Gyvulininkystės perspektyvos nekelia abejonių. Ši šaka turi potencialo dirbti rentabiliai. Tačiau trūksta žmogiškųjų išteklių, t. y. mokslininkų, kurie kurtų inovacijas, specialistų, kurie jas diegtų. Trūksta pagalbos rankos, kurią turėtų ištiesti valstybė. Apie didžiausius iššūkius mokslui, siekiant prisidėti prie gyvulininkystės plėtros, kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos kancleriu prof. Mindaugu MALAKAUSKU.

Žemės ūkiui reikia mokslininkų pagalbos, bet, kaip buvo pabrėžta Žemės ūkio mokslo taryboje, šių sričių sinergija nepakankama. Kodėl?

Dabartiniai mokslininkų, Žemės ūkio ministerijos, verslo, žemės ūkio įmonių, kurios yra galutinės naudos gavėjos, santykiai turi savo ilgą priešistoriją, kurią lėmė įvairios priežastys ir tikrai nebūtų teisinga versti atsakomybę vienai kuriai pusei. Išskirčiau tris pagrindinius veiksnius, kurie lėmė sinergijos trūkumą ir dėl ko mokslo potencialas nėra visai išnaudotas. Tai mokslinių tyrimų prioritetų nustatymas; mokslininkų ir infrastruktūros finansavimo ypatumai; verslo subjektų įsitraukimas į tokius tyrimus ir jų ilgalaikis požiūris.

Gyvulininkystės ir veterinarijos srities tyrimai irgi atspindi bendrą būklę šalyje. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo iki maždaug 2010-ųjų mokslininkai buvo vertinami išskiriant publikuojamų mokslinių straipsnių skaičių pripažintuose pasaulio mokslo leidiniuose, tai lėmė jų ir mokslo institucijos finansavimas. Dažnai tai buvo (ir yra) fundamentiniai tyrimai, kurie nėra iš karto ar tiesiogiai pritaikomi praktikoje.

Pastarąjį dešimtmetį mokslininkai skatinami vykdyti praktinės-taikomosios vertės mokslinius tyrimus, kurie baigtųsi naujų technologijų ar produktų sukūrimu, patentais ir tiesesniu keliu galėtų būti diegiami žemės ūkyje, įskaitant ir gyvulininkystę. Tai nėra trumpas procesas, tam reikia tiek finansinių išteklių, tiek ir atitinkamų tyrimų prioritetų. Tačiau, svarbiausia, turime išugdyti ir naują mokslininkų lyderių kartą, kurie ieškotų problemų sprendimų, remdamiesi taikomaisiais tyrimais. Dabar situacija tokia, kad LSMU yra vienintelis Lietuvos universitetas, rengiantis ne tik gyvulininkystės specialistus, bet ir mokslininkus (doktorantūros studijos). Lietuvoje turime iki 20 gyvulininkystės srities mokslininkų, kiti yra dėstytojai, dalį savo laiko skiriantys moksliniams tyrimams. Pajėgumai, atsižvelgiant į tematikų įvairovę, taip pat ir užsienio šalių patirtį, kuklūs, tad norėtųsi geresnio ministerijų ir universitetų bendradarbiavimo, kad mokslininkų rengimo (t. y. stygiaus) gyvulininkystės problemoms spręsti problema būtų sprendžiama formuojant ilgalaikius prioritetinius tyrimus.

Ar šalies studijų ir mokslinių tyrimų bazė tinkama šiuolaikiniam gyvulininkystės mokslui?

Žemės ūkio srities moksliniai tyrimai užtrunka ilgai ir yra atliekami ūkio arba gamybinėmis sąlygomis. Todėl Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, universitetai ir mokslo institutai, be mokslo laboratorijų, turi ir eksperimentinius ūkius arba padalinius bandymams atlikti ūkio sąlygomis. Tai nepakeičiama universitetų fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų bazė, kurioje plėtojamos inovacijos, skleidžiami naujausi pasiekimai. Nors mokslinių tyrimų laboratorijos buvo iš esmės atnaujintos 2010–2015 m. vykdant slėnio „Nemunas“ veiklas, modernios gyvulininkystės bazės su reikalinga taikomiesiems tyrimams infrastruktūra trūksta. Universitetas, įskaitant LSMU Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutą, Gyvūnų mokslų fakultetą, priskirti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kuri vertina ir finansuoja studijas, mokslą, tačiau neįvertina galimybių išlaikyti infrastruktūrą (gyvulių bandos ir fermos, pašarų ruošimo bazė ir kt.), būtiną su gyvulininkyste susijusiems moksliniams tyrimams plėtoti. Šiuo atveju universiteto su gyvulininkyste susijusios bazės (VA Gyvulininkystės instituto Eksperimentinės plėtros ir bandymų skyrius, taip pat VšĮ LSMU Praktinių mokymų ir bandymų centras) dirba kaip privatus verslas – viską turi užsidirbti. Tokius ūkius išlaikyti tenka patiems, modernizuoti infrastruktūrą reikia vykdant gamybą, nes dėl teisinės bazės universitetas negali pasinaudoti ŽŪM finansine parama taip, kaip žemės ūkio bendrovės ar ūkininkai. O studijų kaina tikrai nepadengia išlaidų. Todėl nuolat trūksta lėšų modernioms gyvulininkystės bazėms, kurios būtų patrauklios ir verslui atlikti įvairius tyrimus, ir diegti naujausias gyvulininkystės technologijas, neatsiliekant nuo modernių ūkių, įkurti.

