Mano ukio prenumerata 22 07 21
Mano Ūkis 2020/06
Galvijų elgsenos žinojimas – saugus ūkininkas, rami banda
  • Vilma ŽIVATKAUSKIENĖ, LŽŪKT
  • Mano ūkis

Užsienio parodose dažnai galima pamatyti net labai jauno amžiaus ūkininkų vaikų, be baimės vedžiojančių kartais ir pusantros tonos sveriantį galviją, kuris paklusniai tipena paskui jaunąjį šeimininką, nekreipdamas dėmesio į kitus šalia esančius galvijus. Lietuvos ūkininkai taip pat pradėjo šito mokytis.

Augintojams būtina žinoti galvijo elgsenos specifiką, nuspėti galimus veiksmus, išmokti tinkamai elgtis kiekvieną dieną, kad būtų išvengta augintinio išpuolių prieš šeimininką ir darbuotojus grėsmės. Tam reikia turėti kuo daugiau žinių apie naminių gyvūnų, gyvenančių dirbtinėje aplinkoje, elgesį. Jų gyvenimo aplinką sukūrė žmogus, ir gyvūnų elgesys toje aplinkoje rodo jų adaptaciją arba neprisitaikymą prie jos, taip pat juos aptarnaujančių žmonių ir gyvūnų tarpusavio santykius. Gerai prisitaikiusio gerovė užtikrinama tinkamai, neprisitaikęs gyvūnas patiria stresą (J. Kučinskienė, V. Ribikauskas, 2015).

Modernizuojant ūkius, didinant bandas, keičiasi gyvulių gyvenimo sąlygos, kartais pakinta jų elgsena, tampa vis sunkiau juos stebėti, pažinti. Galvijų augintojai ir ūkiuose dirbantys žmonės turi suprasti gyvulių elgseną, kad užtikrintų ūkinių gyvūnų gerovę ir savo sveikatą. Tam reikia žinių.

Per 16 metų įgytas galvijų elgsenos stebėjimo žinias ir patirtį bandau pritaikyti praktiškai ūkyje. Turėti etologijos žinių labai svarbu kiekvienoje situacijoje. Pavyzdžiui, kasmet išginant galvijus į ganyklą, reikia žinoti, kad jauni veršeliai labai bijo peržengti įprastos teritorijos ribas ir beprasmis jų gainiojimas gali ilgai užtrukti ir neduoti rezultato.

Visai nepavojingo buliaus nebūna

Aplinką gyvuliai daugiausiai suvokia visais jutimo organais: akimis, ausimis ir nosimi, per nagas jaučia nesaugų, slidų paviršių, o pajutę kažką neįprasta, išsigąsta ir sustoja. Dažnai tai atsitinka varant galvijus į bandovežį: jei ant trapo nebūna pabarstyta šiaudų ar kokio kito kraiko, o paviršius blizga ir yra neįprastos struktūros, galvijai nenori judėti pirmyn, stengiasi apsisukti ir grįžti į saugią aplinką. Jiems reikia duoti laiko apsiprasti su aplinka, kurią pažįsta per lytėjimą, kontaktą. Pavyzdžiui, gyvūnas turi nuleisti galvą, kad sutelktų dėmesį į žemę, apuostytų jos paviršių. Aplinka turėtų būti artima kasdienei, neturi būti jokių trikdžių. Šešėlis ant žemės gyvūnui gali atrodyti kaip gili duobė.

Galvijų akys yra galvos šonuose, jų regėjimo laukas sudaro panoraminį, maždaug 3300 vaizdą, bet vertikalus (binokuliarinis) matymas prieš save nesiekia 600. Jie mato spalvas, išskyrus raudoną. Galvijai jautrūs ryškioms kontrastingoms spalvoms, bijo paviršių, kurie, esant ryškiam apšvietimui, gali spindėti.

Dažnai galvijai pirmiausia pamato, o tik vėliau išgirsta. Geresne klausa pasižymi nebent turintys regos problemų. Galvijai tik iš maždaug 30 m atstumo gali tiksliai nustatyti tikslią garso šaltinio vietą, išgirsti silpną garsą. Jie labai nemėgsta riksmo, aukšto dažnio garsų, o rami muzika netgi patartina galvijų ūkiuose. Nustatyta, kad, grojant klasikinei muzikai, didėja karvių produktyvumas.

