Valstiečių ūkio įstatymo priėmimas 1989 metais buvo esminių permainų Lietuvos žemės ūkyje pradžia. Praėję trys dešimtmečiai iš esmės pakeitė šalies agrarinio sektoriaus ir apskritai kaimo veidą. Šiandien galime vadintis valstybe, turinčia šiuolaikišką žemės ūkį. Tačiau vis labiau ryškėja ir nerimą keliančios tendencijos.

Praėjusį laikmetį galima suskirstyti į du ryškius etapus – iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (ES) ir laikotarpį narystės sąlygomis. Skausmingų reformų keliu buvo pereita prie rinkos ekonomikos pagrindais grįsto ūkininkavimo. Vietoje beveik 1,2 tūkst. kolūkių ir tarybinių ūkių dabar turime beveik 115 tūkst. ūkininkų ūkių ir maždaug tūkstantį žemės ūkio bendrovių ir kitų įmonių. Sektoriaus pagrindas yra šeimos ūkiai, pagaminantys apie 80 proc. augalininkystės ir apie 60 proc. gyvulininkystės produkcijos.

Atkūrus nepriklausomybę kurį laiką tarpusavyje varžėsi vietinės didesnio ar mažesnio žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo politikos. Nuo 2004 m. mūsų žemės ūkis pradėjo gyventi po ES bendrosios žemės ūkio politikos skėčiu, kuris suteikė daugiau saugumo ir stabilumo. ES paramos lėšomis ūkiai modernizavosi, stiprėjo ir augo. Vidutinis deklaruojamas plotas per 15 narystės metų išaugo dvigubai – iki 23 ha, o žemės ūkio naudmenas deklaruojančiųjų sumažėjo beveik 90 tūkstančių. Narystė atvėrė ir 500 mln. vartotojų rinką išaugintai produkcijai. Mūsų žemės ūkio ir maisto produktai jau pasiekia beveik 150 pasaulio šalių, uždirbdami krašto ekonomikai apie penktadalį viso eksporto pajamų.

Iš pirmo žvilgsnio Lietuva sėkmingai pasinaudojo istorine galimybe. Tačiau ryškėja ir nerimą keliantys dalykai. Jeigu nebus imtasi konkrečių priemonių, iš apniukusio dangaus virš kaimo gali trenkti perkūnas.

Kaimo gyventojų sumažėjo penktadaliu

Nors kaime vis dar gyvena trečdalis mūsų šalies gyventojų, jis pavojingai išretėjęs. Per 30 metų kaimas neteko maždaug tiek žmonių, kiek jų gyvena Kauno mieste. Tuštėjant ūkininkų sodyboms, iš kaimo pasitraukė ir daug švietimo, medicinos, kultūros, buities paslaugų, pašto, bankų ir kai kurių kitų profesijų darbuotojų.

Kaime skurdo rizikos lygis yra apie 3 kartus didesnis negu didžiuosiuose miestuose. Kaimas sparčiai sensta, jaunieji ūkininkai sudaro vos 15 proc. visų ūkininkų. Kyla pagrįstas pavojus naujos technikos ir technologijų, reikalingų ateities žemės ūkiui, įsisavinimui, nes vis labiau jaučiamas išsilavinusių specialistų ir kvalifikuotų darbuotojų stygius. Kamšydami darbo rinkos spragas atvykėliais iš svetur sulauksime naujų bėdų.

Esant tokiai padėčiai, visiškai nesuprantamas švietimo sistemos užsispyrimas neįsileisti motyvuotų kaimo moksleivių į aukštąsias mokyklas, kad jie po studijų galėtų grįžti į gimtąsias vietas ir prisidėtų prie regionų gyvybingumo išsaugojimo. Potencialūs kaimo šviesuliai yra tiesiog išstumiami į miestus ir svetimas šalis, nors kaimo gyventojų su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimu santykinė dalis yra du kartus mažesnė nei miesto. Kol pas mus dominuoja toks supratimas, Kinija rezga visuotinio aukštojo išsilavinimo planus.

Gaivinkime kaimą dalydami gyventojams gyvulius ir paukščius, „įdarbinkime“ dirvonuojančias ir apleistas žemes, kvieskime emigrantus, miestiečius ir kitus norinčius už simbolinę kainą jas įsigyti, taip pat ir kaimuose, miesteliuose esančius tuščius butus ir namus, sugrąžinkime prarastus darbo įgūdžius į šeimas, gyvenančias iš pašalpų.

