Nežinia dėl ateities, žmogiškas nerimas dėl savo ir darbuotojų sveikatos, nuogąstavimai dėl galimo tiekimo grandinių trūkinėjimo – visas šias nerimastingas mintis teko užgniaužti savyje ir kibti į darbus. Apie žemdirbių susitelkimą ir gebėjimą sunkmečiu nepulti į paniką kalbamės su Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininku Virmantu IVANAUSKU.

Kėdainių ūkininkija ryški visos šalies kontekste: čia geros žemės, daug stiprių ūkių ir aktyvių žemdirbių. Susidaro įspūdis, kad Kėdainių krašto žemdirbiams viskas eina kaip sviestu patepta. Ar taip ir yra?

Kėdainių krašto ūkininkų aukšta žemdirbystės kultūra, o mūsų rajonas garsus derlingomis žemėmis. Bet yra ir nederlingų plotų, kuriuose sėkmingai ūkininkaujama, net ir negaunant nenašioms žemėms skirtos paramos.

Vieni pirmųjų Lietuvoje ėmėmės ūkininkauti, vedini vien didelio entuziazmo. Tada nė vienas nežinojome, kas yra BŽŪP, nebuvo jokios paramos, visko siekėme darbu, rizikavome sveikata ir asmeninėmis lėšomis. Niekas negalėjo nuspėti, kokia žemės ūkio veikla bus pelningesnė. Ūkininkai buvo kupini noro atkurti nepriklausomos Lietuvos kaimą ir dirbti savarankiškai.

Prieškarinio kaimo iliuzijos liko praeityje, o noras dirbti, grįžtanti privati nuosavybė greitai parodė savo privalumus. Vieni pasirinko augalininkystę, šalia javų pradėjo auginti cukrinius runkelius, kiti orientavosi į daržininkystę, dar kiti – į gyvulininkystę, ar pasuko ekologinio ūkininkavimo keliu. Viską mūsų ūkininkai pasiekė sunkiu, dažnai labai alinančiu ir purvinu, tiesiogine žodžio prasme, darbu, atkaklumu ir meile žemei. Todėl nesakyčiau, kad viskas klostėsi kaip sviestu patepta!

Kaip apibūdintumėte Kėdainių krašto ūkininkus: tikriausiai jie labai skirtingi ir pagal valdomų ūkių dydį, ir pagal ūkininkavimo kryptis, tad kas juos vienija?

Kuriantis ūkiams, kilo bendrystės poreikis iškilusiems iššūkiams spręsti kartu. Taip kūrėsi stipri žemdirbių savivalda. Mūsų krašte pagal dydį ūkių įvairovė labai plati, pradedant nuo 1 ha ir baigiant gerokai per 1 000 ha dirbamos ūkyje žemės. Ūkių veiklų įvairovė taip pat didelė. Apimame visus žemės ūkio sektorius, įskaitant ir produkcijos perdirbimą.

Kėdainių krašto ūkininkų sąjunga šiandien vienija 228 narius, kurių bendras dirbamos žemės plotas yra 44,5 tūkst. ha, o tai sudaro beveik 50 proc. visos rajone dirbamos žemės (Kėdainių r. 2019 m. bendras deklaruotų pasėlių plotas siekė 109 tūkst. ha, iš jų žemės ūkio bendrovės dirba apie 45 tūkst. ha). Mūsų narių dirbamas plotas svyruoja nuo 1,9 ha iki 1 691 ha. Akivaizdu, kad vienijame nuo pačių mažiausių iki didžiausių ūkininkų.

Pakalbėkime apie šių dienų aktualijas – žemės ūkio gamybą pandemijos sąlygomis. Gal esant tokiai neeilinei situacijai ūkininkai sulaukia daugiau valdžios dėmesio ir paramos? Kokios konkrečios pagalbos ūkininkams reikėtų?

Šio pavasario sėja, sakyčiau, buvo netgi kažkuo lengvesnė, ramesnė, nes darbų netrukdė besidubliuojantys biurokratinių įstaigų patikrinimai, nevyko jokie mokymai, testavimai. Tai žemdirbiams leido susikaupti ties pavasario darbais. Apskritai pastebėjau, kad žemdirbiai šiuo metu daugiau susikaupę, labiau susitelkę.

