Kad ir kokie permainų vėjai pučia pasaulyje, pieno sektorius juos visada jaučia, o labiausiai – ūkininkai. Kaip viena geriausių išeičių jiems siūloma kooperacija, tačiau kooperuotis ryžtasi kol kas nedidelė dalis pieno gamintojų. Ričardas Bentnorius yra vienas iš tų, kurie pasiryžo.

Paliepių (Raseinių r.) ūkininkas R. Bentnorius įsitikinęs, kad tik kooperacija gali padėti pieno gamintojams. Jis nuo pat ūkininkavimo pradžios ieškojo galimybių pieną tiekti kooperuotai, o „Pienas LT“ nariu tapo, vos tik gimus ūkininkų kooperatyvo idėjai.

Lietuvoje žemės ūkio kooperatyvų skaičius ir jų užimamos rinkos dalis yra viena mažiausių, palyginti su kitomis ES šalimis. Kodėl mūsų pieno gamintojai nenoriai buriasi į kooperatyvus? Ričardo nuomone, kiekvienas turi savų priežasčių, bet pagrindinė – sąmoningumo ir kitokio požiūrio stoka. „Palyginkime, ką gali kumštis ir ką – vienas pirštas“, – vaizdžiai kalba apie kooperuotų ir pavieniui pieną tiekiančių ūkininkų galimybes konkuruoti rinkoje.

Be pažangos neįmanoma

R. Bentnorių, baigusį tuometės Veterinarijos akademijos gyvulininkystės technologijos studijas, gyvulininkystė visada traukė. Iš tėvų dovanų gavę tris piendaves, savarankiškai ūkininkauti su žmona Jurgita pradėjo 1998-ųjų pavasarį. Ričardas ne pirmos kartos ūkininkas – ūkininkavo tėvai, o jis buvo svarbiausias jų pagalbininkas.

Plėsdamas ūkį rekonstravo seną tėvų už pajus gautą fermą, didino bandą. Buvo daug sunkaus rankų darbo, kol maždaug prieš dešimtmetį pagaliau ryžosi statyti naują tvartą. Melžiamoms karvėms jame skirtos 135 vietos, telpa ir visas prieauglis. Šiuo metu ūkyje 270 galvijų, iš jų 133 melžiamos holšteinų veislės karvės.

Visa fermos statyba galutinai baigta tik užpernai. „Buvo sunku, reikėjo labai didelių investicijų, nes paramą gavome tik įrangai. Dar ir dabar naštą jaučiame, skolas bankui iki šiol mokame“, – atsidūsta ūkininkas. Kai važiavo tvartų pavyzdžių žiūrėti į kitas šalis, Švedijoje ūkininkai, statę tokį patį tvartą, pasak Ričardo, paskolą gavo 25 metams, o jis – tik šešeriems. Vėliau ją pratęsė dar ketveriems, šiuo metu ūkininkas kredito grąžinimą tikisi pailginti dar keleriems metams.

Rinkdamasis tvarto įrangą, nutarė diegti automatizuotą „DeLaval“ šėrimo sistemą ir naują melžimo aikštelę. Vidutinis karvės produktyvumas – apie 10 t pieno per metus. Senojoje fermoje melžė po 8 t pieno. „Tokiomis sąlygomis, kai miltus gyvuliams su bliūdeliu samsčiau, produktyvumas buvo labai geras. Taigi, ypač didelio produktyvumo šuolio naujame tvarte nepajutome“, – sako R. Bentnorius.

Jis įsitikino, kad karvėms duodant brangiausių kokybiškų priedų pieno gaunama daug daugiau, negu taupant ar šeriant pigesniais. Kai prasidėjo 2014 m. pieno krizė, tą rudenį nutarė taupyti – gamino pigesnius kombinuotuosius pašarus ir mažesnį kiekį. Praėjus mėnesiui atsiskaitymams trūko 2 tūkst. litų, po dviejų – dvigubai tiek. „Nuo tada šeriu tik brangiausiais pašarais“, – sako ūkininkas.

