Mano ukio prenumerata 22 07 21
Mano Ūkis 2020/06
Vaistažolės – papildomas pajamų šaltinis ir verslas
  • Rasa JAGAITĖ
  • Mano ūkis

Ūkiai, ypač nedideli, ieško agroverslo nišų, kurios padėtų gauti papildomų pajamų, o galbūt net susikurti darbo vietą ir pragyvenimo šaltinį. Viena tokių sričių – vaistažolininkystė. Vieni ūkiai vaistinius ir aromatinius augalus augina, siekdami papildyti savo veiklos sritis, pasiūlyti klientams kuo įvairesnį gaminių asortimentą, o kiti iš to išplėtojo stambesnį verslą. Kaime reikalinga ir viena, ir kita, nes tai užtikrina jo gyvybingumą.

Nors oficialiai deklaruotų vaistinių, aromatinių ir prieskoninių augalų plotų šalyje mažėja, pasidairius rinkoje ir matant vis didėjančią namudinių žolelių arbatų ir kitos produkcijos pasiūlą bei asortimentą, susidaro priešingas vaizdas. Vaistažolininkystė domina ne tik pavienius žmones, bet ir kaimo bendruomenes, kurios bendrai perka augalų džiovyklas, kitą įrangą. Lietuvoje galima rasti tiek seniai vaistinių augalų rinkoje dirbančių mažesnių ūkių, vieną kitą įmonę, tiek ir tik pastaraisiais metais šią veiklą pradedančiųjų.

Didžiausias pernai deklaruotas aromatinių, medicininių ir prieskoninių augalų plotas buvo Vilniaus savivaldybėje – net 28,32 ha. Po kelis hektarus šių augalų deklaruota Alytaus, Kaišiadorių, Kupiškio, Mažeikių, Panevėžio, Skuodo, Šakių, Švenčionių ir Varėnos rajonuose.

Auginti ir gaminti paskatino klientai

Panevėžio rajone, Tiltagaliuose, įsikūrusio Gintaro Taujansko nedideliame ūkyje vaistažolės atsirado, galima sakyti, neplanuotai. Mieste gyvenusi šeima prieš keliolika metų kaime įsigijo sodybą poilsiui. Kadangi šalia sodybos teka gražus Lėvuo, sodybos šeimininkai įrengė stovyklavietę plaukiantiems baidarėmis turistams, čia jie gali apsistoti nakvynei palapinėse. Tačiau ilgainiui poilsiautojų srautas mažėjo. Šeimai teko galvoti, kaip papildyti veiklą.

Prieš penkerius metus G. Taujanskas su šeima persikėlė gyventi į sodybą nuolatinai ir žemės ūkio veikla tapo neatsiejama nuo gyvenimo kaime. „Pamažu tapome nedideliu daugiafunkciu ūkiu, nes iš vienos veiklos užsitikrinti pajamų sunku“, – pasakoja ūkininko žmona ir veiklos partnerė Daiva Bagdonienė.

Tad dabar kelių hektarų ūkio dalyje auginami medingi augalai turimam 30 avilių bitynui, kuris išplėstas iš dviejų prieš kelerius metus padovanotų bičių šeimų. Tam, kad bitės neštų skanų medų, nutarta sėti įvairesnių medingų augalų. Dalyje plotų veisiami uogynai. Šeima į ūkį atvažiavusiems draugams, svečiams pasiūlydavo ir pirties malonumų su vaistinių augalų vantomis. O po pirties šeimininkė paruošdavo savo gamybos žolelių arbatos. Daugeliui ji labai patiko. Svečiai vis prašydavo žolelių parduoti. Taip pamažu nedideliame ūkyje atsirado daugiau vietos ir vaistiniams augalams.

Dabar jų auginama net keliolikos rūšių: pankolinės kinmėtės (anyžiniai lofantai), raudonėliai, melisos, įvairių rūšių mėtos, šalavijai, levandos ir pan. Kitaip tariant, aromatingi augalai, kurių arbatos populiariausios. Daiva pati gamina ne tik arbatas, bet ir augalų hidrolatus, namų, pirčių kvapus ir t.t. Pasak jos, kuriama tai, kas patrauklu mugėse.

