Mano Ūkis 2020/07
Europa ruošiasi drėkinti laukus miestų nuotekomis
  • Inga DUBOVIJIENĖ
  • Mano ūkis

Kai kuriose pasaulio šalyse vandens poreikis jau didesnis už turimus išteklius. Europos Komisija priėmė taisykles, kurios palengvina galimybes naudoti išvalytas komunalines nuotekas drėkinimui žemės ūkyje. Patvirtinus Reglamentą dėl pakartotinio vandens naudojimo minimaliųjų reikalavimų, jis bus taikomas ES šalyse po trejų metų nuo įsigaliojimo. Kokie iššūkiai čia kiltų Lietuvai?

Nors pernai pirmą kartą atliktame žaliausių ES šalių reitinge pagal oro kokybės, gėlo vandens, šiltnamio efektą sukeliančių dujų, atliekų, energijos ir miškų rodiklius Lietuva užima 5 vietą, tačiau pagal gėlo vandens rodiklį esame 12 vietoje.

Mūsų šalyje atsinaujinantys gėlo vandens ištekliai vienam gyventojui sudaro 7,9 tūkst. m3. Minėtame reitinge pagal šį rodiklį pirmaujančioje Kroatijoje – 27,8 tūkst. m3, Latvijoje – 17,4, Estijoje – 9,4 tūkst. m3.

ES institucijos vandens trūkumo klausimą nagrinėja nuo 2007 metų. Europos Komisija 2018 m. pradėjo vadinamojo Reglamento dėl pakartotinio vandens naudojimo teisėkūros procedūrą. Tikimasi, kad patvirtinus Reglamentą bus užtikrinamas pakankamas vandens kiekis laukams drėkinti, visų pirma, per karščio bangas ar dideles sausras. Tai padėtų išvengti derliaus sumažėjimo ir maisto trūkumo.

Kadangi geografinės ir klimato sąlygos ES valstybėse narėse labai skiriasi, valstybė narė galės nuspręsti, kada naudoti regeneruotą vandenį drėkinimui žemės ūkyje nėra tikslinga visoje jos teritorijoje ar jos dalyje.

Šimtmečio sausros

Sausros alinamų plotų ir jos poveikį patiriančių žmonių skaičius Europoje 1976–2006 m. išaugo 20 proc., o bendros dėl sausrų patiriamos išlaidos jau siekia 100 mlrd. eurų.

Bent 11 proc. ES gyventojų (17-oje proc. bendrijos teritorijos) 2007 m. trūko vandens. Situacija blogėja, nes šiuo metu nemažoje dalyje upių baseinų trūksta vandens ištisus metus. Vasaros mėnesiais labiausiai vandens trūksta Pietų Europoje, tačiau problema tampa vis aktualesnė ir šiauriniuose baseinuose, įskaitant Jungtinę Karalystę ir Vokietiją.

Prognozuojama, kad 2030 m. vandens trūkumo paveiktų upių baseinų skaičius išaugs iki 50 procentų.

Pietų, Vakarų ir net Šiaurės Europoje sausrų būta 2011 ir 2012 m. Nuožmiausia šimtmečio sausra pavadinta užklupusi 2011-aisiais, nes iškrito vos 40 proc. įprasto kritulių kiekio.

Abejų metų pavasariais prieinamo vandens labai sumažėjo, todėl daugelyje Europos vietų buvo ribojamas vandens naudojimas. Per pastaruosius 30 metų sausrų ne tik pagausėjo, bet ir sustiprėjo jų poveikis.

Tiek dėl sausrų, tiek dėl vandens trūkumo daugiausia vandens naudojantys sektoriai gali patirti ekonominių nuostolių, gali būti neigiamai paveikta biologinė įvairovė bei vandens kokybė, nykti ir mažėti šlapynės, vykti dirvožemio erozija, blogėti žemės būklė ir kilti dykumėjimas. Vieni padariniai yra trumpalaikiai, nes sąlygos greitai atsikuria, tačiau kiti – gali likti visam laikui.

Po vienos iš labiausiai alinusių sausrų, kuri 2003 m. paveikė daugiau kaip 100 mln. žmonių trečdalyje Europos ir atsiėjo bent 8,7 mlrd. eurų, ES Ministrų Taryba paprašė Europos Komisijos spręsti vandens trūkumo ir sausrų problemą.

Sprendimai pareikalaus didelių investicijų

Svarstomo Reglamento tikslas – užtikrinti, kad regeneruotas vanduo būtų saugus naudoti drėkinimui žemės ūkyje, t. y. užtikrintas aukštas aplinkos, žmonių ir gyvūnų sveikatos apsaugos lygis, taip pat skatinama žiedinė ekonomika ir prisidedama prie vandens trūkumo ir dėl jo kylančio neigiamo poveikio vandens ištekliams problemos sprendimo koordinuotu būdu visoje bendrijoje.

