Grūdų ūkių pelno maržos pastaraisiais metais priartėjo prie nulio, nelieka galimybių naujoms investicijoms. Parama augalininkystės ūkiams suteiktų prielaidų naujam proveržiui, nes atsirastų lėšų perdirbimo infrastruktūrai kurti. Apie tai kalbamės su Lietuvos grūdų augintojų asociacijos administracijos vadovu Ignu JANKAUSKU.

Mūsų šalies grūdų augintojai didesnę dalį produkcijos eksportuoja. Tačiau teigiama, kad perdirbdami grūdus sukurtume pridėtinę vertę ir uždirbtume daugiau nei eksportuodami žaliavą. Kokia Jūsų nuomonė?

Esame eksportuojanti šalis. Ir ne vien žemės ūkio produktų. Grūdai yra bene vienintelė žaliava, kurią galime užsiauginti patys ir parduoti kitoms šalims. Be abejo, būtų puiku sukurti pridėtinę vertę Lietuvoje ir eksportuoti brangesnį produktą, tačiau istoriškai susiklostė, kad šalyje dominuoja grūdų prekeiviai, bet ne perdirbėjai. Žemės ūkis Lietuvoje vis dar vystymosi stadijos. Pirmieji ūkininkai tikriausiai dar tik 30 kartų gavo pajamų, tačiau yra ir gerokai trumpesnę ūkininkavimo istoriją skaičiuojančių žemdirbių. Net neabejoju, kad stiprėjantys ūkininkai labiau kooperuosis. Vieną dieną galėsime pasidžiaugti, kad būtent augintojų pusėje yra derybinių galių persvara ir jie turės daugiau galimybių nuspręsti, kam, kada ir kaip parduoti savo grūdus.

Ar galima prognozuoti, kaip keisis eksporto ir vidaus vartojimo santykis šiais metais, kai pasaulio šalių ekonomikas krečia koronaviruso pandemija?

Logistinė grandinė veikia be didesnių sustojimų, maisto taip pat suvartojama ne mažiau. Krizės pradžioje rinka išsigando, kad bus didelių sutrikimų, todėl trumpam buvo padidėjusi paklausa – pirkėjai stengėsi užsitikrinti reikiamą grūdų kiekį, kad ir už didesnę kainą. Tačiau vėliau baimės išsisklaidė ir kaina pradėjo kristi. Tikimasi, kad prekyba grūdais vyks įprastu ritmu. Daugiau nerimo kelia atsiskaitymų trukmė. Matome, kad bankai mažina finansavimą žemės ūkio sektoriui, o nuo šio finansavimo priklauso pirkėjų galimybė atsiskaityti su žemdirbiais. Turime pasirengti ilgesniems atsiskaitymo terminams.

Kaip lietuviški grūdai vertinami pasaulinėje rinkoje? Kokius naujus reikalavimus grūdų kokybei kelia supirkėjai ir kaip augintojams pavyksta juos įgyvendinti?

Lietuviški grūdai žinomi kaip aukštos kokybės, didelio baltymingumo. Tai ir grėsmė, ir galimybė. Aukštos kokybės grūdų rinkai reikia mažiau, o pardavėjų nestinga. Dėl to kartais išgirstame, kad kyla grūdų likvidumo problemų.

Prieš kelerius metus buvo bandyta pakeisti grūdų supirkimo standartą reikšmingai keliant grūdų kokybės kartelę, tačiau tame siūlyme įžvelgėme daug rizikų ir mūsų asociacija tam nuo pat pradžių priešinosi. Ginčų dėl kokybės nustatymo pasitaiko kiekvieną sezoną, tačiau matome, kad situacija gerėja. Neabejoju, kad tai susiję ir su tuo, jog dažnas žemdirbys yra įsigijęs grūdų kokybės nustatymo įrangą, svarstykles. Tai sumažina manipuliacijos kokybiniais parametrais galimybes, o kartu kuria didesnį tarpusavio pasitikėjimą.

Grūdų augintojai ir supirkėjai – tai nuolat opozicijoje esančios pusės ar vienos komandos žaidėjai?

