Pasaulį apėmus koronaviruso pandemijai, sustojus šalių ekonomikoms, žemės ūkis daugeliu atveju išliko vienu stabiliausių sektorių. Tačiau tiek politikai, tiek ekonomikos, finansų ekspertai pripažįsta, kad po koronakrizės visose ūkio šakose įvyks pokyčių. Kokių jų tikėtis, klausiame žemdirbių, mokslo, gamybos, politikos atstovų.

GRŪDININKYSTĖ

Aušrys MACIJAUSKAS, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos tarybos pirmininkas

Kai kurie ekonomistai aiškina, kad grūdų gamyba pasaulyje yra labiau subsidijuojama nei bet kurios kitos prekės ar paslaugos. Ir toks tiesioginių bei netiesioginių subsidijų lygis daro šį verslą gamintojams nenaudingą. Atpigusi nafta ir koronakrizė ypač paveikė pašarinių (ne maisto) grūdų kainas. Kaip manote, ar po karantino grūdų auginimas taps pelningesnis?

Nesitikime, kad grūdų auginimas taptų pelningesniu verslu. Ir ne tik pandemijos fone. Lietuvos ir visos Europos grūdų augintojai konkuruoja su savo grūdais pasaulinėje rinkoje. Grūdų prekybai nėra jokių apribojimų, netgi genetiškai modifikuoti kukurūzai ir sojos iš JAV, Pietų Amerikos gali laisvai pakliūti į mūsų rinką. Atsirado nauja stipri konkurentė – Ukraina. Ukrainietiški grūdai taip pat be jokių apribojimų plūsta į ES, taip pat ir į Lietuvą.

Kritusios naftos kainos ir mažėjanti mėsos paklausa daro didžiulį spaudimą grūdų kainoms, bet, laimei, jos nekrenta taip smarkiai, kaip galima būtų tikėtis, ir išlieka gana (palyginti su naftos kaina) aukštos. Rapsų kainos taip pat kol kas laikosi praėjusių metų lygio, nors pagal dyzelino kainą turėtų būti kritusios labiau. Guodžia tai, kad rapsų plotai Europoje traukiasi, nes, uždraudus naudoti kai kuriuos pesticidus, piečiau esančiose valstybėse jų auginti neįmanoma dėl milžiniškų nuostolių, kuriuos padaro kenkėjai. Manau, ir Lietuvoje ateityje negalėsime auginti tiek rapsų, kiek auginame šiandien. Ūkininkams reikės ieškoti alternatyvų, kurių nėra daug.

Esame labai sunerimę ir dėl naujų Europos Komisijos iniciatyvų iki 2030 metų dvigubai sumažinti naudojamų pesticidų kiekį. Kaip bus saugoma mūsų rinka nuo, pavyzdžiui, ukrainietiškų ar amerikietiškų grūdų, kuriuos auginant pesticidai naudojami be apribojimų? Didelė neteisybė mūsų atžvilgiu, kai ES draudžia saviems ūkininkams naudoti augalų apsaugos priemones, bet leidžia įvežti genetiškai modifikuotus, apdorotus glifosatais grūdus. Reikia labai plačios diskusijos ir sprendimų, kaip užtikrinti mūsų vartotojams Romos sutartyje įtvirtintus principus – aprūpinti visus europiečius saugiu, sveiku ir nebrangiu maistu, kartu užtikrinant ūkininkams teisingą atlygį už jų triūsą. Šiuo metu šie principai yra pažeisti.

Kita vertus, nors parama ir išlieka, bet reikalavimai – aplinkosauginiai, gyvūnų gerovės, bioįvairovės, klimato kaitos – nuolat didėja. Konkurencija didžiulė ir auga, žemdirbiams išlikti rinkoje darosi vis sudėtingiau.