Žemės ūkio įvaizdis sumenko nepelnytai

Demografiniai pokyčiai kaime susiję ir su žemės ūkio įvaizdžiu, kuris per tris dešimtmečius gerokai sumenko. Tam įtakos turėjo sumažėjęs sektoriaus „svoris“ šalies ekonomikoje. Agrarinio sektoriaus (įskaitant ir perdirbimo pramonę) sukuriama vertė šalies bendrajame vidaus produkte, sparčiai plėtojantis paslaugų sferai, smuko nuo 24 iki 7 procentų. Žemės ūkio, žuvininkystės ir miškininkystės sektoriaus darbuotojų sumažėjo nuo 18 iki 7 procentų.

Žemės ūkis jau prarado kaimo stuburo vardą, nes šiame sektoriuje dabar užimta tik penktadalis visų kaimo darbuotojų. Turėtume rimtai sunerimti dėl beatodairiškai žiniasklaidos menkinamo žemės ūkio įvaizdžio. Būtina imtis priemonių, parodant visuomenei žemės ūkio svarbą, taip pat ekonominius, socialinius, kultūrinius ir gamtinius kaimo privalumus.

Reikia sugrąžinti nuo kaimo reikalų nutolusius vaikus, prie darželių ir mokyklų įrengiant daržus, sodus ir uogynus, įveiklinant prie profesinių mokyklų esančią žemę, mokymą labiau susieti su praktinių įgūdžių formavimu ūkiuose, Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje įkurti „kampelį mažiesiems“.

Ieškokime ir nestandartinių projektų. Lietuva garsėja akropoliais. Kodėl neįkūrus agropolio? Tai būtų vieta, skirta švietimo, informavimo, turizmo ir laisvalaikio reikmėms. Daugiafunkciame parke galėtų įsikurti miniatiūrinis ūkis, muziejus, supažindinantis lankytojus su pasaulio ir Lietuvos žemės ūkio istorija, ūkininkų turgelis, kaimo amatų dirbtuvės, restoranas... Savaitgaliais tiktų organizuoti pramoginius renginius su žirgų pasirodymais, avių kirpimu ir kitais tokio pobūdžio užsiėmimais.

Gyvulininkystės griūtis pagimdė virtinę problemų

Vienas iš esminių pokyčių mūsų šalies žemės ūkyje – iš pagrindų pasikeitusi bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūra. Gyvulininkystė, 1989 m. sudariusi net 66 proc. bendrosios produkcijos, 2018 m. nesiekė nė 40 procentų. Pagal šį rodiklį Lietuva patenka į pietinių ES šalių grupę. Panašioje geografinėje platumoje esančiose Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje gyvulininkystės produkcijos dalis siekia 61–77, o Lenkijoje ir Estijoje – 55 procentus. Bendrosios produkcijos struktūros pasikeitimai turi įtakos ir kitiems rodikliams. Visuose ūkiuose sukuriama produkcija, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, pastaruoju metu siekia tik 37 proc. ES vidurkio.

Per tą laiką kiaulių sumažėjo apie 5, o karvių – 3,5 karto! Mažiau auginama ir paukščių. Tiesa, pagausėjo avių ir ožkų bandos. Be to, atsirado ir egzotinių gyvūnų ūkių – stručių, sraigių, sliekų, svirplių. Žinoma, jie Lietuvos žemės ūkio neišgelbės, bet atskiroms šeimoms yra neblogas pajamų šaltinis.

Dėl gyvulininkystės sektoriaus susitraukimo prarasta daug darbo vietų. Kaime tai ypač aktualu, nes nedarbas čia 2 kartus didesnis nei mieste. Prarasta šimtai milijonų parduodant išaugintus grūdus kaip žaliavą, užuot kūrus pridėtinę vertę juos sušeriant. Prarasta galimybė praturtinti dirvas organinių medžiagų ir didinti žemės derlumą. Galiausiai, pievų ir ganyklų ploto sumažėjimas turėjo įtakos ne tik drėgmės balansui dirvožemyje, bet ir bioįvairovei.

