23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/05
Šėrimo įtaka melžiamų karvių produktyvumui
  • Vidas TOLEVIČIUS LŽŪKT
  • Mano ūkis

Genetika tiek pažengusi, kad karvės užprogramuotos genetiškai duoti daug pieno. Bet ar sugebame jas šerti taip, kad jų genetinis potencialas būtų atskleistas?

Pieno ūkio pelningumui didelės įtakos turi karvių produktyvumas, kurį lemia daugelis veiksnių, bet labiausiai – pašarai ir šėrimas: jų įtaka produktyvumui sudaro apie 50–60 proc. Genetiniai veiksniai lemia apie 20–25 proc., o likusi dalis tenka laikymo ir priežiūros technologijoms.

Užtikrinant aukštą karvių produktyvumo lygį, svarbus ne tik primelžiamo pieno kiekis, bet ir jo sudėtis, kuriai įtaką daro racionas ir pašarai. Pašarai skiriasi fizinėmis, cheminėmis ir mechaninėmis savybėmis – visa tai svarbu visaverčiam šėrimui.

Norėdami išsiaiškinti, kiek karvei reikia maisto ir kitų medžiagų, kad padidėtų produktyvumas ir kiti pieno rodikliai, pirmiausia turime atkreipti dėmesį į jos amžių, laktacijos laikotarpį, aplinkos ir kitus veiksnius.

Pieno kokybė tiesiogiai priklauso nuo to, kiek, kaip ir kokios kokybės pašarų sušeriama karvei bei koks jų santykis racione. Jei naudosime aukštos kokybės pašarus, bet bus nesubalansuotas racionas – norimo rezultato negausime. Todėl neužtenka vien sočiai ir vertingais pašarais šerti karves, kad duotų daugiau ir geresnės sudėties pieno. Pieno kiekiui, jo sudėčiai ir savybėms didelės reikšmės turi raciono maistingumas, baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų kiekis ir jų tarpusavio santykis.

Kitas tikslas – sumažinti pieno gamybos savikainą. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT) trejus metus su ES parama vykdė projektą „Mitybinių faktorių įtaka melžiamų karvių produkcijos didinimui, produkcijos kokybės gerinimui ir savikainos pokyčiui“. Buvo stengiamasi ūkininkams parodyti, kaip tvarkyti žolynus, nes tai pagrindinis veiksnys, galintis sumažinti pieno (mėsos – taip pat) savikainą, juk sunaudojame tai, ką gauname iš žemės.

Pagrindiniai pašarų kokybės rodikliai

Pagrindiniai visų gyvulininkystės ūkių pašarai yra žoliniai. Jų kokybę lemia žolyno botaninė sudėtis, tręšimas, ypač svarbus žolyno pjūties laikas, pasirinktas žolės konservavimo būdas ir kaip tai atliekama.

Pagrindinis pašarų kokybės rodiklis yra sausosios medžiagos (SM). Tai pašaro dalis, gauta išgarinus vandenį. Sudarant racioną ir vertinant pašarų kokybę, visi pašarai perskaičiuojami į sausąsias medžiagas. Jų kiekis parodo raciono apimtį, taip pat pašarų ėdamumą ir gyvulio apetitą.

Galvijų 100 kg svorio reikia skirti 3,5–3,8 kg, kartais – iki 4–4,7 kg pašarų SM per parą. Galvijų suėdamų pašarų kiekis 65–70 proc. priklauso nuo SM virškinamumo. Rekomenduojamas SM kiekis – 25–35 proc. Gero šienainio, skirto penėjimui ir melžiamų karvių šėrimui, optimalus SM kiekis turėtų būti 35–45 procentai.

Kiti pašarų kokybės rodikliai:

  • žalia ląsteliena;
  • žali baltymai;
  • ADF (rūgščiame tirpale išplauta ląsteliena);
  • NDF (neutraliame tirpale išplauta ląsteliena);
  • žali pelenai;
  • žali riebalai;
  • apykaitos energija (AE).

Žalia ląsteliena – tai organinė mėginio, paveikto pirmiausia rūgštimi, tada – šarmu, liekana. Daugiausia ją sudaro ląstelės sienelės polisacharidai ir kitos medžiagos (ligninas). Tai taip pat labai svarbus pašarų kokybės rodiklis.