EKONOMIKA IR INOVACIJOS

Guoda AZGURIDIENĖ, Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimų vadovė

Ar žemės ūkio verslas taps dar reikšmingesnis Lietuvos ekonomikai? Kai kurie užsienio ekonomistai, analizuodami pandemijos suvaržytas rinkas, teigia, kad pasaulį turėtų išmaitinti vietinė produkcija. Vadinasi, turėtume mažinti žemės ūkio produktų eksportą ir importą?

Žemės ūkis Lietuvoje reikšmingas kiekybiškai – jis viršija 20 proc. šalies BVP. Tačiau jis nėra didelę pridėtinę vertę kurianti ekonomikos dalis. Priešingai, čia daug gaminama ir eksportuojama žaliavų (ne produktų), todėl mažas efektyvumas, mažai inovacijų, nedideli atlyginimai. Koronakrizės metu gerai atsiskleidė vienas žemės ūkio, kaip ekonominės veiklos, privalumas – žmonėms, net jeigu jie karantine ir nefunkcionuoja didelė dalis kitų verslų, vis tiek reikia valgyti, taigi, paklausa žemės ūkio produkcijai išlieka. Per karantiną žemės ūkio veikla nebuvo stabdoma dėl distancijos ribojimų, ypač kai dalis jos vyksta atvirame lauke. Dėl šių priežasčių Lietuvos žemės ūkis yra vienas mažiausiai nuo pandemijos nukentėjusių sektorių, turi galimybių pritraukti daugiau investicijų bei dėmesio ir galų gale iš žaliavas gaminančio virsti inovatyviu ir efektyviu sektoriumi.

Ar pasinaudosime tuo, priklausys ir nuo politinių sprendimų. Jeigu valdžia ims dirbtinai riboti ar kelti kainas, riboti eksportą ar importą (ko tiesiogiai pagal ES taisykles net negali daryti), tai stabdys būtinus pokyčius sektoriuje ir neleis pasiekti didesnio efektyvumo. Išskirtinis žemės ūkio traktavimas ekonomikoje (subsidijos, lengvatos, intervencijos) atitolino agrarinio sektoriaus įmones nuo vartotojų ir padarė jas labai priklausomas nuo politinių sprendimų. Tačiau tik konkurencija dėl vartotojų bet kurį verslą veda efektyvumo link. Kai šio sektoriaus lyderiai tai supras, galėsime kalbėti apie išaugusį žemės ūkio vaidmenį Lietuvos ekonomikoje.

PIENININKYSTĖ

Egidijus SIMONIS, Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius

Žaliavinio pieno supirkimo kainos Lietuvoje išlieka vienos žemiausių tarp ES šalių. Ar pandemija turėjo įtakos jų kritimui?

Apie 70 proc. pieno ūkių tiekia rinkai vos 10 proc. visos Lietuvoje perdirbamos žaliavos. Šie ūkiai pieną parduoda per supirkimo punktus, kuriuos išlaikyti brangu. Smulkių ūkių gausa ir tarpininkai turi įtakos statistiškai vienai mažiausių pieno kainų ES.

Reikia pabrėžti, kad didžiausias kainas mokėjo didžiosios šalies pieno perdirbimo įmonės, kurios iš stambių ūkių superka apie 70 proc. visos šalyje superkamos žaliavos. Apie 25 proc. žaliavos perdirbėjai superka iš tarpininkų, kuriems moka artimą ES vidurkiui kainą ir tik apie 5 proc. žaliavos perka iš smulkių ūkių, kuriems mokama mažesnė rinkos kaina dėl didelių pieno surinkimo kaštų.

Stambūs žaliavos tiekėjai Lietuvoje laikomi tie, kurie parduoda daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį, o ES tai vidutiniai ūkiai. Lyginant jų statistiką, Lietuvoje mokama kaina atitinka ES vidurkį.

