Ūkio subjektams susiduriant su finansiniais sunkumais ir negalint nustatytais terminais įvykdyti visų prisiimtų įsipareigojimų vienu metu, gali kilti klausimas, kam mokėti, o kam – ne? Ką daryti, kai visi reikalauja mokėjimų, grasina teismais, nesutinka mokėjimų atidėti ir pan.?

COVID-19 krizė sukėlė didžiulius iššūkius įvairiuose sektoriuose: iš dalies sustojo gamybos ir tiekimo procesai, sustabdyta paslaugų sektoriaus veikla, dalis darbuotojų neteko darbo. Šių tarpusavyje susijusių veiksnių grandinė daugeliui ūkio subjektų lėmė pinigų srautų judėjimo ir kitas finansines problemas. Problemų neišvengs ir žemės ūkio sektorius. Todėl svarbu iš anksto žinoti, kaip elgtis ištikus finansiniams sunkumams, sutrikus piniginiams srautams, koks turėtų būti mokėjimų eiliškumas pagal įstatymus ir kaip įstatymų nuostatas vertina teismų praktika.

Mokėjimų vykdymo eiliškumas

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, ūkio subjektas, kuris neturi pakankamai lėšų visiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti tokia tvarka: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.

Teisės aktai griežtai nusako, kokiu eiliškumu ūkio subjektai, susiduriantys su finansiniais sunkumais ir negalintys įvykdyti visų prisiimtų įsipareigojimų, turi atsiskaityti su savo kreditoriais. Pagal šią tvarką pirmenybę gauti atsiskaitymą prieš kitus kreditorius turi Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinė socialinio draudimo fondo valdyba (SODRA), kreditoriai, kuriems skolos buvo priteistos teismine tvarka ir t. t. Paprastai ūkinėje veikloje dažniausiai pasitaikantys mokėjimai verslo partneriams gali būti atliekami tik paskutine eile (t. y., egzistuojant mokėtinai skolai SODRAI ir verslo partneriui – žaliavų tiekėjui, visų pirma turi būti visiškai atsiskaitoma su SODRA, o tik po to su verslo partneriu).

Šios atsiskaitymo tvarkos pažeidimas ūkio subjektui gali užtraukti administracinę (pavyzdžiui, baudą) ar civilinę (pavyzdžiui, atliktų mokėjimų verslo partneriams nuginčijimą, pareigą atlyginti nuostolius ir pan.) teisinę atsakomybę. Pasitaiko atvejų, kai dėl eiliškumo pažeidimų siekiama vadovui iškelti baudžiamąją bylą. Dar daugiau, jeigu ūkio subjektas yra juridinis asmuo, kuriam vėliau iškeliama bankroto byla, atsiskaitymo tvarkos pažeidimas gali lemti šio juridinio asmens vadovo asmeninę pareigą atlyginti kreditorių patirtą žalą. Atsižvelgiant į tai, susidūrus su piniginių lėšų stygiumi, būtina tinkamai įvertinti, kuriems kreditoriams mokėjimus atlikti galima, o kuriems jie turėtų būti atidėti.

Negana to, šios tvarkos tinkamas laikymasis turi būti aktualus ne tik skolininkui, kuris turi įvykdyti finansinius įsipareigojimus, bet ir kreditoriui, gaunančiam apmokėjimą, kadangi tretiesiems asmenims (kreditoriams, kurių teisės dėl mokėjimų eiliškumo buvo pažeistos) kreipusis į teismą ir tokius mokėjimus pripažinus neteisėtais, kreditorius šiuos mokėjimus bus priverstas grąžinti. O tai jam taip pat gali sukelti reikšmingų finansinių sunkumų, jeigu grąžintina pinigų suma būtų ženkli.

Alternatyvūs atsiskaitymo būdai

Nepaisant Civiliniame kodekse nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo, vykdant ūkinę veiklą ir susidūrus su piniginių lėšų stygiumi, neretai gali būti susidurta su tokia situacija, jog laiku negavus tam tikrų žaliavų (pavyzdžiui, sėklų, trąšų ar kt.) vykdoma ūkinė veikla apskritai gali žlugti. Tada kyla klausimas, ką daryti tokiu atveju, jeigu tiekėjas nesutinka suteikti žaliavų tol, kol su juo nebus atsiskaityta? Kaip išvengti neigiamų padarinių dėl kitų kreditorių pretenzijų pažeidus atsiskaitymo eiliškumą?

Paprastų ir viską išsprendžiančių atsakymų šioje situacijoje nėra. Tačiau, siekiant bent iš dalies išspręsti problemas, susijusias su mokėjimų paskirstymu tarp kreditorių, pažymėtina, jog atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimu paprastai nelaikomi atvejai, kai su kreditoriumi atsiskaitoma ne pinigais (grynaisiais ar negrynaisiais), o kitais būdais.

Vienas iš tokių būdų – tarpusavio priešpriešinių reikalavimo teisių įskaitymas, t. y. jeigu ūkio subjektai vienas kito atžvilgiu turi tam tikrų piniginių reikalavimų, šie reikalavimai gali būti įskaityti vienas į kitą. Tam, kad atliktas įskaitymas būtų teisėtas, remiantis Lietuvos teismų išaiškinimais, turi egzistuoti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti.

