Prieš dešimtmetį Biržų rajono ūkininkas Kęstutis Armonas vienas pirmųjų mūsų šalyje pasistatė vėjo jėgainę. Biržiečio dėmesys žaliajai atsinaujinančiai energijai atsispindi ir kasdienėje veikloje: namų reikmėms naudojama saulės energija, sėklininkystės ūkio produkcija džiovinama grūdų atliekomis. Viena iš ūkio veiklos krypčių – medžių atliekų tvarkymas ir drožlių kurui gamyba.

Pagavėnių kaime, senelio 50 ha žemėse, atgautose įsigaliojus Valstiečių ūkio įstatymui, Kęstutis su žmona Ilona kurtis pradėjo 1989 metais. Tiesa, į Biržų kraštą grįžo trejais metais anksčiau: 1986-aisiais, po studijų tuometinėje Žemės ūkio akademijoje, gavo siuntimą dirbti kolūkio vyr. agronomu. Prasidėjus Atgimimui, savarankiškos veiklos pradžia buvo trijų kaimynų – agronomo, žemės ūkio ir statybų inžinierių – sumanymas dirbti kartu ir išsinuomotoje žemėje auginti linus, mat kolūkio specializacija buvo linininkystė.

„Patys sėjome, auginome, realizavome. Privati iniciatyva buvo gerokai sėkmingesnė – pardavėme pluoštą Rusijos, Latvijos linų fabrikams, linų sėmenys didžiuliu vilkiku, kas tais laikais buvo neįtikėtina, iškeliavo net į Italijos „Fiat“ gamyklą“, – savarankiškos veiklos pradžią prisimena Kęstutis Armonas.

Linus iki šalies įstojimo į Europos Sąjungą auginęs K. Armonas ir ne vienus metus vadovavęs Linų augintojų ir perdirbėjų asociacijai, neslepia, kad šie darbui imlūs, bet tuo metu pelningi žemės ūkio augalai padėjo susikurti tvirtą pagrindą, leido investuoti į techniką ir ūkio infrastruktūrą. „Pradėjome neturėdami nieko, bet susiklostė palankios aplinkybės ir padarėme spurtą“, – juokiasi ūkininkas. Tiesa, bendra trijų kaimynų veikla gana greitai iširo ir kiekvienas pasuko savo keliu, pasirinkdami širdžiai mielesnes veiklas. K. Armonas su žmona Ilona liko ūkininkauti.

Iš trijų Armonų vaikų (dukters ir dviejų sūnų), jų pėdomis kol kas seka tik jauniausias sūnus Joris, beje, kol kas dar ieškantis savosios krypties. Prieš trejus metus 10 a plote jis įsirengė šilauogyną, bandė ir bitininkauti, turėjo 10 avilių, tačiau pernai nutarė imtis daržininkystės – gavęs jaunojo ūkininko įsikūrimo paramą, įsigijo reikalingos technikos. Nuosavybės teise 11 ha valdantis jaunasis ūkininkas su žmona Ugne rudenį pasėjo 5 ha kviečių, 6 ha skyrė daržovėms – šį pavasarį pirmą kartą sodino bulves, sėjo morkas ir burokėlius.

Sėklininkystės kryptis – nuo kolūkio laikų

O štai Kęstutis Armonas nuo pat ūkininkavimo pradžios dirba kryptingai, jo ūkio specializacija – sėklininkystė. Žolių (dobilų, motiejukų, šunažolių) sėklininkystė buvo plėtojama ir kolūkyje, iš čia – jo užsidegimas tęsti šią veiklą, kuri gerokai pelningesnė nei vien grūdų auginimas.

„Nors sėklininkystės ūkyje daugiau darbo, nes svarbu nesumaišyti veislių ir rūšių, dažnai reikia valyti kombainą, džiovyklą ir sandėlius, tačiau tai įdomi ir pelninga veikla. Už paruoštas sėklas gaunama maždaug trečdaliu daugiau pajamų nei parduodant grūdus“, – sako beveik 300 ha, iš kurių 130 ha sudaro nuosava žemė, sėklininkystės ūkio savininkas.

Sėklai jis augina 3 veislių žieminius kviečius ir 4 veislių kvietrugius, pavasarį sėja miežius, kvietrugius, žirnius, pupas, aliejinius ir šakninius ridikus, kmynus. Pastaruosius sėja kartu su žirniais ir augina ne tiek sėklai, kiek maistui. Dėl sėjomainos augina ir žieminių bei vasarinių rapsų. Šiemet pirmą kartą sėjo grikių, kurie, Kęstučio žodžiais, labai geri augalai žalinimui (jis nelaiko laukų tuščių, be augalų – po derliaus nuėmimo iš karto sėja garstyčias ir aliejinius ridikus). Tad skyrė šiemet grikiams 10 ha mažesnių laukelių, nes tai nereiklūs augalai, kuriems nereikia jokios priežiūros, ir planuoja priauginti jų ne tik savo reikmėms, tarp jų ir žalinimui, bet ir sėklos pardavimui.