O išskirtinio valdžios dėmesio nepajutome. Labiau buvo justi bendras Vyriausybės keliamas stresas dėl konkrečių pagalbos priemonių ir konkretaus plano nebuvimo. Juk mes visi esame susiję, įvyksta grandininė reakcija, sukeliamas stresas darbuotojams, tiekėjams, klientams, atsiranda tiekėjų nepasitikėjimas, prašoma atsiskaityti į priekį.

Labai svarbu, kad valdžia užtikrintų stabilią situaciją žemės ūkyje, kad būtų suvienodintos sąlygos su kaimyninėmis šalimis, neišskiriant nė vieno sektoriaus. Ir tai jau reikėjo seniai padaryti, nepriklausomai nuo pandemijos.

Pandemija lėmė eksporto sumažėjimą, todėl labai svarbu ieškoti būdų, kad šalies rinkoje būtų kuo mažiau tokios pačios kitų šalių žemės ūkio produkcijos, kurios mūsų ūkininkai ir gamintojai rinkai tiekia užtektinai. Kadangi kaimyninėse šalyse žemės ūkio produkcija yra gerokai stipriau subsidijuojama iš vietinio biudžeto bei ES, manau, kad dar vakar nepadarytą žingsnį dėl PVM sumažinimo daržovėms, mėsai, pienui ir kitiems maisto produktams būtina žengti dabar. Laikas prisiminti ir iki 15 procentų sumažintą Kaimo plėtros programos (KPP) bendrojo finansavimo dalį. Tai ES reglamente numatyta minimali suma. Manau, kad KPP bendrajam finansavimui būtina skirti mažiausiai 25 proc. nacionalinių lėšų.

Daugelis įmonių skundžiasi kritusia apyvarta, o kaip verčiasi ūkiai? Ar netrūksta apyvartinių lėšų, kaip kredito įstaigos skolina pinigus? Ar įmanomos investicijos, ar šiuo laiku apie atnaujinimus tenka pamiršti?

Sakyti, kad ūkininkų santykis su bankais iš esmės nėra pakitęs, niekaip negalima. Bankai jau su didesne rizika žiūri į žemės ūkį, ypač į pieno sektorių. Sugriežtinti kreditavimo reikalavimai. Tačiau ši tendencija stebima pastaruosius trejus metus, kai žemės ūkį nualino liūtys, sausros. Pandemija šią nepalankią situaciją dar labiau paaštrino.

Kalbant apie investicinių projektų tvarką ir reikalavimus, tai diskusijos vyksta, tačiau labai sunkiai skinamės kelią, kad būtų supaprastinti biurokratiniai reikalavimai. Su nostalgija prisimename populiarius supaprastintus investicinius projektus.

Žemės ūkyje labai svarbios stabilios investicijos, žemės ūkio technikos atnaujinimas, kitų šiuolaikinių technikos priemonių įsigijimas ir naujų technologijų taikymas. Šiuo metu sunku nusakyti tikrąsias produkcijos kainas, vaizdas miglotas, nors kainų kritimas yra akivaizdus, tad ūkininkams sunku planuoti investicijas ir prognozuoti situaciją pasibaigus pandemijai. Be to, mes šiandien juk nežinome, ar bus palaikomas atsinaujinančių kuro rūšių naudojimas, ar išliks CO₂ mažinimo direktyvos, ar išliks žalinimo programos. Kiekvieną dieną girdime tik apie lėšų perskirstymą Lietuvos ir ES biudžetuose. Todėl pasikartosiu, kad dabar ypač svarbu žemės ūkio politikos stabilumas.

Pabandykite paprognozuoti, kaip gyvens kaimas po krizės: gal padaugės jaunimo? Gal šis nelengvas laikotarpis atsijos stipresnius ir silpnesnius ūkius ir išliks tik gyvybingiausi?

Kėdainių krašte ūkių struktūra yra gana stabili ir nemanau, kad per artimiausius kelerius metus įvyks didelė kaita. Taip pat nemanau, kad po pandemijos bus ryškių kaimo gyvenimo permainų. Tai tiesiog per trumpas laikas, kad įvyktų kardinalūs pokyčiai. Spėju tik viena: kuo ilgiau tęsis pandemija, tuo svarbesnis darysis žemės ūkio sektorius.