Jeigu du ūkio subjektai vienas kitam parduoda tam tikrą produkciją (pavyzdžiui, vienas parduoda sėklas, o kitas trąšas), jiems kyla priešpriešinė pareiga už šią produkciją atsiskaityti. Tačiau vienam ar abiem iš jų susidūrus su piniginių lėšų stygiumi ir esant kreditorių, turinčių pirmumo teisę gauti apmokėjimą pagal minėtą eiliškumo tvarką, atsiskaityti už gautą produkciją pinigais (tiek grynaisiais, tiek negrynaisiais) nebus galima. Vis dėlto tokiu atveju nebūtina atlikti piniginių mokėjimų, nes galima tiesiog sudengti vienas kito atžvilgiu turimus piniginius įsipareigojimus ir taip atsiskaityti. Taigi aptartuoju atveju net ir esant aukštesnės eilės kreditorių, kurie turi pirmumo teisę į atsiskaitymą, toks įskaitymas paprastai nebus laikomas pažeidžiančiu minėtą atsiskaitymo su kreditoriais tvarką.

Kitas Lietuvos teismų išskiriamas atsiskaitymo su kreditoriais (verslo partneriais) būdas, kuris paprastai nėra laikomas minėtos atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarkos pažeidimu, tai skolos padengimas turtu. Civiliniame kodekse nustatyta, jog pagal skolos padengimo sutartį skolininkas kreditoriui perduoda savo turtą, kuris jam neįkeistas, nuosavybės teise kaip užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę skolą. Pavyzdžiui, ūkio subjekto verslo partneris (kreditorius), kuris vykdo tiek trąšų prekybos veiklą, tiek superka grūdus, reikalauja ūkio subjekto apmokėti susikaupusias skolas tam, kad toliau būtų tiekiamos reikalingos trąšos. Tokiu atveju ūkio subjektas, kuris užsiima grūdų auginimu, gali už skolas perduoti kreditoriui turimus grūdus ir taip su juo atsiskaityti bei užsitikrinti tolesnį trąšų tiekimą.

Pagal skolos padengimo sutartį gali būti atsiskaityta tiek kilnojamuoju (prekėmis, produkcija ir kt.), tiek nekilnojamuoju turtu. Tiesa, pagal šią sutartį perduodamas turtas negali būti įkeistas. Be to, skola (reikalavimo teisė), kurią siekiama padengti turtu, turi būti galiojanti ir vykdytina.

Taigi, jeigu siekiant išvengti didelių neigiamų padarinių (pavyzdžiui, vykdomos veiklos žlugimo ar pan.) būtina atsiskaityti su kreditoriais, nesilaikant anksčiau šiame straipsnyje minėto eiliškumo, tai galima bandyti padaryti atliekant įskaitymą arba sudarant skolos padengimo sutartį. Tačiau būtina pažymėti, jog šiais būdais taip pat turi būti naudojamasi sąžiningai. Priešingu atveju kreditoriai, turintys pirmumo teisę gauti atsiskaitymą, manydami, kad jų teisės buvo pažeistos, gali kreiptis į teismą ir ginčyti tiek atliktą įskaitymą, tiek skolos padengimo sutartį.

Privaloma veikti sąžiningai

Aptartieji įskaitymo ir skolos padengimo turtu atvejai savaime visais atvejais nėra teisėti, o mokėjimai, atlikti pažeidžiant atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, savaime nėra neteisėti. Priklausomai nuo konkrečių situacijos aplinkybių vertinimas gali skirtis. Kiekvienu iš šių atvejų esminis kriterijus sprendžiant dėl jų teisėtumo yra verslo subjektų sąžiningumas ir pagrįstos verslo logikos laikymasis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog teismai, vertindami tokių mokėjimų teisėtumą, turi nustatyti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris (mokėjimas) pažeidė kitų kreditorių interesus, bet ir tai:

• kokioje verslo aplinkoje veikė šalys;
• ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo sudaryti sandorį;
• kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs asmuo;
• atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, ir jo paties kreditorių interesams.

Anot to paties teismo išaiškinimo, galimos situacijos, kai kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams.

Kaip situacija bus įvertinta konkrečiu atveju, priklauso nuo aplinkybių visumos. Kiekvieną kartą, kai atliekami tam tikri veiksmai (mokėjimai), kurie dėl atsiskaitymų eiliškumo tvarkos nesilaikymo gali pažeisti kitų kreditorių interesus, privaloma atidžiai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Negana to, šias aplinkybes būtina įvertinti kuo objektyviau (iš šalies), neapsiribojant tik savo interesų tenkinimu. Net iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi niuansai gali turėti didelės reikšmės galutiniam vertinimui, kurį teisminio ginčo atveju atlieka teismas. Nustatytos atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo tvarkos nesilaikymas negali būti sisteminis ir tęstinis. Negali būti siekiama piktybiškai apeiti atsiskaitymo su kitais kreditoriais eilę. Priešingu atveju, toks elgesys bus įvertintas kaip nesąžiningas ir tikėtina kils šiame straipsnyje jau aptartos neigiamos pasekmės.