23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/06
„Iki tobulumo mums dar daug mokytis“
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Švenčionių rajone ūkininkaujantys Jūratė ir Vaclavas Gabrinovičiai šiemet kuls trečią derlių, užaugintą taikant neariamosios žemdirbystės technologiją – tiesioginę sėją. Šlapią 2017-ųjų rudenį, sūnų paraginti, jie pirmąkart sėjo tiesiai į ražienas ir neslepia, kad laukų vaizdas iš pradžių šiurpino, bet gautas derlius nenuvylė.

Šį pavasarį ne vieno žemdirbio laukuose per sėją siautė tikros smėlio audros, tačiau Gabrinovičių ūkyje buvo ramu: sėjant tiesiai į ražienas, žemė nė kiek nedulkėjo. Šiaudų sluoksniu uždengti laukai mažiau garino drėgmę, todėl ir sėjos darbų skubinti nebuvo reikalo. Pavyzdžiui, avižos buvo pasėtos balandžio 30 d., o po 10 dienų jau gražiai žaliavo. V. Gabrinovičius sako, kad šis balandis buvo išskirtinai sausas ir šaltas, todėl ankstyva sėja nepasiteisino: dalį avižų jis sėjo balandžio 17-ąją, bet, gegužei įpusėjus, skirtumo tarp jų ir sėtųjų dviem savaitėmis vėliau faktiškai nebuvo.

„Šiemet bus trečias derlius, kurį užauginsime taikydami tiesioginę sėją į ražienas – no-till. Mūsų sūnūs Arturas ir Arnas pamatė, kaip Rokiškio rajone ūkininkauja Jonas Venslovas, ir nusprendė, kad reikia ir mūsų ūkyje taikyti tokias pat technologijas. Nors turėjom apynauję techniką, ją išpardavėme ir nusipirkome dvi tiesioginės sėjos sėjamąsias Väderstad Seed Hawk“, – pasakoja V. Gabrinovičius.

Reikėjo keisti visą technikos mašinų grandinę: senoji sėjamoji buvo 4 m darbinio pločio, o tiesioginės sėjos sėjamosios – jau 6 m, tad technologijos iš 20 m juostų išsiplėtė į 30 m, keitė ir purkštuvą, ir tręštuvą. Švenčionių rajone tokių gabaritų techniką jau galima laikyti plačiabare, nes laukai nedideli: iš Gabrinovičių dirbamų laukų tik keli yra po 30–40 ha, o dominuoja 10–15 ha laukai, yra ir vos 1 ha plotelių. „Iš viso dirbame 700 ha, yra trys ūkiai: mano, žmonos ir sūnaus Arturo. Nuosavos žemės turime apie 350 ha“, – skaičiuoja Vaclavas.

Jis pastebi, kad prieš kokius trejus metus vos tik atsirasdavo laisvas plotelis, jis iš karto būdavo nuperkamas, o dabar žemė nebėra tokia paklausi. Iš to galima spręsti, kad žemė jau nėra tokia patraukli investicija, nes rentabiliai ūkininkauti darosi vis sunkiau.

„Kol buvo litas, žemės ūkis tikrai buvo pelningesnis, o dabar ūkininkavimas po truputį smaugiamas. Viskas brangsta, o grūdų kaina stovi vietoje. Esu po technikos gamyklas pavažinėjęs, tai gamintojai nė neslepia, kad technika kasmet brangsta mažiausiai 5 procentais“, – sako V. Gabrinovičius.

Pradėjo kurti ūkį nuo 10 ha

Vaclavas ūkininkauja tėviškėje, Vidutinės kaime. Kai 1996 m. suiro čia veikusi bendrovė, joje dirbę vyrai nusprendė ūkininkauti savarankiškai. Vaclavas pradėjo nuo 10 ha, o nuo 2000-ųjų jau rimčiau ėmėsi ūkio plėtros. Kol dirbamos žemės plotas nesiekė 100 ha, visus darbus nudirbdavo su iš bendrovės „palikimu“ gautu MTZ traktoriumi. Paskui ūkis plėtėsi ir technikos vis daugėjo.

Dabar technikos kieme stovi du John Deere ir vienas New Holland traktoriai, du kombainai – John Deere ir New Holland, kurių vieno pjaunamoji 6,2, kito – 6,5 m pločio. „Platesnių pjaunamųjų turėti neapsimoka, nes reikia daug važiuoti iš vieno lauko į kitą, tad iš kiekvieno laukelio pjaunamąją tektų tempti su vežimėliu“, – paaiškina Vaclavas.