Kaimo išlikimo klausimo aktualumas atsirado ne šiandien ir ne vakar. Tai įsisenėjusi problema, kurios pandemija ir sugrįžę namo emigrantai tikrai neišspręs. Kaimas nyksta, nes Lietuvoje daug metų nėra nuoseklios regioninės politikos. Nėra nei ilgalaikės strategijos, nei teigiamos socialinės reklamos, kad kaime gyventi gera. Kaimas medijose dažnai pateikiamas neigiama prasme. Prie viso to prisideda ir vietos savivaldos požiūris į kaimą, kaip į neprioritetinį sektorių. Vienas iš naujausių pavyzdžių – vietos savivaldybės Tarybos sprendimas naikinti mokyklą Truskavos seniūnijoje. Atrodytų, kas čia tokio, tik viena mokykla šalies mastu, bet toks sprendimas rodo požiūrį į kaimą. Juk nemažai daliai čia gyvenančių žmonių sustos gyvenimas. Galų gale, kaip pritrauksime jauną žmogų kurtis kaime, jei nebus kur mokytis jo vaikams?

Gal pastebėjote, kad pasikeitė viešoji nuomonė apie kaimą ir ūkininkus? Gal nurimo nepagrįsti kaltinimai veltėdžiavimu, europinių pinigų ėmimu ir pan.? Juk tapo akivaizdu, kad valstybės apsirūpinimo maistu reikalas yra strateginės nacionalinės reikšmės.

Kadangi visą viešąją erdvę, visą medijų dėmesį nuo vasario antrosios pusės užvaldė COVID-19 sukelta pandemija, tai apie ūkininkus ir kaimą niekas dabar blogai neberašo. Galima pajuokauti, kad, matyt, pasidarėme nebeįdomūs. O iš tiesų tas tendencingas neigiamas požiūris į žemės ūkį ir jame dirbančius žmones buvo dirbtinai sukurtas. Šis burbulas sprogo pandemijos akivaizdoje. Išryškėjo žemės ūkio svarba šalies nacionaliniam saugumui ir ekonominiam stabilumui.

Visais laikais per sunkmetį buvo svarbiausia turėti savo maisto. Šalis privalo apsirūpinti vietine produkcija, taip pat labai svarbu turėti ne vien savo grūdų, bet ir kitų maisto produktų rezervus. Žmonės grįžta prie tikrų vertybių, pradeda vertinti sveiką ir saugų maistą.

Kaip žemdirbiams sekasi prisitaikyti prie klimato kaitos, apie kurią dabar tiek daug kalbama? Kiek svarbu ūkiuose diegti naujas technologijas, inovacijas?

Akivaizdu, kad klimato kaita keičia nusistovėjusį požiūrį į žemės ūkį, ir neišvengiamai privalome prie to prisitaikyti. Mūsų krašto žemdirbiai tikrai labai domisi naujomis technologijomis, mokslo naujienomis, bendradarbiauja su kitų šalių žemdirbiais, sprendžiamos panašios problemos, kaip ir visoje ES. Reikia ieškoti būdų, kaip pigiau užauginti sveiką ir saugų maistą. Maisto gamyboje jau tenka konkuruoti su didžiosiomis įmonėmis, kurios taiko aukštąsias technologijas sukurti ne tiek saugų, bet pigų maistą.

Prisitaikant prie klimato kaitos, labai svarbu įsigyti ekonomiškiausią techniką, diegti gamtai palankias technologijas. Vis aktualesnis tampa dirvožemio drėgmės išsaugojimas, jo kokybės gerinimas. Juk žemė yra ne vien kiekvieno ūkininko asmeninis, tačiau ir šalies strateginis turtas.

Ne vienas žemdirbys sako, kad žemės ūkio aukso laikai praėjo, kad tenka susitaikyti su vis mažėjančiu pelningumu ir džiaugtis, kad apskritai pavyksta išlaikyti ūkius rentabilius. Ar Jūsų nuomonė irgi tokia?

Labai gerai pasakėte, kad žemės ūkio aukso laikai jau praėjo. Mūsų kartai aukso laikas buvo mūsų jaunystė, kai kūrėme ūkius, buvome sveiki, kupini entuziazmo, energijos ir didelio noro dirbti žemę. Pinigai tuo metu nė nebuvo svarbūs. Kiekvienas jaunas žmogus, jei jis turi užsidegimo dirbti, kurti, tiki savo idėja ir mėgsta tai, ką daro, susikuria savo aukso laiką. To visiems ir linkiu!

Dėkoju už pokalbį.