23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/06
Žemės reforma, kuri pakeitė Lietuvą
  • Algirdas JAKUBČIONIS, VU
  • Mano ūkis

Apie būtinybę įvykdyti žemės reformą Lietuvoje nuo 1918 metų pradėjo kalbėti visos politinės partijos. Rengti konkretesnes programas paskatino prie Žemės ūkio ministerijos sudaryta Žemės reformos komisija. Ji kreipėsi į partijas, kad šios pateiktų „visų mūsų politikos partijų ir visuomenės nusistatymą“ reformos klausimu.

Visuomenės nusistatymą norėta žinoti rengiant žemės reformos įstatymo projektą. Viena pirmųjų žemės reformos sumanymus išdėstė Krikščionių demokratų partija. Ji pabrėžė smulkiojo ir vidutinio ūkio svarbą, pasisakė už mažažemių ir bežemių aprūpinimą žeme. 1919 m. sausio 1 d. krikščionys demokratai paskelbė raginimą, kad žemė būtų dalijama nelaukiant Steigiamojo Seimo, pradėti sudaryti žemės fondą, savininkams paliekant po 60–70 ha. Krikdemų iniciatyva Valstybės II konferencija priėmė rezoliuciją, kurioje buvo numatyta aprūpinti žeme jos neturinčius ar turinčius per mažai. Itin svarbu buvo tai, kad „sklypai turi būti dalijami jos norintiems savanoriams“. Siūlymas dalyti žemę tuo metu buvo neįgyvendinamas, nes vyko Nepriklausomybės kovos, bet vyrai noriau stojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Tokie krikščionių demokratų siūlymai partiją padarė populiaria ir ji laimėjo 1920– 1926 m. vykusius trejus Seimo rinkimus.

Pirmu praktiniu Žemės reformos komisijos žingsniu buvo parengti ir 1919 m. balandį paskelbti „Pamatiniai dėsniai žemės reformos įstatymui rengti“. Juose buvo numatyta sudaryti žemės fondą net iš 12 kategorijų žemių. Tai caro dovanotų žemių, po 1861 m. Rusijos valdžios atimtų žemių, rusų kolonistų, likusių be šeimininkų, dvarų žemių. Taip pat žemės valdų, didesnių kaip 80 ha. Vėliau buvo numatyta nusavinti žemes tų asmenų, kurie kovojo prieš Lietuvos valstybę. Už nusavintą žemės perviršį buvo siūlyta mokėti kompensaciją. Pirmiausia žemės numatyta duoti savanoriams, vėliau inventorių turintiems bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Ir, jeigu liks žemės, visiems kitiems jos norintiems. Savanoriams nebūtų tekę mokėti už gautą žemę, kiti turėtų sumokėti išpirką. Tokį komisijos narių siūlymą lėmė nuomonė, kad žmogus nebrangina to, ką gauna veltui, nemokamai.

Kiek palikti dvarui

Vyriausybė 1919 m. pradžioje taip pat ėmėsi praktinių žingsnių. Į kiekvieną apskritį buvo paskirti Žemės ūkio ministerijos įgaliotiniai, kurie privalėjo perimti Vokietijos kariuomenės valdytus dvarus, inventorių, maistą, imtis priemonių jų turtui apsaugoti. Išsiaiškinus realią situaciją, pateikti siūlymus, kuriuos dvarus nusavinti pirmiausia. Be to, jie turėjo prižiūrėti, kad žemė neliktų dirvonuoti, būtų apsėta. Žemės reformos komisija pradėjo rinkti duomenis apie žemes, kurias buvo galima įtraukti į žemės fondą, ėmė rinkti norinčiųjų gauti žemę prašymus ir turėjo parengti žemės reformos įstatymą Seimui. Kitas Vyriausybės žingsnis – sudaryti komisijas žemės darbams vykdyti vietose. Dar iki reformos jos ėmė dalyti žemę kariškiams, skirdavo miško medžiagos, lėšų įsikūrimui.