„Esame smulkus ūkis, veiklos apimtys nesiekia 2 EDV (ekonominiai dydžio vienetai – red. past.). Galbūt šiemet perkopsime per 2 EDV, nes plėtėme uogynus, auginame ir truputį daržovių. Orientuojamės į galutinį vartotoją, todėl auginame tai, ką žmonės noriai perka. Plėsti vaistinių augalų plotus mus paskatino patys klientai, jų pageidavimai parodė, kad yra paklausa. Smulkiame ūkyje, kur viską dirbame patys, kur daug rankų darbo, auginimo ir priežiūros kaštai yra daug didesni negu būtų žaliavos supirkimo kaina. Todėl ne tik auginame, bet ir paruošiame produkciją ir ją realizuojame patys“, – pasakoja D. Bagdonienė. Ūkis savo produkciją parduoda mugėse, iš namų, per socialinius tinklus, pristato įmonių kolektyvams.

Kadangi vaistažolių auginimas nėra vienintelė ir pagrindinė G. Taujansko ūkio veikla, konkurencijos su kitais ūkiais šeima nebijo. Kita vertus, kiekvienoje srityje konkurentų yra. „Stengiamės į visus žiūrėti kaip į partnerius. Veikloje reikia rasti originalių produktų, kitokių jų pateikimo būdų ir paslaugų“, – pasakoja D. Bagdonienė. Todėl šiemet sodyboje įrengiami aromatinių augalų takeliai, ateityje planuojama vesti edukacijas apie vaistažoles. Dalyvaujama tarptautiniame projekte „Žalioji žemdirbystė be sienų“. Į šį projektą ūkį pakvietė Panevėžio verslo konsultacinis centras. Lankydamiesi Latvijoje ūkininkai pamatė, kad mažuose ūkiuose teikiant įvairesnes paslaugas sukuriama didesnė pridėtinė vertė ir yra daugiau galimybių uždirbti. Į tai G. Taujansko ūkis ir orientuojasi, nors kol kas uždirbti lėšų investicijoms Gintaras šaltuoju metų laiku vyksta į Norvegiją.

Profesionalumas, patirtis ir kokybė

Mažeikių rajone, Gyvolių kaime, įsikūrusį provizorės Jadvygos Balvočiūtės ekologinį vaistinių augalų ūkį, kuriame gaminamos žolelių arbatos, žino ar bent yra girdėjęs kiekvienas, besidomintis šia sritimi žmogus.

Baigusi Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą, J. Balvočiūtė įgijo vaistininkės specialybę. Dirbo vaistinėje, vėliau – botanikos sode, kur veikla buvo susijusi su vaistiniais augalais. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, J. Balvočiūtė persikėlė į tėviškę, iš pradžių dirbo botanike Kamanų rezervate, vėliau, pakėlusi kvalifikaciją ir gavusi leidimą verstis farmacijos praktika, Viekšniuose įkūrė vaistinę „Jadvygos žolės“ ir vaistinių augalų ūkį savo gimtajame kaime. Dabar visa jos veikla vyksta ūkyje.

Jau bemaž du dešimtmečius ūkis sertifikuojamas kaip ekologinis. Jame 14 ha plote auginami įvairūs vaistiniai augalai. Kita tiek žolelių surenkama iš aplinkinių natūralių laukinių plotų, kurie taip pat sertifikuoti kaip ekologiniai. Ūkyje prie vaistažolių auginimo, arbatų gamybos dabar dirba 20 žmonių.

J. Balvočiūtė savo ūkyje su pagalbininkais ne tik augina ir ruošia vaistinių augalų arbatas, bet iki šiol daug laiko skiria visuomenės švietimui vaistažolininkystės klausimais, skaito paskaitas, rašo straipsnius, su bendraautoriais yra parašiusi knygų, susitinka su žmonėmis mugėse, į ją patarimų dažnai kreipiasi klientai asmeniškai. Ūkyje paruoštos įvairiausių sudėčių vaistinių augalų arbatos realizuojamos tiekiant jas į kai kurias sveiko maisto parduotuvėles, privačias vaistines, kai kuriuos prekybos centrus, mugėse, iš paties ūkio, per elektroninę prekybą.

Ar toks žinomumas padeda vaistinių augalų ūkiui išsilaikyti rinkoje? J. Balvočiūtė kuklinasi ir teigia savo vardo nesureikšminanti, tačiau pripažįsta, kad ilgametis įdirbis duoda savo rezultatų.