Galvijų gerai išsivysčiusi uoslė, uostinėdami jie identifikuoja kitus, užuodžia rujojančius bandos gyvulius. Kvapai juos labai veikia, tačiau išsigandęs gyvulys dažniausiai pasikliauja regėjimu, tik paskui pasitelkia klausą ir uoslę. Sunku pasakyti, koks kvapas gyvuliui yra geras ar blogas, bet iš patirties žinoma – į fermą atėjus su įprastais drabužiais, galvijai nereaguoja, bet, juos pakeitus, iškart žiūri, kas yra ne taip. Dėl nepažįstamo kvapo gyvulys gali elgtis neįprastai, jaus baimę, net jeigu visa kita jam bus taip pat. Baimę jis jaus ir tam tikrą kvapą susiejęs su kažkuo nemaloniu.

Gyvuliui intensyvus, stiprus kasymas dažniausiai patinka, tai jį ramina. Tačiau net ir švelnus galvos srities lietimas gali erzinti ar išgąsdinti. Galvijai ilgai atsimena nemalonius pojūčius, todėl negalima naudoti smurto prieš juos. Jie įsidėmi juos nuskriaudusį žmogų, atsimena nemalonias vietas (pvz., svėrimo įrangą) ir į jas eina nenoriai. Todėl svarbu, kad pirmasis kontaktas su galviju jam keltų kuo mažiau streso, galvijai turi pasitikėti prižiūrėtoju.

Aplinka, kurioje ruošiamasi mokyti vedžioti buliukus, turi būtų artima jo kasdienei. Negali būti jokių trikdžių, ringe, kuriame bus dirbama su gyvuliu, neturi būti ryškios šviesos, aštrių kampų ir vietų, kur gyvulys galėtų susižeisti. Jie įpratę būti grupėse, tad kai kuriais atvejais geriau dirbti su keliais vienu metu.

Buliukas, nesvarbu, pieninės ar mėsinės veislės, turi išmokti nejudėti, nebėgti, nuleisti galvą, leisti uždėti jam apynasrį. Uždėjus reikia palaukti, kol galvijo galva bus nuleista žemyn ir jis nurims. Taip jis išmoksta paklusti savo vadovui. Klaida, kurią daro daugelis augintojų – tempti galviją už pavadžio. Reikia atlaisvinti pavadį, kad jis suprastų, jog paklusęs nebus tempiamas.

Jei mokote gyvulį būti vedžiojamą, visada paskatinkite už pažangą. Treniruokite kasdien, bet trumpai (vidutiniškai apie 15 min.) ir baikite treniruotes, kai jis susierzina. Nėra visai nepavojingo buliaus, tačiau, tinkamai dresuojant, rizika nukentėti būna minimali.

Su galvijais visada reikia elgtis atsargiai, nes ir mažas veršelis, sveriantis apie 100 kg, gali sužeisti. Augintojams būtina nuolat tobulėti, kaupti patirtį, gerbti gyvulius, elgtis su jais atsakingai.

Galvijo saugumo zonos ir pusiausvyros taškas

Suprasti galvijų judėjimo principus, žinoti akląją zoną labai svarbu. Jeigu atsistosime gyvulio užpakalinėje dalyje – aklojoje zonoje – ir gausime spyrį, kaltinti galėsime tik save. Tai normalus galvijo elgesys, nes jis bijo to, ko nemato ir nejaučia. Žinoma, jis spirs ne visada – gali pasisukti ir pamatyti prižiūrėtoją.

Žmogui einant link gyvulio 45–600 kampu, jis eis į priekį, jeigu 900 – eis atgal. Kiek galima prieiti prie gyvulio, lemia kiekvieno individo charakteris. Dirbti turime susikaupę ir be baimės, privalome stebėti gyvulį ir turėti galimybę laiku atsitraukti. Jeigu gyvulys pajuto stresą, geriau padaryti pertrauką ir jį kuriam laikui palikti.

Galvijų komforto (saugumo) zona gali labai skirtis. Kiekvienas turi savo „asmeninę zoną“. Tai įsivaizduojamas apskritimas aplink gyvūną. Kai žmogus įžengia į šią zoną, gyvūnas pradeda tolti, juda priešinga kryptimi (J. Kučinskienė, V. Ribikauskas, 2015). Svarbu, kad jis visada turėtų erdvės judėti į priekį, kitu atveju išsigąs ir elgesys gali tapti neprognozuojamas.

Dar viena svarbi galvijo kūno vieta – pusiausvyros taškas, t. y. gyvulio petys. Gyvulys juda į priekį, jeigu žmogus stovi už pusiausvyros taško, jei žmogus yra pusiausvyros taške – sustoja. Fermoje saugus atstumas nuo gyvulio iki žmogaus yra apie 1,5 m, o atviroje erdvėje (pvz., ganykloje) gali būti nuo 5 iki 30 m (J. Kučinskienė, V. Ribikauskas, 2015). Galvijai labiau linkę bėgti nuo žmogaus negu pulti, tačiau susierzinęs, stresą jaučiantis galvijas gali pulti. Reikia būti atsargiems ir visada prisiminti taisyklę – gyvuliui turi būti erdvės judėti į priekį.