Pieno supirkimo kainų dinamiką diktuoja rinka – krenta kiekvieną pavasarį dėl sezoniškumo, kai išauga žaliavos kiekiai ir mažėja riebalų ir baltymų kiekis piene. Lietuvoje yra didžiausias sezoniškumas, kai kiekvieną pavasarį ir vasarą primelžiama daugiau pieno, bet jame mažėja baltymų ir riebalų santykis. O šiemet dar prisideda pasaulinės tendencijos dėl koronaviruso neigiamų pasekmių pasaulio rinkoms, kuriose fiksuojamas žaliavinio pieno ir produktų kainų kritimas.

Statistika rodo, kad per karantiną superkami žaliavinio pieno kiekiai buvo panašaus lygio kaip pernai, produkcijos irgi pagaminta tiek pat. Kokių pokyčių pieno rinkos dalyviai – gamintojai bei perdirbėjai – gali laukti po pandemijos? Gal pieno gamyba abiem pusėms gali tapti pelningesniu verslu?

Lietuva priklauso nuo eksporto, kadangi daugiau kaip pusę pagamintos produkcijos eksportuoja. Lietuviškų pieno gaminių eksporto apimtys smarkiai krito. Vidaus rinkoje savi iššūkiai: užsidarę restoranai, viešbučiai, darželiai ir mokyklos per karantiną iš viso nepirko pieno gaminių, o tai sudaro apie 20 proc. viso vidaus vartojimo.

Pieno perdirbimo įmonės įsipareigojo supirkti visą šalyje pagaminamą žaliavinį pieną ir jį perdirbti, tačiau negalėdamos realizuoti pagamintos produkcijos, gamino ilgai galiojančius produktus į sandėlius.

Manome, kad po karantino vartojimas atsigaus, o kartu ir produktų bei žaliavos kainos. Ir iki pandemijos efektyviai dirbantiems pieno ūkiams bei perdirbimo įmonėms verslas buvo pelningas, todėl pieno sektoriaus dalyviai privalo orientuotis į efektyvumo didinimą. Žemės ūkio ministerija su perspektyvia agropolitika ir efektyviu ES bei nacionalinių lėšų paskirstymu turi prie to prisidėti.

AGROPOLITIKA

Žemės ūkio ministerijos komentaras

Kaip vystyti žemės ūkio sektorių naujomis sąlygomis? Kokios galimybės Lietuvai sukurti novatorišką žemės ūkį?

Neigiamų rizikų, kurias lemia nestabili išorės aplinka ir neapibrėžtumas dėl COVID-19 viruso plitimo, yra, tačiau jau matyti ir geri ženklai – pieno gaminių rinka atsigauna, kyla kainos biržose. Taip pat keičiasi visuomenės bei prekybininkų požiūris į lietuviškus maisto produktus.

Žemės ūkio ministerija numatė paramą pagrindiniams žemės ūkio sektoriams, kurie nukentėjo nuo pandemijos: pienininkystei, galvijininkystei, paukštininkystei, kiaulininkystei, daržininkystei. Šia parama siekiama užtikrinti sektorių gyvybingumą, nes labai svarbu, kad nebūtų didelio gamintojų ir perdirbėjų pajamų kritimo. Pasak ministro A. Palionio, pandemijai pasibaigus, vienas tikslų yra užtikrinti, kad žemės ūkio sektoriai galėtų toliau tęsti savo veiklą, o maisto pramonė būtų atlikusi „namų darbus“ ir pasiruošusi galimiems protrūkiams ateityje.

Taip pat pasiekta, kad didėtų finansinių paslaugų prieinamumas ir mažėtų skolinimosi kaštai ūkio subjektams, kurių veikla susijusi su žemės, miškų bei maisto ūkiu, kaimo plėtra ir žuvininkyste, sudarytos sąlygos kompensuoti palūkanas ir garantines įmokas. Galimybės pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos parama taip pat išaugo – pagal kai kurias priemones organizuojami papildomi šaukimai.