Kai ūkyje atsisakė plūgų ir pradėjo taikyti tiesioginę sėją, darbus pavyksta nudirbti greičiau. „Turėdami dvi sėjamąsias, niekur neskubame. Ramiai stebime, kaip kaimynai sėja, o paskui dar ir aplenkiame“, – šypsosi ūkininkas. Jis rinkosi noragines, o ne diskines sėjamąsias, nes noragai, ūkininko manymu, leidžia kokybiškiau įterpti sėklą ir kartu papurenti žemę, įleisti į ją oro. Be to, po sėjos lauke lieka griovelių, tai irgi privalumas – žiemą juose susilaiko sniegas, augalus mažiau kankina žvarbūs vėjai. Vėliau, tręšiant, daugiau trąšų patenka į griovelius, negu tarp eilučių, ypač jei granulės sunkesnės – jos tiesiog subyra kur žemiau ir taip atsiduria arčiau augalo šaknų.

„Sėjamąsias pirkome naudotas, bet tikrai geros būklės. Rinkomės Väderstad Seed Hawk, nes neradau, kad kitos firmos turėtų noraginių tiesioginės sėjos sėjamųjų. Man patiko gamintojo metalo kokybė ir konstrukcija: padaryta labai paprastai ir kartu patikimai, neprikaišiota, ko nereikia. Kaina didesnė, bet kokybė gera“, – sako Vaclavas ir priduria, kad tokiai sėjamajai pakanka 160 AG traktoriaus. Per dieną apsėjama 30–40 ha.

„Darbinio greičio didelio nėra, būna, kad vos 3 km/h važiuoji, o maksimalus greitis 10–12 km/h. Važiavimo greitį lemia žemės būklė – kietumas ar birumas: jei per birią žemę per greitai važiuoji, tai eilutė eilutę užpila, nelieka griovelių. Jei žemė kietesnė, galima važiuoti greičiau. Jei dirva puri, sausa, tai važiuoji lėčiau, jei po lietaus, drėgna – greičiau“, – aiškina V. Gabrinovičius.

Ūkininkas patikina, kad tiesioginės sėjos technologija sumažina piktžolių plitimą. Vienais metais jis darė bandymus: tame pačiame lauke vieną juostą pasėjo į ražienas, kitą sulėkščiavo, trečią suarė. „Kaip manote, kur daugiausiai buvo piktžolių? Po plūgo! Beariant piktžolių sėklos atsiverčia į viršų ir sudygsta, o kai žemės nejudini, tai piktžolių sėklos ten ir glūdi kaip kokiame banke padėtos. Žiemkenčius nuo piktžolių nupurškiame vieną kartą iš rudens ir to pakanka“, – sako ūkininkas.

Lietus nederlingose žemėse – aukso vertės

Žemės čia nederlingos, jei palepina lietus ir šiluma, tai dar galima neblogo derliaus tikėtis, o jei ne, tai jau prastai... „Jei bent vieną kartą per savaitę palytų, tai pasaka būtų“, – viliasi Vaclavas. Žemės dar ir rūgščios – yra laukų, kur pH 3–4, juos šiemet ruošiamasi kalkinti.

Patyrusi agronomė Jūratė Gabrinovičienė sako, kad dirvožemių rūgštėjimą šiek tiek stabdo jų naudojamos Yara Axan trąšos, kurios turi kalcio, be to, ir pačios yra fiziologiškai nerūgščios (pH 5,7). „Būdavo, pradeda augalai dygti ir staiga sunyksta, lieka lopų kaip dykuma, net piktžolės ten neauga. Pamatavome tų plotų dirvos rūgštumą, paaiškėjo, kad ten labai rūgštu, pH 3,2. Dabar tokių išplikusių plotų nebeatsiranda – ketvirti metai naudojame trąšas su kalciu, ir štai jau rezultatai“, – sako Jūratė.

Ji įsitikinusi, kad augalams reikia subalansuotos mitybos, todėl naudoja ir papildomus tręšimus mikroelementinėmis trąšomis. „Augalams visko reikia. Jei žmogus tik gryną mėsą valgys, be jokių prieskonių, juk nebus skanu. Taip ir pasėliams stengiamės duoti visų reikalingų mikroelementų, tik tada galime tikėtis visaverčio derliaus“, – paaiškina Jūratė.

Ji save vadina batsiuviu be batų – nors dirba agronome konsultante, savus laukus visada paskiausiai apžiūri, nes vis laiko pritrūksta. „Įmonėje „Kauno grūdai“ mano aptarnaujama zona apima nuo Trakų iki Rokiškio, iš viso turiu 280 klientų 9 rajonuose. Sėdu į mašiną nuo 6 val. ryto ir tik vakare grįžtu. Labai daug dirbu, kartais pagalvoju, kad gal reikėtų kažką keisti gyvenime, bet vis dar neapsisprendžiu, ką ir kaip“, – prasitaria Jūratė.

Kad agronomo darbas nelengvas, įsitikino ir jos sūnus Arnas, kuris, baigęs studijas VDU Žemės ūkio akademijoje ir padirbėjęs žemės ūkyje, „atsikando“ šios duonos ir susirado gerą darbą mieste, pasakęs mamai, kad galima gyvenime ir lengviau pinigų užsidirbti. Jūratė sako, kad nors agronomo darbas sunkus, bet tikrai įdomus, o daugiausia džiaugsmo jai suteikia klientų pasitikėjimas ir kartu pasiekti geri rezultatai.

