Skersadryžis runkelinis straubliukas – cukrinių, pašarinių runkelių ir valgomųjų burokėlių kenkėjas, aprašytas 1974 m. kaip labai retas Lietuvoje. Seniau šių vabalų gyvenimas buvo susijęs su laukine gamta ir maitinosi jie piktžolėmis, o pastaraisiais metais daro nemažai žalos runkelių ir burokėlių pasėliuose.

Skersadryžių runkelinių straubliukų (Bothynoderes punctiventris, Germ.) ir dabar galima aptikti pievose, pakelėse, miško aikštelėse, dykvietėse ir kitur. Daugiausia šie kenkėjai paplitę pietrytinėje Europos dalyje cukrinių runkelių pasėliuose.

Kenkėjų skaičių lemia klimatas ir dirvožemio abiotiniai veiksniai. Dėl klimato kaitos – šilto ir sauso pavasario, karštos vasaros ir šilto rudens – pastaraisiais metais šie kenkėjai darosi vis žalingesni ir Lietuvoje.

Skersadryžiai runkeliniai straubliukai yra juodai pilki su baltomis skersinėmis juostelėmis, kurios kartais būna siauresnės, kartais platesnės, kartais beveik susiliejančios, pilvelis – pilkas su juodomis dėmelėmis. Iš arčiau apžiūrėjus matyti, kad kūnas su mažais žvyneliais, galva išilgėjusi. Suaugusių vabzdžių kūno ilgis svyruoja nuo 12 iki 15 mm. Patinai yra morfologiškai mažesni, siauresni ir lengvesni negu patelės.

Kiaušiniai balti arba šviesiai gelsvi, ovalo formos, 1,2–1,3 mm. Lervų kūnas paprastai būna baltas, išlenktas, su rusva arba gelsva galva. Neseniai išsiritusių lervų kūnas būna su tankiais šeriais, o visiškai išsivysčiusios lervos neturi šerių. Lėliukės yra gelsvai baltos, 10–15 mm ilgio ir 5–6 mm pločio.

Masiniai kenkėjų dauginimosi protrūkiai įvyksta dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių – kai oras per augimo sezoną yra sausas ir šiltas, ir atvirkščiai – kenkėjų gausumas smarkiai sumažėja, kai oras drėgnas ir šaltas. Taip pat dauguma ekspertų mano, kad saulės aktyvumo pokyčiai sukelia masinio dauginimosi protrūkį tais ar ateinančiais metais.

Gyvenimo ciklas – nuo vienų iki trejų metų

Skersadryžio runkelinio straubliuko gyvenimo ciklas yra vienų metų, bet išimties atvejais trunka dvejus metus: kai jaunos lervos, kurios išsirita iš vėlai sudėtų kiaušinių, lieka dirvožemyje ant šaknų galiukų, kurie nutrūksta kasant derlių. Tokios lervos visai subręsta kitą sezoną, o suauga tik trečiaisiais metais. Šaltas oras taip pat gali sulėtinti straubliukų, ypač tų, kurie žiemoja giliai dirvožemyje, vystymąsi iki trejų metų (diapauzė).

Kenkėjai žiemoja dirvoje, beveik vien tik kaip suaugėliai. 80–90 proc. visų suaugėlių žiemoja dirvožemyje, kuriame tais pačiais metais augo runkeliai, 5–10 proc. straubliukų žiemoja toje vietoje, kur prieš dvejus metus augo runkeliai, ir tiek pat – 5–10 proc. kenkėjų populiacijos žiemoja plotuose, kuriuose augo kiti augalai. Jie gali žiemoti užimtame pūdyme ir visose vietose, kur auga burnotinių šeimos piktžolės (balandos ir kt.).

Drėgnesniais metais ir sunkesniame dirvožemyje šie kenkėjai žiemoja tik 10 cm gylyje, bet, daugiamečiais duomenimis, vis dėlto pagrindinė straubliukų masė žiemoja giliau – 20–30 cm gylyje. Buvo užfiksuotas ir masinis kenkėjų žiemojimas tose vietose, kur prieš dvejus metus buvo auginami cukriniai runkeliai, bet kenkėjai žiemojo 50–70 cm gylyje.