Ministras neabejoja, kad novatoriškam žemės ūkiui vystytis sąlygų visuomet yra, pandemija tam nėra kliūtis. Būsimoji ES bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) nuo 2021 m. tam skirs nemažai dėmesio.

Žvelgiant į ateitį, novatoriško, tvaraus ir konkurencingo ES žemės ūkio plėtra jau užprogramuota svarbiuose strateginio lygio ES dokumentuose. Europos Žaliasis kursas, kurio tikslas yra klimatui neutrali Europa iki 2050 m., yra naujas iššūkis tiek Lietuvos žemės ūkiui, tiek kaimui. Turime su gana ribotais finansiniais ištekliais padėti ūkininkams persiorientuoti ir prisitaikyti prie „žalesnių“ reikalavimų, standartų, politinės ir verslo aplinkos.

Kita vertus, žemės ūkio verslui žinojimas apie ateinančius iššūkius jau dabar leidžia atitinkamai planuoti savo veiklą ir strategiją, investuojant į modernias technologijas ir gamybos praktikas: tikslųjį ūkininkavimą, neariminę žemdirbystę,ekologinį ūkininkavimą, aukštos pridėtinės vertės produktų gamybą, bioekonomikos verslus, energetinį efektyvumą ir kt. O tai ne tik leistų mažinti sąnaudas, bet kartu ir patenkintų besikeičiančius vartotojų poreikius, spręstų su aplinkosauga ir klimatu susijusius ES tikslus.

Vienas svarbiausių Europos Žaliojo kurso elementų yra neseniai paskelbta strategija „Nuo lauko iki stalo“ ir jos integravimas į valstybių narių rengiamus nacionalinius strateginius BŽŪP planus. Kertinis strategijos akcentas – tvarios maisto produktų gamybos užtikrinimas (pesticidų, trąšų naudojimo mažinimas, antimikrobinių medžiagų pardavimo ir naudojimo mažinimas, žemės plotų, naudojamų ekologiniam ūkininkavimui, didinimas ir kt.). Strategijoje pažymima, kad BŽŪP ir toliau bus pagrindinė priemonė, kuria bus remiamas perėjimas prie tvarių maisto sistemų, kartu užtikrinant deramą pragyvenimo lygį ūkininkams.

Ateityje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ir ūkininkų padėčiai gerinti vertės grandinėje. COVID-19 krizė ypač parodė, jog ūkininkų derybinių galių stiprinimas, naujų bendradarbiavimo formų paieška, trumpų maisto tiekimo grandinių, tiesioginių pardavimų vystymas ateityje bus dar svarbesnis.

Ar po šios krizės Lietuvos kaimas gyvens geriau? Ne tik žemės ūkyje dirbantys žmonės, bet ir kiti kaimo bendruomenių nariai?

Ministras A. Palionis įsitikinęs, kad turime ne tik prisitaikyti, bet ir išnaudoti šią situaciją tam, kad iš krizės išeitume stipresni. Pasirengimas galimoms naujoms pandemijoms yra viena svarbiausių visų valstybių ir verslų užduočių. Mūsų Vyriausybė parengė ilgalaikių investicijų ekonomikai skatinti planą, pagal kurį per 1,5 metų ketinama investuoti 6,3 mlrd. eurų. Šis planas yra beprecedentis pagal investicijų apimtis, tempus ir ambicijas. Jame siūlomos ilgalaikės investicijos padės po pandemijos atsitiesti šalies ekonomikai ir ilgainiui iš esmės pakeis ekonomikos DNR. Kaimo gyventojų gerovė priklauso ne tik nuo ES ir valstybės skiriamų pinigų, bet ir nuo visos šalies visuomenės supratingumo. Ministras tikisi, kad miesto gyventojai, rinkdamiesi maisto produktus, pagamintus Lietuvoje, prisidės prie ūkininkų gerovės ir pajamų palaikymo.