Bene svarbiausias žolės ir konservuotų žolinių pašarų kokybės rodiklis – ląstelienos kiekis. Suvėlinus šienapjūtę ir ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pašarai bus tik vidutinės kokybės, o 34 proc. ląstelienos turintys pašarai yra laikomi blogais. Bet Lietuvoje dar sutinkama ūkininkų, kurie šienauja po Joninių, po Antaninių ar Žolinių. Optimalus ląstelienos kiekis gali būti 22–24 procentai.

Žali baltymai taip pat turi įtakos pašarų maistinei vertei. Jeigu energija yra tarsi cementas, tai žali baltymai – svarbios statybinės maisto medžiagos, kurios formuoja imuninę sistemą, nuo kurių priklauso galvijų produktyvumas, produkcijos kokybė ir kt., nes iš jų susidaro kūno ir pieno baltymai. Iš organizmo resursų gyvulys baltymų pasisavina labai mažai, todėl labai svarbu, kiek žalių baltymų yra žoliniuose pašaruose. Jų turėtų būti 16–18 procentų.

ADF, kurią sudaro celiuliozė ir ligninas, rodo pašarų ėdamumą. Bent 75 proc. ADF turi būti gaunama iš stambiųjų pašarų, o galvijo racione jos turi būti 21–30 proc. Tokius pašarus gyvuliai noriai ės. Praėjusiais metais, kai varpinės žolės anksti pasiekė brandą ir stengėsi subrandinti sėklas, jose trūko cukraus ir tai turėjo įtakos pašarų ėdamumui. Tas pats ir su atolu – jeigu vyrauja ankštinės žolės, kuriose cukraus mažiau, tai ėdamumas, nepriklausomai nuo gamybos ir pavytinimo sąlygų, gali būti mažesnis.

Dar vienas rodiklis, kuris parodo žolinių pašarų ir bendro raciono kokybę, yra NDF – ją sudaro celiuliozė, hemiceliuliozė ir ligninas, t. y. ta dalis, kurios gyvulys nepasisavina. Ši ląsteliena skatina atrajojimą ir didžiojo prieskrandžio veiklą. Optimalus NDF kiekis pašaro sausojoje medžiagoje yra 32–38, gali būti iki 50 procentų.

Žalių pelenų ir riebalų neturi būti per daug

Žali pelenai – nesudegusios pašarų mėginio dalies liekana. Be mineralinių medžiagų, į šią grupę patenka ir kitos nesudegusios pašalinės sudedamosios dalys (užterštos žemėmis ir kitais silikatais). Jos ne tik sumažina maisto medžiagų kiekį pašaruose, bet ir neigiamai veikia jų virškinamumą.

Jeigu žalių pelenų, esant didesniam pašarų drėgnumui ir baltymingumui bei anaerobinėms (be deguonies) sąlygoms, yra daugiau kaip 9 proc., gali prasidėti nekontroliuojamas klostridijų augimas. Vienas iš šių medžiagų apykaitos produktų yra sviesto rūgštis, kuri blogina pašarų skonio savybes ir labai žaloja suaugusių gyvulių ir dar net negimusio prieauglio kepenis.

Užterštumą žemėmis lemia pašarų gamybos technologiniai pažeidimai, netinkama ar blogos kokybės technika, važiavimo greitis, silosavimo higiena.

Pagrindiniai iš pašarų gaunami galvijų energijos šaltiniai yra ląsteliena, cukrus, krakmolas, riebalai. Žali riebalai skaidomi didžiajame prieskrandyje ir įsisavinami žarnose. Jų žoliniuose pašaruose gali būti nuo 1,7 iki 4,5 g/kg SM. Per didelis žalių riebalų kiekis racione nepageidautinas, nes galvijų didžiajame prieskrandyje sumažėja bakterijų aktyvumas, lėtėja fermentacija.

Galvijų pašarams vertinti ir poreikiui nustatyti taikoma apykaitos energija (AE). Ji gaunama iš virškinamosios energijos atėmus jos nuostolius, patirtus per virškinimo procesą. Organizmas panaudoja ne visą AE – dalis išsiskiria kaip šiluma ir sunaudojama pašarui kramtyti, virškinti. Šilumos energiją atėmus iš apykaitos energijos, gaunama grynoji (neto) energija (NEL).