Per 1919 m. išryškėjo politinių partijų požiūriai į žemės klausimo sprendimą. Krikščionys demokratai siūlė nusavinti visas be šeimininkų likusias žemes, kitiems palikti po 70 ha. Už nusavintą žemę mokėti pinigus. Vykstant kovoms su Lenkija, krikdemai pasiūlė konfiskuoti visų dvarų žemes. Tai buvo radikalu, nors panašiai siūlė ir kitos partijos. Valstiečių liaudininkų nuomone, dvarininkams galima buvo palikti po 50 ha, žemę nusavinti be atlygio, valstiečiams žemę dalyti nemokamai. Jie taip pat siūlė drausti prekybą žeme, nes ji ne vieno, o visų Lietuvos žmonių turtas. Socialdemokratai siūlė visų dvarų žemę nusavinti, jų pagrindu kurti žemės ūkio bendroves ir tik dalį žemės skirti valstiečiams. Tautos pažangos (būsimųjų tautininkų) partija buvo santūriausia. Ji nuogąstavo, kad radikali reforma gali sužlugdyti krašto ekonomiką, kurios pagrindas yra žemės ūkis. Jie pasisakė už dvarų išsaugojimą, siūlė įteisinti nenusavinamos žemės normą – 300 ha. Tokios nuostatos atstūmė nuo jų rinkėjus ir per pirmus trejus Seimo rinkimus jie negavo nė vienos vietos parlamente. Nepaisant požiūrių skirtumų, visos partijos sutarė, kad išsamus būsimo įstatymo svarstymas ir jo priėmimas vyks Steigiamajame Seime.

Dalybos paspartino kariuomenės kūrimą

Didėjant valstybingumo praradimo grėsmei, kai bolševikai užėmė Šiaulius ir nuėjo iki Telšių, teko sparčiai kurti kariuomenę. Tam itin pasitarnavo 1919 m. birželį priimtas Įstatymas kariškiams žeme aprūpinti. Jame buvo rašoma, kad tie, kurie „stojo Lietuvos kariuomenėn ginti Lietuvos nepriklausomybės..., turi pirmenybę prieš visus kitus gauti žemės.“ Savanorišką stojimą į kariuomenę dar labiau motyvavo įstatymo straipsnis, numatęs, kad žemę gali gauti žuvusiojo vaikai ar tėvai. Priklausomai nuo žemės našumo, savanoris galėjo gauti nuo 12 iki 20 ha. Įsikūrimui valstybė įsipareigojo jiems skirti miško medžiagos, žieminių ir vasarinių javų sėklos. Tiesa, gautos žemės nebuvo galima parduoti. 1919 m. priimtas įstatymas numatė, kad kareivių šeimos, gyvenusios kumetynuose, turėjo likti dvaro skirtame bute ir toliau naudotis jiems skirta žeme. Negalėjo būti išvaromi iš turimos gyvenamosios vietos. Įstatymai paspartino savanorių stojimą į kariuomenę: jei 1919 m. sausį joje buvo 3 000, gegužę – 10 729, tai rugsėjį – beveik 20 000 karių.

Poveikį gyventojams darė ir priimtų įstatymų vykdymas. Buvo paimama be šeimininkų likusi, rusų kolonistų ir savininkų, turėjusių daugiau kaip 300 ha, žemė. Per tuos metus paimta ir išdalyta 6 205 ha dvarų žemės.

Draudimas svetimšaliams

Tuo metu didesnėje Lietuvos dalyje vyravo gatviniai kaimai. Žemė buvo padalyta rėžiais, jų buvo daug, kartais vienas valstietis turėjo iki 20 rėžių. Dažnai jie buvo toli nuo kaimo, todėl žemę dirbant reikėjo sutarti su kaimynais. Taigi kitas reformos uždavinys buvo kaimų skirstymas į vienkiemius, rėžiais valdytą žemę sutelkiant į vieną plotą. Pirmieji žingsniai buvo padaryti 1919 m., kai vienkiemiais buvo paversta 8 625 ha iš 1,6 mln. ha rėžinės žemės.

Ėmė rastis pirmosios reformos problemos. Dvarininkai pradėjo pardavinėti žemę ir grėsė žemės perdavimas netgi kitų šalių piliečių nuosavybėn, nes savi valstiečiai neturėjo pinigų. Tada Vyriausybė uždraudė įsigyti nekilnojamąjį turtą svetimšaliams, neleido parduoti žemės tiems, kurie jos turi daugiau kaip 200 ha, neleido įkeisti bankams daugiau kaip 100 ha. Nusipirkti leista 50 ha. Taip buvo siekiama išsaugoti būsimą žemės fondą, reikalingą reformai.