EKONOMIKA IR INOVACIJOS

Dr. Daiva MAKUTĖNIENĖ, VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Bioekonomikos tyrimų instituto docentė

Pasaulis žino Lietuvą kaip grūdų eksportuotoją. Tačiau tai nėra išskirtinė produkcija. Gal turime potencialo tapti kitų, įvairesnių kultūrų auginimo ir gamybos lydere (juk Lenkija tapo obuolių sektoriaus lydere). Galbūt verta išvystyti naują išskirtinę aukštos pridėtinės vertės maisto perdirbimo šaką ir jai užsiauginti žaliavų?

Per pastarąjį dešimtmetį javų dalis pasėlių struktūroje padidėjo nuo 50 iki 63 proc. Reikšminga grūdų dalis užauginama ne vien našiuose, bet ir vidutinio derlingumo bei nenašiose žemėse. Tam įtakos turi ryškus grūdų supirkimo kainų, derlingumo, didėjančios paklausos pasaulinėse rinkose augimas.

Lietuva pastarąjį dešimtmetį užaugina vidutiniškai 2,5 karto grūdų daugiau, nei suvartoja vidaus reikmėms. Nenuostabu, kad šalis grūdų perteklių eksportuoja. Pastaruoju metu vyraujanti lietuviškos kilmės grūdų eksporto kryptis – ne ES šalys. Grūdų eksporto vertės dalis į šias šalis per dešimtmetį padidėjo nuo 43 iki 71 proc. Tačiau mažai tikėtina, kad pandemija pakeis eksporto kryptį ar turės didesnės įtakos lietuviškų grūdų eksporto apimtims.

Pokyčiams žemės ūkyje didesnės reikšmės turi ir ateityje turės klimato kaita. Vis dažniau pasireiškiantys ekstremalūs reiškiniai verčia žemdirbius rinktis naujas augalų veisles, koreguoti gamybos technologijas.

Tenka sutikti, kad eksportuojami lietuviški grūdai – mažesnės pridėtinės vertės žaliava. Parduodami perdirbtus produktus, uždirbtume daugiau. Tačiau žemdirbiai vis dar nelinkę plėtoti trumpųjų maisto tiekimo grandinių, investicijos į produktų perdirbimą nepakankamos. O importuotojai dažnai labiau linkę pirkti žaliavą, o ne galutinius didesnės pridėtinės vertės produktus.

Kelias Lietuvai – bioekonomikos plėtra. Šalis turi didelį biologinių išteklių, ypač – žemės ūkio, gamybos potencialą ir pajėgi jais aprūpinti nacionalinę ekonomiką.

Europos biopramonės konsorciumo 2020 m. ataskaitoje taip pat pažymima, kad turime didelį neišnaudotą biopramonės potencialą. Kitaip tariant, dalį šalyje pagamintos biomasės ir biomasės gamybos sektoriaus atliekas eksportuojame kaip žaliavinius produktus. Jeigu juos perdirbtume, sukurtume pridėtinę vertę turinčių produktų – maisto, pašarų, trąšų, bioenergijos, kitų produktų, kuriems gaminti naudojamos biologinės kilmės žaliavos, pavyzdžiui, kosmetiką, vaistus, tekstilės gaminius, drabužius, statybines medžiagas, chemijos produktus, guminius ir plastikinius gaminius, buities priemones ir kt. Gerosios praktikos pavyzdžių Lietuvoje jau yra, tikėtina, kad ateityje jų bus daugiau. Reikėtų susitelkti į šių produktų eksporto rinkų paiešką ir plėtrą.

INVESTICIJOS

Tadas POVILAUSKAS, SEB banko ekonomistas

Koronakrizės akivaizdoje pasaulio biržose vienų įmonių akcijos kilo, kitų – krito. Ar patartumėte investuoti į agroverslo ir maisto pramonės įmones?