Grynoji energija 2019-ųjų pirmos pjūties žolėje buvo 6,2 MJ kg, atolų – 5,7 MJ kg. Kur viskas buvo atlikta teisingai, gauti tikrai geri pašarai.

Pjūties vėlinti negalima

Pavasarinis 2018 ir 2019 m. startas žolynams buvo blogas. Tyrimai parodė, kad pirmoji žolė labai greitai sumedėjo. Pernai daug ūkininkų pavėlavo pirmą pjūtį, nes žolė per savaitę subrendo ir stipriai paseno. O ji turi savybę bręsdama sukaupti daugiau tokios ląstelienos struktūros, kurios gyvulys negali pasisavinti.

Dėl gamtinių sąlygų žolės, ypač miglinės, kurių šaknys trumpos, sudžiūvo augdamos ir subrandino sėklas. Tai turėjo neigiamos įtakos pašarų kokybei – pašaruose trūko energijos, vadinasi, juose buvo mažiau cukraus ir gyvuliai juos blogiau ėdė.

Vėlesnės pjūties žolės buvo geresnės kokybės. Pašarų tyrimai rodė gerus rezultatus, trečiosios žolės energijos kiekis buvo daugiau kaip 5 MJ/kg SM.

Sausros metais labai padėjo kukurūzų silosas. Pastarieji dveji metai buvo palankūs auginti kukurūzus, bet jeigu žoliniuose pašaruose yra mažai baltymų, kukurūzų beveik nereikia, nes sunku sukurti ruminatorinio azoto balansą, kuris bendrame racione turi būti bent 1,2 g/kg SM. Visi grūdai, melasa, tarp jų ir kukurūzų silosas, sukelia jo trūkumą. Subalansuoti galima naudojant ankštinių augalų grūdus: žirnius, pupas, saldžiuosius lubinus arba išspaudas (rapsų, saulėgrąžų), sojų rupinius. Bet tai didina produkcijos savikainą.

Geriausiai virškinama optimalios vegetacijos fazės žolių ląsteliena. Kai kuriuose pašaruose, kaip rodė jų tyrimai, ląstelienos buvo 80–90 proc. Peraugusių (sumedėjusių) augalų ląsteliena virškinama blogai, jos gyvuliai nepasisavina ir ji išeina iš organizmo kaip balastas. Pagal tai galima vertinti, kiek laiko buvo pavėluota šienapjūtė. Taigi, Lietuvoje nėra nė vienos priežasties, dėl kurios būtų galima vėlinti pjūtį.

Pirmoji žolė buvo pati maistingiausia

Žolynai sunaudoja labai daug mineralinių medžiagų, todėl juos verta ir reikia tręšti. Tuo buvo galima įsitikinti vykdant projektą.

2018 m. buvo naudotos trąšos NPK 16-16-16. Tai nėra pats geriausias žolynams skirtas pasirinkimas, bet įvairiuose rajonuose žolynai yra skirtingos rūšies ir sudėties, tad panaudotas universalus tręšimas. Kai kuriuose ūkiuose pagal žemės tyrimus buvo rekomenduojama pilti ir kalkių, bet tai padaryta ne visuose ūkiuose. Labai gerai, kai ūkininkas pats įsitikina – vėliau buvo galima akivaizdžiai pamatyti skirtumus.

Žolynų tręšimas mineralinėmis trąšomis

  • 2018 m. balandį, t. y. prasidėjus žolynų vegetacijai, žolynai bandymų ūkiuose buvo patręšti NPK trąšomis.
  • Atsižvelgiant į dirvožemio turtingumą ir tręšimą mėšlu, NPK trąšų kiekis buvo skirtingas (nuo 200 iki 300 kg/ ha).
  • Pirmą žolę pjauti ir iš jos gaminti pašarus ūkininkai pradėjo jau gegužės 15 d., o baigė gegužės pabaigoje.

Pirmosios žolės žalios masės bendras baltymingumas buvo nuo 13,7 iki 19,9 procentų. Gaminant šienainį baltymų ir energijos kiekis šiek tiek sumažėja, bet pokytis būna nedidelis.

