Jurbarko r. ūkininkas Bartas Giedraitis ūkininkauja prosenelio žemėje Paskynų kaime. Kaimo plėtros administravimą studijavęs vaikinas ir bakalauro, ir magistro darbuose nagrinėjo žemės ūkio poveikį kaimiškųjų vietovių vystymuisi, netrukus teorines žinias galėjo patikrinti praktikoje, nėręs į žemdirbišką kasdienybę.

„Studijuodamas nagrinėjau, kaip ūkininkas turi prisidėti prie kaimiškosios vietovės vystymosi. Dabar kartais susimąstau, ar teisinga kryptimi judu“, – šypsosi B. Giedraitis. Šiuo metu jis su šeima gyvena Raseiniuose, bet planuoja kurtis kaime. Bendras jo ir tėčio Egidijaus Giedraičio ūkių plotas siekia 270 ha.

Ūkį išlaikė dėl sūnaus apsisprendimo

Egidijus Giedraitis pradėjo ūkininkauti 1993 m., atgavęs 50 ha senelio žemės. Trūkstant technikos ir toks plotas buvo per didelis, pajėgė dirbti tik apie 30 ha, o kitus nuomojo ganykloms. Metams bėgant, ūkis stiprėjo ir plėtėsi, o E. Giedraitis ne tik ūkininkavo, bet vis labiau gilinosi į politinius ir visuomeninius reikalus. Kelerius metus jis buvo Lietuvos ūkininkų sąjungos Jurbarko skyriaus pirmininkas ir LŪS prezidiumo narys, vienas iš Pagėgių ir Jurbarko r. savivaldybių vietos veiklos grupės (VVG) „Nemunas“ steigėjų ir jos vadovas.

Daug metų E. Giedraitis buvo Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narys, o vienu metu – 2009–2011 m. – ėjo mero pavaduotojo pareigas. Kaip tik tada pajuto, kad ūkiui gali skirti vis mažiau laiko, buvo kilę minčių net visai atsisakyti ūkininkavimo, ir tik vyriausio sūnaus Barto pažadas po studijų grįžti į ūkį sulaikė nuo radikalių sprendimų. Bartas ūkininkauti buvo apsisprendęs dar mokykloje, nes žemdirbiški darbai jam buvo gerai pažįstami: nuo 16-os sėdo prie kombaino vairo, dirbo ir su visa kita technika.

Dabar tėvas ir sūnus ūkininkauja kartu. „Dviem žmonėms 300 ha žemės yra pakankamai daug, kai dar įmanoma susitvarkyti savo jėgomis. Anksčiau tėtis sakydavo, kad vienam realu apdirbti 100 ha. Su šiuolaikine technika, sakyčiau, 150 ha galima apdirbti. Daugiau plečiant ūkį, jau reikėtų įdarbinti samdomų darbuotojų, bet tada jau tektų skaičiuoti, ar apsimokės. Gal naudingiau žemės turėti mažiau ir išsiversti savo jėgomis“, – svarsto B. Giedraitis.

Maždaug pusė Giedraičių dirbamos žemės yra nuosava. „Džiaugiamės, kad su vienu dideliu ūkiu pavyko padaryti žemės mainus ir visa dirbama žemė yra arti ūkio bazės, maždaug 4 km spinduliu. Anksčiau tekdavo ir po 15 km iki tolimiausio lauko važiuoti“, – vykusiu sprendimu džiaugiasi Giedraičiai.

Verta būti kooperatyvo nariu

Prieš du dešimtmečius, 1999-aisiais, E. Giedraitis įsteigė kooperatyvą „Jurbarko ūkininkas“, kuris veikia iki šiol ir dabar vadinasi „Aruodai“. Vienu metu kooperatyvo narių skaičius buvo priartėjęs prie 60, tačiau dabar jis vienija 8 narius ir specializuojasi saugoti grūdus. Jame grūdus laiko ir Giedraičiai.

Ketveri metai Bartas priklauso žemės ūkio kooperatyvui „Viduklė“, beveik visą produkciją parduoda ir ūkiui reikalingų prekių (sėklų, trąšų, chemijos) perka per šį kooperatyvą. „Būti kooperatyvo nariu tikrai verta. Aišku, būna aštrių diskusijų, kol priimame sprendimą, bet žinome, kad tai tikrai bendras sprendimas“, – sako B. Giedraitis.