Intensyvios technologijos nualino dirvožemį

Palankios kviečių ir rapsų kainos, tiesioginės išmokos, parama ūkių modernizavimui ir kai kurios kitos objektyvios priežastys, taip pat noras turėti daugiau laisvalaikio žiemą paskatino šių kultūrų plotų auginimo bumą. Tiesa, prie augalininkystės plėtros prisidėjo ir gerokai sunkesnės gyvulininkystės vystymo sąlygos dėl itin griežtų aplinkosaugos, ūkinių pastatų statybos ir kai kurių kitų reikalavimų. Tačiau monokultūrų auginimas yra rimtas rizikos veiksnys. Nepaisant to, vien tik augalininkyste dabar verčiasi net apie trečdalis visų ūkių, o pasėlių draudimu pasirūpina tik kas dešimtas ūkis.

Kai kurie tradiciniai augalai išnyko arba yra prie išnykimo ribos. 1989 m. dar buvo auginama 28 tūkst. ha pluoštinių linų, 180 tūkst. ha rugių. Praėjus trims dešimtmečiams pluoštiniai linai išnyko, auginama vos 450 ha sėmenims, o rugių plotas sumažėjo 5 kartus. Pernai importuota apie 20 tūkst. t rugių ir jų miltų. O juk dar neseniai pagal rugių išauginimą buvome pirmame pasaulio šalių dešimtuke. Daugiau kaip dvigubai sumažėjo ir cukrinių runkelių pasėlių, mažiau turime sodų ir uogynų bei daržovių plotų.

Prieš 30 metų ariama žemė sudarė du trečdalius žemės ūkio naudmenų ploto, o pernai – jau beveik 90 procentų. Intensyvus žemės dirbimas, gausus mineralinių trąšų ir kitų chemikalų naudojimas bei didžiulė organinių trąšų stoka atvedė prie to, kad turime apie pusę milijono hektarų erozijos pažeistų žemių. Keliaujant po Lietuvą jau galima regėti nuo kalvelių vėjo gainiojamų smiltelių debesis. Dar verta prisiminti, kad melioracijos įrenginių priežiūrai ir renovacijai skiriami tik simboliniai asignavimai, dirvų kalkinimas visiškai pamirštas. Išnyko ir žemės irigacija, kuri prieš tris dešimtmečius buvo taikoma 43 tūkst. ha plote. Be to, dar turime daugiau kaip 50 tūkst. ha apleistos žemės ūkio paskirties žemės.

Gaila, kad mūsų šalyje stokojama tinkamo požiūrio į aplinkai palankaus ūkininkavimo plėtrą. Pagal ekologiškų pasėlių plotą Lietuva gerokai atsilieka net ir nuo Estijos bei Latvijos. Chemizuotu būdu pagamintų produktų pasaulio rinkoms gali patiekti bet kas, o ekologiškų produktų poreikis smarkiai auga, bet pasiūla kol kas labai ribota.

Koncentracija didėja, vertybės nyksta

Negalime nepastebėti, kaip per pastaruosius tris dešimtmečius padidėjo paslaugų ir gamybos koncentracija pasaulio maisto grandinėje ir šalia jos. Penkiose kompanijose sutelkta 90 proc. pasaulio agrocheminių prekių rinkos, tokią pat rinkos dalį jau atsiriekę dešimt maisto ir gėrimų koncernų bei dešimt prekiautojų žemės ūkio produktais. Dešimtukas stambiausių technikos pardavėjų užima 65 proc., o veterinarijos preparatų gamintojų – 75 proc. pasaulinės rinkos. Ūkininkai galią rinkoje irgi bando išlaikyti vienydamiesi. Kai kurių šalių pieno gamintojai kooperuojasi net ir turėdami vidutines 300 karvių bandas. Mūsų šalyje vidutinę bandą sudaro 11 karvių, bet rimtų vienijimosi ženklų nematyti. Tenka tik pasamprotauti, kad mūsų ūkininkai arba labai turtingi, arba... neišmintingi. Bet ar gali būti kitaip, jei pati žemdirbių skėtinė savivaldos organizacija, kurios viena iš svarbiausių priedermių yra bendrystės ugdymas, suskilo.