Naudokite saugumo zonos koncepciją, norėdami ramiai pervaryti galvijus. Atminkite – kai žmogus patenka į galvijo komforto zoną, šis paprastai tolsta nuo jo. Sustoja, kai prižiūrėtojas pasitraukia iš tos zonos per saugų atstumą.

Gyvuliams varyti naudokite ne elektrines priemones (pvz., plastikinius irklus, lazdeles su vėliavėlėmis arba juostas, pritvirtintas prie ilgų rankenų). Šie įrankiai gali būti naudojami siekiant galvijus nukreipti, atkreipti jų dėmesį ar pakeisti judėjimo kryptį. Elektrinis piemuo gali būti naudojamas tik esant būtinybei pajudinti užsispyrusį galviją.

Galvijų savigynos instinktas

Galvijai naudoja keletą skirtingų metodų apsisaugoti: spiria, smūgiuoja galva, trina ar suspaudžia. Sužeisti žmogų gali net mažas veršelis, o subrendusių galvijų smūgis ypač stiprus. Suaugę galvijai spiria į šoną, prieauglis – tiesiai atgal. Net ir užfiksuoti galvijai palenkę galvą sugeba stipriai smūgiuoti. Reikia saugotis, kad nepakliūtumėte tarp galvijų ir įrenginių, nes galite būti prispaustas.

Galvijai linkę judėti bandomis ir sekti vadą – šis bandos mentalitetas gali būti naudojamas pervarant galvijus grupėmis. Tokiu atveju dėmesys koncentruojamas į bandos vedlius, nukreipiant juos judėti norima kryptimi, o likusi banda seks paskui juos. Venkite atskirti po vieną galviją, nes likęs vienas jis bandys bėgti, bus nervingas, gali pulti prižiūrėtojus.

Niekada aklai nepasitikėkite gyvūnu, net jei jis atrodo paklusnus. Neatsargus elgesys ir netinkamas buvimas netinkamoje vietoje netinkamu laiku gali būti pražūtingas. Gyvuliai yra pagrindinė nelaimingų atsitikimų ūkyje priežastis.

Svarbiausia – saugumas

Beveik pusė visų ūkiuose patiriamų traumų yra susijusios su fermų įranga, tvoromis, vartais ir kitomis fizinėmis kliūtimis, kurios naudojamos bandai valdyti. Tinkamos galvijų valdymo sistemos palengvina darbą, sumažina darbo jėgos poreikį ir riziką būti sužalotam per gydymo ir galvijų profilaktinės priežiūros procedūras. Tinkama skirstymo–atskyrimo fiksavimo įranga yra pirmasis pirkinys ir užduotis, kurią reikia atlikti įsigyjant galvijų. Įrangos paskirtis – surinkti galvijus į vieną vietą, nukreipti srautą reikiama linkme, išrūšiuoti, atlikti medicinines procedūras.

Saugumas yra svarbiausia ir prižiūrėtojams, ir gyvuliams, o gera, tinkamai suprojektuota įranga užtikrina saugų darbą gyvulininkystės ūkyje.

Kasdieniai patarimai:

  • varydami galvijus nestovėkite prieš vartus;
  • fiksuodami gyvulį įsitikinkite, ar pakankamai gerai jį užfiksavote;
  • atidžiai stebėkite galvijus, ar jie nejaučia baimės ir kančios;
  • stebėkite, ar nematyti padažnėjusio uodegos sukimo, pabalusių piktų akių, pakeltos, kovai nukreiptos galvos, judančių ausų, padažnėjusio skysto tuštinimosi, drebančios odos ir padažnėjusio kvėpavimo.

Agresijos požymiai – galvos ir uodegos sukiojimas, žemės kasimas, pasisukimas į šoną, žemyn nuleistos ausys ir riaumojimas. Jei gyvulys agresyvus, geriausia, ką galima padaryti, laukti, kol nusiramins, ir tik tada vėl bandyti jį pervaryti. Dirbti reikia stengtis ramiai ir per daug neskubėti. Nekantrumas ir bandymas daryti viską greitai gali padidinti traumų riziką ir sumažinti pastangų efektyvumą.

Reikia prisitaikyti prie gyvūnų elgesio. Pradėdami darbus visada numatykite saugaus atsitraukimo kelius, būkite pasiruošę, kad galvijai bandys ieškoti būdo pabėgti. Dėvėkite tinkamus drabužius; neikite dirbti po vieną, dirbdami turėkite mobilųjį telefoną, kad prireikus galėtumėte iškviesti pagalbą.