Jau dvejus metus kooperatyvas turi savo agronomą – tai irgi buvo bendras narių sprendimas, kuriuo visi patenkinti. „Turint nepriklausomą agronomą, nauda yra akivaizdi. Tai nėra vienos iš agroverslo įmonių agronomas, kuris suinteresuotas pardavimais. Mūsų agronomo Giedriaus Pinkos siūlymai yra visapusiškai ekonomiškai naudingi“, – patikina B. Giedraitis.

Kooperatyvo administracija rūpinasi grūdų realizacija, ieško geresnių galimybių. Nariai savarankiškai sprendžia, ar tinkamas laikas parduoti produkciją. „Aš pats MATIF biržos kviečių ir rapsų kainas telefone pasižiūriu gal tris kartus per dieną. Daug metų pusę derliaus parduodavome pagal išankstines sutartis. Bet užpernai skaudžiai nudegėme: per javapjūtę buvo labai gera kaina, o mes buvome pardavę kur kas pigiau. Be to, ir derlius buvo mažas po šlapio 2017-ųjų rudens. Pernai neištaikėme geros kainos, todėl ir likome nesudarę išankstinių sutarčių. Pirmąkart didžiąją dalį derliaus pardavėme tik kitais metais – šį vasarį, kai sulaukėme geros kainos“, – pasakoja B. Giedraitis.

Pasitaikius geram pasiūlymui kooperatyve, Giedraičiai jau yra apsirūpinę trąšomis ir ateinantiems metams. „Dabar, kai situacija rinkoje tokia neapibrėžta, džiaugiamės, kad daug ko turime nusipirkę atsargai“, – sako Bartas. „Viduklės“ kooperatyvas pasirūpina visais reikalingais augalų apsaugos produktais, o per karantiną atveža chemikalus tiesiai į kiemą, todėl galima ramiai dirbti. Ūkininkams nereikia gaišti laiko ieškant visų reikalingų produktų: užtenka tik pranešti kooperatyvo administracijai, ko reikia, o ji pasiūlo geriausią variantą.

Plečia augalų įvairovę

Ne pirmi metai ūkininkai plečia augalų įvairovę. Pabandė auginti šakninius ridikus sėklai savo reikmėms. Bet pasirodė, kad ne taip lengva juos auginti: didelės investicijos, sunki priežiūra ir nukūlimas. Šiemet antrus metus augins maistinius lubinus, nes jie naudingi žemei. „Sėjame tarpinius posėlius, daug dėmesio skiriame sėjomainai, jau kelinti metai minimaliai dirbame žemę. Ūkyje naudojame noraginį ir diskinį skutiklius, rapsams dirvą paruošiame su giluminiu purentuvu“, – aiškina ūkininkas.

Jo vizija – pereiti prie tiesioginės ar juostinės sėjos. Tai padėtų taupyti drėgmę, be to, būtų tausojamas ir turtinamas dirvožemis. „Mūsų žemės ne tokios kaip Šakių rajone, bet neblogos, apie 50 našumo balų. Pernai kviečių vidurkis išėjo beveik 7 t/ha, rapsų kūlėme po 4 t/ha, salyklinių miežių – 6 t/ha“, – sako Bartas.

Ūkyje labai tiksliai laikomasi sėjomainos. „Esame sudarę lentelę ir sudėlioję, kas kuriame lauke augs 3 metus į priekį. Kviečius kartais tenka atsėliuoti – po žirnių juos auginame dvejus metus, o rapsai į tą patį lauką grįžta ne anksčiau kaip po 4–5 metų“, – pasakoja B. Giedraitis.

Naujos technikos ūkyje yra nedaug, dominuoja naudota technika, pirkta iš užsienio. Ūkininkas tik vieną kartą yra pasinaudojęs parama, kai 2016 m. įsigijo naują kombainą Massey Ferguson. Paskui dar bent tris kartus teikė paraiškas, bet jos buvo atmestos dėl lėšų trūkumo. „Augalininkystės ūkiui beveik neįmanoma dabar gauti paramos“, – liūdnai tarsteli Jurbarko r. žemdirbys.

Šio pavasario keistumai ir netikėtumai

Keistas šis pavasaris: rapsams keliant pumpurus, orai dar vis neleido atlikti pirmojo purškimo. Laukai vis dar buvo per šlapi, mat prieš kelias savaites iškrito labai daug kritulių. „Kiti kooperatyvo nariai, dirbantys Raseinių rajone, trąšas barstė, o mes tik dairėmės ir laukėme, kol galėsime į laukus įvažiuoti. Orai buvo tokie, kad vis atidėliojome purškimą. Nesinori išpurkšti vien tam, kad užsidėtume pliusą, reikia, kad būtų maksimali nauda“, – kalba B. Giedraitis.