Dirvožemiui gerinti naudoja granuliuotą paukščių mėšlą ir biologinius preparatus. Dabar sūnus Joris labai užsidegęs ūkyje išbandyti Kėdainių r. ūkininkaujančių tėvo ir sūnaus Egidijaus ir Edmundo Giknių gaminamus ir pačių ūkyje naudojamus mikroorganizmų preparatus. Beje, Joris ir Edmundas – bendrakursiai, kartu studijavę agronomiją. Ant ūkyje naudojamos švediškos sėjamosios Armonai sukonstravo bakterijų laistymo įrangą, įsigijo ant priekinės traktoriaus pakabos kabinamą talpyklą.

„Esame imlūs naujovėms, mėgstame eksperimentuoti. Dabar bandome šias Giknių gaminamas bakterijas – pagal visas rekomendacijas jas įterpėme sėdami vasarinius augalus. Kiekviename lauke palikome po kontrolinį plotelį, tad, kai imsime derlių, vertinsime rezultatus“, – šypsosi K. Armonas. Jis sutinka, kad naudojant biologinius preparatus dirvožemio savybėms pasikeisti reikia kelerių metų.

Šeimos ūkyje darbai darbus veja

Įvairių rūšių sėklas Armonų šeima augina ir ruošia (džiovina, valo, beicuoja) firmoms, daugiausia bendradarbiauja su „Kauno grūdais“, „Agrochema“, „Agrolitpa“, taip pat patys sertifikuoja, aprobuoja ir parduoda žmonėms. Už ūkio produkcijos realizaciją atsakinga Ilona – į veiklą ji įsitraukia ir sandėliuose ruošiant sėklas, esant būtinybei pervežti 500 kg didmaišius, noriai sėda ir prie traktoriaus vairo.

„Ūkyje darbo turime visus metus, tačiau įtempčiausias paprastai būna rugpjūtis, kai vienu metu reikia imti derlių laukuose, ir kartu ruošti sėklą rudeninei sėjai. Tiesa, praėjusieji metai buvo dėkingi, nes žieminius kviečius ir kvietrugius nuėmėme dar liepos pabaigoje, todėl sėklai išvalyti ir paruošti turėjome beveik visą mėnesį“, – sako sėklininkystės ūkio savininkas, per sezoną ruošiantis daugiau kaip 1 000 t sėklos, iš kurios apie 500 t sudaro žieminių veislių augalai.

Anksčiau ūkis samdė darbuotojų, praktikai priimdavo Vabalninko žemės ūkio mokyklos moksleivius, dabar jau kelerius metus biržiečių augalininkystės ūkyje darbuojasi vien šeimos nariai. Šiemet Kęstučiui šiek tiek nerimo kelia tai, kad greičiausiai per darbymetį negalės padėti Kaune gyvenantis sūnus Adomas, žemės ūkio technikos inžinierius. Jis 14 sezonų buvo ūkio kombainininkas.

„Jau pavasarį pajutome, kad ūkiui jo trūksta. Bet yra, kaip yra. Skaudu būdavo, kai ir darbuotojas išeidavo, suviliotas emigracijos, tačiau visais laikais rasdavome sprendimą, rasime išeitį ir dabar“, – pesimizmui nepasiduoda ūkininkas, lig šiol daugiausia savo laiko per darbymetį skyręs grūdų sėklų džiovinimo, valymo, beicavimo ir atkrovimo darbams.

Nemažai rankų darbo reikia ir per darbymetį Jorio šilauogyne sunokstančioms uogoms nuskinti. „Pernai šilauogės gerai derėjo, vidutiniškai nuo krūmelio derlius siekė po 5 kg, tad kai reikėjo uogas nuo 600 krūmelių nuskinti (nes pardavinėjo pagal užsakymus), teko visiems visus darbus atidėti, net ir iš kombaino lipti“, – bendrą šeimos darbą pabrėžia Kęstutis.