Mūsų agrarinio sektoriaus reikalus veikia ir bendra šalies ekonomikos būklė, valdysenos kokybė, apskritai vyraujanti kultūra. Nenuneigdamas finansinių,ekonominių svertų svarbos, noriu pabrėžti požiūrį į vertybes. Bedvasė, „vamzdinė“ ekonomika negali užtikrinti laimingos, klestinčios visuomenės. Gerovės pagrindu turi tapti bendruomeniškumas ir pasitikėjimas. Deja, kol kas viršų ima materializmas ir individualizmas, patogiai įsitaisę pastaraisiais dešimtmečiais vis didėjančiuose biurokratizmo pataluose.

Perdėtas briuseliokratiškas dėmesys procesams ir procedūroms, neretai papildytas ir vietinėmis iniciatyvomis, pasiekė tokį lygį, kad tapo rimtu paprasčiausių kaimo žmogaus poreikių tenkinimo trikdžiu. Turime perkrauti viešojo sektoriaus darbuotojų mąstymą. Būtinas perėjimas iš tikrintojų, kontrolierių, revizorių ir baudėjų į konsultantus, patarėjus, pagalbininkus. Daugiau pagarbos, supratimo ir paprasčiausio žmogiškumo!

Paramos mažėjimas orientuoja į rinką ir vietinius išteklius

Siekdami užtikrinti tvarią žemės ūkio plėtrą, turime nuolat sekti pokyčius pasaulio agrarinėse rinkose ir įtakingų politiką nulemiančių organizacijų rekomendacijas. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atlikta analizė rodo, kad jos valstybių narių žemės ūkiui suteikta tiesioginė ir netiesioginė parama gerokai sumažėjo. Tiesioginės paramos žemės ūkio produkcijos gamintojams intensyvumas sumenko maždaug dvigubai. Pernai ši parama sudarė 18 proc. visų ūkių pajamų. Vadinasi, ateityje ūkininkams vis daugiau pajamų teks užsitikrinti iš rinkos.

Tiesioginė parama iškreipia rinkos santykius, todėl dėl jos dar ženklesnio sumažinimo verda karštos diskusijos Pasaulio prekybos organizacijoje, nors žemės ūkio rėmimas bendrosiomis paslaugomis yra toleruojamas. Tai parama šio sektoriaus inovacijoms, infrastruktūrai, inspektavimui (kontrolei), rinkodarai, valstybės maisto atsargų kaupimui ir kitoms panašioms priemonėms.

Kitas dėmesio vertas faktas – nedviprasmiškas EBPO pasisakymas (2006 m.) už tai, kad būtina nuo šakinio požiūrio pereiti prie politikos, orientuotos „į vietą“. Dabar pabrėžiamas ne ūkių, o kaimo vietovių konkurencingumo didinimas, kuo veiksmingesnis vietinių išteklių panaudojimas, subsidijų keitimas investicijomis. Atsiranda ir naujų iššūkių – klimato kaita, skurdo ir atskirties mažinimas, bioįvairovės išsaugojimas, gėlo vandens taupymas, bioenergetikos plėtra, naujų technologijų ir krizių suvaldymas.

Trumpesnė grandinė – sveikesnis maistas

Lietuvai įstojus į ES mūsų parduotuvėse gerokai išaugo maisto produktų įvairovė. Teko priprasti prie naujomis technologijomis pagaminto maisto su genetiškai modifikuotais organizmais (GMO), gausybe priedų ir kitų neįprastų medžiagų. Priedai, naudojami technologijos (gamybos, pakavimo, gabenimo ir laikymo) tikslais iš esmės pakeitė maisto sampratą. Oficiali jo sąvoka dabar skamba taip: „Maistas – perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas produktas ar medžiaga, skirta žmogui nuryti arba pagrįstai tikintis, kad ji bus nuryta“. Maistui priskiriama bet kuri kita medžiaga, apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant. Dalai Lama perspėja, kad piktnaudžiavimo technologijomis pavojus toks didelis, jog visai žmonijai gresia tikra katastrofa.

Mokslininkai pataria maitintis vietiniu, savo aplinkoje išaugintu maistu. Apsirūpinimas savo šalyje išaugintais produktais – itin svarbus nacionalinio saugumo elementas. Tai suvokdamos valstybės užsibrėžia pasiekti tam tikrą apsirūpinimo konkrečiais produktais lygį. Pavyzdžiui, Kinija išsikėlė tikslą iš esmės apsirūpinti kviečiais ir ryžiais, Indonezija – ryžiais, kukurūzais, sojomis, cukrumi ir jautiena, Rusija – grūdais, cukrumi, augaliniu aliejumi, mėsa, pienu ir žuvies produktais. Panašius tikslus sau kelia Japonija, Korėja, Meksika, Šveicarija, Turkija ir kai kurios kitos šalys. Svarbiausiuose saugios Lietuvos raidą apibrėžiančiuose dokumentuose apie tai neužsimenama.

