Lėtinėmis, subklinikinėmis (be aiškių klinikinių požymių) ligomis gyvuliai serga kur kas dažniau, negu galvojame. Viena iš jų – lėtinė didžiojo prieskrandžio acidozė.

Didžiojo prieskrandžio acidozė – tai virškinamojo trakto sutrikimas, keliantis vis daugiau rūpesčių. Panašu, kad acidozė yra didėjanti net ir gerai valdomų pieno ūkių, itin aukšto produktyvumo melžiamų karvių bandų problema.

Karvių bandose paplitę medžiagų apykaitos sutrikimai yra daugumos kitų karvių ligų pagrindiniai etiologiniai veiksniai. Taip šiuolaikiniuose pieno ūkiuose svarbiausia gyvulių priežiūros darbo grandimi tampa ligų prevencija.

Norint tinkamai pasirūpinti ligų profilaktika, būtina objektyviai įvertinti bandos sveikatingumą. Sveikatingumo vertinimas – tai metodologinė priemonė ūkiui valdyti ir veterinariniam bei zootechniniam darbui organizuoti. Melžiamos karvės yra produktyvios, jeigu jos sveikos ir gerai jaučiasi. Sveikos karvės visuomet suės daugiau pašarų, dėl to bus produktyvesnės ir išsaugos geras reprodukcines savybes.

Šėrimo klaidos lemia ligas

Acidozės beveik neįmanoma išvengti aukšto produktyvumo pieninių karvių fermose, atsižvelgiant į jų racioną laktacijos periodu: didelis sausųjų medžiagų kiekis ir didžiulė koncentruotųjų pašarų dalis. Todėl labai svarbu įvardyti veiksnius, kurie didina riziką susirgti acidoze, ir suprasti, kurie šėrimo ir valdymo būdai gali padėti sumažinti šią riziką.

Dažniausiai acidoze gyvuliai suserga tuomet, kai gauna per daug lengvai virškinamų, prastos kokybės daug angliavandenių turinčių pašarų, tokių kaip cukriniai runkeliai, grūdai ar miltai.

Nuo didelio kiekio angliavandenių sutrinka pH reguliavimas didžiajame prieskrandyje. Didžiajame prieskrandyje savo veiklą pradeda vykdyti pieno rūgšties bakterijos, kurios skaido cukrų ir krakmolą į pieno rūgštį. Pieno rūgštis osmoso būdu traukia iš audinių skysčius į prieskrandžius ir jų turinys suskystėja, o gyvulio kraujas sutirštėja, pasidaro klampus. Pieno rūgštis dirgina prieskrandžio sienelę, sukelia jos uždegimą ar net nekrozę. Jeigu ši rūgštis patenka į šliužą ir žarnas, prasideda bendra organizmo acidozė, enteritas ir viduriavimas, išmatos būna putotos, gelsvos, kartais su kraujo priemaišomis, pastebima dehidratacija.

Užtrūkimo periodo pradžioje karvės pradedamos šerti apėmingesniais pašarais (silosu, šienainiu, šienu) su labai mažais koncentruotųjų pašarų kiekiais racione. Šie racionai būna su iš dalies dideliu ląstelienos kiekiu ir mažesniu energijos tankiu, negu laktuojančių karvių racionai. Mažesnės energijos racionai keičia prieskrandžio gaurelių ilgį ir paviršiaus plotą. Šie pokyčiai apie 50 proc. sumažina prieskrandžio gaurelių gebėjimą įsiurbti laisvąsias riebalų rūgštis (LRR) per pirmas 7 užtrūkimo savaites. Po apsiveršiavimo gaurelių ilgis ir plotas privalo pasikeisti tiek, kad pasiektų LRR absorbcijos maksimumą, tačiau tai įvyksta tik ketvirtą– šeštą savaitę, kai grįžtama prie didelį energijos kiekį turinčio raciono.

Jeigu fermentuojamos organinės medžiagos kiekis po apsiveršiavimo didėja greičiau, negu prieskrandžio gaureliai pasiekia reikiamą ilgį ir plotą, karvė negali efektyviai pasisavinti laisvųjų riebalų rūgščių. Jos gali susikaupti prieskrandyje, krinta prieskrandžio pH ir taip išsivysto didžiojo prieskrandžio acidozė.

