23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/07
Grūdų kokybei grasina vėžliablakės
  • Dr. Roma SEMAŠKIENĖ, Mohammad ALMOGDAD, dr. Andrii GORASH LAMMC Žemdirbystės institutas
  • Mano ūkis

Didelė konkurencija grūdų rinkose verčia eksportuotojus ieškoti naujų partnerių įvairiose pasaulio šalyse ir taikytis prie tų šalių reikalavimų, kurie nebūtinai sutampa su europiniais. Vienas iš tokių specifinių į kai kurias šalis eksportuojamiems grūdams keliamų reikalavimų – juose neturi būti vėžliablakių (Eurygaster).

Šiltėjančio klimato svarba kenkėjų plitimui nediskutuotina. Galima rasti daugybę tai įrodančių studijų: kenkėjai juda iš pietinių regionų link šiaurinių ir puikiai čia prisitaiko. Aktyvūs prekybiniai ryšiai tarp įvairių šalių prisideda prie kenkėjų judėjimo. Tai, kad Lietuvoje užauginti grūdai būtų užkrėsti vėžliablakėmis, yra labiau teorinė tikimybė, bet visai įmanoma, kad netrukus tai taps realia grėsme.

Pasaulyje žinoma 15 vėžliablakių Eurygaster rūšių, iš kurių trys yra dažnesnės ir įvardijamos kaip žalingos javams: dryžakuprės (E. austriaca), maurinės (E. maura) ir javinės (E. integriceps). Globalia prasme javinė vėžliablakė (E. integriceps) yra didžiausius nuostolius padarantis šios genties kenkėjas. Dryžakuprės ir maurinės vėžliablakės kviečių pasėliuose išplitusios kelis kartus mažiau negu minėtos javinės vėžliablakės. Dar dvi vėžliablakių rūšys – E. dilaticollis ir E. laeviuscula – mažai žalingos ir nelaikomos žemės ūkiui svarbiomis rūšimis.

Vėžliablakių įvairovė

Europoje ir Azijoje labai plačiai paplitusios maurinės vėžliablakės (Eurygaster maura). Aptinkamos ir Lietuvoje. Mėgsta sausas vietoves. Suaugėliai žiemoja po nukritusiais medžių lapais, kitomis augalų liekanomis. Pavasarį, temperatūrai pasiekus 18–19 °C, maurinės vėžliablakės skrenda į javų pasėlius, kur ant lapų 2–3 eilutėmis deda kiaušinėlius. Pavasarį čiulpia sultis iš kviečių ir miežių lapų ir stiebų pamato, vėliau šių kenkėjų suaugėliai ir nimfos maitinasi užsimezgusiais grūdais. Iščiulptų varpų viršūnė lieka tuščia, pabąla. Iščiulpti grūdai būna maži, susiraukšlėję, nedaigūs.

Dryžakuprės vėžliablakės (Eurygaster austriaca) plačiai paplitusios Europoje, taip pat aptinkamos ir Lietuvoje, dažnos Vakarų Ukrainoje. Temperatūrai pasiekus 19–20 °C, šios vėžliablakės poruojasi, o kiaušinėlius deda birželio pradžioje. Kenkia javams taip pat, kaip ir maurinės vėžliablakės.

Lenktagalvės vėžliablakės (Eurygaster testudinaria) – tai dar vienos Lietuvoje randamos rūšies vėžliablakės, kurias pagal požymius labai lengva supainioti su maurinėmis. Labai plačiai paplitusios Europoje. Literatūroje nurodoma, kad šių vėžliablakių galima aptikti Suomijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Maroke, Tunise, Korėjoje, Japonijoje. Gyvena drėgnose, atvirose ar iš dalies pavėsingose vietose ant įvairių žolių.

Pavojingiausios – javinės vėžliablakės

Javinės vėžliablakės (Eurygaster integriceps) paplitusios Pietryčių Europoje nuo Italijos iki Ukrainos, jų randama Moldavijoje, Rumunijoje, Irane, Sirijoje, Turkmėnistane, Uzbekijoje ir kitose šalyse. Entomologų kataloguose nurodoma, kad Lietuvoje kol kas neaptikta, tačiau vykstant palankiems šiems kenkėjams klimato pokyčiams sunku nuspėti, kada šiuos kenkėjus aptiksime javų pasėliuose Lietuvoje.

Kenkia javams, gali gerokai sumažinti derlių. Žiemoja, kaip ir kitos vėžliablakės, po lapuočių augalų lapais. Suaugėliai suaktyvėja temperatūrai pakilus iki 12–13 °C šilumos. Padeda kiaušinėlius, iš kurių išsirita nimfos.