Mūsų šalyje labiausiai stinga vietinių daržovių, vaisių ir kiaulienos. Bet importuojame ne tik šiuos produktus – ketvirtadalis šalies rinkoje parduodamų pieno produktų yra importiniai. Įsivežame net ir žaliavinį pieną. Importuoto pieno kiekis 2018 m. buvo lygus net trečdaliui iš mūsų pieno gamintojų supirkto perdirbti pieno kiekio. Tad apie 140 mln. eurų iškeliavo į kaimyninių šalių pieno gamintojų sąskaitas.

Mūsų šalyje tiesioginiai pardavimai visomis formomis sudaro vos 5 proc. maisto prekių apyvartos. Būtina visokeriopai skatinti vietinių produktų vartojimą, trumpinti maisto grandinę, produktų perdirbimą ūkiuose, ugdyti sezoninio maisto vartojimo kultūrą, rengti derliaus šventes miestuose ir miesteliuose ne tik kartą per metus, bet ir sulaukus braškių, smidrų, obuolių, bulvių...Tai jau tapo įprastu reiškiniu daugelyje Europos valstybių.

Pirkdami produktus tiesiogiai iš gamintojų, atliekame tris gerus darbus: pasirūpiname savo sveikata, paremiame vietinius ūkininkus ir konkrečiai prisidedame prie klimato kaitos mažinimo.

Nauji iššūkiai reikalauja sprendimų

Pasaulio žemės ūkis yra susidūręs su trimis rimtais iššūkiais – pamaitinti augančią populiaciją, suteikti orų pragyvenimą ūkininkams ir saugoti aplinką. Juos būtina spręsti kartu, jei norime pasiekti tvarios pažangos bent viename iš jų. Be to, reikalingas apsisprendimas ir dėl kai kurių kitų dalykų. Pavyzdžiui, ar žemės ūkį laikome tik vienu iš verslų, ar specifine veikla, apimančia ne tik ekonomiką, bet ir aplinkosaugą, socialinę ir kultūrinę sritis? Ar priimtina laisvoji prekyba žemės ūkio ir maisto prekėmis jos grynuoju pavidalu? Manau, kad žemės ūkio daugiafunkciškumas ir būtinybė rūpintis saugumu turėtų įtikinamai mus vesti atitinkamos politikos link.

Verta turėti omenyje ir suaktyvėjusias ūkininkavimo filosofijų varžytuves. Šalia įprastinio arba chemizuoto gamybos būdo ir ekologiško ūkininkavimo nuo 1996 m. žaibiškai išplito pasėliai su GMO. Pasaulinė klimato krizė sufleruoja, kad ūkininkavimas turėtų būti labiau palankus gamtai, kad apskritai būtina kuo greičiau imtis įgyvendinti žaliosios ekonomikos politiką.

Nepaisant to, kad įgyvendiname ES bendrąją žemės ūkio politiką, turime būti kur kas drąsesni, ieškodami mūsų žemės ūkiui, kaimui ir valstybei palankesnių sprendimų. Per tris dešimtmečius pribrendusioms problemoms spręsti galime panaudoti nemenkus ES paramos išteklius. Pernai ES paramos lėšos sudarė net tris ketvirtadalius šiam sektoriui skirtų asignavimų, o pagal pirminį Europos Komisijos siūlymą 2021–2027 metams Lietuvos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai numatyta daugiau kaip 5 mlrd. eurų.

Pamirškime vis dar eskaluojamą smulkiųjų ir stambiųjų ūkių priešpriešą. Būtina visiems be išimties bendradarbiauti, kad apskritai mūsų šalies žemės ūkis išliktų negailestingoje pasaulinėje konkurencijos kovoje. Tobulinkime svarbiausių žemės ūkio veiksnių – žmogaus, žemės ir žinių – sąveiką, pasirinkime tinkamus žemės ūkio ir kaimo plėtros prioritetus ir parenkime tokį strateginį dokumentą naujajam finansiniam laikotarpiui, kurį įgyvendinus netektų dairytis į juodus debesis.