Dėl koronaviruso protrūkio įmonių akcijų kainos kovą labai smarkiu tempu judėjo žemyn, gąsdindamos investuotojus. Tačiau greita centrinių bankų ir valdžios reakcija pasaulyje lėmė, kad nuotaikos akcijų rinkose pasikeitė ir balandį bei gegužę akcijos brango, dabar kai kurių bendrovių vertybiniai popieriai jau kainuoja panašiai kaip ir prieš pandemijos pradžią. Žemės ūkio sektorius, palyginti su kitais, nukentėjo mažiau, todėl ir žemės ūkio gamintojų ar perdirbėjų akcijos vertybinių popierių biržose per visą neramumų laikotarpį atsilaikė neblogai.

Investuotojai remiasi logika, kad sunk mečiu įmonių akcijos per daug atpigo ir atsigausiantis gyventojų vartojimas bei didėsiančios žaliavų kainos padidins ir žemės ūkio produktų gamintojų pelnus. Visoje Europoje nuo kovo smarkiai krito žaliavinio pieno, paukštienos, kiaulienos kainos, tačiau anksčiau ar vėliau produkcijos perteklius pranyks ir kainos vėl pradės augti. Tik klausimas, kada tai atsitiks, nes žemės ūkyje paklausai ir pasiūlai subalansuoti kartais reikia ir kelerių metų. Todėl ieškant investicinių idėjų, visada reikia įvertinti, ar žemės ūkio produkcijos gamyba, perdirbimu užsiimančios įmonės turi pakankamai finansinių išteklių pergyventi sudėtingą laikotarpį. Paprastai sunkmetį lengviau išgyvena finansiškai stiprios, efektyviai veikiančios, turinčios diversifikuotą produktų paletę didesnės įmonės.

Net jei koronaviruso protrūkiai kartosis, žemės ūkio tendencijų Lietuvoje nepakeis: žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje toliau didės vidutinių ir didelių ūkių įtaka, bus didelis dėmesys skiriamas naujausioms technologijoms diegti ir taip mažinti rankų darbo poreikį bei didinti derlių. Didelę įtaką darys ir ES bendroji žemės ūkio politika, kuri dar daugiau dėmesio skirs tvariam ūkininkavimui ir taršai žemės ūkyje mažinti. Galiausiai, jeigu ekonomikos nuosmukis Lietuvoje ir Europoje ilgai nesitęs, išlaidos ekologiškai išaugintiems produktams taip pat didės, o tai skatins investuotojų dėmesį tuo užsiimančiomis įmonėmis.

Ši krizė patvirtino, kad kredito įstaigos žemės ūkio sektorių vertina kaip labai stabilų ir nori skolinti tokiu neapibrėžtu laikotarpiu, todėl gauti finansavimą plėtrai neturėtų kilti didelių problemų. Dėl centrinių bankų aktyvių veiksmų skatinant ekonomiką, laisvų pinigų kiekis investuotojų rankose yra labai didelis, todėl žemės ūkio sektoriui pritraukti investicijų neturėtų būti sunku – tačiau būtina parodyti, kad žemės ūkis žengia koja kojon su vyraujančiomis verslo tvarumo tendencijomis.

Kur investuoti turimas laisvas lėšas, siekiant uždirbti daugiau negu infliacija, yra labai individualus sprendimas, kurį lemia turimų santaupų dydis, investavimo tikslas, amžius ir kiti veiksniai. Vienas patarimų būtų prisiminti diversifikavimo naudą. Tai reiškia, jog nepaisant to, kad ūkininkaujantieji geriausiai supranta žemės ūkio sektorių, tikslinga dalį investicijoms skirtų lėšų nukreipti į su žemės ūkiu nesusijusius sektorius. Tai padėtų atsverti galimus nuostolius ir gauti papildomų pinigų srautų, kai žemės ūkiui būna prastesni metai ir sumažėja pajamos iš pagrindinės veiklos.