„Mažiausiai kintantis šalies gyventojas yra šeimos ūkininkas. Jis susikuria sau ne tik verslo sąlygas, bet ir gyvenamąją aplinką su visa išpuoselėta infrastruktūra, kuri vadinasi tėviškė. Iš tėviškės sąvokos išauga ir tėvynės supratimas, meilė ir pasiaukojimas jai. Taip formuojasi sąmoningos valstybės visuomenė. Ją kur kas lengviau išbarstyti, bet daug sunkiau suburti į krūvą.“

Tai citata iš paskutinio šviesios atminties profesoriaus Antano Stancevičiaus straipsnio „Valstybė negali biurokratijos girnomis sumalti savo žemdirbių!“, kurį autorius pavadino savo testamentu. Garsiam mokslininkui, pedagogui ir publicistui visada rūpėjo kaimo ateitis, jo gerovė. Sausio 8-ąją sukako 100 metų nuo A. Stancevičiaus gimimo (1920–2007).

Profesorius buvo aktyvus pilietis, agronomas, aktyviai dalyvavęs įvairių organizacijų, remiančių žemdirbius, besirūpinančių Lietuvos žemės ūkio ateitimi, gamtos išteklių – dirvožemio, vandens – tausiu ir efektyviu naudojimu. Jau sulaukęs garbaus amžiaus, buvo vienas aktyviausių Žemės ūkio rūmų atkūrimo iniciatorių, daug pastangų įdėjo skatindamas kooperaciją Lietuvoje, aktyviai dalyvavo „Agronomų seklyčios“ veikloje, įvairiose viešose diskusijose, forumuose ir kt.

A. Stancevičius visada didžiavosi jaunaisiais Lietuvos ūkininkais ir jų ūkiuose taikomomis pažangiomis technologijomis. Anot profesoriaus, tik tokie ūkininkai gali nuveikti ir duoti valstybei daug naudos. Jis skatino į kaimą ateiti kuo daugiau jaunų žmonių.

Profesorius A. Stancevičius buvo ilgametis tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos Žemdirbystės katedros vedėjas – jai vadovavo 1956–1957, 1962– 1968 ir 1974–1992 m. Jis tyrė dirbamų laukų piktžoles fitocenologiniu požiūriu ir pasiūlė tuo laiku Sovietų Sąjungoje pirmąją pasėlių geobotaninę klasifikaciją. 1958 m. apgynė disertaciją „Lietuvos pasėlių augalija. Jos reikšmė agronominei dirvožemio charakteristikai ir kovos su piktžolėmis organizavimui.“

Šimtai mokslinių straipsnių

Vieni reikšmingiausių jo straipsnių – „Žemės ūkio kultūrų pasėlių geobotaniniai tyrimai ir jų reikšmė organizuojant kovą su piktžolėmis“ (1959), „Žemės ūkio pasėliai kaip geobotanikos objektas“ (1964). Kartu su kolegomis ir vienas parašė apie 800 mokslinių, mokslo populiarinimo ir kitų straipsnių, rengė, rašė ir leido leidinį „Lietuvos TSR flora“, už kurį buvo 1965 m. buvo apdovanotas Valstybine premija. Už agrofitocenologijos pagrindų sukūrimą, mokslo apie sėjomainas vystymą, aktyvią mokslinę, pedagoginę ir visuomeninę veiklą Lietuvoje 1994 m. LŽŪA Taryba suteikė A. Stancevičiui Garbės daktaro vardą. 1997 m. jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, 2005 m. tapo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatu.

Sulaukęs 80 metų, atsisakė darbo katedroje, tačiau palaikė ryšius su kolegomis, dalyvavo konferencijose, seminaruose, konsultavo ir vadovavo doktorantams. Profesorius buvo net 25 sėkmingai apgynusių disertacijas aspirantų (doktorantų) vadovas. Kaip teigia prof. Algirdas Motuzas, Antanas Stancevičius sukūrė savo mokslinę mokyklą.

Dirbdamas tuometinėje Žemdirbystės katedroje (dabar Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas), prof. A. Stancevičius didelę dalį tyrimų skyrė piktžolėms. Parengė ir išleido originalius metodinius leidinius „Piktžolių apskaita ir laukų piktžolėtumo kartografavimas“ (1979), „Laukų ir pasėlių piktžolėtumo kartogramų sudarymas“ (1988). Jo darbus citavo garsūs Vokietijos, Rusijos ir kitų šalių agrofitocenologai.

Nepralenkiamas piktžolių žinovas

Profesoriaus iniciatyva Agronomijos fakultete buvo pradėti ir iki šiol dėstomi studijų dalykai: magistrantams „Pasėlių bendrijos ir jų tyrimai“, doktorantams – „Agrofitocenologija“. Vadovaudamas Žemdirbystės katedrai, A. Stancevičius skatino katedros dėstytojus palaikyti ryšį su žemdirbiais. 1997 m. profesorius pradėjo mokslines ekspedicijas po Lietuvą, kur buvo vertinamas piktžolių paplitimas pasėliuose, ir iki gyvenimo pabaigos buvo aktyvus šių ekspedicijų dalyvis, geriausiai pažinojęs net retai sutinkamas piktžoles.