Daugiausia baltymų buvo pupiniųmiglinių žolių žolyne, kur pupinės sudarė 40, o miglinės – 60 procentų. Pirmoji žolė buvo pati maistingiausia, atolų žolynų pašarinė vertė jau neprilygo pavasarinės žolės maistingumui (baltymingumas – 12,4–17,3 proc.).

Atlikus tyrimus įvairiuose rajonuose, labiausiai krito į akis, kad žolė jau buvo subrendusi, tad ir iš jos pagamintas šienainis negalėjo būti aukščiausios kokybės. Tačiau net ir tokiais metais buvo pagaminta visus aukščiausius reikalavimus atitinkančių pašarų, kurie leidžia pasiekti maksimalų produkcijos kiekį ir efektyviausią gamybą.

Karvei kasdien reikia apie 80 medžiagų

Projekto metu atliktas bandymas su linų sėmenų išspaudomis – specialia technologija apdorotomis genetiškai nemodifikuotomis linų sėmenimis. Gamybos procese panaikintos visos nemaistinės medžiagos, kontroliuotas aliejaus išskyrimas, kad gyvulys lengviau virškintų, užtikrintas laisvųjų riebalų pasisavinimas nuo 75 iki 85 procentų. Jų sudėtyje yra didelis kiekis riebalų ir baltymų, didelė energinė vertė.

Vertinant, kokią įtaką primilžiui turėjo linų išspaudos, rezultatai buvo įvairūs, per bandymą dalis karvių užtrūko. Įdomu tai, kad didžiausias pieno kiekio pokytis gautas ūkyje, kuriame ir taip buvo primelžiama daugiausia.

Kad sudėtingas karvės organizmas normaliai funkcionuotų, jis turi kasdien gauti apie 80 medžiagų.

Baltymai yra labai svarbios maisto medžiagos, lemiančios galvijų produktyvumą, produkcijos kokybę, sveikatingumą ir kt., nes iš jų susidaro kūno ir pieno baltymai. Produktyvumui įtakos turi ir visavertiški baltymai, o tai tiesiogiai priklauso nuo juose esančių nepakeičiamųjų aminorūgščių, t. y. lizino, metionino, triptofano, leucino, izoleucino, treonino, fenilalanino ir valino.

Baltymai turi ir tokių nepakeičiamųjų aminorūgščių, kurios organizme nesigamina, todėl turi būti gaunamos su pašarais. Karvės organizmas jų gauna iš dviejų šaltinių: suvirškintos mikrobinės prieskrandžio masės ir likusių prieskrandyje nesuskilusių pašaro baltymų. Baltymai yra labai brangūs, todėl nepasisavintus juos su urėja išvaryti į išorę, vadinasi, patirti didelius nuostolius. Tai – neteisingas ūkininkavimas.

Mineralinės medžiagos būtina pašarų sudedamoji dalis. Į makro- ir mikroelementus jos skirstomos pagal tai, kiek jų yra gyvulio organizme ir pašarinėje žaliavoje ir koks jų poreikis.

Galvijams svarbūs riebaluose tirpstantys vitaminai A, D, E, kadangi jie organizme nesintetinami. Juos galvijai turi gauti su pašarais. Vandenyje tirpius C ir B grupės vitaminus galvijai sintetina prieskrandžiuose, ir jie didesnio rūpesčio nekelia.

Angliavandeniai – pagrindiniai gyvulio energijos šaltiniai. Jie yra skirtingi. Kukurūzų ir žolių krakmolas skyla nevienodai, gaunasi skirtingos riebiosios rūgštys. Iš tų pačių cheminių medžiagų, esant skirtingoms sąlygoms, organizmas gali sintetinti visai skirtingus produktus ir medžiagas. Tai unikalu. Ši savybė priklauso ir nuo gyvulio amžiaus. Visi mikrobiologiniai ir metaboliniai procesai pirmaveršės ir trijų veršių karvės organizme vyksta skirtingai. Į tai reikia atsižvelgti sudarant racionus.

Kukurūzų krakmolas daugiausia skyla plonajame žarnyne, tad, jeigu šeriamas kukurūzų silosas, verta įdėti truputį, bent 0,5 kg, sojų rupinių, nes abu produktai santykiauja plonajame žarnyne ir taip gaunamas didžiausias efektas. Rapsų išspaudas iš dalies sunaudoja didžiojo prieskrandžio mikroflora ir į plonąjį žarnyną jos nepatenka.