Taigi, reikia modernios bazės, kurioje ūkininkai galėtų būti praktiškai mokomi. Dotnuvos eksperimentinio ūkio pavyzdys parodė, kad naujų universiteto padalinius dubliuojančių darinių kūrimas, užuot lėšas investavus į esamus mokslo centrus, neatnešė naudos, tikslas sukurti pažangų modelinį eksperimentinį ūkį nepasiektas.

Mokslo potencialo turime, tik kai kurie projektai mums parodo, kaip sunku jį realizuoti.

Žemės ūkio sektoriaus įmonės atsargiai žiūri į mokslininkų galimybes spręsti tam tikras ūkio problemas, finansuojant tokius tyrimus savo lėšomis, nes abejoja finansine grąža. Ūkininkams dažnai pagrindinis argumentas yra ne mokslininko stažuotės užsienio universitetuose ar publikacijų mokslo leidiniuose kiekis, o tai, ar siūlydamas savo paslaugą gebės išspręsti, tarkime, pieno ūkio problemą.

Kai tyrimai vykdomi per projektines veiklas, iš ŽŪM lėšų, ūkiai rodo daug daugiau pasitikėjimo ir noro. Pavyzdžiui, mūsų mokslininkai pasiūlė būdą, kaip suvaldyti veršiavimosi procesą – elektroninėmis priemonėmis nustatyti numatomą veršiavimosi laiką 20–30 min. tikslumu. Ūkininkai atsargiai ir net skeptiškai žiūrėjo į tokią perspektyvą. Bet per tyrimus ūkiuose jie įsitikino, kad, pradėjus naudoti šią sistemą ir laiku suteikus veršiavimosi pagalbą, atvestų negyvų veršelių skaičius viename ūkyje sumažėjo iki 0,5 proc., o kitame faktiškai nepasitaikė, nors anksčiau šis rodiklis siekė iki 7 proc. Tai tik vienas pavyzdys iš daugybės atliekamų projektų ar tyrimų.

Beje, Vakarų Europoje gyvulininkystė ypač gerai išvystyta tose šalyse, kur stiprios mokslo institucijos (Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje). Pavyzdžiui, Airijos žemės ūkio ir maisto plėtros institucijoje (TEAGASC) dirba per 250 mokslininkų. Ji turi vien pienininkystės srities 8 skirtingos paskirties eksperimentinius ūkius, kurių kiekvienas yra atsakingas už tam tikros problemos sprendimą.

Kodėl jaunimas nenori rinktis su žemės ūkiu, ypač – su gyvulininkyste, susijusių studijų?

Jaunosios kartos gyvulininkystės mokslininkų ugdymas – iššūkis visame pasaulyje, nes ir bakalauro ar magistro studijos nėra pačios patraukliausios tarp jaunimo. Tai lėmė kelios priežastys. Viena jų – formuojama neigiama viešoji nuomonė apie gyvulininkystės sektoriaus veiklą. Vis girdime bauginančią informaciją, kad jis traukiasi, mažėja, tad kodėl jaunam žmogui eiti ten, kur, galima pagalvoti, nėra jokios perspektyvos? Nors pieno gamybos apimtys iš esmės nemažėja dėl modernių ūkių veiklos. Studijų patrauklumą taip pat riboja išlikęs stereotipas, kad absolventų laukia darbas vien atokiuose rajonuose. Tačiau dabarties gyvulininkystės specialistui Lietuvos atstumai nėra didelis iššūkis, kai, taikant informacines technologijas, galima rasti kompromisą tarp darbo ir gyvenamosios vietos.

Gyvūnų mokslo, kaip ir veterinarinės medicinos, studijos yra tikrai sunkios. Bet mes norime išugdyti ateities specialistus, todėl ir reikalaujame iš jų daug, mūsų tikslas – priimti studijuoti gabius, bent minimalius valstybės nustatytus kriterijus atitinkančius, jaunuolius. Kaip kitaip parengsime ateities specialistus, jeigu jie neturės pakankamai bazinių žinių studijuoti?