Yra nemažai klausimų, dėl kurių sutariame ir dirbame bendrai. Taip pat suprantame, kad esame vieni nuo kitų priklausomi. Tačiau 2018 m. sausra parodė, kad vis dėlto esame skirtingos verslo šakos. Grūdų prekybos sektorius stichijos sukeltus nuostolius masiškai perkėlinėjo ant žemdirbių pečių: skaičiavo netesybas, nuostolius, baudas. Kita vertus, ši situacija paskatino visas grandinės dalis ieškoti alternatyvių rizikos valdymo priemonių. Žemdirbiai kol kas dar ne visada gali pasirinkti, kaip ir su kuo prekiauti savo užauginta produkcija.

Kam naudingesni išankstiniai grūdų pardavimai – augintojams ar sutartis sudarančioms įmonėms?

Jei išankstinės sutartys sudaromos vadovaujantis ekonomine logika ir ūkininkas tai naudoja kainų svyravimo rizikai valdyti, toks sandoris naudingas visiems. Lietuvos rinka nedidelė, tačiau grūdų prekybininkų yra palyginti daug, konkurencija aštri. Pirkėjui išankstinė sutartis leidžia užsitikrinti tam tikrą nuperkamą produkcijos kiekį. Tačiau vis dar dažni atvejai, kai išankstinis kontraktas atlieka užstato už prekinį kreditą (į skolą perkamas trąšas ir augalų apsaugos priemones) funkciją. Tokio sandorio tikslingumu galima abejoti.

Kaip grūdų augintojai prisitaiko prie klimato pokyčių? Kaip tai keičia auginimo technologijas? Kokią jaučiate mokslo ir konsultavimo pagalbą grūdų augintojams, o gal jos trūksta?

Klimato kaitos ir technologijų tema kelia šiek tiek sumaišties. Labai ryškūs kontrastai iškilo tik pastaraisiais metais. Iš vakaro ruošiamės nustatyti sausros daromą žalą, o ryte paaiškėja, kad, norint patekti į lauką, reikia slidžių. Bandyti nuspėti, kokie bus metai, ir pritaikyti technologijas kiekvieniems metams atskirai yra labai sunku. Žemės ūkyje staigūs manevrai neretai pridaro žalos. Juk 2017 metais be paliovos pliaupė lietus, o jau 2018 ir 2019 m. viską džiovino sausra. Tokiais atvejais iš anksto suplanuotos technologijos negelbsti, lieka prisitaikymo ir rizikos valdymo priemonės. Džiugu, kad atsiranda reguliuojamo drenažo pasiūla, o investicijos į melioraciją bent jau nemažėja. Lietuva turi didelius vandens išteklius, tačiau jų naudojimą sausros rizikai mažinti stabdo baimė dėl nuolat didėjančių mokesčių. Rizikos valdymo srityje dar reikia nuveikti daug darbų. Rizikos fondus reguliuojantys įstatymai dabar tik priiminėjami, išaiškinti, kaip tai veiks, užtruks dar ilgiau. Šios srities konsultantų arba nėra, arba jie turi kitų darbų, dėl kurių žemės ūkiu domėtis nespėja.

Ne vienas augalininkystės ūkio šeimininkas jaučiasi diskriminuojamas, nes prioritetai gauti paramą investicijoms atitenka kitiems žemdirbiams. Gal iš tiesų augalininkystės ūkiai jau yra tiek sustiprėję, kad investicinius projektus gali įgyvendinti ir be paramos lėšų?

Daug metų kartojame, kad su tokiu požiūriu augalininkystės srities proveržio nepadarysime. Daugeliu atvejų gaunamos tik palaikomosios investicijos. Jei tokia situacija išsilaikys ir mums nepavyks įtikinti valdžios, kad sektoriuje yra sričių, kurioms reikia paramos, apie jokius gamtosauginių reikalavimų griežtinimus nė kalbos negali būti. ES žaliasis kursas reikalauja mažinti pesticidų ir trąšų naudojimą bent perpus. Jei norime neprarasti konkurencingumo ir išlaikyti pakankamai pigius produktus, kiekvienas augalininkystės ūkis turi gauti paramą išmaniajam tręštuvui ir purkštuvui pirkti. Tai sukurtų prielaidas visuotiniams dirvožemio kokybės tyrimams, o pagal šiuos duomenis būtų kuriami tręšimo planai, kuriuos su išmaniąja technika būtų nesunku įgyvendinti. Augalininkystės sektorius vis dar yra konkurencingas pasaulyje. Gaunantys paramą ūkiai galėtų lėšų skirti perdirbimo infrastruktūrai kurti. Pastaraisiais metais pelno maržos priartėjusios prie nulio, todėl investuoti į papildomą verslą, o kartu ir proveržį, nebelieka galimybių. Deja, dėl dabartinio požiūrio viskas vyksta kur kas lėčiau.