Kai lankėmės ūkyje (balandžio 14 d.), vasarojaus sėja dar nebuvo pradėta. „Sėti neskubame nei rudenį, nei pavasarį. Nesinori sėti į per sausą ar per šlapią dirvą. Aš nerimauju kartais, tačiau tėtis įtikina, kad viskas bus gerai – taip ir būna. Tikiuosi, šią savaitę pradėsime sėją. Vasarojui palikta apie 50 ha, tame plote per žiemą laikytos ražienos. Žemė ten pakankamai drėgna, ražienas išdirbsime ir iš karto pasėsime, dar privoluosime, tad, tikimės, vasarojus sudygs panašiai tuo pat laiku, kaip ir visų kaimynų“, – sako Bartas. Rudenį sėti žiemkenčių jis irgi neskuba, sulaukia vėlyvųjų terminų – pastebėjo, kad, vėlinant sėją, žemė paprastai spėja sulaukti lietaus ir augalai tolygiau sudygsta.

Eksperimentuoja su sėjos normomis: ir rapsų, ir kviečių sėja mažiau negu rekomenduojama. Pavyzdžiui, pernai rudenį kviečius sėjo apie rugsėjo 20 d., 3,5 mln. sėklų/ha norma. „Nepastebėjome, kad pasėliai atrodo prasčiau, kai sėjame mažesnę normą. Po šios šiltos žiemos mūsų kviečiai neperaugę, tokie, kokie ir turėjo būti“, – sako B. Giedraitis.

Daugiau dėmesio veislių atrankai

Giedraičiai augina tris žieminių kviečių veisles: akuotuotą Edvins, kuri kuliama anksčiausiai, Skagen, kuri užima gal 40 proc. viso kviečiams skiriamo ploto, ir vėlyvą Creator. „Dabar vasaros tokios, kad kone visų veislių kviečiai subręsta vienu metu. Bet purškimus augimo reguliatoriais ar fungicidais galima planuoti pagal augimo tarpsnius, nereikia visų kviečių skubėti vienu metu nupurkšti“, – sako B. Giedraitis.

Pernai pavyko užauginti salyklinius miežius RGT Planet, derliaus vidurkis išėjo po 6 t/ha, tik gaila, kad kaip tyčia nukrito jų kaina. Pasak ūkininko, tai Brexit padariniai: anglai užtvindė Europos rinką salykliniais miežiais, nes norėjo kuo greičiau išparduoti. Tad miežių grūdus teko ilgokai palaikyti sandėliuose, kol sulaukta geros kainos.

Kooperatyvo „Viduklė“ nariai pasikalba, kad reikėtų mažinti auginamų veislių įvairovę, atrinkti auginti kelias geriausias veisles. Tada būtų galima gauti didelius kiekius vienodos kokybės grūdų ir tai būtų patrauklu pirkėjams.

„Mūsų kooperatyvo agronomas kiekvienais metais daro bandymus ir daug dirba tam, kad mums pasiūlytų geriausią ir ekonomiškiausią pasėlių priežiūros variantą. Tarkime, augimo reguliatorius naudojame atsargiai, nes per didelis piktnaudžiavimas jais gali mažinti derlių. Žieminius kviečius nuo žolių nupurškiame iš rudens ir to pakanka visam sezonui“, – pasakoja B. Giedraitis.

Didžiąją dalį purškimų jis įpratęs daryti naktimis, nes dienomis būna per karšta, dažnai ir vėjas pučia stiprokas. O vakarop oras atvėsta, vėjas nurimsta, tada pats laikas su purkštuvu riedėti į laukus. „Pradedame vakare ir taip iki kokių 3 nakties. Darbuojamės dviese su tėčiu – aš purškiu, o jis vandenį priveža“, – taip visai ne romantiškai praleistas naktis prisimena ūkininkai.

E. Giedraitis priduria, kad tik iš šalies žemdirbio darbas gali pasirodyti lengvas. „Miestiečiams atrodo, kad žemdirbiai per gerais automobiliais važinėja, per naujus traktorius ar grūdų saugyklas turi. Bet juk tai verslas, o į gamybos priemones privalo investuoti visi verslai. Tikrai yra lengvesnių darbų, patikėkite“, – šypsosi Egidijus ir Bartas Giedraičiai ir, paskubomis papozavę nuotraukai, skuba prie darbų: reikia skystas trąšas laistyti, žemę judinti, sėti lubinus, žirnius ir miežius.