Patarimai, kaip tinkamai valdyti galvijų bandą, nesukeliant jiems streso:

  • įvertinkite galvijų, kuriems planuojate atlikti procedūras, kiekį;
  • naudokite tinkamas, tvarkingas, atitinkančias gerovės reikalavimus patalpas;
  • procedūros turi būti atliekamos ant tvirto pagrindo;
  • „susipažinkite“ su galvijais, įvertinkite bandą;
  • atsargiai varykite galvijus;
  • grupuokite galvijus;
  • naudokite pusiausvyros taško taisyklę;
  • kvieskite galvijus, bet jų negaudykite;
  • nesukelkite galvijams streso, netriukšmaukite, neleiskite jiems blaškytis;
  • venkite ryškių apšvietimo pokyčių;
  • nuimkite aštrius daiktus;
  • leiskite dirbti tik patyrusiems žmonėms;
  • elkitės su galvijais pagarbiai;
  • būkite budrūs ir ramūs;
  • stebėkite, ar galvijams nepasireiškia agresija;
  • įsitikinkite, kad galvijų tvarkymo įrenginiai yra suprojektuoti, eksploatuojami ir prižiūrimi tinkamai, nekelia galvijams streso;
  • suprojektuokite ir eksploatuokite pertvaras, tvoras ir vartus taip, kad nekliudytumėte galvijams judėti;
  • veždami tvoros segmentus, galvijų gaudykles, stenkitės sumažinti pernelyg didelį triukšmą, kuris gali išgąsdinti galvijus;
  • esant aukštai oro temperatūrai, imkitės veiksmų, kad šilumos poveikis būtų kuo mažesnis.

Pieninės veislės bulių elgsena

Dažnai iš pieninių bandų savininkų, naudojančių pieninių veislių bulius kergimui, tenka išgirsti, kad šie buliai būna agresyvūs ir pavojingesni už mėsinių veislių bulius.

Tiesa ta, kad pavojingiausias pieninis bulius yra toks, kuris nebuvo tinkamai socializuotas (dresuotas) ir augintas, atsižvelgiant į jo rūšį. Jaunam buliukui užaugus ir subrendus (sulaukus dvejų metų), jis siekia kovoti dėl savo lyderystės bandoje, mesdamas iššūkį bandoje esančiam vyresniam buliui. Bet jeigu buliukas buvo auginamas vienas ir neturėjo galimybės bendrauti su kitais galvijais, jis mano, kad kitas bulius yra žmogus ir nori tapti „bandos“ lyderiu, jį įveikdamas. Tai gali sukelti pavojingus išpuolius prieš jį prižiūrinčius žmones.

Nustatyta, kad buliukai, auginti grupėse, rečiau užpuola žmones, negu užauginti atskirai be savo bendraamžių. Todėl pieniniai veršeliai nuo šešių savaičių amžiaus turėtų būti auginami grupėje. Visada būtina prisiminti – niekada negalima žaisti grumtynių su veršeliais. Tai smagu, kai jie yra jauni, bet labai pavojinga, kai užauga ir mato jumyse konkurentą. Niekada neleiskite buliukui pakelti galvos prieš jus, sudrausminkite jį, nuraminkite, paglostydami po smakru, pakasydami keterą ar užpakalinę dalį. Taigi, pagrindinė bulių užpuolimų priežastis – neteisingas elgesys su juo.

Auginant buliuką veislei, labai svarbu skirti laiko jo dresavimui, nesvarbu, ar tai pieninis, ar mėsinis galvijas. Tinkamas žmogaus elgesys, galvijo etologijos žinios – būtinos sąlygos, kad galvijų auginimas netaptų nelaimės priežastimi, o teiktų džiaugsmą ir ekonominę naudą.

***

Etologija – biologijos mokslo šaka, tirianti gyvūnų elgesį. Taikomoji etologija – mokslas apie prijaukintų gyvūnų (žemės ūkio gyvulių ir paukščių) bei gyvūnų draugų, gyvenančių dirbtinėje aplinkoje, elgesį. Žemės ūkio gyvulių ir paukščių elgesį nagrinėjanti mokslo sritis anksčiau dar buvo vadinama veterinarine etologija. Gyvūno elgesys – tai išoriniai organizmo veiksniai (paties gyvūno ar jo kūno dalių judesiai), kuriuos tyrėjas gali stebėti ir užregistruoti objektyviais tyrimo metodais (užrašyti etogramas – visų elgesio aktų dažnumą ir trukmę, nurodant vietą, metų, paros laiką, gyvūno rūšį, lytį, amžių) ir jo bandymas ir pastangos prisitaikyti prie aplinkos. Šaltinis – metodinė priemonė „Galvijų elgsena ir gerovės vertinimas“ (J. Kučinskienė, V. Ribikauskas, 2015) 

***