Šakių r. Voniškių žemės ūkio bendrovė skaičiuoja 28 veiklos metus. Nuo pat įsikūrimo jai vadovaujantis Henrikas Braškys sako, kad per tuos metus teko matyti ir šilto, ir šalto. Išgyventi padėjo vis gilėjanti patirtis, įžvalgumas, profesionalumas, gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

Bendrovė dirba per 1 500 ha žemės, laiko 550 melžiamų karvių. „Šakių rajone esame viena mažiausių bendrovių – kaip koks zuikelis po krūmeliu – tačiau pagal sumokamų mokesčių sumas esame pirmame ketverte: pernai sumokėjome 427 tūkst. eurų mokesčių“, – sako H. Braškys ir priduria, kad sąžiningai mokėdami mokesčius turi teisę bent retkarčiais paburnoti prieš valdžią. Priežasčių tam yra – pastaraisiais metais žemdirbiai nepelnytai žeminami, vadinami žemės nuodytojais, gamtos teršėjais, žmonių išnaudotojais ir pan.

Kai plačiajai visuomenei formuojamas toks neigiamas požiūris, atsiranda nepasitikėjimas žemdirbių veikla ir žiūrėjimas į ją tarsi pro didinamąjį stiklą. „Jei tik traktorius purvinais ar mėšlinais ratais užvažiuoja ant asfaltuoto kelio, aidas nueina toli, nors iš karto paskui techniką siunčiame darbuotojus su šluotomis, kurie kruopščiai nuvalo kelią. Palyginkime – miško kirtėjai ir vežėjai šią žiemą sumalė į šipulius arti 3 km kelio – ir nelabai kas ką jiems sako. Tik kai pakėlėme triukšmą, gavome pažadą, kad bus sutvarkyta“, – nuoskaudos dėl nevienodo požiūrio neslepia H. Braškys.

Žemdirbius nuolat lydi negandos

Pastarieji treji metai žemdirbiams buvo pasiutiškai nesėkmingi. Ypač sunkūs buvo 2018-ieji, kai išryškėjo šlapių 2017 m. padariniai. „Visa Panemunės zona tada stipriai nukentėjo. Iš 585 ha žieminių kviečių liko „zebras“: ten, kur praeina drenažas, augalai juostomis išgyveno, o visas kitas plotas žuvo. Neturėjome sėklos, pavasarį teko pirkti apie 170 tonų. Tais metais kai kurių augalų gavome mažiausią derlių per visą ūkio istoriją“, – pasakoja ūkio vadovas.

Pernai vargino siaubinga sausra, bet šiaip net taip pavyko „išsivynioti“, papildomai augalus pamaitinant per lapus. Rapsų derlius 2019 m. buvo 4 t/ha, kviečių – 7,7, kvietrugių – apie 7, pupų – 3,7 t/ ha. Kukurūzai apskritai nustebino – tiek užpernai, tiek pernai gauta apie 50 t/ ha puikios kokybės subrendusių kukurūzų žaliosios masės.

Kaip tai pavyko? „Prie sėkmės prisidėjo apgalvota auginimo technologija, patirtis, gyvenimiška nuojauta. Visai kitaip tręšėme ir naudojome specialų vokišką preparatą Plocher. Gyvulininkystės fermose šiuo produktu purškiame tiek kraikinį, tiek skystąjį mėšlą. Tai ne bakteriniu pagrindu pagamintas preparatas, kuris sujungia amoniaką, taigi, organinės trąšos papildomos maisto medžiagų, labai greitai humifikuojasi (perpūva) kraikinis mėšlas. Plocher naudojame jau penktus metus ir pajutome, kad toks geras kukurūzų derlius gaunamas būtent dėl pagerintos tręšimo kokybės organinėmis trąšomis, nes kukurūzams srutų negailime – išlaistome maksimalias dozes“, – pasakoja H. Braškys.

Bendrovės gyvulininkystės specialistai sako, kad tas preparatas padeda mažinti bakterinį foną fermose, todėl pagerėjo gyvulių sveikatingumas, nebeliko kojų nagų problemų, labai pagerėjo pieno kokybė, sumažėjo somatinių ląstelių ir t. t. Tai įvertino ir pieno perdirbimo įmonė, iš Voniškiuose primelžto pieno gaminanti populiariuosius sūrius – „Belvederio“ ir „Liliputą“.

Pernai rudenį bendrovė pasėjo 400 ha žieminių rapsų, 550 ha žieminių kviečių, 100 ha kvietrugių, o šį pavasarį planuojama pasėti beveik 150 ha pupų, 100–110 ha kukurūzų, apie 50 ha miežių. Žoliniams pašarams ruošti skiriama apie 200 ha kultūrinių ganyklų.

Pasak H. Braškio, neįmanoma gyventi nedraudžiant pasėlių. Buvo metas, kai per 7-erius metus tik vienais bendrovės laukai negavo krušos. „Spėjame, kad susidaro kažkokios srovės dėl arti tekančio Nemuno. Yra buvę, kad per masinį rapsų žydėjimą buvo nukirsta apie 90 proc. stiebų – ledai juos tiesiog nukapojo, liko styroti pusės metro stagarai. Viename rapsų lauke liko vos 4 proc. derliaus. Jei tokia audra pereitų per visus laukus, tai reikštų bankrotą. Žinoma, draudimo įmokos gal didokos, bet jos sumažėtų, jei draustųsi daugiau žemdirbių“, – svarsto bendrovės vadovas ir priduria, kad draudimas – tai ne pelno siekimas, bet rizikos mažinimas.

Gyvulininkystės sektoriaus pertvarka

„Kažkada vienas labai protingas užsienio profesorius, apžiūrėjęs bendrovės laukus ir fermas, paklausė, kam reikalinga gyvulininkystė? Jo manymu, perspektyviau būtų verstis vien augalininkyste. Tada dar buvau jaunas vadovas, ką tik pradėjęs dirbti, žmonės manimi pasitikėjo – kaip viską užbraukti ir mesti auginti gyvulius? Dabar, kai jau tiek daug investuota, mums kelio atgal nėra“, – šypteli H. Braškys.

Rekonstrukciniai gyvulininkystės sektoriaus darbai prasidėjo nuo 2006 m. „Kaip kregždė lizdą po truputį lipdėme naujas fermas. Didinant bandą, prireikė nugriauti senus tvartus, kuriuose nebuvo galima pritaikyti naujų technologinių sprendimų“, – aiškina H. Braškys. Modernizuojant pieno ūkį, naudotasi parama pagal SAPARD programą, vėliau rengti projektai pagal Pieno ir Nitratų direktyvas.

Paramos lėšos naudotos įrangai ir technikai įsigyti, o statiniai statyti bendrovės lėšomis rangos būdu. Visa 11,5 ha teritorija aptverta kapitaline metaline tvora su 8 vartais. „Anksčiau ar vėliau dar labiau griežtės reikalavimai dėl užkrečiamųjų ligų plitimo, todėl mes žengiame žingsnį į priekį ir jau dabar pasidarėme patikimus užtvarus“, – paaiškina bendrovės vadovas.

Buvo apskaičiuota, kad plečiantis bandai, padidės nuotekų kiekis, todėl apsidraudžiant įrengti net galingesni negu reikėtų valymo įrenginiai. „Manau, kad šiemet vienas po kito kilę pramonės įmonių taršos skandalai yra būtent dėl to, kad seni valymo įrenginiai nebesusidoroja su padidėjusiomis gamybos apimtimis“, – ūkiškai šių dienų aktualijas vertina H. Braškys.

Melžiamų karvių dabar laikoma apie 550, o pagal turimas vietas fermose jų bandą būtų galima didinti iki 650–700. „Mano principinė nuostata – neįsivežti nė vieno gyvulio iš užsienio. Bandą plečiame tik savo telyčaitėmis, o geriname per sėklinimą“, – patikina H. Barškys.

Pradėjus statyti naujas fermas, iš karvės buvo melžiama po 6 t pieno per metus. Tikslas buvo pasiekti 7,5 t primilžį ir daugiau neforsuoti. Bet kai pasikeitė pašarų saugyklos, gyvulių laikymo ir šėrimo sąlygos, savaime pakilo ir primilžiai –pernai jau siekė vidutiniškai 10 150 kg pieno iš karvės. Dviejose pieno fermose dvi analogiškos paralelės tipo melžimo aikštelės, kurios, bendrovės specialistų nuomone, yra patogesnės už eglutės tipo aikšteles.

Visi gyvuliai – nuo veršelių iki karvių – fermose laikomi laisvai, skiriasi tik stovėjimo pagrindas ir mėšlo šalinimo būdai: veršeliai ir besiveršiuojančios karvės laikomos ant kraiko, telyčios ir melžiamos karvės – fermose su mėšlo šalinimo skreperiais ir šiaudų lovomis. Rekonstruotame tvarte vienoje zonoje 37 vietose sudėti čiužiniai, bet ant jų karvės prasčiau gulasi – noriau renkasi lovas. Visuose tvartuose yra fiksavimo įranga, galima fiksuoti ir po vieną gyvulį, ir grupėmis – tai labai palengvina gydytojo ir felčerio darbus.

Įrengti trys skysto mėšlo rezervuarai ir kraikinio mėšlo mėšlidė. Siekis – turėti tiek srutų talpyklų, kad, išvežus rudenį, būtų galima sulaukti kito vežimo po derliaus nuėmimo (kad nereikėtų mindyti dirvų pavasarį).

Visa teritorija aplink fermas išbetonuota, o ten, kur nevažinėja technika, žaliuoja kruopščiai prižiūrima žolė. Ūkio bazė net darganotą žiemos dieną atrodo pavydėtinai tvarkinga – nė grumstelio purvo, nė vieno besimėtančio šiaudo. Net silosas tranšėjose atrodo preciziškai tiksliai atpjautas. Pavyzdingą tvarką palaikyti padeda į bendrovės darbus įsitraukęs H. Braškio sūnus agronomas Artūras, o iš viso bendrovėje dirba apie pusšimtis žmonių.

Gamintojui lieka mažiausiai

Žemės ūkio gamyba reikalauja daug sąnaudų, todėl produkcijos savikaina yra aukštoka. Deja, pieno supirkimo kaina laikosi nepadoriai žema. „Pagal mano užrašus 2014 m. sausį gavome 34,8 euro centus už litrą pieno, šį sausį – 7,8 euro cento mažiau. Štai koks pokytis per šešerius metus... Prekybininkai neturi teisės sakyti, kad produktų kainos kyla dėl pabrangusios žaliavos“, – pastebi H. Braškys. Skaudžiausia, kad augintojai negauna nė trečdalio „parduotuvinės“ pieno kainos.

„Kaip mums planuoti ateitį? Aš kartais net sakau, kad tikroji valdžia yra prekybos tinklai, o mūsų išrinktoji valdžia visai negirdi, kas ką sako. Prieš rinkimus kokį kauliuką dar numeta, o paskui vėl pamiršta ketveriems metams“, – nusivylimo neslepia bendrovės vadovas.

Ne tik pieno kaina nekyla – tas pats ir su augalininkystės produkcija. Kažkada kviečiai kainavo 930 litų/t (tai būtų apie 270 eurų/t), o dabar juos tenka parduoti už 140–170 eurų/t. „Kadangi turime pakankamai saugyklų, galime laikyti grūdus ir laukti, kol kaina padidės. Apie Naujuosius metus kviečių kaina buvo šiek tiek pakilusi – kaip tik tada pataikėme parduoti. Galima sakyti, suspėjome užšokti ant paskutinio nuvažiuojančio traukinio laiptelio“, – šypteli H. Braškys.

Augino ir cukrinius runkelius, ir linus

Pradinės didžiausios bendrovės pajamos buvo iš linininkystės: 1992 m. linų augino 48 ha, o vėliau plotai padidėjo iki 150 ha. Nors linai buvo dorojami rankomis, pavykdavo paruošti labai aukštos kokybės pluoštą.

„Mums pasiutiškai sekėsi, linai mus pastatė ant kojų. Apskritai Lietuvos linininkystėje buvo tikras klasteris: nuo užauginimo iki perdirbimo, o mūsų linų produkcija buvo vertinama pasaulyje. Prancūzai, pamatę, kad esame grėsmingi varžovai, pasiekė savo: išmokos už linus, įstojus į ES, buvo sumažintos beveik tris kartus: nuo 1 500 iki 570 Lt/ha“, – prisimena H. Braškys. Jis, tuomet būdamas Linų augintojų ir perdirbėjų asociacijos tarybos pirmininku, davė žodį, kad augins linus net ir tada, kai jau niekas neaugins, todėl dar dvejus metus atkakliai juos sėjo, bet paskui, užsidarius perdirbimo fabrikams, nuleido rankas.

Ne toks skausmingas buvo atsisveikinimas su cukriniais runkeliais, nes šie jau buvo pakankamai „prikankinę“ bendrovės darbuotojus, tad nuspręsta pasinaudoti viliojančiu pasiūlymu – neauginti runkelių ir septynerius metus gauti išmokas.

Voniškiuose jau senbuvis

H. Braškys Voniškiuose jau senbuvis – 1974 m. kolūkyje pradėjo dirbti agronomu. Dirbti sekėsi – derliai sparčiai kilo, jau tuomet užaugindavo iki 6 t/ha kviečių. Praėjus ketveriems metams, Henrikas tapo Šakių r. vyriausiuoju agronomu – atėjo į šį postą labai nenoromis, tik po daugybės prašymų. „Tikrai nenorėjau iš-eiti iš kolūkio: čia buvo puikios sąlygos, širdžiai mielas darbas ir geras atlyginimas“, – prisimena vadovas.

Rajone jis išdirbo 15 metų – nuo vyriausiojo agronomo iki Žemės ūkio skyriaus viršininko. Paskui prasidėjo privatizacija, teko skaityti ypač daug dokumentų (nes neskaitytų nevizuodavo), tad krūvas popierių nešdavosi į namus ir dirbdavo prie jų iki paryčių. Niekada jokiai partijai nepriklausiusiam H. Braškiui nusibodo politinė įtampa, o kaip tik tuo metu žmonės iš Voniškių pradėjo prašyti, kad ateitų vadovauti besikuriančiai bendrovei. Taip 1992 m. jis tapo Voniškių ŽŪB pirmininku.

„Daug metų jau darbuojuosi žemės ūkyje, bet tokios žiemos kaip ši – nemačiau. Epizodinių atšilimų, atlydžių, švelnių besniegių žiemų yra buvę, bet tokios – ne. Vasario mėnesį vegetacija tokia, kokia būdavo balandį! Teks labai gerai apgalvoti tręšimą, purškimus fungicidais ir augimo reguliatoriais“, – žvelgdamas į laukus jau apie pavasario darbus galvoja patyręs agronomas Henrikas Braškys.