Pasak Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės patarėjo Irmanto Valūno, Reglamentu nustatomi būtiniausi reikalavimai, kuriais siekiama ES lygiu harmonizuoti minimalius išvalyto miestų nuotekų vandens kokybinius kriterijus. „Siekiant aukšto žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygio, labai svarbu užtikrinti veiksmingą rizikos valdymą šalyse, naudojančiose regeneruotą (išvalytą miestų nuotekų) vandenį žemės ūkio paskirties žemei drėkinti. Šiuo Reglamentu nustatomi minimalūs išvalyto vandens kokybės (pvz., mikrobiologinių parametrų), nuolatinės stebėsenos (jos dažnumo), pakartotinio vandens naudojimo autorizacijos / leidimo ir kt. reikalavimai“, – teigia pareigūnas.

Reglamentas ypač aktualus pietinėms šalims, kurios sprendžia vandens trūkumo klausimus. Lietuva patenka į pakankamo drėgnumo zoną ir dažnai žemės ūkio veikla yra įmanoma tik tada, kai yra įrengiamos drenažo sistemos.

Mūsų šalis turi pakankamai geros kokybės paviršinio ir požeminio vandens, kurio nereikia papildomai valyti (nereikia papildomų investicijų miesto nuotekoms tinkamai išvalyti ir paruošti ar investicijų infrastruktūrai pertvarkyti, norint išvalytas nuotekas nukreipti žemės ūkio paskirties žemei drėkinti). „Lietuva (kartu su kitomis nepraktikuojančiomis ir neketinančiomis praktikuoti regeneruoto vandens naudojimo valstybėmis narėmis) pritarė nuostatoms, kad pačios šalys gali apsispręsti dėl pakartotinio vandens naudojimo, atsižvelgdamos į klimato, geografines, požeminio vandens kiekio būklės, paviršinio vandens būklės, ekonomines, socialines ar kt. sąlygas“, – pabrėžia I. Valūnas.

Žemės ūkyje drėkinimui sunaudojama gerokai mažiau vandens, patobulinus drėkinimo tvarkaraščius ir modernizavus drėkinimo technologijas, jo būtų galima sutaupyti dar daugiau. Tačiau kol kas nėra aišku, ar vandens sutaupius lauko lygmeniu efektyviai mažėja ir bendras ūkyje ar visame upės baseine sunaudojamo vandens kiekis. Tam tikrais atvejais modernizavus drėkinimo sistemas vandenį imta naudoti aktyviau arba padidintas dirbamos žemės plotas, todėl bendros vandens sąnaudos nesumažėjo.

Siekiant ilgalaikio tausaus vandens naudojimo, būtina užtikrinti, kad nauja ekonominės veiklos, o ypač žemės naudojimo, plėtra būtų vykdoma atsižvelgiant į prieinamą vandens kiekį.

Reglamente pabrėžiama svarba, jog pakartotinio vandens naudojimo veikla nepablogintų žmonėms vartoti skirto vandens kokybės. Dėl tos priežasties rizikos valdymo plane ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas vandens telkinių, naudojamų žmonėms vartoti skirtam vandeniui išgauti, ir atitinkamų sanitarinės apsaugos zonų apsaugai.

VDU Žemės ūkio akademijos Vandens išteklių inžinerijos instituto direktorius prof. Arvydas Povilaitis sako, kad gamtiniai ištekliai seklėja, mažėja, vandens – ypač. Ir Lietuvoje tai galime pajusti. Vandenį reikia saugoti. O mes valome nuotekų vandenį ir jį paleidžiame. Galime jį panaudoti dar kartą. Vis dėlto sukurti infrastruktūrą, tai yra iš valymo įrenginių vandenį atvesti iki augalų, nemažai kainuotų.

„Iki žmonėms gerti tinkamų standartų vandens išvalyti nereikia, kad augalas ne tik būtų palaistytas, bet dar ir patręštas tam tikromis maisto medžiagomis. Tad aš nematau nieko blogo, jei regeneruotas nuotekų vanduo bus panaudotas žemės ūkyje, – svarsto profesorius. – Kaip galima tai padaryti? Mes neturime infrastruktūros, beveik neturime drėkinimo sistemų, net statistikos nėra, kiek Lietuvoje yra drėkinamų žemių. Oficialioje statistikoje, mano nuomone, skaičiai labai netikslūs.“ Anot mokslininko, Lietuvoje nėra išplėtotos purškiamojo laistymo infrastruktūros, kaip, pavyzdžiui, Izraelyje.