Ūkio pagrindas – sandėliai ir grūdų ruošos kompleksas

Sėklininkystės ūkio darbai sunkiai įsivaizduojami be sandėlių, grūdų džiovyklos, valomųjų. Tad ir kurtis Armonai pradėjo nuo angaro statybų. Šiuo metu ūkio bazėje – 3 stacionarūs erdvūs sandėliai ir vienas tentinis angaras. Kęstučio žodžiais, tai gana nebrangus, paprastas, nes nereikia leidimo, bet labai patogus sprendimas įvairiems daiktams po stogu laikyti. Visi ūkio sandėliai išnaudojami – juose vyksta sėklų valymo ir ruošimo darbai, laikomos sutaruotos po 500 kg sėklos, taip pat žemės ūkio technika, kurios parke – įvairių gamintojų mašinos.

Sandėliuose įkurdintos ir grūdų valomosios (pirminis valymas atliekamas prieš džiovinimą prie džiovyklos sukomplektuota valomąja). Dviem valomosiomis, kurių viena Petkus Gigant – net 1967 m. gamybos, rudens sėjai valomi kviečiai ir kvietrugiai, pavasario – vasariniai miežiai ir kvietrugiai. Pupos ir žirniai, taip pat garstyčių ir ridikų sėklos valomos kita įranga. Per parą išvaloma iki 10 t kviečių.K. Armonas skaičiuoja, kad jų ūkyje išvalomų sertifikuotų prekinių kviečių derliaus vidurkis siekia apie 5–6 t/ha.

„Didelių derlių nesiekiame, daug didesnį dėmesį skiriame kokybei, kad užaugintume stambesnius grūdus. Tad užauginimo sąnaudos būna mažesnės, o pinigine išraiška gauname tą patį“, – aiškina ūkininkas, pridurdamas, kad pajamų ūkis gauna ir iš smulkių grūdų pardavimo – juos noriai superka gyvulininkystės ūkiai ir dažnai paklausa viršija pasiūlos galimybes.

Siekdami mažinti rankų darbo, Armonai patobulino pagrindines valomąsias. Prie vienos jų įrengė grūdų duobę, sumontavo sraigtinius transporterius. Šių metų planas – valymo sezonui panašiai parengti ir kitą valomąją, kad būtų palengvinti procesai.

Ūkio bazės centre – džiovykla, pastatyta pagal suomiškų namelio tipo džiovyklų pavyzdį. Namelyje aplink džiovyklą įrengta 14 bokštų, viename jų telpa apie 50 t grūdų. Pasak K. Armono, bokštuose sandėliuojami beveik visi ūkyje užauginti vasarinių augalų grūdai. Išskirtinis šis grūdų ruošos kompleksas ir tuo, kad grūdai džiovinami deginant tų pačių grūdų atliekas – džiovykla sumontuota su biomasės talpykla ir biokatilu.

„Kai pirkome džiovyklą, biokatilas tuo metu buvo maždaug 80 tūkst. litų brangesnis nei dyzelinis, tačiau drąsiai galiu pasakyti, kad jis mums jau seniai atsipirko. Ir aplinkai geriau, ir sukti galvos, kur dėti grūdų atliekas, nereikia. Žinoma, darbo daugiau nei džiovinant dyzelinu, bet džiovinimas mums nieko nekainuoja“, – sako ūkininkas. Dažniausiai sėkliniams grūdams išdžiovinti užtenka ūkyje susidarančių atliekų, esant poreikiui, rapsų išvalų, kurios ypač kaitrios, parsivežama iš kaimyninių ūkininkų. Džiovyklų ūkiuose neturintiems grūdų augintojams Armonai teikia ir grūdų džiovinimo paslaugas.

Tarp Armonų teikiamų paslaugų – ir medžių šakų bei atliekų tvarkymas. Tam jie turi įsigiję visą reikalingą techniką, pradedant krautuvu, manipuliatoriumi ir baigiant smulkintuvu. Iš surinktų šakų jie gamina drožles, kurias parduoda biokuro katilinėms.

Vėjo jėgainė uždirba solidžią antrą pensiją

Papildomų pajamų šeima gauna ir elektros tinklams fiksuota supirkimo kaina parduodama vėjo jėgainės gaminamą žaliąją energiją. Dvisparnė 250 kW galios jėgainė ūkio valdose pastatyta prieš dešimt metų. Pagal įsipareigojimus K. Armonas žaliosios energijos 12 m. negali naudoti savo reikmėms ar parduoti, kam nori.