Išryškėjo daug tiesioginės sėjos privalumų

Kiekvienas auginimo sezonas būna vis kitoks, kaskart reikia naujų sprendimų, pastabumo, įžvalgų. Štai šiemet daugelyje ūkių vasarinių augalų šaknys stiprios, o žieminių – prastokos, mat augalai per visą šiltą žiemą po truputį vegetavo, o vos pajutę pavasarį puolė auginti antžeminę dalį.

„Mūsų žieminių kviečių šaknys geros, išrovus augalą matyti, kad šaknys apkibusios žemės grumsteliais, vadinasi, augalas aktyviai maitinasi. Ir rudenį, ir pavasarį, pačioje vegetacijos pradžioje, pamaitiname augalus daug fosforo turinčiomis trąšomis, kurios paskatina šaknų formavimąsi“, – sako Jūratė. Pradėję taikyti neariamąją žemdirbystę ir tręšti kokybiškomis trąšomis, Gabrinovičiai dabar augina ir žieminius kviečius, kurių anksčiau nesiryžo sėti dėl prastokų žemių.

Jūratė pripažįsta, kad kol kas savo ūkyje sėjomainos nepavyksta laikytis idealiai, bet to siekiama: gerai sudėliojus augalų rotaciją, būtų galima mažinti purškimų fungicidais skaičių. Neariamoji technologija pasėlių ligotumo nepadidino: augalams palanku tai, kad eilutės yra rečiau (tarpai tarp eilučių ne 12,5 cm, o 25 cm), todėl jos gerai apšviečiamos saulės ir vėdinamos vėjo, tad ir ligos mažiau puola. Nuo šių metų ūkininkai planuoja šiaudams skaidyti naudoti bakterinius preparatus – gerosios bakterijos dar ir dalį patogenų sunaikins.

Sėjant su tiesioginės sėjos sėjamąja, trąšos įterpiamos per sėją ir jos atsiduria toje pačioje eilutėje kaip ir sėkla, tik 2 cm giliau: sėklos atsiduria maždaug 3 cm gylyje, o trąšos – 5 cm. Pradėjusios augti šaknelės greitai pasiekia maisto medžiagas. Privalumas ir tai, kad no-till technologijoje yra mažesnės sėklos normos: jei įprastai sėjama 200–220 kg/ha, tai čia gana 150 kg/ha, o hibridinių rugių sėklos norma visai maža – apie 50–55 kg.

Gabrinovičiai augina avižas, kviečius, rugius ir grikius, pagal žalinimo reikalavimus dalį žemės skiria pūdymui. Prioritetą teikia sertifikuotoms sėkloms. Ūkininkai patikina, kad, pradėjus taikyti tiesioginę sėją, derliai tikrai nepablogėjo. „Jei savo žemėse kviečių kuliame 4–4,5 t/ ha, o rugių 6 t/ha, jau esame laimingi“, – sako Vaclavas.

Pirmais metais laukų vaizdas gąsdino

Žemdirbius, pripratusius prie tvarkingų laukų vaizdo, tiesioginės sėjos technologija iš pradžių gali nugąsdinti: laukas atrodo apkuistas ir pasišiaušęs. „Vaikštau tarp šiaudų krūvų ir kažkaip neramu darosi. Neištvėręs skambinu Jonui Venslovui, klausiu, ką daryti? O jis nuramina: taip ir turi būti, viskas bus gerai. Ir tikrai, netrukus augalai gražiai sudygo, sužaliavo“, – pirmąją sėją prisimena Vaclavas.

Rokiškėnas J. Venslovas tiesioginę sėją į ražienas taiko jau aštuonerius metus, o šios technologijos jis mokėsi iš Latvijoje ūkininkaujančio stambaus ūkio savininko Valerijaus Ančevskio, taip dirbančio jau daugiau kaip 12 metų.

Neariamosios žemdirbystės gerbėjų mūsų šalyje vis daugėja, šiemet jie susibūrė į Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociaciją, kurios nariai yra ir Jūratė su Vaclavu. „Mokysimės, tobulėsime visi kartu. Sieksime ir paramos taip ūkininkaujantiems: juk tausojame žemę, mūsų laukuose nėra vėjo erozijos, nesiaučia smėlio audros, o dirvoje daugėja gyvybės“, – sako ūkininkai Gabrinovičiai.

Jie tiesioginės sėjos technologijoje įžvelgia vien privalumus, o vienintelis trūkumas – tenka daug mokytis. „Sakoma, kad reikia būti aukščiausios klasės agronomu, jog imtumeisi šio žemės dirbimo būdo. Iki tobulumo mums dar daug dirbti ir mokytis“, – patikina Jūratė ir Vaclavas Gabrinovičiai.