Kertinis rinkimų kampanijos klausimas

Steigiamasis Seimas (kurio 100-metį minėjome šių metų gegužę) be visų kitų darbų priėmė ir Žemės reformos įstatymą, kuris kardinaliai pakeitė šalies žemės ūkio ir ekonomikos raidą. Diskusijos apie žemės reformą prasidėjo dar rinkimų kampanijos metu. Agitacinės kalbos buvo aštrios, pasisakymai kategoriški, pereita iki asmeninių įžeidimų. To priežastimi buvo dešiniųjų nusistatymas, kad kiekviena radikalesnė reforma yra bolševizmas. O kairieji vis įžvelgdavo darbo žmonių teisių pažeidimus, laisvių ribojimą.

Visos partijos daugiausia kaltino Tautos pažangos (tautininkų) programines nuostatas žemės klausimais. Jie buvo vadinami dvarininkų gynėjais, o jų partija – „didžiųjų ūkių dvarelių šalininke“, „lietuvių agrarų arba didžiūnų partija“. Socialdemokratų siūlymas nacionalizuoti dvarus, kurti bendroves kritikų buvo itin neigiamai vertinami, įspėjant, kad „valstybė bus visų valstybinių žemių dvarininkas, o visi žmonės jos kumečiai“. Krikščionims demokratams pasisakant už nenusavinamą bažnyčios žemę, juos kritikavo kaip kunigų gynėjus, aiškinta, kad kunigai žemės nedirba, pernelyg ja rūpindamiesi, užmiršta „bažnytinį mokslą skelbti“. Bijant, kad rinkiminės kampanijos diskusijos neperaugtų į konfliktą, vieną mėnesį iki rinkimų ir per juos uždrausta pardavinėti alkoholinius gėrimus.

Partijos, siekdamos sustiprinti savo įtaką iki rinkimų, ėmėsi organizacinių ir struktūrinių pertvarkymų. Krikdemai įkūrė nuo jų priklausomą Lietuvos ūkininkų sąjungą, turėjusią daryti įtaką kaimo žmonėms. Ši sąjunga žemės ūkio klausimais paskelbė 16 punktų rezoliuciją, numačiusią esminius reformos bruožus ir dariusią įtaką kaimui. Jie sakė steigsią smulkaus kredito draugijas, žemės ūkio kooperatyvus, žadėjo statyti verpimo, karšimo dirbtuves, plytines ir malūnus, kurie palengvins ūkininkų gyvenimą. Tautos pažangos partija, neturėdama padalinių kituose miesteliuose ir jausdama savo pozicijų silpnumą kaime, 1919 m. įkūrė Ekonominę ir politinę Lietuvos žemdirbių sąjungą. Tautininkams ji nepridėjo populiarumo, kai pasisakė už tai, kad žemė būtų duodama tik tiems, kurie turi inventorių.

Ilgas reformos įstatymo kelias

Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 dieną. Vos tik išrinktas jo pirmininku Aleksandras Stulginskis pasakė: „Žemės reforma neatidėliotinas klausimas...skursta bežemių ir mažažemių minios. Lietuvos demokratinėje respublikoje neturės būti sūnų ir posūnių“. Seime buvo įkurta Žemės reformos komisija, jos pirmininku tapo Mykolas Krupavičius, jam aktyviai talkino sekretorius Albinas Rimka. Iš viso komisijoje dirbo 14 Seimo narių. Jie visi tuo metu tikėjo, kad reformos įstatymas bus parengtas ir priimtas per 3–5 mėn. Tačiau dėl kovų su lenkais, daugybės kitų problemų, nepagrįstų ar demagoginių pareiškimų (esą kiekvienas norintis gaus žemės) bei parlamentinio darbo patirties stokos įstatymo projektas pradėtas svarstyti tik 1921 m. balandžio 19-ąją. Reformos klausimai buvo svarstyti 81-ame Žemės reformos komisijos ir 27-iuose Seimo posėdžiuose. Įstatymas priimtas ketvirtųjų Nepriklausomybės metų išvakarėse – 1922 m. vasario 15 dieną.