Ligos požymiai

Didžiojo prieskrandžio acidozė gali būti lėtinės arba ūmios formos. Lėtine acidoze sergančių karvių mažėja pieno gamyba, pieno riebumas, nukrenta svoris. Karvės, sergančios ūmia acidoze, prasčiau ėda, sutrinka jų virškinimas, susilpnėja didžiojo prieskrandžio motorika, atrajojimas. Ūmi acidozė taip pat pasireiškia anoreksija, pilvo skausmu, tachikardija, padažnėjusiu kvėpavimu, viduriavimu, mieguistumu ir svirduliavimu. Acidoze sergančių karvių išmatos pasidaro skystos, gleivėtos, su dujų burbuliukais, o dažnu atveju matyti ir nesuvirškintų grūdų bei stambiųjų pašarų likučių. Tokie gyvuliai būna apatiški, pablogėjus virškinamumui, pablogėja ir atrajojimas, sumažėja apetitas arba jis būna nepastovus.

Acidozė taip pat yra vienas iš pagrindinių veiksnių laminitui atsirasti. Žinoma, kad pastangos ir finansai gydyti lėtinį laminitą neatsiperka, tad, siekiant apsaugoti karves nuo šios ligos, reikėtų tinkamai subalansuoti angliavandeningų ir koncentruotųjų pašarų kiekį gyvulių racione ir imtis profilaktinių priemonių, kurios padėtų apsaugoti gyvulius nuo acidozės.

Didžiojo prieskrandžio acidozė dažniausiai diagnozuojama pagal anksčiau įvardytus požymius, o pieno riebalų ir baltymų santykis, mažesnis negu 1,15:1, rodantis acidozės riziką, taip pat gali būti naudingas acidozės indikatorius pieninių galvijų bandose.

Kaip apsisaugoti nuo acidozės?

Gerai subalansuotas racionas, tinkamai parinktas žolinių ir koncentruotųjų pašarų santykis racione, ne per didelis greitai fermentuojamų angliavandenių kiekis – pačios svarbiausios acidozės profilaktikos priemonės.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas karvėms prieš veršiavimąsi. Karvių racionus 2–3 savaites iki veršiavimosi patariama papildyti nedideliais koncentratų kiekiais, kad būtų stimuliuojami prieskrandžio gaureliai, taip pat didinti prieskrandžio bakterijų, galinčių perdirbti laktatus, populiaciją. Ląsteliena užtikrina normalų virškinimą, reguliuoja pašarų slinkimo greitį per virškinamąjį traktą, gromuliavimo trukmę ir didžiojo prieskrandžio turinio rūgštingumą. Optimalus pašarų gromuliavimas turi trukti nuo 8 iki 9 valandų per parą.

Acidozės profilaktikai karvių racioną galima papildyti didesniu kiekiu stambiųjų pašarų ir sumažinti angliavandeningų pašarų kiekį. Taip pat į racioną galima įtraukti cheminių ar natūralių buferių – medžiagų, keičiančių didžiojo prieskrandžio pH: natrio bikarbonatą, natrio seksikarbonatą, magnio oksidą, natrio bentonitą, kalcio karbonatą, kalio karbonatą, jūros dumblių kalkakmenis.

Kelis buferius ar jų kombinacijas galima naudoti ir vienu metu. Buferius rekomenduojama įterpti į bendrą racioną arba koncentruotuosius pašarus. Nerekomenduojama nuolat karvėms duoti natrio bikarbonato (sodos), nes jis neigiamai veikia virškinamojo trakto mikroflorą. Esant acidozinio tipo racionui (rūgštus silosas, didelis kiekis angliavandenių ar kt.), tikslinga naudoti neagresyvius buferius, stabilizuojančius didžiojo prieskrandžio pH, taip pat papildomai įterpti priedų, teigiamai veikiančių ir stimuliuojančių virškinamojo trakto mikroflorą (mielių, probiotikų ir kt.).

Visada būtina prisiminti, kad profilaktika taupo ne tik laiką, bet ir didina ūkio pelningumą. Nuolat analizuokite savo bandą, stebėkite, koks bandos sveikatingumas. Jeigu reikia, kreipkitės į specialistus, kad ligos protrūkis būtų suvaldytas dar jam nepasireiškus.

***

Acidozę lemiantys veiksniai

• Bandoje vyraujantis didelis kūno įmitimo skirtumas
• > 5 kg grūdų / koncentratų karvei per 1 kartą
• Nepakankamas baltymų kiekis racione (< 16 %)
• Didelis kiekis itin žemą pH turinčio siloso racione
• Kai karvės užlaikomos melžimo metu > 60 min.
• Nevisavertis užtrūkusių karvių šėrimas
• Didelis laktacijos dienų skaičiaus skirtumas toje pačioje grupėje
• Koncentratai sušeriami tik melžimo aikštelėje
• Karščio stresas
• Didelis laiko tarpas tarp koncentruotųjų pašarų sušėrimo
• Nepakankamas šėryklų kiekis ar prie šėrimo tako vienu metu netelpa visi gyvuliai