Suaugėliai pasirodo pavasarį, kai dirvos paviršius (10 cm sluoksnis) įšyla iki 5–10 °C, paprastai balandžio mėnesį. Masiškai kenkėjai pasirodo saulėtomis dienomis, kai oras sušyla iki 15–25 °C, o dirvos paviršiaus temperatūra (10 cm gylyje) įšyla iki 20 °C. Suaugėliai pasirodo keliomis bangomis – pirmieji išlenda iš viršutinių dirvožemio sluoksnių, vėliau – iš gilesnių sluoksnių. Kai per kenkėjų pasirodymą oras lietingas ir šaltas, individų randama pasislėpusių po žemės gabalėliais, dirvožemio įtrūkimuose.

Aktyviausi būna vidurdienį

Kasdienis kenkėjų aktyvumas prasideda maždaug 9–10 val. ryto ir tęsiasi iki vakaro. Jei saulėta ir šilta, aktyviausi jie paprastai būna nuo 11 iki 16 valandos. Sumažėjus oro temperatūrai iki 2 °C, vabzdžiai tampa nejudrūs, kol temperatūra nepakyla iki 5 °C. Ne tokie aktyvūs jie būna esant 5–10 °C oro temperatūrai, aktyvesni tampa, kai oro temperatūra siekia 15 °C.

Jauni vabalai per valandą gali nueiti iki 10 m, o per dieną – iki 500 m. Greičiausiai juda ten, kur mažiausia mikroreljefo kliūčių, o judėjimo kryptis priklauso nuo vėjo krypties (jei vėjo greitis didesnis negu 5 m/s). Vabalai juda ten, kur pasėti cukriniai runkeliai.

Pasėlių užkrėstumo intensyvumą lemia atstumas tarp pernykščių ir naujai pasėtų runkelių ar burokėlių laukų. Migruojantys kenkėjai pirmiausia aptinkami lauko pakraščiuose, o vėliau pamažu plinta į lauko vidų. Nors didžioji dalis – 90– 95 proc. – šių kenkėjų yra susitelkę runkelių pasėlyje, 5–10 proc. paprastai maitinasi piktžolėmis, dažniausiai balandomis.

Suaugėliai nuėda runkelių skilčialapius ir pirmuosius lapelius, lieka tik kotelių galiukai. Kenkėjai žalingiausi tol, kol runkeliai pasiekia 2–4 tikrųjų lapelių augimo tarpsnį. Per vieną dieną vienas individas gali sugadinti ar sunaikinti 50 proc. augalų 1 m2. Jeigu buvo sėta insekticidu beicuota runkelių sėkla, šie kenkėjai maitinasi piktžolėmis ar kitais augalais.

Šie runkelių kenkėjai skraidyti paprastai pradeda po 9–17 dienų po pasirodymo. Straubliukų skraidymą lemia meteorologinės sąlygos, ypač temperatūra ir saulės šviesa. Minimali skrydžio temperatūra yra 15–19,5 °C, o palankiausias vėjo greitis – 3 m/s. Daugiausia jie skraido esant 20–25 °C temperatūrai.

Intensyviausiai skraido lytinio brendimo, poravimosi ir kiaušinių dėjimo metu. Saulėtu ir giedru oru vabzdžiai skraido 11–14 val. didesniame negu 3–5 m aukštyje arba, jei sąlygos yra palankesnės, pakyla daugiau kaip 10 metrų.

Kasdien kenkėjai gali nuskristi iki 10 km (padedami vėjo), o skrydžio laikotarpis trunka 2–3 dienas, bet kartais užsitęsia iki 40–50 dienų, kol patelės suranda tinkamus augalus maitintis savo palikuonims. Metais, kurie apibūdinami kaip drėgni ir šalti, masinių skrydžių nebuvo nustatyta.