Kieno rankose turtas

Per svarstymus išryškėjo reformos būtinumo priežastys ir motyvai. Ryški socialinė nelygybė, kai 450 šeimų valdė 1,5 mln. ha (40 proc. visos žemės). Tarkime, dvarininkas J. Naryškinas turėjo 32 tūkst. ha žemės, A. Tiškevičius – 26 tūkst., Plungės dvarininkas B. Oginskis – 16 tūkst. ha. Apie 21 proc. dirbusių žemę žmonių neturėjo savo žemės, 80 tūkst. buvo mažažemiai. Pažymėtinas ir nacionalinis aspektas, nes 85 proc. dirbusių žemę buvo lietuviai, o dauguma dvarininkų – kitataučiai. Sudarius žemės fondą paaiškėjo, kad daugiau kaip 66 proc. į jį paimtos žemės buvo lenkų, apie 13 proc. – lietuvių, 10 proc. – rusų, 6 proc. – vokiečių.

Taip pat buvo aktualus žemės naudojimo klausimas. Karo metais dvarininkai paliko dvarus, juose gamyba smuko, vokiečiai išvežė inventorių ir tai lėmė, kad 1919 m. dirvonavo 31 proc. dvarų žemės, 1921 m. – 19 proc. Valstiečių ūkių žemės dirvonavo atitinkamai 13 ir 3 proc. Paaiškėjo, kad jie greičiau atkūrė gamybą ir 1921 m. apsėjo 1,3 mln. ha, t. y. tiek pat, kiek prieš karą, ir jų ūkis atsparesnis negandoms.

Simbolinės išmokos už nusavinimą

Reformos reikalingumui pagrįsti buvo sukurta vadinamoji Smulkaus ir vidutinio ūkio pranašumo teorija. Ji teigė, kad 20–50 ha ūkiai yra našesni, juose ūkininkaujama intensyviau, gaunama daugiau gyvulininkystės produktų, paklausių kitų šalių rinkose. Taip pat jie pritraukia daugiau darbo jėgos ir mažina emigraciją. Valstybė turėjo padėti jiems bendrai įsigyti žemės ūkio mašinų, geros sėklos, veislinių gyvulių.

Iki pagrindinio įstatymo 1920 m. rugpjūtį buvo priimtas Žemės reformos įvedamasis įstatymas. Jame numatyta, kokių kategorijų dvarus nusavinti pirmiausia, valstybės naudai paimti durpynus, vandenis, pelkes. Priėmus Privačių žemių naudojimo įstatymą, buvo nusavinti didesni kaip 70 ha dvarų žemės plotai, jeigu jų savininkai neūkininkavo. Tos žemės buvo išnuomotos kumečiams.

Pagrindiniu įstatymu buvo Žemės reformos įstatymas, priimtas tik krikščionių demokratų balsais. Jame buvo palikta nenusavinta 80 ha žemės norma. Tokią paliekamą normą lėmė skaičiavimas, kad tai didžiausias žemės plotas, kurį turi lietuviai ūkininkai. Už paimtą žemę buvo numatyta išmokėti kompensaciją, bet išmokėjimą atidėti iki 1930 metų. 1930– 1939 m. kompensacija buvo mokama, vėliau mokėjimai nutraukti, išmokėjus 50 proc. sumos. Vidutiniškai už 1 ha išmoka sudarė 27 litus, o rinkoje 1 ha kainavo 390–720 litų... Istorikas G. Vaskela taikliai pastebėjo, kad „išpirka... buvo tik pagarbos privačios nuosavybės principui demonstravimas, o ne reali išmoka“.

Bežemiai galėjo gauti iki 20 ha žemės, mažažemiai – prisidėti žemės iki šitos normos. Žemė buvo gaunama sumokant išperkamąjį mokestį per 36 metus. Iš pradžių išpirka mokėta rugiais nuo 6 iki 60 kg nuo hektaro, priklausomai nuo žemės kokybės.

Sparčiausiai žemės reforma buvo vykdyta 1923–1928 metais. Atėjus A. Smetonai į valdžią buvo padidinta nenusavintos žemės norma iki 150 ha. Tai lėmė, kad į žemės fondą nebuvo paimta 44 tūkst. ha. Žemės reforma nebuvo vykdoma Klaipėdos krašte. 1939 m. atgavus Vilnių, Vyriausybė svarstė klausimą dėl žemės reformos Vilnijoje, tačiau kategoriškai pasipriešinus prezidentui, jis buvo atmestas.

Lietuvos valstybė, suteikdama žemę valstiečiams, juos aprūpino tuo metu vertingiausiu nekilnojamuoju turtu.