23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/05
Ūkininkavimo kryptį lėmė nenašios žemės
  • Rasa JAGAITĖ
  • Mano ūkis

Bronislovo Gimbuto ūkio kryptį lėmė vietos sąlygos – dirvožemiai čia mažo našumo, todėl tenka auginti rugius, kvietrugius, avižas. Kad derlius duotų didesnių pajamų, ūkininkas pasirinko ekologinę kryptį, o grūdus iki šiol eksportavo į Vakarų Europą.

B. Gimbutas – tikras žemaitis, kilęs iš Mažeikių rajono. Kitame Lietuvos pakraštyje – Rokiškio rajone, šalia Latvijos pasienio, atsidūrė dar 1977-aisiais, baigęs tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją. Kaip tais laikas buvę įprasta, gavus diplomą, reikėjo rinktis darbo vietą. Grįžti į gimtinę paskyrimų veterinarijos specialistui nebuvo. Į tolimą Rokiškio rajoną irgi niekas važiuoti nesiveržė, nors ten buvo siūloma darbo vieta. Tad Bronislovas nepabūgo vykti į jam nepažįstamą vietą. O nuo jaunystės įleidęs šaknis Aukštaitijos šiaurės rytuose, iš čia niekur nesikėlė. Sukūrė šeimą, su žmona (nuo Pandėlio kilusia aukštaite) kartu užaugino dukrą ir du sūnus.

Bronislovas sako, kad žemaičiai pastovūs žmonės, nemėgsta staigių pokyčių. Per beveik tris dešimtmečius gyvenimo tarp aukštaičių jis ir pats jau kalba vietos tarme. Juokiasi, kad žemaitiškai prabyla tik tada, kai svečiuojasi savo gimtinėje.

Daug metų B. Gimbutas dirbo veterinarijos gydytoju vietos kolūkyje prie Pandėlio, vėliau perėjo į Kairelių kolūkį. Po to dar teko vadovauti žemės ūkio bendrovei. O kai viskas iširo, Gediškių kaime Gimbutų šeima įkūrė savo ūkį, kuriame darbuojasi jau trečią dešimtmetį. Veterinarui teko išmokti ne tik dirbti įvairia žemės ūkio technika, bet ir ją remontuoti. „Patiko gyvulius gydyti, patinka ir žemdirbystė“, – sako Bronislovas.

Ūkis kūrėsi pamažu

Šeima nuosavos žemės neturėjo, todėl teko pirkti. Iš pradžių įsigijo 16 ha, nuo to ir prasidėjo ūkio kūrimas. Metams bėgant ūkis plėtėsi, kūrėsi gamybinė bazė. Per visą ūkininkavimo laiką ūkis dalyvavo keliuose investiciniuose Europos Sąjungos remiamuose projektuose, kurie padėjo įsigyti naujos žemės ūkio technikos. O iš sukauptų lėšų pamažu buvo perkama žemė.

Kaip anksčiau kaimuose buvo įprasta, Gimbutai irgi laikė gyvulių, turėjo melžiamų karvių, parduodavo pieną. Tačiau dėl menkų pieno supirkimo kainų karvių teko atsisakyti. Tad, nematydamas didelių gyvulininkystės perspektyvų, ūkininkas prieš keliolika metų nutarė pereiti į ekologinę augalininkystę.

Pernai B. Gimbutas dirbo beveik 200 ha žemės, iš kurios 170 ha nuosava. Dalį žemės teko nuomotis, tačiau su nuoma atsiranda ir nenumatytų problemų. Pavyzdžiui, šį pavasarį žemės savininkas nepratęsė sutarties, ir dėl to ūkis nusižengs sąlygai nemažinti žemės ploto, kuri taikoma pagal Ekologinio ūkininkavimo programą, siekiant gauti paramą.

Ne pirmus metus ekologiškai ūkininkaujantis B. Gimbutas pastebi, jog būtent įvairių, dažnai besikeičiančių reikalavimų įgyvendinimas ir yra sunkiausia jo pasirinktoje kryptyje. Kartais tie reikalavimai, ūkininko požiūriu, būna pertekliniai, tačiau, siekiant neprarasti ekologinio ūkio statuso, privalu juos įgyvendinti. „Kai įpranti, atrodo, kad taip ir turi būti. Tačiau kartais kai kuriuos taisyklių pakeitimus ne iš karto sužinome. Kai informacija ateina pavėluotai, būna sunku prisitaikyti“, – apie ekologinio ūkininkavimo kasdienybę pasakoja B. Gimbutas.

Augina nelepius javus

Šiemet B. Gimbuto laukuose auginami žieminiai rugiai ir kvietrugiai, pavasarį pasėta avižų, vasarinių kviečių. Ūkininkas dalį ekologiškų sėklų ruošia pats, o dalį sertifikuotų perka iš sėklininkystės įmonių.