„Augalai mane domino nuo pat mažens. Kadangi studijavau farmaciją, apie vaistinius augalus tikrai daug sužinojau. Visada šia sritimi domėjausi. Įkūrusi ūkį nutariau ir pati vaistažoles auginti, nes tuomet Lietuvoje vaistinių augalų auginimui dėmesio nebuvo skiriama, o iš užsienio atvežta žaliava ne visada būdavo kokybiška. Nutariau, kad pati gaminsiu galutinį produktą, sudariau vaistažolių arbatų receptūras. Mano tikslas buvo pateikti šalies žmonėms labai kokybiškas vaistažoles. Todėl pati pradėjau jas ir auginti, ir ruošti galutinį produktą. Žmonės ieško švarių ekologiškų produktų, tarp jų – ir vaistažolių. Vartotojai mato jų gerą kokybę ir poveikį“, – apie tai, kas paskatino imtis vaistažolininkystės, pasakoja provizorė. Ji priduria, kad tikslas buvo ne finansinis, prioritetas buvo kokybė.

Jos nuomone, rinkoje išsilaikyti pirmiausiai ir padeda tai, kad ūkyje gaminami kokybiški produktai. „Esu įsitikinusi, kad vaistažolės turi būti tik ekologiškos. Vaistinių augalų augintojai ir šios produkcijos gamintojai turėtų būti daugiau ir plačiau valstybės kontroliuojami, kad jų tiekiami rinkai produktai būtų patikimi. Aukštesniame lygyje turėtų būti tikrinama rinkai pateikiamų arbatų receptų sudarymas ir produktų gamyba. Kontrolės labai reikia“, – sako J. Balvočiūtė, pridurdama, jog jos išsilavinimas suteikia teisę ten, kur reikia, tarti profesionalų žodį.

Ūkininkė sako, kad konkurencijos su kitais augintojais nebijanti. „Aš įsikūrusi Žemaitijos pakraštyje. Aukštaičiai turi savo augintojų, kiti regionai – savo. Dėl to tik džiaugiuosi. Konkurencija man nėra svarbiausias dalykas. Kiekvienas kraštas savitas, tai yra mūsų šalies turtas ir mes galime tuo džiaugtis, tuo naudotis“, – gražiai apibendrina augintoja.

J. Balvočiūtės nuomone, jeigu Lietuva gamintų daugiau ekologiškos ir sertifikuotos vaistažolių produkcijos, ji tikrai turėtų didelių perspektyvų ne tik mūsų, bet ir užsienio rinkose. Vien žaliavos auginimas nedidelėmis apimtimis pragyvenimo šaltinio, ko gero, neužtikrintų.

Svarbu rasti nišą ir originalų produktą Vilniaus rajone, Vaidotuose, Gražinos ir Mindaugo Vyskupaičių šeimos įkurta UAB „Mėta“ aromatinių ir vaistinių augalų auginimu ir produkcijos iš jų gamyba užsiima jau 31-erius metus. Įmonė išaugo iš vieno pirmųjų Lietuvoje įkurto „Mėtos“ ekologinio ūkio. Per tą laiką keitėsi tiek įmonės statusas, tiek ir auginimo bei gamybos mastai, koreguotas ir produkcijos asortimentas. Tačiau pagrindinė veiklos sritis – aromatiniai ir vaistiniai augalai – liko ta pati.

Per tris dešimtmečius įmonės veikla išsiplėtė: apima ne tik augalinės žaliavos auginimą, bet ir pirtims, buičiai bei maistui skirtų produktų gamybą. Asortimente jų galima suskaičiuoti apie 200 pavadinimų. Įmonė gamina keliolikos rūšių eterinius aliejus, ekstraktus, augalinius buityje naudojamus produktus, vaistažolių arbatas, net kepa duoną ir kt. Per metus įmonė pagamina 200 t vien tik augalinių ekstraktų. Apie 70 proc. įmonės produkcijos realizuojama Lietuvoje, o likęs trečdalis – užsienyje. Pagrindiniai pirkėjai – sanatorijos, vandens parkai, SPA ir reabilitacijos centrai, pirtys. Įmonėje dirba 10 žmonių.

M. Vyskupaitis pasakoja, kad iš pradžių ūkyje auginta apie 40 ha mėtų, kurios buvo skirtos eteriniam aliejui gaminti. Taip pat gaminti ir kai kurių kitų augalų (pušų, kadagių ir pan.) eteriniai aliejai. „Mums neblogai sekėsi. Tai padėjo atsistoti ant kojų. Tačiau vėliau, kai į Lietuvą ėmė plūsti pigūs eteriniai aliejai iš kitų šalių, veikla tapo ne tokia pelninga. Teko išgryninti bei papildyti asortimentą ir palikti tik tai, kas ekonomiškai apsimoka. Pradėjome gaminti kai kurių rūšių augalinius ekstraktus, hidrolatus. Mano nuomone, vaistažoles auginti kaip arbatų žaliavą ekonomiškai nenaudinga. Yra siūlančių gaminti augalų mišinius arbatoms, bet kai suskaičiuoji, pamatai, kad rezultatas ilgainiui nebūtų pelningas. Galima tenkinti kai kuriuos užsakovų poreikius, tačiau gautųsi panašiai, kaip dabar situacija Lietuvoje su pieno ūkiais – jie dirba iš savų rezervų tol, kol šie išsenka ir tenka uždaryti fermas“, – apie rinkos niuansus kalba įmonės „Mėta“ direktorius M. Vyskupaitis.

