Vis daugiau kalbama apie ateities maistą. Ir tarp žmogui ypač svarbių baltymų šaltinių vis garsiau minimi valgomieji vabzdžiai. Ar perspektyvu juos auginti Lietuvoje, ar jų skonį priims lietuviai?

Pasaulyje žinoma per 2 000 valgomųjų vabzdžių rūšių. Tarp jų yra vabalų, drugių, bičių ir širšių, laumžirgių, termitų, musių, tarakonų, žiogų, svirplių, skėrių ir kitų. Valgomas beveik visas vabzdys: nuo 80 iki 100 procentų.

Dažniausiai pasaulyje auginamos 7 pagrindinės vabzdžių rūšys: juodosios plokščiamusės (Hermetia illucens), kambarinės musės (Musca domestica), didieji milčiai (Tenebrio molitor), malūniniai juodvabaliai (Alphitobius diaperinus), naminiai svirpliai (Acheta domesticus), juostuotieji svirpliai (Gryllodes sigillatus) ir jamaikiniai svirpliai (Gryllus assimilis).

Vabzdžiai vertinami dėl gausių baltymų, kuriuose yra visos 9 nepakeičiamosios aminorūgštys. Taip pat gausu geležies ir kalcio, mažai riebalų ir angliavandenių, yra vitaminų A, C, B12. Vabzdžiai yra ir skaidulų šaltinis (dėl juose esančio chitino).

Dar vienas argumentas – valgomieji vabzdžiai yra tvarus produktas. Pasaulio ekonomikos forume 2019 m. pristatytoje ataskaitoje „Mėsa: ateities scenarijai, alternatyvūs baltymai“ pateikti duomenys įrodo didelį jautienos ir mėsos alternatyvų gamybos poveikio skirtumą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui. Pavyzdžiui, jautienos gamybos emisijos intensyvumas yra 23,9 kg e-CO₂/200 kcal, o pupelių, vabzdžių, kviečių ir riešutų gamybos – 1 kg ar net mažiau e-CO₂/200 kcal. Kiti baltymų šaltiniai, tofu (sojų varškė), kiauliena, mikrodumbliai, paukštiena – 3–6 kg e-CO₂/200 kcal.

Kaupiama svirplių auginimo patirtis

Kauno rajone, Noreikiškėse, maistui skirtų svirplių auginimu ir prekyba užsiimančios UAB „Ensifera“ direktoriaus dr. Dominyko Aleknavičiaus ir Kristinos Aleknavičienės kelias vingiuoja per mokslinius tyrimus. Šiuo metu įmonėje auginami ir vartoti maistui ruošiami jamaikiniai (Gryllus assimilis) ir naminiai svirpliai (Acheta domesticus). Čia galima gauti ne tik svirplių miltų, kuriuos būtų galima barstyti ant kasdienio maisto, bet ir karamelizuotų, džiovintų su aitriaisiais (čili) pipirais, keptų svirplių.

D. Aleknavičius realiai žiūri į šį pomėgį, kuris, kaupiantis žinioms ir keičiantis visuomenei, gali virsti verslu. „Rinka nėra susiformavusi, valgomųjų svirplių paklausos Lietuvoje dar nėra. Vis dėlto dėl iki galo neoptimizuotų technologijų tai dar brangus produktas ir šiandien dar per anksti galvoti, kad visi pradės Lietuvoje valgyti vabzdžius“, – teigia mokslininkas ekologas.

Analizuodamas vabzdžių uoslę Gamtos tyrimų centro Cheminės ekologijos ir elgsenos laboratorijoje, jis išmoko auginti vabzdžius. „Sukaupiau kompleksinės patirties, kaip vabzdžius laikyti, kaip juos veisti, maitinti jiems svetimomis sąlygomis“, – pasakoja D. Aleknavičius.

Su broliu Karoliu važinėdami po Europą jie pamažu rinko praktinius duomenis, tačiau paaiškėjo, kad europiečiai nešnekūs, daug ką laiko komercine paslaptimi.

Dar ne viskas aišku, kaip iš vabzdžių efektyviausiai išgauti tikslinius cheminius junginius: baltymus, riebalus, chitiną ir kt., kaip geriausia juos auginti, nes maistui ir pašarui skirti vabzdžiai gamtoje negyvena tokiu tankiu, kokiu bandomi auginti dirbtinėmis sąlygomis, skirtingai nei, tarkime, karvės ir arkliai, natūraliai gyvenantys bandomis.

Tiksliai nežinoma, kaip ir kuo valgomuosius vabzdžius šerti yra efektyviausia. Nežinoma, kokias jiems parinkti optimaliausias klimatines sąlygas. Savo svirplius „Ensiferos“ darbuotojai maitina subalansuotu įvairių varpinių ir ankštinių augalų bei šviežių vaisių ir daržovių mišiniu.

Augintojas nesitiki, jog vabzdžiai vartotojams pakeis kiaulieną, jautieną, vištieną. Jam labiau norisi, kad valgomieji vabzdžiai būtų toleruojamas, priimtinas maisto ingredientas, dar viena maisto produktų alternatyva.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba suteikė „Ensiferai“ leidimą gaminti produkciją žmonių maistui. Daugiausia jų jau paruoštų maistui svirplių parduodama alaus pilstyklose, mažose egzotiškesnių produktų parduotuvėlėse. Valgomieji svirpliai, tinkami maistui, užauga per 45–50 dienų. Svirplio patelė per 6 savaites gali padėti apie 500 kiaušinių.