Linų sėmenų išspaudos pieno cukrui (laktozei) įtakos beveik neturėjo, nes tai riebalų rūgštys – kitokia energija, kitoks produktas. Bet laktozė yra svarbi, tai viena iš sudedamųjų pieno dalių, kurios kiekis piene priklauso nuo karvės fiziologinės būklės, individualių savybių ir per visą laktaciją yra gana pastovus.

Laktozės kiekis yra vienas iš rodiklių, pagal kurį sprendžiama, ar tinkamai sudarytas karvių racionas. Natūraliame sveikų karvių piene randama 4,44–5,2 proc. laktozės. Laktozės mažėjimo priežastys gali būti šios:

  • netinkamas baltymų ir angliavandenių santykis racione;
  • maisto medžiagų, reikalingų pieno sintezei, trūkumas racione;
  • šėrimas blogos kokybės žoliniais pašarais.

Pieno riebalų ir baltymų svarba

Pieno riebalais vadinamas glicerolio ir riebalų rūgščių esterių mišinys. Sudėčiai įtakos turi šėrimas, gerai pasisavinama ląsteliena, taip pat gyvulio veislė, laktacijos periodas ir kiti veiksniai. Į pieno riebalų sudėtį įeina sočiosios (apie 60 proc.) ir nesočiosios (apie 40 proc.) riebalų rūgštys.

Kai pašaruose mažai ląstelienos, bet daug koncentratų, kai karvės šeriamos netinkamos kokybės šienu ar žole, turinčia daug rūgštingų medžiagų, pieno riebumas mažėja.

Svarbu žinoti, kad pienas visuomet bus riebesnis, kai karvių pašaruose bus tinkamai subalansuotas jodo, cinko, kobalto ir kitų mikroelementų kiekis. Taip pat bandymai parodė, kad tikslinga naudoti linų sėmenų išspaudas – jos turėjo įtakos sveikatingumui (padeda išvengti acidozės) ir produktyvumui.

Projekto bandymo metu ūkiuose, kuriuose, naudojant linų sėmenis, buvo didžiausias primilžio kilimas, mažėjo riebalų ir baltymų kiekis. Todėl reikia įvertinti produkto ekonominį efektyvumą – naudingiau pieno kiekis ar perskaičiuotas koeficientas už kokybę.

Kai pašaruose trūksta energijos ar baltymų, mažėja ne tiek pieno baltymų ar riebalų kiekis, bet primilžis, keičiasi pieno sudėtinių dalių santykiai, blogėja pieno jusliniai rodikliai, technologinės savybės.

Pieno baltymų būna mažiausiai, kai primelžto pieno kiekis būna didžiausias. Baltymų kiekį piene lemia ir karvių raciono maisto medžiagų subalansavimas. Jei nesubalansuotas angliavandenių kiekis (nepakanka energijos), azotas pasišalina (su šlapimu ir pienu) iš organizmo kaip urėja (šlapalas).

Pagal urėjos kiekį piene galime spręsti apie raciono subalansavimo lygį: daugumos karvių piene yra mažai baltymų, kadangi pašaruose nepakanka energijos ir baltymų.

Siekiant padidinti baltymų kiekį racione, siūlytina į pašarus įtraukti sojų pupelių rupinių, rapsų, saulėgrąžų rupinių ir išspaudų, kadangi tai daugiausia neskaidomų baltymų turintys pašarai. Reikia panaudoti apsaugotus palmių riebalus, kaip didelę energinę vertę turinčius pašarų papildus.

Taigi, šėrimas lemia karvių produktyvumą ir pieno ūkio pelningumą. Tai kiekvieno ūkio tikslas. Jeigu ūkininkas sugeba įsigyti geros genetikos karvę, turi sugebėti ir ją pašerti. Kiekvienoje laktacijoje ji turi pasiekti genetinį produktyvumą. Bet jeigu karvė normaliai nepaėda, ji tik galvoja, kaip išgyventi (o taip užprogramuotas kiekvienas organizmas). Produkcijos gamyba jai – antraeilis dalykas, skirtas maitinti jauniklius