Jo nuomone, aromatinių, vaistinių augalų auginimas ir gamyba gali būti perspektyvi tik tuomet, kai gaunamos pajamos leidžia ne tik išgyventi, bet ir sukuria tokią pridėtinę vertę, kuri leidžia atnaujinti įrangą, investuoti į naujoves ar didinti pajėgumus (naujus produktus, asortimento įvairinimą ir pan.). „Per 30 metų patyrėme visko. Auginome, pavyzdžiui, valerijonus. Tai tęsėsi tol, kol rinkoje buvo jų poreikis ir kol darbo vertė buvo patraukli. Tačiau, Lietuvai tapus ES nare ir atsidarius sienoms, mūsų rinką užplūdo pigios žaliavos iš Kinijos, Egipto, Bulgarijos, Lenkijos ir gaminti arbatas, nors ir labai kokybiškas, neapsimoka. Todėl dabar iš didelio asortimento pasilikome tik kelių rūšių vaistažolių arbatas, ir ne dėl didelio pelno, o dėl to, kad jos mums patinka ir kad turime nuolatinių klientų: mokyklas, vaikų darželius, visuomeninio maitinimo įstaigas, kurios gali mokėti sutartą kainą“, – pasakoja M. Vyskupaitis.

Iki praėjusių metų įmonės ūkyje buvo auginama 6 ha įvairių aromatinių ir vaistinių augalų. Tačiau šiemet, pasak M. Vyskupaičio, daugumos auginimo plotų atsisakyta. Liko tik 1 ha pipirmėčių, nes tai įmonės firminis augalas, įeinantis į ne vieno produkto asortimentą (pirties aliejai, ekstraktai, arbatos). Kitų pagrindinių ekstraktų (pušų, beržų, kadagių, dilgėlių) žaliava gaunama iš sertifikuotų plotų miškuose ir laukuose. Dilgėlės irgi laukinės – yra apie 20 ha natūraliai apžėlusio dilgėlyno, iš kurio gaunama žaliava.

Ko reikia, kad būtų galima išgyventi iš tokio verslo? „Tam reikia pirmiausia žinių, tuomet – finansinių investicijų ir turėti rinką ne vien mūsų šalyje. Jeigu planuojama produkciją realizuoti tik Lietuvoje, tai iš vaistažolininkystės gali išgyventi tik nedidelių poreikių žmogus, kuris pats viską daro (augina, gamina) ir užsidirba tam, kad prasimaitintų. Yra ir mūsų šalyje vienas kitas ūkis, kuriame auginama vaistinių augalų, pavyzdžiui, ramunėlių, žaliava ir išvežama į kaimynines šalis. Tačiau, mano nuomone, jeigu neturi perdirbimo, negamini didesnės pridėtinės vertės originalaus produkto, tai aromatinių, vaistinių augalų verslas nesukurs ilgalaikių perspektyvų. Tai gali trukti laikinai, nes žaliavų pirkėjai greitai keičia nuomonę ir gali pasirinkti kitus, pigesnius tiekėjus“, – įsitikinęs M. Vyskupaitis.

Jis pabrėžia, jog svarbiausia surasti savo nišą, nekopijuoti kitų, o turėti originalų, inovatyvų, kokybišką produktą ir patiems auginti reikalingą žaliavą (bent jau dalį jos poreikio). Kokybiškų žaliavų veltui niekam neatiduoti. O realizuojant produkciją orientuotis ne tik į ribotą vietinę rinką, bet ir užsienio valstybes. Šių metų ekonominės situacijos pokyčiai, kilę dėl koronaviruso pandemijos, dar parodė, kad tik produkcijos asortimento įvairovė ir įvairūs realizacijos būdai gali įmonę „išgelbėti nuo krizės ar bankroto“. Pasiteisino klasikinė taisyklė – nelaikyti visų kiaušinių viename krepšyje!