Jų vystymosi ciklas apima 5 stadijas, 4 iš jų nimfa maitinasi ir pažeidžia besipildančius varpoje grūdus. Besimaitindamos išskiria specifines medžiagas, dėl kurių suyra glitimas. Nuėmus derlių, matyti pakitęs sužalotas grūdas: blyški spalva ir centre labai mažas juodas taškelis. Tokie grūdai netinka duonai kepti.

Javines vėžliablakes galėtume įvardyti kaip didžiausias žalą darančias ir atsakingiausios kontrolės reikalaujančias kenkėjas. Šilto klimato šalyse, kur vėžliablakėms, ir ypač javinėms, plisti vyrauja palankios sąlygos, pasitaiko atvejų, kad visai sunaikinamas derlius. Kenkėjai ypač daug žalos padaro kviečiuose, nors pažeidžia ir miežius.

Nepainioti su smailiagalvėmis skydblakėmis

Kalbant apie javuose aptinkamas ir jiems žalą darančias vėžliablakes, reikėtų paminėti tikrosios skydblakės šeimai priklausančias smailiagalves skydblakes (Aelia acuminata). Jos labai plačiai paplitusios Europoje, randama ir Lietuvoje. Taip pat gyvena Kaukaze, Centrinėje Azijoje, Sibire, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Šios skydblakės nemėgsta staigių temperatūros šuolių ir gausių kritulių, ko šios vasaros pradžioje tikrai netrūko, tačiau, nepaisant ne visai palankių jai plisti sąlygų, javų laukuose Lietuvoje buvo pastebėta birželio pradžioje.

Neįgudusieji iš pirmo žvilgsnio smailiagalvę skydblakę gali supainioti su javine vėžliablake, tačiau, įdėmiau pažiūrėjus, išoriniai skirtumai akivaizdūs. Vienas iš plika akimi labiausiai pastebimų skirtumų – vėžliablakių galva buka, o smailiagalvės skydblakės galva ištemptos trikampio formos.

Smailiagalvių skydblakių maitinimosi sąlygos palyginti panašios su vėžliablakių: anksti pavasarį maitinasi miglinių augalų pievose, o atsinaujinus javų vegetacijai, persikrausto į javų pasėlius ir minta jų lapais ir stiebais. Ant pažeistų augalų lapų, pažeistose vietose, iš pradžių atsiranda bespalvių dėmių, vėliau lapai pradeda gelsti, besiformuojantis augalas pradeda vysti ir dažniausiai žūva.

Suaugusios skydblakės dažniausiai maitinasi vegetatyvinėmis augalo dalimis, nimfos – nesubrendusiais grūdais. Kuo nimfos ūgis didesnis, tuo jos aktyvesnės ir padaro daugiau žalos. Lietuvos klimatinėmis sąlygomis dažniausiai išsivysto viena generacija, rečiau – dvi. Didžiausią žalą padaro pieninės javų brandos metu besimaitinančios nimfos.

Apsaugos priemonės

Įvairios prevencinės priemonės – sėjomaina, apleistų žolynų priežiūra – pablogina šių kenkėjų plitimo sąlygas. Šalyse, kur vėžliablakės smarkiai išplitusios ir dėl to sumažėja derlius, ypač nukenčia jo kokybė, rekomenduojama naudoti insekticidus. Kai randamos bent 1–2 vėžliablakės viename kvadratiniame metre bamblėjimo metu arba 2–3 nimfos/m2 grūdų pildymosi laikotarpiu, rekomenduojama panaudoti insekticidus. Efektyviausia kontrolė, kai insekticidai panaudojami nuo antros stadijos nimfų, kurios maitinasi varpose.

Naujai išsiritusios vėžliablakės, kaip ir smailiagalvės skydblakės, perskrenda į savo žiemojimo vietas, o kai kurios jų per derliaus nuėmimą patenka į grūdus ir keliauja į sandėlius, o iš ten ir kitas šalis, kur visai nepageidaujamos.

Visos paminėtos vėžliablakės Lietuvos sąlygomis kol kas neįvardijamos kaip didelę žalą darančios kenkėjos, tad konkrečių rekomendacijų, kaip saugotis nuo jų, nėra. Kitose šalyse rekomenduojamas purškimo laikas nuo vėžliablakių sutampa su purškimu nuo mūsų šalyje dažnai išplintančių amarų, lemų, tripsų bamblėjimo metu ir su javinių amarų varpose kontrolei taikomo purškimo grūdų pildymosi tarpsniu.

Nereikėtų pamiršti, kad sezono metu laiku pritaikytos veiksmingos kontrolės priemonės prisidėtų ne tik prie svaraus grūdų derliaus, bet ir prie sėkmingo kokybiškų grūdų pardavimo tolimose šalyse.