Robotizuotas šėrimas, jo teigimu, ypač pasiteisino pastaruosius keletą metų, kai dėl gamtos sąlygų trūko pašarų ir prastėjo jų kokybė. „Ši sistema moka taupyti pašarus – apskaičiuoja juos gramo tikslumu. Be to, eliminuojamas žmogiškasis veiksnys. Tačiau žmogus vis tiek turi sekti sistemos, kaip ir kiekvienos technikos, darbą, dingus elektrai ir naktį reikia keltis“, – patirtimi dalijasi ūkininkas.

Investicijoms į naują fermą jis pasiryžo suprasdamas, kad, norint gyventi iš pieno ūkio, reikia didinti karvių produktyvumą, efektyvinti gamybą, mažinti išlaidas – tas procesas tęsiasi nuolat. „Pieno krizė, prasidėjusi prieš 6 metus, iki šiol tęsiasi. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad pieno sektoriuje viskas gerai“, – sako R. Bentnorius.

Reikia įvertinti ekonomines pasekmes

Tokiomis sąlygomis kooperacija, Ričardo įsitikinimu, įgyja dar svarbesnę reikšmę.

Kad reikia kooperuotis, jis suprato vos pradėjęs ūkininkauti. Tuomet kas antrą dieną tiekė „Pasvalio sūrinei“ po 1 t pieno. Ūkininkui buvo sakoma, kad iš Raseinių atsivežti pieną į Pasvalį kainuoja 10–11 lito centų nuo kiekvieno pieno kilogramo. Jau tada R. Bentnorius pradėjo ieškoti įvairių galimybių kooperuotis. Tuo metu tai buvo sunku, kol pagaliau įstojo į „Lietuviško pieno“ kooperatyvą, o kai pradėjo kurtis „Pienas LT“, tapo šio kooperatyvo nariu.

„Mūsų pirmas planas buvo pigesnė logistika. Paskaičiavome, kad už 5 centus nuo litro pieno su savo pienvežiu galime paimti jį iš bet kurios Lietuvos vietos. Tai jau buvo dvigubai pigiau, palyginti su Pasvaliu, o ir kainą kooperatyve gaudavome didesnę“, – apie tikrosios kooperacijos pradžią pasakoja ūkininkas.

Jo nuomone, pieno gamintojas turi sutikti paaukoti dalį savo trumpalaikių ekonominių interesų (pvz., dividendus, didesnę pieno kainą) ir laisvių dėl bendros ilgalaikės kooperatyvo ekonominės perspektyvos, bet daugelis nori labai greitos naudos, patys nieko neįdėję: „Būtų norinčių tapti kooperatyvo „Pienas LT“ nariais, bet be jokio stojimo mokesčio. Kai kas galvoja, kad atėjus į kooperatyvą vien už tai jam turi mokėti. Neįvertina ir nenori pripažinti kooperatyvo ekonominių nuopelnų sureguliuojant pieno kainą, be to, gamyklą statėme ir iš savo pinigų, investavome į ją nuo kiekvieno pieno kilogramo. Galvojome visokius modelius, bet nerandame tokio, kuris būtų teisingas be įnašo.“

Pasak Ričardo, ūkininkus reikia daugiau šviesti apie kooperacijos privalumus, tik ne valdžia tai turi pasakyti – ja ūkininkai netiki, poreikį kooperuotis turi pajusti patys, matydami gerus kooperacijos pavyzdžius. Kuriant „Pienas LT“ kooperatyvą, jis pats dalyvavo daugybėje susitikimų, asmeninių pokalbių – iš Raseinių rajono atsirado dar šiek tiek pieno gamintojų, patikėjusių kooperacijos idėja, bet tikrai ne visi.

Ūkininkas nepritaria drastiškoms priemonėms, kurių kartais siūloma imtis didžiųjų perdirbėjų atžvilgiu. Kurios nors vienos pieno perdirbimo įmonės bankrotas, jeigu ūkininkai ryžtųsi ją blokuoti, sako, būtų viso pieno sektoriaus tragedija. „Tai galėtų būti sektoriaus griūtis. Žlugus vienai perdirbimo įmonei, pieno žaliava, kurią ji perdirbo, ateitų į rinką. Padariniai – krintančios pieno kainos. Ne tuo keliu turime eiti“, – sako R. Bentnorius. Daug efektyviau, jo įsitikinimu, būtų bent dviejų didžiųjų perdirbimo įmonių sujungimas – sumažėtų administracijos darbuotojų, padidėtų gamybos efektyvumas.