Kuo šilčiau, tuo daugiau kiaušinių padedama

Po dviejų ar trijų savaičių po pasirodymo pasimaitinę straubliukai poruojasi. Patelės deda kiaušinius netrukus po poravimosi (vidutiniškai 4 savaites po pasirodymo). Kiaušinius dedančios patelės padaro skylutę šalia maitinančio augalo. Skylučių gylis yra 2–3 mm (jei sausa – gali būti iki 10 mm). Į skylutes deda 1–2 (daugiausia 10) kiaušinių. Kiaušiniai sutvirtinami skystais išskyrų lašeliais, o skylutė gerai užlipdoma priekinėmis kojomis. Patelės per sezoną padeda vidutiniškai 94–120 kiaušinių, nors šis skaičius svyruoja nuo 20–30 iki 200–300 kiaušinių. Po to patelės žūva.

Kiaušinių dėjimo intensyvumas yra tiesiogiai susijęs su temperatūra, santykiniu oro drėgnumu, maitinimosi racionu ir kitomis aplinkos sąlygomis, skatinančiomis augimą ir vystymąsi. Minimali temperatūra turi būti aukštesnė negu 15 °C. Kuo šilčiau, tuo kiaušinių padedama daugiau.

Santykinis oro drėgnumas per kiaušinių dėjimą turėtų būti 55–65 proc. Kiaušiniai dedami paprastai iki birželio vidurio. Kai augalų lapai uždengia dirvos paviršių, kenkėjai palieka lauką, nepaisant to, ar kiaušinių dėjimas buvo baigtas. 16–26 °C temperatūroje kiaušiniai vystosi 5–15 dienų.

Lervos yra labai judrios dirvožemyje; jos juda link runkelių, nes jų išskyros veikia jas kaip atraktantai. Ankstyvuoju vystymosi tarpsniu lervos būna 10–30 cm gylyje. Tolesnis lervų vystymasis tęsiasi gilesniuose dirvožemio sluoksniuose (iki 50 cm).

Lervos daugiausia maitinasi runkelių šaknimis ir tos pačios šeimos piktžolių šaknimis. Vyresnės lervos apgraužia pagrindinę šaknį ir įsigraužia į šakniavaisį. Būtent lervos padaro didžiausią žalą ir valgomųjų burokėlių derliui. Aplink vieną šakniavaisį gali būti 10 ir daugiau lervų. Lervų vystymasis trunka vidutiniškai 45–91 dieną.

Naujos kartos suaugėliai pasirodo rugpjūčio pirmoje pusėje arba pabaigoje, o drėgnesniais metais – rugsėjo pradžioje. Jie didesnės žalos jau nepadaro.

Masinis straubliukų dauginimasis trunka 5–6 kartas, dažnai 10–20 kartų. Ukrainoje masiniai skersadryžių straubliukų protrūkiai trukdavo nuo 2 iki 10 metų, Pietryčių Lenkijoje didžiausias šioje vietovėje šių kenkėjų protrūkis buvo 2012–2018 metais.

Natūralūs skersadryžių straubliukų priešai – žygiai, maitvabaliai, erkės, kai kurios skruzdėlės. Jais taip pat maitinasi kirstukai, ežiai, paukščiai: varnėnai, šarkos, varnos, vieversiai ir kiti – iš viso apie 40 rūšių paukščių. Tik bėda ta, kad straubliukų lervos didžiąją gyvenimo dalį praleidžia po žeme ir paukščiai jų ten nepasiekia.

Straubliukų lervas naikina keletas rūšių parazitinių nematodų, juos puola ir grybinės ligos, tačiau ligoms išplisti reikia drėgno ir vėsaus oro.

Veiksmingos tik kompleksinės apsaugos priemonės

Norint sumažinti skersadryžių straubliukų daromą žalą, gali būti veiksmingos tik kompleksinės apsaugos priemonės. Naudojamas priemones galima suskirstyti į mechanines, agrotechnines, biologines ir chemines.

Mechaninės priemonės

Tai straubliukų rinkimas rankomis, laukų apkasimas gaudomaisiais 25– 30 cm gylio ir 3–18 cm pločio grioviais, svarbiausia, kad griovio sienelės būtų vertikalios ir kenkėjai negalėtų išlipti. Į griovio dugną galima priberti ir insekticidais apdorotų šiaudų. Ši priemonė veiksminga tik šaltesniuoju laikotarpiu, kol straubliukai neskraido.