„Anksčiau agroverslo firmos dažnai veždavo į Švedijos, Vokietijos ūkius, kuriuose ir pamačiau besisukančias vėjo jėgaines, ūkių savininkų teigimu, sugeneruojančias tiek pat pajamų, kaip ir ūkio veikla. Nepaisant milžiniškos investicijos, daugybės reikalavimų, studijų rengimo ir nesklandumų dėl kompensacijos, dėl kurios teko kreiptis net į Aukščiausiąjį Teismą, sprendimu statyti jėgainę niekada nesigailėjau. Iššūkių nemažai buvo, bet kai į viską žiūri optimistiškai, viskas išsprendžiama“, – tikina K. Armonas. Pasak jo, dabar, kai viskas beveik atsipirkę, vėjo jėgainė uždirba solidžią pensiją.

Per metus vėjo jėgainė vidutiniškai pagamina 400 tūkst. kWh energijos. Metinis sėklininkystės ūkio poreikis – 10 tūkst. kWh, vadinasi, sugeneruojama 40 kartų daugiau energijos nei reikia ūkio reikmėms. Elektros energija pradedama gaminti, esant 3–5 m/s vėjo stiprumui, maksimalus pajėgumas pasiekiamas, kai vėjo greitis siekia 10 m/s.

Prieš dvejus metus vėjo jėgainė netikėtai sugedo – subyrėjo 1,5 t sveriančios pavarų dėžės guoliai ir išsidaužė dantračiai. Tad Armonai sprendė dilemą, ką toliau su ja daryti, mat jėgainės gamintoja prancūzų firma pateikė įspūdingo dydžio sąmatą: paprašė 60 tūkst. Eur už pavarų dėžę ir 104 tūkst. Eur už jos įdėjimą ir jėgainės remonto darbus. Pasak Kęstučio, buvo svarstoma net jėgainę išardyti ir atiduoti į metalo laužą, tačiau išeitį padėjo rasti kelios lietuvių įmonės – viena jų pavarų dėžę išėmė ir išmontavo, kita – dantračius pagamino, dar viena – ją išvalė ir surinko.

„Tai pats rimčiausias jėgainės gedimas per naudojimo dešimtmetį. Ji pusę metų stovėjo nesisukdama, nes tokie darbai greitai nevyksta, tačiau visas jos remontas atsiėjo apie 20 tūkst. eurų“, – pasakoja biržietis, vienas pirmųjų šalyje įdarbinęs vėją.

Kaip alternatyvios energijos gamybos šaltinį išnaudoja K. Armonas ir saulę – ant gyvenamojo namo stogo įrengęs 10 kW saulės elektrinę, kurią įsigijo su beveik trečdalio vertės kompensacija. Priešingai nei vėjo gaminamą energiją, saulės energiją įsipareigojama 5 m. naudoti vien savo reikmėms. Nuo rugsėjo saulės elektrinė pagamino 4 tūkst. kWh elektros, Armonų šeimos mėnesio poreikis – maždaug 500 kWh. Žaliąją elektros energiją savo sodyboje naudojantys biržiečiai už tinklų priežiūrą moka po 4 centus. Jei elektros poreikis didesnis nei pagamina saulės jėgainė, ją galima įsigyti iš elektros tinklų už standartinę kainą.

Galvojo Armonai ir namams šildyti įsirengti atsinaujinančius išteklius šilumai gaminti naudojančius siurblius, bet galiausiai nusprendė, kol įmanoma, naudos kieto kuro katilą. Juolab kad turi nuosavo miško ir, Kęstučio žodžiais, pats rytinis ritualas įkurti krosnį jam teikia didžiulį malonumą, kaip ir visa ūkininkavimo veikla, kurią 11 metų derino su konsultanto darbu Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje (beje, šios įstaigos specialistai tvarko jo ir sūnaus Jorio ūkio apskaitą).

Aktyviai dalyvauja K. Armonas ir visuomeninėje veikloje: dvi kadencijas jis vadovavo Biržų rajono ūkininkų sąjungai, šiuo metu yra Biržų kredito unijos valdybos pirmininkas, Biržų r. savivaldybės tarybos, Lietuvos sėklininkystės asociacijos ir Lietuvos agronomų sąjungos narys.

Bet ne vien darbais mėgaujasi Kęstutis – abu su žmona aistringi keliautojai ir aktyvaus poilsio propaguotojai. Pora lankėsi ne viename egzotiškame krašte, nemažai šalių apvažiavo dviračiais. „Paprastai žmona sudaro maršrutus ir pasileidžiame į savarankišką kelionę. Šiemet planavome dviračiais keliauti po Vokietiją ir Suomiją, bet greičiausiai dėl koronaviruso pandemijos pasirinksime keliones po Lietuvą – dviračiais ir baidarėmis, kuriomis plaukti taip pat labai mėgstame“, – šypsosi sumanus ir veiklus Biržų r. ūkininkas Kęstutis Armonas.