiui, jo gyvybingumui, taip pat gebėjimui susidoroti su klimato kaitos iššūkiais, daugiau sugeriant ir mažiau išgarinant drėgmės, bet ir gerokai mažesni energijos ir piniginiai kaštai hektarui. „Mums nebereikia vieno žmogaus, kurio trūktų ūkininkaujant tradiciškai, galingo traktoriaus, žemės dirbimo padargų ir išlaidų jų dylančioms dalims pirkti, tiek degalų, kiek anksčiau, kai žemę dirbome, nereikia ir akmenų iš laukų rinkti, o jų mūsų krašte labai daug. Siekiamybė – atsisakyti ir trąšų, sprendžiant šį klausimą su tarpiniais pasėliais, mažiau naudoti chemijos, nes kai žemė nejudinama, piktžolių sėklos prasčiau dygsta“, – tiesioginės sėjos ir sąnaudų mažinimo, darbų efektyvumo ryšį pabrėžia Maridijus.

Kaip tarpinius augalus sėja garstyčias, tačiau žada jų atsisakyti, nes sėjomainoje su rapsais nedera, ir pereiti prie įvairių žolių mišinių – šiuo metu bando 7 rūšių mišinius. Sėdami tiesiai į tarpinius pasėlius ir į neišdirbtą, nejudintą žemę, Puidokai vienbalsiai tvirtina jokio psichologinio diskomforto nejaučiantys, gal tik kaimynams klausimų kelia „negražus“ laukų vaizdas. Tačiau sudygę ir ūgtelėję pasėliai vizualiai niekuo nuo kitų ūkininkų laukų nesiskiria.

Tikslo gauti didesnį derlių Puidokai nekelia, o dideliu laimėjimu vadina tai, kad auginant suskustoje ir tada pasėtoje dirvoje ir sėjant tiesiai į ražieną derlingumo žemėlapiai jokių derliaus skirtumų nerodo. Praėjusiais sausais metais Puidokai kūlė apie 5,5 t/ha kviečių, įprastų metų vidurkis – 7 t/ha, nors ūkininkauja gana įvairios granuliometrinės sudėties dirvožemiuose, kurių vidutinis našumas siekia 40 balų.

Kaip vieną iš būdų darbams efektyvinti Puidokai galvoja didinti naudojamų mašinų darbinį plotį – vietoj šešiametrės įsigyti 12 m darbinio pločio sėjamąją, turimą purkštuvą su 24 m pločio sijomis pakeisti 30 ar net 36 m darbinio pločio mašina. Pernai Maridijus visų trijų ūkių derlių dorojo nuomotu kombainu su 12 m pjaunamąja, todėl įsitikino, kad didelių pločių nereikėtų bijoti, svarbiausia – psichologiškai tam pasirengti.

Techniką įsigyja tik išbandę ūkyje

Tiek Maridijus, tiek Martynas prieš nuspręsdami imtis ūkininkavimo iš pradžių dirbo didelėse technikos pardavimo įmonėse. Abu sutartinai tvirtina, kad ši patirtis labai naudinga, nes leido iš arčiau susipažinti su vakarietiška technika ir šiuolaikinėmis technologijomis. Maridijaus teigimu, pačiam, kaip technikos pardavėjui, „pačiupinėjus“ visas naujoves, natūraliai ir savo ūkio techniką norisi komplektuoti su visomis įmanomomis funkcijomis. Tačiau čia iškyla didžiausia problema – vis sunkiau rasti kvalifikuotų darbuotojų, galinčių išnaudoti visas technikos galimybes, tad geriausia išeitis – dirbti pačiam. Todėl rinkdamiesi traktorius didelį dėmesį skiria komfortui, komplektuoja juos su GPS ir automatinio vairavimo sistema – be šios įrangos, kurią kažkada laikė prabangos dalyku, neįsivaizduoja ūkininkavimo.

Pasikeitė ir technikos įsigijimo būdas: jei anksčiau mašina buvo perkama ją pamačius brošiūrose, tai dabar sprendimas priimamas tik išbandžius ūkyje. Puidokai išbandė ūkyje ir tiesioginės sėjos sėjamąją, o rinkdamiesi traktorius – turėjo galimybę dirbti net kelių gamintojų traktoriais. Pasak ūkininkų, ypač gera galimybė – techniką išsinuomoti ir taip visą mėnesį ją įvairiomis sąlygomis išbandyti.