Šį sezoną pirmą kartą pasėjo ir naujos rūšies javų – dvigrūdžių kviečių. Šie vasariniai kviečiai panašūs į žiemines speltas, nes grūdai su lukštais. Visų minėtų rūšių javai nelepūs, todėl jie tinka auginti mažesnio našumo dirvožemiuose. Be to, šie javai labiau tinka ir ekologinėms neintensyvioms technologijoms, kai nenaudojamos cheminės augalų apsaugos priemonės, tręšiama tik natūraliomis trąšomis. Tokie dvigrūdžiai kviečiai paklausūs rinkoje.

Anksčiau ūkininkas augino ir grikius, tačiau jų atsisakė, nes ekologiniame ūkyje ilgainiui grikių pabiros tampa kaip piktžolės, ir net po kelerių metų tame pačiame lauke gali jų išdygti. Tuomet javuose grikiai tampa priemaišomis, kurias sunku išvalyti.

Pastaraisiais metais ūkininkas kaip pagrindinę žaliąją trąšą laukuose augina dobilus. Jie įsėjami į vasarinius, o kartais ir į žieminius javus, po to kitąmet auginami iki rudens ir apariami. Dobilai, kaip pupinių šeimos augalai, dirvoje sukaupia azoto, palieka nemažai augalinės masės. Auginti dobilus ar kitus azotą kaupiančius augalus reikalaujama ir pagal Ekologinio ūkininkavimo taisykles.

Paprastai taikoma tokia ekologinio ūkio sėjomaina: po dobilų rudenį pasėjami žieminiai javai, po to dvejus metus auginami vasariniai javai, į juos paskutiniais metais įsėjant dobilų įsėlį, kuris laikomas visus kitus metus.

Siekdamas, kad dirvos būtų praturtintos organikos, ūkininkas kasmet laukuose palieka visus javų šiaudus. Smulkinti šiaudai lengvoje žemėje per sezoną visiškai suyra, po žiemos jų nelieka nė ženklo.

Be to, ūkininkas dirvoms tręšti naudoja ekologines trąšas. Tačiau jos brangios, tona kainuoja beveik 500 eurų, todėl didelį kiekį įsigyti neleidžia ūkio ištekliai.

Kas penkerius metus, kaip to reikalauja Ekologinio žemės ūkio taisyklės, tiriami ūkio dirvožemiai, siekiant nustatyti juose esančių maisto medžiagų kiekius. Pasak B. Gimbuto, kai kurios ūkio dirvos ne tik mažo našumo, bet ir rūgštokos. Todėl artimiausi ūkininko planai – tuos laukus pakalkinti. Tiesa, tai palyginti brangi investicija, todėl jai reikia sukaupti nemenkų lėšų.

Nederlingose vietovėse įsikūrusio ekologinio ūkio javų derlingumą daug lemia ne tik dirvožemiai, bet ir sezono klimato sąlygos. B. Gimbutas sako, jog yra pasitaikę tokių nepalankių metų, kai iš hektaro pavykdavo vidutiniškai prikulti vos po toną grūdų (dažniausiai taip atsitinka per sausras, nes lengvi dirvožemiai išdžiūsta greičiausiai). Būna, kad uždera vidutiniškai ir po 2–3 tonas. Ūkininkas prisimena, kad vieną vasarą iš 80 arų laukelio prikūlė pilną kombaino bunkerį rugių – taigi, iš viso 3 tonas. Toks derlius nederlingų žemių statusą turinčiame ūkyje jau laikomas bemaž rekordiniu.

Kaip išsaugoti nepiktžolėtus pasėlius

Ekologiniuose ūkiuose vienas sunkiausių uždavinių yra išlaikyti nepiktžolėtus pasėlius. Kaip tą padaryti pavyksta B. Gimbutui? Ūkininkas sako, kad pagrindinė priemonė – tinkamas žemės dirbimas. O tam reikia ne tik gerų, bet kai kada ir specifinės komplektacijos padargų. Žemdirbys rodo prieš trejus metus įsigytą kultivatorių, kuris gerai tinka būtent ekologinėms žemdirbystės technologijoms: padargas ilgas, specialūs noragėliai išdėstyti toliau vienas nuo kito. To reikia, kad dirbant kultivatorius neužsikimštų išaugusiomis piktžolėmis ir kitomis augalinėmis liekanomis. Toks padargas žemę įdirba ir našiau, ir kokybiškiau.

Ūkis taiko ariamąją žemės dirbimo technologiją. Be plūgo neišsiversi, nes arimas padeda neužleisti laukų piktžolėmis. „Tik chemizuoti ūkiai gali taikyti bearimį žemės dirbimą, nes jie piktžoles gali naikinti herbicidais, o mes, ekologiniai ūkiai, to negalime. Su piktžolėmis kovojame mechaniniu būdu“, – sako ekologinio ūkio savininkas. Po derliaus nuėmimo iki rudens laukus jis kelis kartus (pagal aplinkybes) lėkščiuoja iki 15 cm gyliu. Tai daro kaskart, kai pradeda dygti pabiros ir piktžolės.

