Mano ukio prenumerata 22 07 21
Mano Ūkis 2020/06
Kokias žoles auginti, kai keičiasi klimatas
  • Dr. Vaclovas STUKONIS, dr. Vilma KEMEŠYTĖ LAMMC Žemdirbystės institutas
  • Mano ūkis

Šio laikotarpio klimato tendencija – šilčiau ir sausiau per augalų vegetaciją. Tačiau pasitaiko ir vėsesnių bei labai drėgnų periodų. Kas turėtų keistis auginant pašarines žoles?

Į šį klausimą atsakyti sunku. Lietuvoje specialių tyrimų, siekiant išsiaiškinti klimato pokyčių įtaką pašarinėms žolėms, daryta labai mažai, bet vis dėlto per daugelį metų susikaupė nemažai stebėjimų duomenų, kurie gali padėti išsaugoti pašarinių žolių derlingumą kintančio klimato sąlygomis.

Preliminarūs tyrimai, daryti LAMMC Žemdirbystės institute, rodo, kad žolių mišinių rūšinę sudėtį ir veisles reikėtų rinktis ypač atidžiai. Pageidautina, kad vyrautų sausroms ir karščiams atsparių rūšių žolės. Viena tokių rūšių – mėlynžiedės liucernos, kurios puikiai auga per sausras. Liucernos buvo vienintelės pašarinės žolės, Žemdirbystės institute atliktuose bandymuose 2018 ir 2019 metais užaugusios panašaus aukščio ar net kiek aukštesnės negu lietingais 2017 metais. Augalų aukštis teigiamai koreliuoja su žolės ir sausųjų medžiagų derliumi.

Liucernos nemėgsta rūgščių dirvožemių

Liucernas ir žolių mišinius, kuriuose vyrauja mėlynžiedės liucernos, reikėtų auginti tik tinkamuose jiems augti dirvožemiuose, o tokių Lietuvoje nėra labai daug. Tinkamiausias liucernoms dirvožemių pH yra ne mažesnis kaip 6. Prieš sėjant žolių mišinius su vyraujančiomis liucernomis reikėtų išsiaiškinti, kaip anksčiau jos augo toje vietovėje. Taip pat reikėtų ištirti ne tik armeninį dirvožemio sluoksnį, bet ir podirvį, nes liucernų šaknys siekia iki 6 m ir giliau. Jeigu podirvis rūgštus, liucernos pasėlis po 2–3 m. pradeda retėti.

Liucernų ir mišinių su liucernomis nereikėtų sėti ir ten, kur arti žemės paviršiaus slūgso gruntiniai vandenys. Mažiau palankiuose liucernoms augti dirvožemiuose jas taip pat galima auginti, bet tokiomis sąlygomis auginamuose pašarinių žolių mišiniuose jos neturėtų vyrauti. Svarbiausia to priežastis – tokie žolynai bus mažiau derlingi ir neilgaamžiai.

Renkantis liucernų veisles, reikėtų išsiaiškinti jų paskirtį (ganymui ar šienavimui) ir kilmę. Tinkamiausios Lietuvoje auginti yra lietuviškos ar kaimyninėse šalyse sukurtos veislės. Dalis veislių, sukurtų piečiau esančiose šalyse (Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje), mūsų klimato sąlygomis prasčiau žiemoja ir dažnai nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnų.

Dirvožemiuose, kuriuose prasčiau auga mėlynžiedės liucernos, reikėtų rinktis mišinius su raudonaisiais dobilais. Tokie žolynai, nors ir trumpaamžiai, tačiau jų pašarų kokybė labai gera. Karbonatingose žvyro kalvose liucernas galėtų pakeisti sėjamieji esparcetai ir apyninės liucernos.

Kokie dar pašariniai augalai toleruoja sausrą

Per sausras, be mėlynžiedžių liucernų, palyginti gerai auga ir aukštosios avižuolės, beginklės dirsuolės ir paprastosios šunažolės. Beginklės dirsuolės – derlingi pašariniai augalai, ypač vertinami daugiau kontinentinio klimato kraštuose, nes labai gerai toleruoja sausrą ir šaltį. Anksčiau ir Lietuvoje ši rūšis buvo auginama plačiau, net vykdyta selekcija ir sukurtos veislės: Skalva, Barta, Galinta. Dabar registruotų lietuviškų veislių nėra.

Aukštoji avižuolė – daugiametis, 50– 150 cm aukščio, retą kerą sudarantis miglinių šeimos augalas. Visiškai išsivysto antraisiais augimo metais. Po sėjos išsilaiko 5–8 metus. Nušienautos gerai atželia. Atolas pjaunamas 2–3 kartus per metus. Gryną avižuolių šieną gyvuliai mėgsta ne per labiausiai, nes jame yra karčiųjų medžiagų, todėl patartina augalus sėti mišinyje su kitais pašariniais augalais.

Pastaruosius dešimtmečius labai sumažėjo paprastųjų šunažolių plotai, tačiau vertėtų prisiminti šią rūšį, nes ji labiau toleruoja drėgmės trūkumą, palyginti su kitomis miglinėmis žolėmis. Kaip ir liucernos, paprastosios šunažolės geriau auga derlinguose, nerūgščiuose dirvožemiuose.

Ankstyvas veisles (pvz., Anksta) pašarams geriausia auginti vienas. Vėlyvesnes – kaip Regenta DS ar Luknė DS, galima auginti su ankstyvųjų veislių raudonaisiais dobilais ar liucernomis ir kitomis miglinėmis žolėmis (tikraisiais eraičinais, eraičinsvidrėmis, ankstyvų veislių svidrėmis).