Kokia vieta saugantis nuo rizikų tenka pasėlių draudimui? Ar raginate asociacijos narius drausti pasėlius, ar tikėtis, kad nuostolius kompensuos valstybė?

Apie pusė Lietuvos grūdų augintojų asociacijos narių draudžia pasėlius. Per pastaruosius metus besidraudžiančiųjų padaugėjo 10 proc. Istoriškai mūsų šalyje yra susikaupę nemažai nepasitikėjimo pasėlių draudimo sistema, todėl net ir didžiausios gamtos išdaigos nepaskatina drausti pasėlių.

Kita vertus, reikia arba drausti nuolat, arba nedrausti visai. Su viena pagrindinių pasėlių draudimo kompanijų palaikome glaudžius ryšius: dalyvaujame jų rengiamuose seminaruose, dalijamės informacija. Manau, kad pasėlių draudimo srities proveržio nebus tol, kol meteorologinės stotelės bus pagrindinis draudiminio įvykio informacijos šaltinis. Ateitis priklauso palydovams, tiksliai fiksuojantiems kiekvienos konkrečios vietovės orų pokyčius.

Kokius ūkius vienija Lietuvos grūdų augintojų asociacija? Ar galima teigti, kad dominuoja stambūs ir modernūs ūkiai? Kokias pagrindines problemas sprendžiate?

Šiuo metu į Asociaciją yra susibūrę 163 nariai. Iš jų 25 proc. deklaruoja mažiau negu 150 ha žemės ploto. Mažiausias iš jų – vos 7 ha ūkis Šakių rajone. Dar 25 procentai grūdininkų deklaruoja tarp 150 ir 260 ha. 25 procentai narių ūkių – nuo 260 iki 439 ha, likusieji - nuo 440 iki 2 000 ha. Taigi trys ketvirtadaliai narių dirba mažiau negu 500 ha ploto. Ūkių dydžių įvairovė leidžia dar geriau įsigilinti į skirtingas žemdirbių situacijas ir priimti universalesnius sprendimus.

Sprendžiamų klausimų spektras itin platus: nuo ūkio lygmens iki strateginių šalies dokumentų. Pastaruoju metu vis mažiau laiko lieka konkrečioms problemoms gvildenti, nes itin daug dėmesio reikalauja strateginiai dokumentai, tokie kaip ES žaliasis kursas, tiesioginių išmokų suvienodinimas, mokesčių įstatymai, biurokratinės naštos mažinimas. Tačiau galime pasidžiaugti, kad, šiemet mums vėl pabrėžus laukinių žąsų daromos žalos klausimo aktualumą, Seimo Kaimo reikalų komitetas priėmė itin palankius sprendimus žemdirbiams: buvo nurodyta Aplinkos ministerijai keisti teisės aktus taip, kad migruojančių paukščių padaryta žala būtų kompensuojama.

Prieš dvejus metus, Lietuvą nualinus sausrai ir žemdirbiams patyrus derliaus netektis, grūdų prekybos įmonės visus finansinius nuostolius perkėlinėjo ant žemdirbių pečių. Mes nuo pat pradžių su tuo nesutikome, ir šiandien Asociacijos nariai finansuoja atstovavimą byloje prieš vieną iš didžiausių rinkos žaidėjų. Byloje siekiame įrodyti, kad ūkininkas negali būti atsakingas už 100 proc. rinkos nuostolių. Pirmosios instancijos teismas priėmė mums nepalankų sprendimą, tačiau antrojoje instancijoje pasiekėme nedidelę pergalę. Procesas dar nebaigtas ir truks tikrai ne vienus metus, tačiau tikimės, kad galutiniai rezultatai bus verti visų pastangų.

Deja, žemdirbių savivalda vis dar nestipri. Mūsų asociacijos nariai savo pastangomis ir finansiniu indėliu sukuria tai, kuo naudojasi didžioji dalis šalies žemdirbių. Didesnė vienybė sukurtų palankesnes ūkininkavimo sąlygas Lietuvoje.

Ačiū už atsakymus ir sėkmės darbuose!