Rudenį dirvos apariamos. Pasak B. Gimbuto, tai padaryti reikia ne per vėlai, tinkamu metu, kad dirvožemis gražiai sugultų. Jeigu rengiamasi sėti žieminius javus, prieš sėją dirvos lyginamos, po to kultivuojamos, akėjamos ir sėjama. Jeigu reikia, kultivuojama du kartus. Po sėjos, iki javų sudygimo, jeigu yra dygstančių piktžolių, jos naikinamos ekologinėmis akėčiomis. Sudygusių javų pasėlių ūkininkas nebeakėja, nors tokia technologija irgi galima. Tiesa, kartą darė ir taip, kai į žieminių javus pavasarį rengėsi įsėti dobilų įsėlį.

Ekologinį ūkį tikrinantys sertifikavimo įstaigos inspektoriai kartais net stebisi, kad B. Gimbuto pasėliuose tiek nedaug piktžolių. Todėl ūkininkas yra sulaukęs ir papildomų patikrų, kad sertifikavimo įstaiga įsitikintų, jog ūkyje tikrai nenaudota chemikalų – tikrinant imami ir ražienų, ir grūdų mėginiai, ieškant pesticidų likučių. Tačiau jų nerandama.

Nuo ligų ir kenkėjų ekologiniai javų pasėliai nepurškiami. Labai efektyvių ekologiškų preparatų nėra, o naudoti abejotino poveikio neapsimoka. B. Gimbutas pastebi, jog pasėliuose ligų požymių kažkiek būna, tačiau ne tiek daug, kad jos visai sunaikintų derlių. Viena dažniau pasitaikančių bėdų – kai dėl nepalankios žiemos javai vietomis iššunta.

Ekologiškų grūdų kainos irgi keičiasi

Beveik visą ekologinio ūkio derlių B. Gimbutas per tarpininkus parduoda į užsienį. Eksportuojami rugiai, kvietrugiai, avižos, kviečiai.

Ūkio gamybinėje bazėje yra džiovykla, grūdų valymo įranga, sandėliai. B. Gimbutas stengiasi realizuoti išvalytus ir sausus grūdus, tuomet jų kaina būna aukštesnė. „Parduodamuose grūduose negali būti priemaišų (ne daugiau kaip 1 proc.), jie turi būti iki 14 proc. drėgnio. Kokybiškus grūdus lengviau realizuoti“, – sako ūkininkas. Tiesa, jis priduria, kad pernykščio derliaus ekologiškų grūdų kaina, palyginti su ankstesniu pardavimo sezonu, buvo kritusi net 80 eurų už toną. Tai – tikrai nemaži praradimai. Tokie kainų svyravimai rinkoje kelia nerimą dėl ateities, nes ūkiui sunku planuoti pajamas ir išlaidas. Štai šiemet pasaulis kenčia dėl koronaviruso pandemijos. Jeigu ji sutrukdytų kokiam ūkiui apsėti laukus, grėstų bankrotas.

Ankstesniais metais B. Gimbutas dalį ekologiškų grūdų derliaus parduodavo pagal iš anksto su pirkėjais sudarytas sutartis. Tačiau pastaraisiais metais to nebedaro. „Stebiu situaciją rinkoje, bendrauju su keliomis įmonėmis, kurios perka ekologiškus grūdus, jų vadybininkai informuoja, kokiomis kainomis superkamas derlius. Tačiau pastebėjau, kad pastaraisiais metais ekologiškų grūdų supirkimo kainos svyruoja netgi labiau negu įprastų javų. Supirkėjai teigia, kad tam įtakos turi kitose šalyse užauginamų ekologiškų grūdų kiekis. Pavyzdžiui, užpernai tona avižų kainavo 300 eurų, o pernykštį derlių teko parduoti po 200–220 eurų. Štai, koks skirtumas“, – pasakoja ūkininkas.

Už pernykščio derliaus ekologiškus kvietrugius ūkininkas gavo tik po 150 Eur/t, o ankstesnį sezoną už juos mokėta po 220 eurų.

Pastaruosius penkerius metus ūkio pajamas papildydavo ir išgyventi padėdavo išmokos už ekologinius plotus. Pernai šią programą ūkis baigė. Ar bus galimybė gauti paramos toliau, ūkininkas kol kas nežino. Tačiau jis dar neplanuoja ekologinio ūkininkavimo atsisakyti. „Šitiek įdėta darbo, būtų gaila viską mesti. Tiek metų auginame produkciją be chemijos, tikrai nenorėčiau dabar pradėti ją naudoti savo laukuose“, – sako žemdirbys. Jis tikisi, kad šeimos sukurtą ūkį ateityje perims vaikai.