Prof. A. Stancevičius buvo vienas iš Lietuvos herbologų draugijos (LHD) įkūrėjų, 2002–2007 m. – šios draugijos pirmininkas. Įkurta apie 1993 m., ši draugija gyvuoja iki šiol ir vienija daugiau kaip 100 aktyvių narių. LHD kasmet organizuoja mokslines praktines konferencijas ir ekspedicijas. Konferencijose dalyvauja ne tik mokslininkai, studentai, bet ir ūkininkai, su žemės ūkiu susijusių įmonių darbuotojai.

Profesorius mokė herbologus ne tik pažinti piktžoles, teisingai atlikti pasėlių piktžolėtumo apskaitą, parinkti efektyvius piktžolių kontrolės būdus, vertinant pasėlį kaip augalų bendriją. „Atsisakant intensyvios žemdirbystės, pasėlis priartėja prie natūralios augalų bendrijos. Tokiame pasėlyje reikia stengtis ne sunaikinti visas piktžoles, o palaikyti žemės ūkio augalų ir piktžolių pusiausvyrą, išsaugant nuolatinį žemės ūkio augalų vyravimą“, – teigė A. Stancevičius.

Profesoriaus pradėti ir puoselėti pasėlių piktžolėtumo, piktžolių kontrolės metodų tyrimai išlieka vieni populiariausių, nes vargu ar bus surasta priemonė, kuri padėtų atsikratyti piktžolių visiems laikams. Jei lauke neaugs piktžolės, tikriausiai tokiame lauke neaugs ir žemės ūkio augalai. Todėl žinių, kaip reguliuoti pasėlį, kad piktžolės nestelbtų augalų, visada reikia.

Tvaraus ūkininkavimo idėjos plėtojamos toliau

Viena iš profesoriaus mokslinių idėjų – daugianariai (daugiaardžiai) pasėliai, kuriuose kiekvienam augalui užtektų erdvės, saulės šviesos, drėgmės ir maisto medžiagų. Pirmieji tyrimai buvo atlikti tuometinėje ASU Bandymų stotyje 2008–2014 m. auginant iš kelių komponentų sudarytus pasėlius: dvinarius ir trinarius (projekto vadovas S. Raudonius). Toliau šią idėją, bendraudami su pažangiais ekologinių ūkių savininkais, plėtojo profesoriai R. Velička ir A. Marcinkevičienė – nuo 2017 m. atliekamas lauko eksperimentas auginant dvinarius (kmynai įsėjami į žirnius, vasarinius miežius ir vasarinius kviečius) ir trinarius pasėlius (kmynai kartu su baltaisiais dobilais įsėjami į žirnius, vasarinius miežius ir vasarinius kviečius). Prie šio eksperimento 2018 m. prisidėjo doktorantė A. Rudinskienė. Šiuo metu jau parengtos rekomendacijos ūkininkams.

Daugianarių pasėlių tyrimai Lietuvoje atliekami ir kitose mokslo įstaigose, pažangūs ir sėkmingai ūkininkaujantys ekologinių ūkių savininkai (V. Genys, S. Daniulis, K. Mykolaitis ir kt.) juos sėkmingai augina savo ūkiuose.

Bandymų stotyje prof. A. Stancevičiaus iniciatyva 1965 m. įrengta sėjomainų kolekcija – seniausias stacionarus (toje pačioje vietoje atliekamas) lauko eksperimentas Lietuvoje. Praėjus beveik 50 metų nuo šio eksperimento įrengimo, išryškėjo dėsningumai, kuriuos daktaro disertacijose aprašė L. Skinulienė ir I. Auželienė.

Profesoriaus mokinys, dabartinis Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto direktorius prof. Vaclovas Bogužas išplėtojo CO₂ emisijos, organinės anglies kaupimosi ir kt. tyrimus.

Prof. A. Stancevičiaus iniciatyva 1988 m. suformuotas laukas ekologiniams eksperimentams su įprasto storio ir pastorintu humusingu horizontu, leidžiantis atlikti eksperimentus tame pačiame lauke, bet esant skirtingam dirvožemio derlingumui. Nuo 1993 m. čia atliekamų tyrimų pagrindu, vadovaujant profesoriui, buvo parengtos 2 disertacijos (A. Gavenauskas, R. Pupalienė), o nuo to laiko, kai profesoriaus jau nebėra, dar 3 disertacijos (S. Balnytė, R. Mockevičienė ir M. Keidan).

A. Stancevičiaus 1988 m. įrengtas žemės dirbimo supaprastinimo stacionarus lauko eksperimentas tęsiamas, jį atnaujinus, įvedus naujus, aktualius dabartiniam laikotarpiui augalus – pvz., pupas. Šis lauko eksperimentas taip pat davė gerą mokslinį „derlių“ – apgintos 2 daktaro disertacijos (D. Jodaugienė ir D. Avižienytė), parengta daugybė mokslinių ir populiarių publikacijų, seminarų ir konferencijų pranešimų.

Profesorius tyrė tarpinių pasėlių auginimo, produktyvumo ir naudojimo galimybes. Ši tyrimų tema plėtojama toliau, tęsiami ir planuojami nauji eksperimentai, įtraukiant naujus augalus ir jų mišinius, kurie galėtų būti auginami kaip tarpiniai. Tai neabejotinai prisidės ir prie neseniai Europos Komisijos paskelbto Europos žaliojo susitarimo bei darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo.