Būdamas agronomu Audrius Stačkūnas gerai įvertino, kuriose žemėse labiau apsimoka ganyti galvijus nei sėti javus. Taip prieš 15 metų nederlingiausiose ūkio žemėse jis apgyvendino mėsinius galvijus. Pramokęs juos auginti, ėmėsi veislininkystės.

Audrius, perėmęs iš tėvo Stasio Stačkūno šeimos sukurtą stambų augalininkystės ūkį Biržų rajone, nutarė jį paversti mišriu. Sprendimas buvo apgalvotas – mišrus ūkis visada turi daugiau privalumų. Be to, jaunam ūkininkui knietėjo imtis ko nors naujo, tad mėsinė galvijininkystė jam pasirodė puiki galimybė save išbandyti naujoje srityje ir tinkamai išnaudoti nelabai derlingas žemes.

Įkūręs ekologinį mėsinių galvijų ūkį pasiekė gerų rezultatų. Pradėjo nuo 19 veršingų limuzinų veislės telyčių ir buliaus, kuriuos atsivežė iš Vokietijos, o dabar turi beveik 500 galvijų, iš jų 160 karvių žindenių.

Įgijus patirties, auginti galvijus lengviau

Limuzinų veislę A. Stačkūnas pasirinko paklausęs prof. Česlovo Juknos rekomendacijų. „Limuzinus tinka auginti mūsų kraštuose ir esu visiškai jais patenkintas. Palyginti su kitomis veislėmis negaliu, nes jų neauginau“, – sako ūkininkas.

Pradžia buvo nelengva. Pirko galvijus jų nematęs, tik girdėjęs nuomones. „Kai parsivežiau juos į ūkį, buvo visko – teko ir po miškus gyvulius gaudyti. Dabar viskas daug paprasčiau“, – šypteli Audrius.

Per 15 metų jis gerokai pažengė į priekį. Kasmet daugėjo žinių, supratimas, kaip auginti ir prižiūrėti galvijus, didėjo ir banda. „Kai pradedi pažinti gyvulį, jo psichologiją, kai žinai jo fiziologinius poreikius, auginti tampa lengviau. Vis dėlto visi Lietuvos mėsinių galvijų augintojai dar tik mokomės užauginti aukščiausios veislinės vertės gyvulius“, – pripažįsta ūkininkas.

A. Stačkūno banda yra aukštos genetinės vertės, tačiau Audrius mano, kad, palyginti su Vakarais, tai tik pradžia. „Penkiolika metų mėsinės gyvulininkystės ūkiui – labai trumpas laikas. Mums reikia dar daug metų, kad galėtume lygiuotis į gilias tradicijas turinčius Vakarų Europos ūkius. Prancūzijoje gali parodyti gyvulio medalį, gautą 1886 metais. O Lietuvos vyriausiajam mėsinės gyvulininkystės ūkiui dar tik 20 su trupučiu metų“, – teigia augintojas.

Už tai jį ir sudomino veislininkystė. Kaip Lietuvos ūkininkams užauginti, pavyzdžiui, aukščiausios veislinės vertės reproduktorių? Audrius supranta, kad kol kas Prancūzijos, Vokietijos ar net Čekijos lygio kainų už gyvulius Lietuvoje negaus, nes niekas ir neužaugina tokių bulių, kokius ūkininkai perka tose šalyse. Čekijos mėsinė galvijininkystė pažengusi daug toliau, nors plėtoti šį sektorių abi su Lietuva pradėjo vienu metu. „Ūkininko tikslas užauginti gerą gyvulį, vykdyti atranką ir paranką, plėtoti veislininkystę, o visus su rinkodara, rinkomis susijusius darbus turi daryti asociacija ar net ministerija. Laukiame jų pagalbos“, – sako A. Stačkūnas, pridūręs, kad patys ūkininkai stengiasi, tikslingai mokosi, padedami Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) kviečia užsienio lektorius.

Vienas paskutiniųjų renginių buvo buliukų vedžiojimo mokymai, kuriuos savo ūkyje priėmė būtent A. Stačkūnas, o juos vedė Estijos ekspertas Targo Pikmetsas. „Jeigu norime eiti į priekį, dalyvauti parodose, turime mokėti paruošti gyvulius. Matome, kaip gyvuliai atrodo užsienio parodose ir aukcionuose, kaip jie ramiai vaikšto, vedami už pavadžio. Lietuvoje to dar nėra“, – svarsto ūkininkas.

Prie LMGAGA įkurtas Limuzinų klubas vienija bendraminčius, tobulėti siekiančius ūkininkus. A. Stačkūnas yra klubo Valdybos narys. Klubas turi nemažai planų, ypač veislininkystės, tuo klausimu itin aktyvus yra ir vienas labiausiai patyrusių šalies mėsinių galvijų augintojų, Limuzinų klubo pirmininkas Virginijus Stumbrys.

„Kai gali pasikalbėti su kitais augintojais, pasitarti, pasidalyti žiniomis, aplankyti kolegų ūkius, pažiūrėti, ką daro kitaip negu tu, galų gale, pasiguosti, būna daug lengviau. Dabar Valdybos susirinkime jau aptarėme kelionę į Čekijos ūkius. Norint eiti į priekį, reikia dirbti, mokytis, imti pavyzdį iš geriausiųjų“, – aiškina savo viziją Aukštaitijos ūkininkas.

Veislei atrenka pačius geriausius

Veislinės bandos pagrindas – aukštos genetinės vertės reproduktorius. Audrius renkasi tik gerai įvertintus bulius pagal jam reikalingus veislinės vertės indeksus. „Žiūriu daugybę indeksų, vienas svarbiausių – veršiavimosi lengvumas, taip pat pieningumas, raumeningumas, nes vis dar eksperimentuoju. Žiūriu, kokie vieno ar kito buliaus palikuonys. Pavyzdžiui, vieną bulių iš Prancūzijos bandau norėdamas pakeisti eksterjerą – kad gyvuliai būtų ilgesni, nes vokiškos linijos limuzinai trumpesni. Ateityje bus galima lyginti, kokie vienų ir kitų privalumai ir trūkumai“, – apie veislinį darbą pasakoja ūkininkas.

Ūkyje yra po du bulius iš Prancūzijos ir Vokietijos, vienas pirktas Lietuvoje – iš V. Stumbrio ūkio. Visi reproduktoriai beragiai. Ūkyje dar yra likusių telyčių su ragais, bet jas stengiasi parduoti ir ateityje liks vien beragiai limuzinai.

Veislei paliekama 10 proc. bandos buliukų, kuriuos 14–18 mėn. amžiaus įvertina eksterjero vertintojai. Tada pagal įvertinimo balus ir sprendžiama, kurie buliukai lieka veislei, kurie – produkcijai. Visos grynaveislės limuzinų telyčios parduodamos veislei arba lieka ūkyje, jų išbrokuojama tik apie 10 procentų.

Veislinių gyvulių, ypač telyčių, paklausa Lietuvoje didelė – jų parduosi, kiek tik užauginsi. Bulius, pasak Audriaus, parduoti sunkiau, daug lemia kaina. „Dar ir dabar yra du gerai įvertinti ūkio buliai, bet jų kaina nemaža, tad ir parduoti sunkiau. Lietuvoje buliai tiek nekainuoja, kiek Prancūzijoje ar Vokietijoje, bet Lietuvoje paklausa mažesnė, labai ribota mūsų šalies rinka, didelę kainą ne kiekvienas augintojas gali mokėti“, – aiškina A. Stačkūnas.

Kartais veislinių galvijų ieško latviai ir estai, bet, parduodant į šią šalį, daug įvairių niuansų, turi būti atlikti DNR tyrimai ir kt. Audriaus teigimu, būtų galima viską padaryti, bet už kaimynų siūlomą kainą gyvulius galima parduoti ir Lietuvoje, tad papildomai vargti nėra prasmės.

Bandoje dar likę apie 10 proc. mišrūnių karvių, tiesa, jau su didele limuzinų kraujo dalimi. Už kelerių metų visa banda bus vien grynakraujų limuzinų.

Ne vienas ūkininkas įsitikinęs, kad grynaveisliai galvijai lepesni negu mišrūnai. Audrius tai kategoriškai neigia. „Mišrūnų veršiukas bet kada gali atsigimti į pieninę liniją, nežinia, kokius genus jis paveldės ir gali būti visai netinkamas kaip mėsinis gyvulys. Tad su mišrūnais yra rizikos, o grynaveislis yra grynaveislis. Ir grynaveisliai buliai gražesni, geresnio eksterjero“, – teigia augintojas.

Galvijų sveikatingumo problemų jis teigia neturintis. „Vienas kitas gyvulys turi nagų problemų, bet, įvertinus gyvulių kiekį, tai nėra blogas rodiklis. Nagas stengiamės labai prižiūrėti, bet jeigu tik iškyla problema, iškart tokį gyvulį brokuojame“, – patirtimi dalijasi Audrius. Veršiavimosi problemų dažniau pasitaiko, būna, kad reikia karvei padėti. Todėl visą laiką budi žmogus, naktį kas kelias valandas apžiūri gyvulius. Jeigu reikia pagalbos, pats padeda, jeigu nepajėgia – kviečia pagalbą. Galvijų ūkyje Audrius samdo 5 darbuotojus.

Taiko intensyvesnę auginimo technologiją

Galvijininkystei A. Stačkūnas skiria 500 ha, 400 ha iš jų sudaro pievos. Likusiuose 100 ha sėja grūdines kultūras. Beveik viskas, kas užauginama, skirta pašarams. Tik kitos kultūros, kurių būna tam tikra dalis dėl sėjomainos, parduodamos.

Gyvuliai tvarte laikomi ant pusiau gilaus kraiko. Jis per tvartinį sezoną išvežamas dukart į kaupus ir vėliau panaudojamas pievoms tręšti. Ganyklos nuolat atsėjamos.

Galvijus šaltuoju sezonu ūkininkas šeria šienainiu ir savo ūkyje traiškytais grūdais, taigi, taiko intensyvesnę auginimo technologiją. „Limuzinai gali būti auginami pusiau intensyviai, kaip angusai ar aubrakai. Daug kas priklauso nuo to, kokių rezultatų nori pasiekti. Kitas limuziną gali auginti dvejus metus ir vos ne vos 500 kg pasiekti, kitas per 18 mėn. pasiekia 700–800 kg svorį. Aš pasirinkau pastarąjį variantą“, – sako Audrius.

Ūkyje yra trys tvartai. Dvi senos fermos buliukams ir telyčioms statytos prieš 20 metų, pernai kapitališkai renovuotos ir atrodo kaip naujos, dar baigiamas įrengti ir mocionas. Karvės laikomos beveik naujoje, prieš 5 metus statytoje fermoje.

Mėsos kokybė – aukščiausios klasės

Didžiąją dalį bandos galvijų, kurie netinka veislei, jis parduoda perdirbimo įmonėms, kartais Šveicarijos rinkai pagal tarptautinį „Baltijos lankų jautienos“ projektą. Taip pat dalis skerdenų eksportuoja į „OSI Austria“ įmonę – tai patvirtina aukštą A. Stačkūno jautienos vertę.

Mėsą jis parduoda tik pagal skerdeną, nes jo jautiena išties kokybiška – iš paskutinių 30 parduotų galvijų pagal EUROP klasifikaciją 29 skerdenos buvo įvertintos U klase, viena – R raumeningumo klase. Apie dešimtadalis šio ūkio galvijų skerdenų paprastai įvertinamos netgi aukščiausiąja E klase, o tai jau didžiausio meistriškumo įrodymas.

Mėsos kaina dabar kritusi ir tai dar viena problema šalia dvejų metų sausrų sukeltų nuostolių. „Kolega Henrikas Gineika pasakojo, kad buvo laikas, kai perdirbėjai mokėjo po 12 litų už kilogramą skerdenos. Dabar gauname apie 3 Eur/ kg, kiek mažiau, nei anuomet litais, bet ką reiškė ši suma prieš 15–20 metų ir dabar? Tada, pardavęs bulių, nusipirkdavai 2 hektarus žemės“, – tokias kainų paraleles išveda A. Stačkūnas, per metus parduodantis apie 120–150 gyvulių.

Tai, kad mėsinė galvijininkystė nėra pelningiausia ūkio šaka, Audrius sako žinojęs nuo pat pradžių. „Mano dėstytojas dendrologas prof. Stasys Juknevičius seniai sakė: „Mėsa niekada nebus geras ūkio pasirinkimas, didelio pelningumo šis sektorius neduos“. Jis nestabilus, būdingi kainų svyravimai. Bet juk visuose žemės ūkio sektoriuose taip yra, todėl svarbiausia atsirinkti, kuo pagal turimus žemės plotus, žemės našumą ir derlingumą labiausiai tinka užsiimti. Ten, kur pačios derlingiausios žemės, reikia auginti grūdines kultūras, tokias žemes paversti pievomis ir skirti mėsinei galvijininkystei būtų didelė klaida. Mano atveju žemės kaip tik tinka intensyviai auginamiems galvijams“, – savo pasirinkimo motyvus pabrėžia ūkininkas.

Ūkį plėtė su ES parama

A. Stačkūnas pamini ir dar kelis svarbius aspektus, padėjusius jam įkurti sėkmingą ūkį – tai turėtas pagrindas po kojomis, kurį suteikė stambus tėvų ūkis, ir Europos Sąjungos parama.

„Ūkis rentabilus, nuostolių nėra. Tai leidžia pasiekti ir nemaža apyvarta, bet labiausiai padeda ES parama. Ūkį pradėjau kurti pasinaudojęs parama jauniesiems ūkininkams ir toliau visais laikotarpiais dalyvavau paramos programose. Europiniais pinigais buvo pastatyta nauja ir renovuotos senos fermos, įsigyta visa būtina ūkio ir pašarų ruošimo technika“, – vardija A. Stačkūnas, paskaičiavęs, kad ES parama pasinaudojo 8 kartus – tiek, kiek buvo galimybių, pradedant 2004– 2006 m. Bendruoju programavimo dokumentu (BPD).

Audrius sako, kad ES parama buvo pagrindas – jeigu jos nebūtų buvę, sunku pasakyti, ar jis būtų ryžęsis kurti mėsinių galvijų ūkį. Dabar, jau įsikūrus, pasiekus tam tikrą gyvulių skaičių, viskas neatrodo taip baisu. „Bet jeigu reikėtų pradėti nuo nulio ir pirkti 20 telyčių, tikrai nesiryžčiau. Tie, kurie pereina iš pieno į mėsinių galvijų sektorių, turėtų labai gerai paskaičiuoti, kur geriau“, – apibendrina A. Stačkūnas.