Nuo seno auginome, o dabar?

Lietuvoje, kaip ir kitose šiaurinėse šalyse, nuo seno buvo auginami pašariniai motiejukai su raudonaisiais dobilais. Remdamiesi pastarųjų metų stebėjimais, rekomenduotume mažinti pašarinių motiejukų dalį mišiniuose, o sausesniuose ir lengvesnės mechaninės sudėties dirvožemiuose – jų iš viso neauginti.

Nereikėtų atsisakyti tradicinių produktyvių pašarinių žolių mišinių, sudarytų iš pupinių žolių ir svidrių bei eraičinsvidrių. Anksčiau eraičinsvidrės nukentėdavo nuo šaltų žiemų, tačiau pastaruosius dvejus metus jos gerai peržiemoja ir užaugina didelį ir kokybišką žolės derlių. Sausrų padaromi nuostoliai labai priklauso nuo veislių. Nauja problema migliniuose žolynuose (su svidrėmis, eraičinsvidrėmis, eraičinais) yra lapų ligų, o tiksliau – vainikuotųjų rūdžių pažeidimai, kurie ne tik sumažina derlių, bet ir gali turėti neigiamą poveikį gyvulių sveikatai. Šiai problemai išspręsti kol kas nerekomenduojame naudoti pesticidų, užtenka laiku nušienauti žolynus, kol liga dar neišplito.

Prastesniuose dirvožemiuose gerai auga nendriniai, tikrieji, raudonieji eraičinai. Ganykliniuose mišiniuose turėtų likti ir baltųjų dobilų, nors per sausras jų derlingumas būna mažas.

Sėja – nuo balandžio iki rugpjūčio

Pašarines žoles galima sėti nuo balandžio iki rugpjūčio vidurio. Mišinius su lėtai dygstančių rūšių žolėmis geriausia pasėti iki rugpjūčio pradžios. Renkantis sėjos laiką, labai svarbu stebėti orų prognozes. Žolynus geriausiai pasėti prieš lietų ar po gausesnių lietų, nes dalies pašarinių žolių rūšių sėklos per sausras sunkiai dygsta, o pradėjusios dygti dažnai žūsta. Iš mūsų bandymų matyti, kad skirtingų rūšių sėklų sudygimas per sausras yra nevienodas. Dėl šios priežasties gali pasikeisti sėjamo mišinio rūšinė sudėtis.

Nėra specifinių tręšimo reikalavimų, pakanka vadovautis konkrečiais dirvožemio analizių duomenimis. Prieš sėjant pupines žoles laukuose, kuriuose jos anksčiau nebuvo auginamos, sėklas pageidautina apvelti nitraginu.

Sėjant žolių mišinius su dengiamaisiais augalais, kol jie nenuimti, ypatingos priežiūros nereikia. Be antsėlio pasėtame žolyne piktžolės auga sparčiau negu daugiametės žolės. Kai jos pradeda stelbti pašarines žoles, pasėlį reikėtų nupjauti. Tai daroma 1 arba 2 kartus. Chemizuotuose ūkiuose galima panaudoti ir herbicidus. Tik būtina atkreipti dėmesį, ar parinkti tinkami herbicidai, ypač pupinėms žolėms.

Jei nupjovus antsėlį žolės būna silpnos ir jose mažai pupinių žolių, vertėtų patręšti azoto trąšomis, bent po 30 kg/ha veikliosios medžiagos. Dengiamuosius augalus reikėtų rinktis atsižvelgiant ne tik į ekonominius kriterijus, bet ir į tai, kokią įtaką jie daro būsimų žolynų būklei. Tradiciškai kaip antsėliai dažniausiai auginami miežiai, avižos ar jų mišiniai su vikiais. Tačiau galima auginti ir gausiažiedes vienmetes svidres. Jų antsėlis šienaujamas keletą kartų per sezoną, tai ne tik sumažina piktžolių kiekį mišinyje, bet ir mažiau stelbia įsėtas žoles.

Pjovimo laikas taip pat svarbus

Pirmųjų naudojimo metų daugiamečių žolynų kokybei ir žiemojimui didelės įtakos turi ir pjovimo laikas baigiantis žolių vegetacijai. Geriausias pirmamečių pašarinių žolių mišinių su vyraujančiais raudonaisiais dobilais pjovimo laikas yra rugpjūčio pabaiga – rugsėjo pradžia arba antra spalio pusė. Nepatariama pirmamečių dobilų mišinių pjauti rugsėjo antroje pusėje.

Liucernas ir mišinius su vyraujančiomis liucernomis paskutinį kartą geriausiai pjauti tada, kai orai jau atšąla, kad nupjautos jos negalėtų atželti. Nepatartina pjauti rugsėjį.

Šiltėjančio klimato sąlygomis svidrės, eraičinsvidrės, raudonieji dobilai geriau peržiemoja ir pirmos pjūties derlius būna gana didelis. Iš jų pagaminti pašarai yra puikios kokybės. Tačiau šios rūšys jautriau reaguoja į drėgmės trūkumą per vegetaciją ir atolo derlius būna mažesnis. Liucernos ir šunažolės tolerantiškesnės sausrai, bet gerai auga tik tam tikruose dirvožemiuose.

Taigi, kokius žolynus auginti šiltėjančio klimato sąlygomis, universalaus recepto nėra. Tikimės, kad publikacijoje pateikti duomenys ir jų komentarai padės pasirinkti žolynų mišinius, kurie sumažins dėl ekstremalių klimato sąlygų patiriamus nuostolius.