„Norint ir Lietuvoje kažką panašaus sukurti, vis dėlto reikėtų labai paskaičiuoti: ar mes imame vandenį iš upių, ežerų, kur jis pamažu senka, ar gruntinį vandenį, ar bandome kurti regeneruoto nuotekų vandens sistemą. Ūkininkai naudoja ir požeminį vandenį, bet jis šaltas ir augalams ne visai tinkamas, sukelia stresą. Ir gruntinį, ir požeminį vandenį paimti naudojimui irgi brangoka. Kita vertus, požeminis vanduo turi įvairiausių druskų, kurios gali kenkti dirvožemiui. Tad labai svarbu ekonomiškai skaičiuoti“, – teigia prof. A. Povilaitis.

Jis mano, kad pirmiausia Lietuvoje reikėtų parengti žemės drėkinimo studiją, išsiaiškinti, ko trūksta, ko reikia, kad būtų galima tiksliau pasakyti, ar ši technologija apsimokėtų. Tada reikėtų priimti teisinius aktus. Taip procesas įsisuktų. Kuriant infrastruktūrą, tektų pasukti galvą, kur regeneruotą vandenį kaupti. Greičiausiai tektų kaupti mažesnėse talpose nei dabar vandenį centralizuotai valančiose valymo įmonėse. Tai tikrai kainuotų.

„Kiek mačiau, pasaulyje regeneruotas nuotekų vanduo naudojamas sėkmingai, vis dėlto turiu pabrėžti, kad pavojų yra. Nuotekų vandenyje yra įvairių žmonėms ir gyvūnams kenksmingų mikroorganizmų, bakterijų, sunkiųjų metalų. Tad ypač svarbi ir tokio vandens, naudojamo drėkinimui, kokybė. Dar reikia atkreipti dėmesį, kad tokiu vandeniu negalima laistyti iš viršaus, jį reikia nukreipti tiesiai augalams prie šaknų (lašelinis ar atvedamasis drėkinimas). Toks drėkinimas, pavyzdžiui, tinka vynuogynams“, – savo nuomonę išsako VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkas ir tarsteli, kad lašelinis drėkinimas Lietuvoje beveik neplėtojamas.

Vandens kokybė – vienas svarbiausių dalykų

KTU Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros vedėja dr. Violeta Kaunelienė, kalbėdama šia tema, taip pat atkreipia dėmesį į vandens kokybę ir pabrėžia, kad tam tikra tarša su išvalytu vandeniu vis dėlto patenka į aplinką.

Nuotekų valyklose mikroorganizmai suskaido didžiąją dalį teršalų, tačiau nesugeba suskaidyti patvarių teršalų, tad visame pasaulyje iš miestų nuotekų valymo įrenginių į upes nuolat išteka kažkiek teršalų. Iš komunalinių nuotekų patvarūs teršalai valomi dar mažai kur. „Vienos iš progresyvių šalių, kurios iš nuotekų valyklų šalina ir sunkiai skaidomus teršalus, yra Vokietija ir Šveicarija, – dalijasi patirtimi KTU docentė. – Vokietija 2016 m. sugriežtino nuotekų valymo reglamentą, Šveicarija 2018-aisiais investavo 1,1 mlrd. eurų nuotekų valykloms modernizuoti.“

Anot mokslininkės, 2019 m. skelbti JAV, Kanados, Europos Sąjungos ir Kinijos paviršinių vandenų (upių, ežerų, jūrų) stebėsenos tyrimo duomenys rodo, kad juose aptinkama apie 400 cheminių junginių, kuriuos maždaug lygiomis dalimis sudaro pesticidai, pramoniniai teršalai ir farmaciniai preparatai: vaistai (pavyzdžiui, diklofenakas, ibuprofenas, kofeinas, metoprololas, diazepamas, antibiotikai) ir asmens higienos piremonių ingredientai. Dauguma jų turi vėžį, apsigimimus sukeliančių savybių, neigiamai veikia vandens ekosistemas, per mitybos grandinę gali grįžti ir žmogui.

„Lietuvoje su dabartiniu nuotekų išvalymo laipsniu, mano manymu, Reglamento reikalavimų įgyvendinti nepavyktų – rizikuotume žemės ūkio produkcija su kenksmingais priedais“, – griežtos nuomonės laikosi specialistė.

***

Pagrindiniai 7 vandens trūkumo problemos sprendimo būdai

  • Tinkamas vandens apmokestinimas.
  • Tinkamesnis vandens ir su juo susijusio finansavimo skirstymas.
  • Sausrų rizikos valdymo tobulinimas.
  • Papildoma vandentiekio infrastruktūra.
  • Vandens tausojimo technologijų ir metodų taikymo skatinimas.
  • Vandens taupymo kultūros Europoje ugdymas.
  • Geresnis žinių ir duomenų rinkimas. Iš Europos Komisijos komunikato „Vandens trūkumo ir sausrų problemos Europos Sąjungoje sprendimas“

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai