Mano ukio prenumerata 22 07 21
Mano Ūkis 2020/06
Ambicinga ūkininkės svajonė – sukurti geriausią veislinį šarolė ūkį
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Užsidegusi idėja auginti mėsinius galvijus, jaunoji ūkininkė Eglė Butkienė puoselėja didelius veislinio šarolė ūkio plėtros planus ir turi ambicijų užauginti galvijų, kurie būtų verti užsienio parodų.

Ties dviejų rajonų – Jurbarko ir Tauragės – riba įkurtas Eglės Butkienės šarolė veislės mėsinių galvijų ūkis jau užsirekomendavo kaip vienas sėkmingesnių šalyje. Šiuo metu ūkyje su prieaugliu yra apie 100 galvijų, iš jų beveik pusė – karvės žindenės.

Pastarąjį sezoną ūkininkė natūralų kergimą pakeitė dirbtiniu sėklinimu, o tolesniuose planuose – ir embrionų persodinimas. Suprasdama, kad mėsinių galvijų, ypač veislinių, auginimas reikalauja daug specifinių žinių, Eglė, 2014-aisiais įkūrusi ūkį, netrukus pradėjo studijuoti gyvulininkystės technologiją LSMU Veterinarijos akademijos Gyvūnų mokslų fakultete.

Žindenes sėklino su elitinių bulių sperma

Vos pradėjusi gilintis į veislininkystę, Eglė iškart pajuto – veislinis darbas įtraukia tarsi kūryba. Kartais ir vidurnaktis ateina analizuojant įvairius ūkio duomenis, studijuojant galvijų kilmės dokumentus, veislinės vertės indeksus. Augintoja labai griežtai vykdo gyvulių atranką ir paranką pagal tėvų genetiką, paros priesvorį, eksterjerą. Toks darbas ne veltui – jos užauginti veisliniai galvijai sulaukia gerų ekspertų įvertinimų, yra buliukų, įvertintų 8 balais. Vidutinis galvijų priesvoris per parą – 1 500 gramų. Bandoje yra apie 20 buliukų iki vienų metų, iš jų ūkininkė atrinks 4–5 elitinius, kurie bus auginami kaip reproduktoriai.

„Svarbiausia – einu į priekį ir tobulėju. Džiaugiuosi tuo, nes ūkininkavimo pradžioje buvo visko. Mokausi, analizuoju, vertinu ir esu labai laiminga, kai juntamas rezultatas. Man dėl to smagiausia“, – sako E. Butkienė.

Banda surinkta iš Lietuvos ūkių, yra prancūziškos linijos žindenių, kurios jau gimusios Lietuvoje. Didžioji dalis gyvulių genetiškai beragiai, dėl saugumo nuimami pavienių raguotų karvių ragai – bandoje, pasak Eglės, stipri hierarchija, o raguotosios supranta, kad turi pranašumą prieš kitas gentaines. Ūkyje tebėra keletas mišrūnių žindenių, jų palikuonys per kelias kartas taps grynaveisliais, o kol kas auginami produkcijai.

Reproduktorius ji pirko iš žinomo ir patyrusio augintojo Jono Oželio, su kuriuo palaiko labai glaudžius dalykinius ryšius ir dėl pačių gyvulių, ir dėl Šarolė klubo ar bendrų mėsinės galvijininkystės reikalų. Tiesa, pastaruoju metu dirbo tik vienas dvimetis 1,3 t sveriantis bulius, nes poreikis kergti buvo nedidelis – šį sezoną pirmą kartą karves ir telyčias ūkininkė sėklino, su buliumi buvo kergiamos tik neapsisėklinusios.

„Dirbtiniam apvaisinimui rengėmės su LSMU Veterinarijos akademijos specialistais, vykdėme rujų sinchronizaciją. Apsisėklino apie 70 proc. karvių – rezultatas labai geras, tokio nesitikėjau“, – džiaugiasi E. Butkienė.

Ji įsitikinusi: norint plėtoti veislininkystę, turi būti kažkuo kitoks negu visi kiti augintojai. Todėl ir nutarė sėklinti žindenes, kad jos atskleistų genetinį potencialą, kad išryškėtų geriausios jų savybės ir būtų papildytos tokiomis, kurių trūksta – juk iš katalogų gali pasirinkti bulių su įvairiausiais veisliniais indeksais. „Būtinai atsižvelgiu į pieningumą, kojų pastatymą, veršiavimosi lengvumą, kas itin aktualu šarolė veislei. Tačiau kiekvienai karvei individualiai rinkau spermą tokio buliaus, kuris ištaisytų tam tikras genetines klaidas, t. y. pagerintų karvės požymius. Žodžiu, bandai taikau atrankos ir parankos principą. Ir jau laukiu elitinių bulių, kuriuos matome tik kataloguose, palikuonių savo bandoje“, – pirmųjų veršelių augintoja laukia jau šį birželį.

Bandą ji planuoja didinti iki 100 žindenių. Sąlygos tam yra – atjunkytam prieaugliui statomas naujas tvartas, o senoji ferma liktų karvėms su mažais veršeliais. Tai bus pirmasis plėtros etapas. Vėliau, jeigu viskas seksis, ji galvos apie naujas statybas ir kitą plėtros etapą.

Siekia nuolat gerinti bandą

Viena karvių grupė veršiuojasi birželį, kita – rudenį. Eglė veršiavimosi sezoną taip suskirstė dėl ekonominių dalykų. „Klaidinga manyti, kad visi veršeliai turi gimti tik pavasarį. Jeigu gyvulius parduosiu vieną kartą per metus, kai ir visi kiti ūkininkai tuo pat metu parduoda, vadinasi, negausiu geros kainos. Ir iš to vieno pardavimo reikės gyventi visus metus, išlaikyti darbuotoją, sudėlioti investicijas ir t. t. Man atrodo, ūkio ekonomika yra labiau subalansuota, kai gali šiek tiek „pastumdyti“ pardavimus“, – svarsto E. Butkienė.

Beje, pandemijos laikotarpiu galvijų pardavimai labai stipriai krito. E. Butkienės produkcijai skirti buliai per tarpininkus iškeliaudavo į Italiją, bet, sienoms užsidarius, juos tenka parduoti vietiniams supirkėjams. Eglė pasidžiaugia, kad dėl kainos pavyksta susitarti – ji galvijus parduoda tik pagal skerdeną, kuri yra labai kokybiška, dažniausiai yra U3 klasės.

Ūkininkė tiki – kai bandoje bus ne mažiau kaip 60 žindenių ir užaugs elitinių bulių palikuonių, veislinių gyvulių prekyba įsibėgės. Kol kas vyksta tik pavieniai pardavimai. „Taigi, dabartinis mano tikslas – tik gerinti bandą. Smagu, kad mano gyvulių pirkę žmonės sugrįžta ir vėl, bet po kurio laiko reproduktorius jau gali būti giminingas jų karvėms. Todėl, norėdama, kad klientai galėtų grįžti, turiu nuolat atnaujinti bandos gyvulių genetiką“, – sako Eglė.

Ji žino, kad apibūdinimas „gražus analizuoti, daryti išvadas. Tuo tikslu ūkyje LSMU Veterinarijos akademijos doktorantė Audronė Rekešiūtė vykdė reprodukcinį tyrimą. „Labai laukiu išvadų – ir pačiai labai įdomu. Manau, toks tyrimas labai pravers, ypač, jeigu ateityje imsiuosi ir embrionų persodinimo. Dabar bandome sėklinimą, o embrionų persodinimas galbūt bus dar kitas etapas. Matysiu, kiek galiu sau leisti ir, svarbiausia, koks bus poreikis“, – tolesnius planus atskleidžia ūkininkė.

Lietuvoje veislinių gyvulių poreikis labai ribotas, todėl ji žvalgosi į kaimynines šalis, domisi, koks poreikis Latvijoje, Lenkijoje. „Negaliu laukti, kol kas nors kuo nors pasirūpins, nes reikia parduoti gyvulius. Tad ir stengiuosi pati ieškoti klientų. Gal per Šarolė klubą rasime galimybių parduoti gyvulių į kaimynines šalis, juk vis tiek kita genetika“, – kalba E. Butkienė, pavyzdžiu Lietuvai rodydama Latvijos galvijų aukcionus.

Ėmėsi buliukų dresūros

Eglė ėmėsi dviejų buliukų dresūros – moko juos vaikščioti vedamus už pavadžio. „Tai darau ne tiek dėl parodų, kiek dėl savęs, norėdama tobulėti, man gera jausti kontaktą su gyvuliu“, – sako augintoja. Iš tiesų, jai atėjus į tvartą, didžiuliai gyvuliai rodo didelį prieraišumą, o maždaug po 700 kg sveriantys Otelas su Neo glaustosi tarsi kačiukai. Gyvulių gerovė ūkyje – pati svarbiausia. „Mano gyvuliai gyvena laimingą gyvenimą“, – šypsosi juos glostydama Eglė.

Vasarį ji dalyvavo estų eksperto Targo Pikmetso (Targo Pikkmets) buliukų vedžiojimo mokymuose, tuomet gana drąsiai pati bandė sutramdyti svetimo ūkio buliukus. Grįžusi namo šios veiklos ėmėsi su savaisiais vienų metų laiko Otelu ir Neo. Mano, kad tai labai įdomu. „Tai ilgalaikis darbas, dirbame po truputį, kantriai. Mokymui reikia išsirinkti socialiai aktyvesnį, noriai su žmogumi bendraujantį gyvulį. Per mokymus su juo užsimezga dar artimesnis ryšys, jis tik ir laukia, kada pakasysi nugarą jam“, – aiškina veisėja.

Visas patyrusio Estijos eksperto pamokas ji išbandė praktiškai savo ūkyje ir sako, kad tai pasiteisino. „Grįžusi iš mokymų nuėjau į bandą pabandyti, ar tikrai tai veikia – gyvulio judėjimas prie jo einant tam tikru kampu, esant prie jo peties ir kt. Pasirodo, gyvulys elgiasi lygiai taip, kaip mums pasakojo. Taigi, tas žinias labai naudinga pritaikyti ir bandai valdyti. Daug lengviau dirbti su gyvuliais, kai žinai, kaip dirbti“, – kaupiama patirtimi ir žiniomis džiaugiasi Eglė.

Taiko pusiau intensyvią auginimo technologiją

Ganykloms, šienaujamoms pievoms ir grūdinėms kultūroms skirta 84 ha žemės. Šarolė yra intensyviai auginami galvijai. E. Butkienė teigia, kad ji taiko pusiau intensyvų laikymo būdą. Galvijai mažai ganomi, daugiausia būna fermose, mocione, į ganyklą išeina tik karvės su veršeliais, bet ir jos grįžta į fermą paėsti – Eglei taip lengviau subalansuoti racioną. Racioną sudaro kukurūzai, žolės šienainis, avižų mišinys, šiaudai. Neseniai ji įsigijo Kuhn pašarų maišytuvą-dalytuvą ir labai džiaugiasi pirkiniu – gyvuliai nebeišrankioja skaniausių pašarų, nebelieka išėdų.

Du paskutinius veršingumo mėnesius karvės gauna dietinį racioną – tik šiaudus, kad veršeliai neužaugtų pernelyg dideli, bet, artėjant veršiavimuisi, vėl šeriamos įprastu racionu, kad turėtų pakankamai pieno. Buliai su žoliniais gauna ir koncentruotųjų pašarų, bet jų kiekis, pasak Eglės, nėra toks didelis, kad tai būtų galima vadinti intensyviu penėjimu.

Didelių galvijų sveikatingumo problemų nebūna, nes daug dėmesio skiriama profilaktikai. Nors šarolė veislės karvės veršiuojasi sunkiau, Eglė dėl to problemų beveik neturi, nes labai atsakingai žiūri į kergimą ir sėklinimą, šėrimą prieš veršiavimąsi. Tačiau gyvuliams pagalbos kartais reikia, todėl fermoje įrengtos vaizdo kameros, kad nuolat galėtų stebėti gyvulius ir būdama namuose. „Jeigu nori turėti sveiką šarolė veršelį, turi įdėti pastangų“, – pripažįsta augintoja.

E. Butkienė samdo vieną darbuotoją, kurį vadina labiau draugu ir kolega, nes turėti tokį atsakingą ir patikimą, motyvuotą darbuotoją kaime – tikra vertybė. Jos pačios darbas – gyvulių priežiūra, stebėjimas, pardavimai. Lauko, technikos priežiūros darbus atlieka Eglės sutuoktinis Paulius.

„Kol mūsų ūkis auga, kol galiu remtis į vyrą, sukūrusį didelį augalininkystės ūkį ir gamybinę bazę, tol galiu ir investuoti. Pauliaus visapusę pagalbą labai vertinu, priimu jo paramą, nes norisi įsibėgėti, kol esame jauni“, – mintimis dalijasi E. Butkienė.

Ūkininkė yra pasinaudojusi europine parama, skiriama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, ir dukart – parama ūkiui modernizuoti. Kol kas visos iš ūkio uždirbtos lėšos „įdarbinamos“ ūkyje, nes jame dar daug ko trūksta.

Žengia kryptingai ir apgalvotai

Gyvuliai Eglės gyvenime neatsirado iš niekur – tėvai Pagėgių savivaldybėje turi pieno ūkį, tad ji šalia karvių augo nuo mažens. Mėsinių galvijų ūkis Pauliaus Butkaus gimtosiose vietose, Lybiškiuose, pradėtas kurti, kai jis 2014 m. nupirko senos sovietinės fermos likučius ir paklausė Eglės, ar ji imtųsi kokios veiklos.

Eglė, kiek padvejojusi, nutarė pabandyti. „Turėjome ir augalininkystei netinkamų plotų, kurie gyvulininkystei – kaip tik. Be to, mišrus ūkis turi privalumų. Ne tik dėl išskaidytos rizikos. Man labai patinka, kad gyvuliams galime sunaudoti šalutinius augalininkystės ūkio produktus – šiaudus, nekondicinius grūdus. O laukams tręšti panaudojame mėšlą“, – apie motyvus kurti gyvulininkystės ūkį pasakoja E. Butkienė.

Pradžia buvo keli tėvų padovanoti juod margiai buliukai ir kelios mėsinės mišrūnės telyčios. Vėliau pradėjo pirkti po kelias šarolė telyčias, pasinaudojo ir valstybės parama veisliniams gyvuliams įsigyti.

„Kodėl šarolė? Todėl, kad jie gražūs“, – iš širdies juokiasi Eglė. Tačiau priduria, kad vertino ir jų produkcines, charakterio savybes.

Visą laiką galvojusi apie veterinarinės medicinos studijas, baigusi mokyklą, ji vis dėlto pasirinko architektūrą. Po metų suprato, kad tai ne jai. O įkūrus galvijų ūkį, atsirado proga įgyvendinti svajonę. Šeima, du maži vaikai neleido Eglei rinktis dieninių veterinarinės medicinos studijų, bet ji su malonumu pasirinko ištęstinę gyvulininkystės technologijos studijų programą. „Studijuoti ir įdomu, ir naudinga, esu labai motyvuota studentė“, – sako būsimoji penktakursė. Bakalauro darbą ji numato rašyti veislininkystės tema ir iš savo ūkio – žinias ir duomenis kaupia kasdien.

Eglė ir Paulius augina aštuonerių Liepą ir ketverių Ąžuolą. Vaikams patinka gyvuliai. Eglei visada atrodė, kad gyvulininkystė turi perspektyvų, juk žmonėms reikės valgyti. Tačiau dirbti žemės ūkyje jai sunkiausia dėl nestabilumo, negalėjimo planuoti, dėl to, kad trūksta ilgalaikės perspektyvos, kuri leistų bent 5–10 metų žinoti, kad nepasikeis įstatymai ir kiti teisės aktai.

Todėl ji įsitraukė į Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjungos narių gretas. „Įdomu bendrauti su žmonėmis, kurie žino, ką daro, ko siekia, nepilsto iš tuščio į kiaurą. Tai motyvuoti, stiprūs ūkininkai, rodantys pavyzdį, kaip reikia dirbti“, – užtikrinta augintoja. Ji aktyvi ir Šarolė klubo narė, turinti didelį kolegų pasitikėjimą. Eglė įsitikinusi, kad iniciatyvumas, aktyvumas, žinios gali padėti šalies žemdirbiams siekti savo tikslų.

O jos svajonė – sukurti vieną geriausių veislinį šarolė galvijų ūkį. Turėti elitinių gyvulių, važiuoti su jais į užsienio parodas. „Suprantu, kad tai ilgas ir sunkus darbas, bet po žingsnelį savo svajonę tikrai galiu įgyvendinti“, – neabejoja jauna ūkininkė.