Agrocheminės priemonės

Iš rudens – gilus dirvos arimas po derliaus nuėmimo ir likusių šakniavaisių sunaikinimas. Pavasarį, pirmiausia, planuojant pasėlių struktūrą, turėtų būti atsižvelgiama į runkelių laukų atstumą nuo praėjusių metų runkelių laukų. Sėjant runkelius ar burokėlius į lauką, nutolusį daugiau negu 1 000 m, galima tikėtis nedidelių kenkėjų pažeidimų. Geriausia, kad nauji laukai būtų nutolę 1–3 km nuo laukų, kur praėjusiais metais augo runkeliai.

Taikomos visos agrotechninės priemonės, prisidedančios prie greitesnio ir geresnio runkelių ir burokėlių vystymosi: ankstyva sėja, tankesnė sėja laukų pakraščiuose, drėkinimas balandžio ir gegužės mėnesiais ir kitų kultūrų įsėjimas į tarpueilius, priemonės, prisidedančios prie vandens sulaikymo dirvoje, tarpueilių purenimas, piktžolių naikinimas, tinkamas tręšimas.

Tręšimas azoto trąšomis, pvz., amoniakiniu vandeniu, įterpiant jį į tarpueilius, šio kenkėjo lervų populiacija gali sumažinti iki 8 kartų, bet geriausiai ši priemonė veikia sunkesniuose priemolio dirvožemiuose, o lengvo priesmėlio dirvožemiuose – silpnai.

Tarpueilių purenimas po kiaušinių sudėjimo ir vėliau taip pat gali sumažinti kenkėjų skaičių. Lervos išverčiamos į paviršių ir kai kurios žūsta dėl perkaitimo (tiesioginės saulės), o kitas sunaikina natūralūs priešai.

Biologinis kontrolės metodas

Vengrijos mokslininkai sukūrė specifinį feromoną skersadryžiams runkeliniams straubliukams privilioti. Kenkėjai sulipa į žemę įkastas dėžutes, kur priklijuotas feromonas (feromonines gaudykles) ir tada išvežami iš laukų. Feromoninės gaudyklės statomos sename runkelių lauke 20–30 m atstumu, 30 gaudyklių/ha.

Jei kenkėjų gausu, naudojami biologiniai insekticidai entomopatogeninių grybų pagrindu, kurie padidina lervų ir lėliukių mirtingumą. Tik paruošti ir įterpti tokius biologinius insekticidus yra sunku.

Cheminės apsaugos priemonės

Cukrinių runkelių kenkėjai naikinami, kai beicuojant sėklą dedamas insekticidinis priedas, kuris apsaugo augalus ir nuo šio kenkėjo per jo pasirodymą (paprastai skilčialapių augimo tarpsniu iki pirmųjų tikrųjų lapelių tarpsnio).

Dėl Europos Sąjungoje priimtų teisės aktų siaurėja veikliųjų medžiagų spektras visoje ES, uždrausti neonikotinoidai, kurie buvo naudojami sėkloms beicuoti. Tokia praktika neatitinka nei integruotojo kenkėjų valdymo (IPM) principų, nei racionalaus pesticidų naudojimo šiuolaikiniame žemės ūkyje. Todėl svarbu rasti naujų insekticidų junginių, kurie galėtų būti naudojami šiems straubliukams kontroliuoti.

Lietuvoje cukriniams ir pašariniams runkeliams bei valgomiesiems burokėliams nuo kenkėjų (amarų) apsaugoti registruotos dvi veikliosios medžiagos. Neturime nė vieno dirvinio insekticido, kuris veiktų kenkėjus dirvoje. Nuo skersadryžių runkelinių straubliukų registruotų veikliųjų medžiagų taip pat nėra.

***

Masiniam straubliukų išplitimui palankios sąlygos:

• temperatūra sausį 4–6 ºC, gegužę 14–15 ºC, birželį 19–21 ºC, o vidutinė vegetacijos sezono temperatūra turėtų būti 15–16 ºC;
• vidutinis metinis kritulių kiekis 300–400 mm.

Lietuva pagal klimato sąlygas jau artėja prie palankiausių šalių šiems kenkėjams vystytis.