Pavyzdys – lenkų kooperatyvas

Ričardui labai didelį įspūdį padarė Lenkijos ūkininkų sugebėjimas kooperuotis. Šioje šalyje daugiau kaip 2 mln. pieno gamintojų ir net 90 proc. ūkių kooperuoti. Šiemet jis lankėsi Lenkijos ūkininkų kooperatyve „Piątnica“, kuriam jau daugiau kaip 50 metų ir kuris vienija apie 2 200 pieno gamintojų. Tai vertikalios integracijos kooperatyvas, tokios įmonės sukuriamą pridėtinę vertę pasidalija ne keli pajininkai, bet visi kooperatyvo nariai.

Be tarpininkų per metus superkama daugiau kaip 333 mln. l pieno, o pieno gamintojams jau bemaž 18 metų mokama didžiausia kaina šalyje. Jų ūkiai išsidėstę tik 30–40 km spinduliu nuo įmonės, tad logistikos išlaidos minimalios. Kooperatyve visi pieno perdirbimo procesai automatizuoti, veikia moderni kompiuterinė įranga, robotai, vykdoma griežta produkcijos kokybės kontrolė.

Kooperatyvo nariai nuo kiekvieno pieno kilogramo kainos 10 grašių (apie 2,5 euro centų) skiria specialiam fondui. Iš jame sukauptų lėšų kooperatyvas vykdo visus projektus, atnaujina technologijas, taip pat duoda tam tikro dydžio paskolas savo narių investiciniams projektams. „Piątnica“ neturi jokių paskolų, bet pasinaudojo visomis įmanomomis ES paramomis, valdo dvi perdirbimo gamyklas. Gamina greito vartojimo produktus. Lietuvoje nedidelį jų produkcijos kiekį, sako, galima rasti nebent su „Lidl“ ženklu.

„Dvejus metus kooperatyvas moka visiems vienodą kainą – ir 120 l, ir 30 t pieno tiekiantiems ūkininkams. Tokį sprendimą priėmė visi bendrai. Įdomu tai, kad kooperatyvas nesiekia didelio pelno – viską išmoka per pieno kainą. O investuoja ir ūkininkams skolina iš tų 10 grašių nuo kiekvieno pieno litro. Dėl amžiaus iš pieno gamybos pasitraukę kooperatyvo nariai ten įdėtus pinigus gali atsiimti – tai tarsi jų pensija“, – kooperatyvo veikla žavisi R. Bentnorius.

Pasirinko teisingą kelią

Lietuvai pasiekti tokį kooperacijos lygį dar reikės laiko, prognozuoja ūkininkas. „Ir ne valdžia turi pasakyti ar raginti kooperuotis. Tai yra labiausiai mūsų pačių, ūkininkų, o ne valdžios, interesas. Turime suvokti, kokią jėgą galime turėti patys perdirbdami ir valdydami savo pieną, kokią derybinę galią galime turėti susibūrę į tvirtą kumštį, ir kokią – derėdamiesi pavieniui su perdirbėjais. Norint suprasti, kad pavieniui savo sąlygų perdirbėjams nediktuosime, nereikia jokių valdžios sprendimų“, – sako R. Bentnorius ir dar kartą pabrėžia, kad jokios kelių blokados nepadės, nes galios centras – vis dar perdirbėjų pusėje.

Ūkininkas prisimena maždaug prieš 10 metų, kai dar nebuvo panaikintos pieno kvotos, pokalbį su vienu lektoriumi iš Olandijos. Šis pasakojo, kad jų ūkininkams apsimoka net baudas sumokėti už viršytą kvotą, nes kooperatyvas „Campina“ baudų įmokas atlygindavo ir jiems dar likdavo pelno. Štai ką reiškia kooperacija.

„Manau, pasirinkau teisingą kelią. Žinoma, kol kas sunku, juk gamykla, pradėjusi nuo nulio, dar tik stojasi ant kojų. Bet ir lenkų „Piątnicos“ pradžia buvo maža pieninė. Lietuvos ūkininkams dar reikės laiko, kol pagaliau supras, kad būtina kooperuotis. Bet tas laikas ateis. Tik neaišku, kiek tada bus likę pieno ūkių“, – apibendrina R. Bentnorius.