„Mūsų šeimoje dažnai vabzdžių ragaujame: barstome ant salotų, jų miltus naudojame kiaušinienei, blynams“, – tarsteli įmonės vadovas.

Tobulina ūkininkavimo metodus

Mantė Šidlauskaitė, su komanda įkūrusi įmonę „Cogastro“ (Molėtų r.), šiuo metu kuria kompiuterinę programą, kuri renka duomenis ir analizuoja optimalias vabzdžių auginimo sąlygas ir ūkininkavimo metodus.

Įmonės tikslas yra padėti valgomųjų vabzdžių augintojams skaitmeninti duomenų rinkimo ir analizės procesus. „Cogastro“ internetinė programa vizualizuoja ūkininkavimo rezultatus teikdama ataskaitas, kurios yra nuolat atnaujinamos. Tai sukuria duomenų pildymo struktūrą ir užtikrina atsekamumą.

Kaip tai veikia: gaunami ir išsaugomi iš jutiklių ir prietaisų bei mechanizmų surinkti duomenys; tada mobiliąja aplikacija registruojamas ūkininkavimo procesas ir operacijos. Pradėdama tokią naują ir Lietuvoje dar tik besikuriančią sritį, M. Šidlauskaitė pati išbandė auginti valgomuosius didžiuosius milčius. Tačiau šiuo metu to nebedaro ir yra susikoncentravusi į programinės įrangos kūrimą ir pritaikymą užsakovų ūkiuose.

„Cogastro“ paslaugomis naudojasi vabzdžių ūkiai Australijoje, Belgijoje, Švedijoje.

„Kai pradėjau viešai pasakoti, kokias technologijas vabzdžių auginimui kuria „Cogastro“, vienas pagrindinių klausimų buvo, koks vabalo skonis? Tai priversdavo nusišypsoti ir kiek išmušdavo iš vėžių. Tačiau neseniai atsitokėjau, kad tai labai aktualus klausimas, nuo kurio ir svarbu pradėti, – sako Mantė. – Juk dauguma mūsų dar nėra informuoti apie vabzdžius kaip potencialų pašarą ar lygiavertį maisto šaltinį, turintį baltymų. Lietuvoje nėra parduotuvės, kurioje galėtum nusipirkti produktų iš valgomųjų vabzdžių ir paragauti. Ir kol nesi paragavęs, susipažinęs – sunku vertinti ar priimti.

Anot pašnekovės, Lietuvoje ekonomiškai labiausiai apsimokantys ir komerciškai patikimi ir yra būtent didieji milčiai. Paprastai pašarams auginamos jų lervos. Svirpliams iš anksčiau išvardytų 3 rūšių reikia aukščiausios temperatūros, tad ir sąnaudų išeina daugiausiai. Žmonių maistui naudojami subrendę (iki poravimosi) svirpliai.

Kalbėdama, ar Lietuvoje vabzdžių auginimo verslas perspektyvus, M. Šidlauskaitė pabrėžia, kad kol kas pas mus nėra rinkos, o norint pradėti kurtis neišvengiamai reikės nemažų investicijų, nes auginti vabzdžius pašarams reikia didelių mastų (nemažų patalpų, drėgmės, temperatūros, oro pasiskirstymo reguliavimo įrangos ir kt.). Be to, kol kas mūsų šalyje nėra sukurto valgomųjų vabzdžių auginimo teisinio reguliavimo mechanizmo, reglamento. Tiesa, pradėtos kurti vabzdžių auginimo pašarams gairės.

„Situacija nėra labai aiški, – teigia „Cogastro“ vadovė. – Formuojasi požiūris, bet kol kas Lietuvoje neturime bendrų valgomųjų vabzdžių auginimo standartų, gairių, taisyklių.“ Ji pamini, kad Europoje šioje srityje labiausiai pažengusios yra Olandija, Belgija, Danija, Amerikos žemyne – Kanada. Azija jau nuo seno žinoma kaip valgomųjų vabzdžių vartotoja.

***

KOMENTARAS

Dr. Alvija ŠALAŠEVIČIENĖ Kauno technologijos universiteto Maisto instituto direktorė

Prognozuojama, kad iki 2050 m. turėsime įgyvendinti 70 proc. maisto gamybos apimtis ir išmaitinti 10 mlrd. planetos gyventojų. Vienas iš sprendimų, galintis sumažinti maisto trūkumą – naujų baltymingų maisto medžiagų gamybos ir perdirbimo būdų įvaldymas. Maisto klausimas Europos Bendrijoje šiuo metu vėl tampa mokslo, verslo, vartotojų bendruomenės diskusijų ašimi. O Lietuvoje jau dabar dalis atsakingo verslo ieško brangių gyvulininkystės ar tradicinių žemdirbystės technologijų alternatyvų ir mato iš dalies pigių technologijų, kai pašarams naudojamos organinės atliekos ar, pvz., vabzdžiai, perspektyvą.

Naudojant pakankamai nebrangias technologijas auginamos egzotinės Lietuvai gyvūninės kilmės biologinės medžiagos, pvz., įvairių vabzdžių lervos, tvarūs augalai, tokie kaip pupos, sojos, kanapės, lubinai, dirviniai žirniai ir kt., bei vienaląsčiai organizmai (mikroorganizmų kultūros, dumbliai ir kt.).

Taigi, vabzdininkystė, kaip naujas baltymingų žaliavų gamybos būdas, Lietuvoje jau skinasi kelią ir tai sveikintina. Mano nuomone, tai yra perspektyvu.