Neperka ir atsarginių dalių, prieš tai internete nepasidomėję kainomis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Dažnai nustebina kainų skirtumai, todėl kartais užsako originalias atsargines technikos dalis iš oficialių gamintojo atstovų kitose šalyse ir prisimena konkretų atvejį, kai ieškojo hidraulinio siurblio ir iš užsienio jį parsisiuntė beveik 40 proc. pigiau, nei būtų įsigiję Lietuvoje.

Nuomojasi kombainą su... operatoriumi

Ūkininkai Puidokai – vieni iš nedaugelio žemdirbių, neturinčių nuosavo kombaino. Prieš porą metų pardavę du javų kombainus, jų žodžiais, kai dar galėjo už juos gauti normalią kainą, įsigyti kitos derliaus dorojimo mašinos kol kas neplanuoja. Pernai derliui nuimti kombainą nuomavosi iš mūsų šalies įmonės, juo visą sezoną atidirbo Maridijus. Šiemet derliaus nuėmimą numatę patikėti Vokietijos įmonei, kuri nemažai metų teikia tokią paslaugą ir derliaus nuėmimo sezonu važiuoja per visą Europą – nuo Bulgarijos, Rumunijos iki Latvijos. Šios kombainų su operatoriais nuomos įmonės savininkas tokį darbo modelį perėmė iš JAV, kur pats kažkada dirbo kombainininku. Per sezoną vienas kombainas, kurių įmonė turi ne vieną dešimtį, sudoroja maždaug po 1 600 hektarų.

„Šlapiais metais, kai dar turėjome savo kombainus, ši vokiečių įmonė padėjo mums nuimti derlių ir tai mums labai tiko. Svarbiausia niekuo rūpintis nereikia – nei darbuotoju, nei detalėmis, nei draudimu, tik degalų užpilti“, – kodėl nusprendė rinktis tokį derliaus nuėmimo modelį, paaiškina Puidokai.

Jie tikina, kad nuomotis kombainą su patyrusiu operatoriumi apsimoka labiau nei investuoti į mašinos įsigijimą, nes jos atsiperkamumas priklauso nuo daugybės veiksnių, tarp kurių ir tai, ar perkamas naujas, ar naudotas, su parama ar be jos, apkrovimo lygis, draudimo ir detalių kainos ir t. t. „Atlikau išsamius skaičiavimus, kurie rodo, kad pirkdami šią paslaugą mes nieko neprarandame, o patys tuo metu galime į kitus darbus koncentruotis, juk per javapjūtę rapsų sėja prasideda. Radus kvalifikuotą darbuotoją, reikėtų jam darbo visus metus suteikti. O čia atvažiavo, nukūlė ir išvažiavo“, – sako Martynas. Tiesa, ūkininkai prasitaria, kad apgalvojo ir atsarginį planą, jei suplanuotasis nepavyktų dėl koronaviruso.

Ieškojo panašaus modelio Puidokai ir Lietuvoje, tačiau vokiečių įmonė nukonkuravo – ji šią paslaugą pasiūlė gerokai pigiau nei vietinės bendrovės. „Akivaizdu, kad darbo ir paslaugų rinka suvienodėjo, jau ir vokiečiai gali dirbti Lietuvoje. Tad negalima sakyti, kad mūsų šalyje pigesni produkcijos užauginimo kaštai dėl pigesnės darbo jėgos, trąšų ir pan.“, – pastebi ūkininkai.

Nemažai ūkiui privalomų darbų Puidokai patiki Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistams, kurie tvarko visų trijų ūkių buhalterinę apskaitą, augalų apsaugos žurnalus, organizuoja kursus, rūpinasi darbų sauga, anksčiau rengė projektus ES paramai gauti. „Ir taip rūpesčių užtenka, tai atiduodi ir ramu – tegul kiekvienas daro tai, ką geriausiai išmano, nes vis sunkiau viską pačiam aprėpti. Be to, Konsultavimo tarnyba nuolat plečia paslaugų spektrą ir siūlo viską, ko reikia šiuolaikiniam ūkiui“, – džiaugiasi Kelmės rajono ūkininkas Vytautas Puidokas.