Visame pasaulyje gabiausių moksleivių studijuoti žemės ūkio specialybių neskatina ir būsimas darbo užmokestis – jis nėra didžiausias. Sunku konkuruoti su kitomis studijų programomis, kai formuojama nuomonė, kad gyvulininkystės specialistas nepateks tarp paklausiausių ir daugiausia uždirbančių. Jaunas žmogus nori greitai gauti maksimalų įvertinimą, tačiau neatsižvelgia į savo indėlį įmonės veikloje ir į kuriamą vertę – reikia laiko, patirties ir žinių, kad įrodytum gebėjimus.

Kas, Jūsų nuomone, lėmė aršų gyvulininkystės puolimą ir šio sektoriaus įvaizdžio menkinimą?

Yra kelios socialinės grupės, kurios aktyviai reiškia nuomonę vienu ar kitu klausimu, ypač kovojant su visuotiniu klimato atšilimu, siekiant sumažinti šilumos efektą sukeliančių dujų išskyrimą, taip pat tam tikros krypties mitybos propaguotojai. Jų lūkesčiai neretai įvardijami kaip faktai, kuriais bandoma remtis. Bandoma įteigti, kad, atsisakius gyvulininkystės, bus išspręsta daug su klimato kaita susijusių problemų. Be abejo, tai gana rimtas argumentas, bet daugelis užmiršta, kad klimato kaitos problemas lengviausia būtų išspręsti atsisakant iškastinio kuro, mažiau važinėjant automobiliais ir pan. Gal pradėkime nuo šių prevencinių priemonių, o ne vien kaltinkime gyvulininkystę, kad ji atsakinga už globalią klimato kaitą.

Radau pasvarstymų, kad, norint pagaminti 1 kg mėsos, reikia 15 tūkst. l vandens. Bet „pamirštama“ pasakyti, kad auginant gyvūnus produkcijos gamybai panaudojama tik 4–5 proc. minimo vandens kiekio, o 95 proc. to vandens tiesiog susiję su augalų medžiagų apykaita ir lietumi. Tokius ne itin tikslius faktus, kaip argumentus, dažnai naudoja įvairios socialinės grupės, didindamos priešpriešą. Diskusijose pasisakymams paprastai skiriamos vos kelios minutės ir dažniausiai girdimi tik gąsdinantys arba euforiniai teiginiai, o argumentams išdėstyti pritrūksta laiko.

Tad ar gyvulininkystė turi perspektyvą? Kokie argumentai „už“?

Be abejo, gyvulininkystė perspektyvą turi. Mano nuomone, geriausias ir pieno, ir mėsinės gyvulininkystės ūkių argumentas „už“ būtų finansinio stabilumo įvertinimas ir šiuo pagrindu vykdoma diskusija Lietuvoje. Dabar vyrauja nuomonė, formuojama ir per informacinius kanalus, kad gyvulininkystės ūkiai yra vien nuostolingi, nors yra sėkmingai vykdančių veiklą ir be didelės reklamos plečiančių savo verslą. Kaip gali būti populiari ir skatinama tokia veikla, kuri neturi ekonominio pagrindimo? Todėl būtina daugiau diskutuoti, kaip gyvulininkystė gali būti rentabili, ne vien nuostolinga, ir tai būtų geriausi argumentai, skatinantys sektoriaus plėtrą. Na, o mokslo institucijos, ko gero, vadovaujamos Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto kartu su gyvulininkystės ir augalininkystės sričių mokslininkais, padėtų ir prisidėtų kuriant gyvulininkystės ūkio modelį, įskaitant auginimo, šėrimo ir kt. technologijas sėkmingai ūkio veiklai. Be to, gyvulininkystė kuria pridėtinę vertę, darbo vietas. Tad jos plėtra duotų ir kitą efektą – šios šakos vystymasis sustabdytų emigraciją iš regionų į miestus. Jaunimui nedaro įspūdžio gilios Lietuvos gyvulininkystės tradicijos, todėl lieka ekonominis argumentas. Gyvulininkystės ūkių plėtra, kaip viena iš daugelio priemonių, prisidėtų prie tolygesnio visos Lietuvos, o ne tik kelių didžiųjų miestų sėkmingos plėtros.

LSMU Veterinarijos akademijos laukiantys iššūkiai taip pat susiję su gyvulininkystės pažanga. Jeigu nepritrauksime gabiausių moksleivių, bus sunku išugdyti jaunąją gyvulininkystės specialistų ir pažangių mokslininkų kartą. Laikas parodys, kaip mūsų pastangos keistis, tobulėti ir vykdyti aktualius taikomojo pobūdžio mokslinius tyrimus, atsižvelgiant į gyvulininkystės poreikius, padės spręsti konkrečias problemas. Gebėdami prisidėti prie gyvulininkystės plėtros, mes, mokslininkai, prisidėsime prie žemės ūkio efektyvinimo.

Dėkoju už pokalbį.